Pirmieji Karo Metai
Laiko pirmosios mūsų krašto sodybos rytuose virto pelenų krūvomis ir griuvėsiais, žmonių nuotaikas skandindamas giliam nusiminime. Apsispręsti laiko pakako, nors buvo gana sunku. Delsiant, apsisprendimą padiktavo aplinkybės.Šalies, jokios objektyvios informacijos nebuvo. Nutrūko ryšiai su rezistencijos centrais. Lankiusi tautą pogrindžio spauda jau kuris laikas nepasirodydavo visiškai.Pakeliui visur buvo pilna vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Nemažą jų procentą sudarė ne vokiečiai. Daliniai plėšikavo. Gyvuliai, padargai, drabužiai buvo ne gyventojų, bet jų nuosavybė. Stengtis, išnaudojant dabartinę padėtį, kuo daugiau palikti krašte ginklų. Vežimais grobio, nutarę dezertyruoti daliniai, jie buvo dabar vieninteliai mūsų gyvybių ir turto saugotojai.
Apskritai bolševikai stūmėsi pirmyn gana skubiai. Bolševikai pasistatė tiltą ties Rumšiškėm, bet vokiečiai tiltą numušė. Raudonarmiečiai pėstininkai rodė nepaprastą drąsą, o Raudonarmiečiams pavyko užimti Pociūnų aerodromą. Rusų dalinys pasiekė net Bačkininkų šilą. Vokiečiai ruošėsi palikti Kauną, tačiau pozicijų pasitraukti neleido. Sunaikinti vietoje, nes jau nebeturėjo jėgų prisigrobę išsivežti.
Priešo aviacija nepastebėtų, tad eskadrilė slinko Nemuno link. Bolševikų šturmovikai pradėjo pulti vokiečių tigrus (tankus). Kautynių valandos vokiečiai pradėjo trauktis. Apginkluoti tiek vokiškais, tiek rusiškais ginklais, vogė, lygiai nepripažino jokio drovumo, kaip ir visi raudonarmiečiai. Uždegtas ir „Maisto" fabrikas, bei kiti žymių pastatų, vienokios ar kitokios karinės reikšmės.
Gyvenimas Okupacijos Sąlygomis
Bolševikų terorą, kurie vokiečių okupacijos metu tarnavo valdinėse įstaigose, buvo baiminamasi. Vieni gandai pralenkdavo kitus, tačiau ne visi yra tikri. Pasakojama, kad rusų kariai yra simpatiški ir draugiški, tik labai suvargę. Ilgesnį laiką buvo buvę pirmose linijose, todėl poilsiui vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių, nes jos nespėja su frontovikais žygiuoti, tad naktimis vogdami medų iš avilių. Visi, be išimties, labai mėgo gerti.
Galima buvo išsikeisti arklį, antklodes, balnus, palapines. Visokius mainus drausdavo, ypač kai keitėjas prašydavo duonos ar mėsos. Gyvenę raudonarmiečiai belaisviai, geriau, negu mes susidarėm įspūdį iš pirmo žvalgo. Kaltės įrodymų, pasitenkinant faktu, kad seniūniavo, nežiūrint, kaip seniūnavo, kerštavimas, kuris dažniausiai pasibaigdavo nereikalingu kraujo praliejimu.
Ūkio reikalais, Vyto prašomas, nuėjau pas kaimyną Luokį. - Tai kirsti dairais? - Taigi, kad kirsti, bet sakyk, kaimyne, kaip? - Ką čia tau kareivis saugos kitų turtą. - Kaip šiemet manai su talka daryti? ką, nei iš ko. šiandien, kito rytoj. Darbas greitas - ir patogu. - Tai vis tiek taviškiai gerai verčias. Slapstosi, du į Kauną išdūmė. Negi stos į tų driskių eiles. Už ką?
- Tai dar gerai, kad vietoje jie „tvarkos" nepadaro. Vienas saugojo, o kiti viską išvalė. Vyriausias sūnus šoko pro langą bėgti. - ir vargšas nė neaiktelėjo. Amžiną atilsį... Rauk juos velniai, ką ima, tegul sau ima. Žiūrėk, kad tik gyvas išliktum. Vistiek liksim nuogi ir be duonos kąsnio. Pasirašyt nemoka, o valsčiaus ponų eilėse nori būti. Lyg neatsimeni, kaip buvo prieš trejus metus, visi badauja? Bet su terminais tai nieko nebus, tegul jie sau pasikaria. Alkanesni. - O, o, kaimynėli, pamatysim, ko nematę. Tai sakyk, ar jau tikrai apsisprendei vienas pjauti? Jokių talkų.
Su vietiniais gyventojais sutarėm puikiai. Valdžią, neturėjom jokių piktų nesusipratimų. Patarlė. Mes ja ir vadovavomės. Abu persikėlėm gyventi pas bičiulį Lupaitį. Įsitaisėm gerą slėptuvę, kad pavojaus atveju turėtume kur užlįsti. Ruskiai jau išėjo priputę. Mūsų gyvenimas pas Lupaitį truko apie dvi savaites. Kartu su Andrium parvykom į tėviškę. belaisvis, bėgąs iš Rytprūsių, paprašė ko nors valgyti. Juozas namie užtiko mamą bekepant blynus. Vosylius pasipasakojo, kaip jis maitinęsis. Dabar Juozą prašė, kad jį kur nors priglaustų už paprastą darbininką. Ji prie Maskvos. Gyventojų geraširdiškumo, kokį jis čia patiriąs. Juozas sutiko jį globoti. Prieš keletą dienų, šį atsisveikinimą tinkamai atžymėjom.
Bolševikams suimant pakanka, kad kalinys neįrodytų savo nekaltumo. Pasiekėm Kauno - Marijampolės plentą, kuris turėjo didelę reikšmę, kaip viena iš pagrindinių judėjimo arterijų į Rytprūsius. Laiko kartojosi vėl tie patys parašai: „mušt fašistinį žvėrį jo paties urve, mirtis vokiškiems fašistams" etc. Šių nutukusių figūrų einąs sargybą sulysęs ruselis. Tuojau atsibodo. brezentiniu ivano batu raitosi savo dienas bebaigiąs fašistinis žvėris. Universitete darbas buvo tik prasidėjęs. Universiteto vadovybė su prof. A. Purėnu ir prof. Mošinskiu (senuoju) priekyje, ėmėsi priemones. Visa kanceliarija buvo susispaudęs beveik vien medicinos fakulteto rūmuose, nes bolševikai stengėsi visa daryti priešingai, negu buvo daroma vokiečių. Mokslą ir raudonosios armijos išvadavimą nuo vokiškųjų fašistų. Gatvėj), Savanorių prosp. 77 nr. namus (buv. Pradėjom tvarkytis, pergabendami bylas iš medicinos fak. rūmų į didžiuosius rūmus. Prof. (kariniam komisariate), paskirtą karinį stalą, įsikūrusį Kūno Kultūros rūmuose. Karinio stalo viršininkas dėjo rezoliucijas: „osvoboždion" (atleistas). Studentų ir mokomojo personalo bylomis, anketomis ir kitokia archyvine medžiaga, kultūrinėms organizacijoms. Po nemenkų pastangų suradom ir savo bylas. Tokios medžiagos užteko, kad mus sulikviduotų.
Skubėjom surasti ankietas ir tų draugų, kurie nebuvo pasprukę į vakarus. Ankietas sudeginsim, taip ir pasielgėm. Tėtį duonos atsivežti, nes Kaune buvo neįmanoma ko nors gauti. Duonos kilogramas apie penkiasdešimt rublių, degtinės siekdavo 400 rublių. Važiavome trys. Kariai mus išsodino, nes mašina buvo perkrauta. Leidosi pėsti, valandą palūkuriavę, prie gana gausingos minios, kuri lūkuriavo ištisas valandas, nevaikščiojo, nes vokiečių išsprogdintos linijos buvo neatstatytos. Prisivijo amerikoniškas džipas (jeep) su trimis raudonarmiečiais. Kiti du draugai (vienas kapitonas, antras vyr., derybose nedalyvavo, bet mums su staršina susilygus, jie rodės patenkinti. Patiko, nes naudotis tetų malone nevisad patogu. „vergų", kurie už bonką naminės pasisiūlė pas tėtį parvežti. Nemačius tokių vyrų, - pirma išsivėdina, kad silkėmis nesmirdėtų ... Akyse sutvisko keletas ašarų. Dar nesuradau čia nei išnaudotojų nei išnaudojamųjų. Pas mus šiandien nuo Leningrado ligi Stalingrado badas. Kabojusių medalių pusę, sviedė į kampą. Grįžo tik rytą, dvyliktą valandą jau jie turėjo būti pafrontėje savo dalinio štabe. Nuopelnas, nes aš gulėjau tame pačiame svirno gale, kur ir jis.
Fronto linija mūsų ruože dabar stovėjo už Marijampolės. Apylinkėje, kaip negilioje užfrontėje, buvo išsidėstę fronto NKVD daliniai. Artimieji niekur negalėjo surasti suimtųjų. Užimtas Rytprūsių sritis. Andrius slapstėsi nuo mobilizacijos. Teko palikti trumpam laikui universitetą. Pagal bulves leidosi miško link. Per nugarą persimetę, jie vilko maišus. Katiušą apėmė baimė. Juo labiau, kad abu raudonieji jau užsivedė automatus. Mano". Bet ne. Mama papasakojo smulkiai apie įvykį. Ivano maišą, buvęs žadintuvas laikrodis. Seklyčios durys buvo išlaužtos. Kaimynas P., priedo dar nustvėrė paskutinį skilandžio gabalą, kurį trupino į barščius. Bulvėse suradom katiušos numestą maišą.