Skurdas yra viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties. Šiandieninėse pramonės visuomenėse nuostabos nekelia tokie reiškiniai kaip benamystė, valkatavimas ar elgetavimas. Žmonės laikomi skurstančiais, jei jie dėl nepakankamų materialinių, kultūrinių ir socialinių išteklių išstumiami iš šalyje susiklosčiusio bent minimaliai priimtino gyvenimo būdo.
Skurdas priklauso ir nuo valstybės politikos, nuo visuomenės kultūros, bei nuo paties žmogaus. Skurdas tai spartaus pramonės vystymosi ir urbanizacijos proceso pasekmė. Jo priežasčių aiškinimasis jau savaime reiškia problemos kėlimą akiratin, šios problemos nagrinėjimas sudaro sąlygas pozityviai motyvacijai susiformuoti. Skurdas mažina teises ir laisves, ir sąveikauja beveik su visomis socialinėmis problemomis - emocinės, alkoholizmu, nedarbu, lyčių diskriminacija, deviacija. Ši sąveika yra sudėtinga, nes problemos gali būti skurdo priežastimi, nors kai kurių skurdas taip pat yra priežastis. Skurdo sąlygos lemia, kad atsiranda atstūmimas, nepasitikėjimas šeimos nariais, silpni ryšiai tarp partnerių, tėvų ir vaikų ir pan.
Šioje visuomenėje, kur akivaizdžiai vyrauja skurdas ir nepriteklius, nedarbas ir paplitęs alkoholio, bei narkotikų vartojimas, nusikalstamumas, tokios vertybės kaip santuoka ir šeima praranda savo svarbą. Šiuolaikinėse pramonės visuomenėse nuostabos nekelia tokie reiškiniai kaip benamystė, valkatavimas ar elgetavimas.
Skurdo samprata ir jo skirstymas
Nors kiekvienas supranta, kas yra skurdas, tiksliai jį apibrėžti sunku, nes skurdas yra reliatyvus, daugiamatis ir laipsniškas. Daugiamatis skurdas pasireiškia įvairiais pavidalais: tai ne tik finansinis nepriteklius, bet ir negalėjimas įgyti vertybių, kurios prieinamos kitiems visuomenės nariams ir taip gyventi visavertį gyvenimą.
Reliatyvus skurdas - tai samprata, priklausanti nuo to, kokios yra visuomenėje susiklosčiusios socialinės ir ekonominės aplinkybės. Reliatyvus požiūris į skurdą reiškia, kad skurstančiųjų gyvenimo sąlygos yra lyginamos su neskurstančiųjų, todėl atsiranda galimybė jį supainioti su nelygybe. Laipsniškas skurdas reiškia, kad sunku pasiekti tikslumą matuojant skurdą, todėl siekiant nustatyti skurdo laipsnį individus arba šeimas galima suskirstyti į grupes pagal tam tikrus požymius.
Skurstantys yra tie žmonės, kurių pajamos ir kiti ištekliai: materialiniai, kultūriniai ir socialiniai, nėra pakankami ir neužtikrina visuomenei įprastų gyvenimo būdų ir veiklų. Kadangi įprastiniai gyvenimo standartai laikui bėgant keičiasi, todėl galime kalbėti apie absoliutų, santykinį ir subjektyvų skurdą. Absoliutaus skurdo požiūris nurodo apimtį tokių prekių ir paslaugų, kurios yra būtiniausios žmonių gerovei užtikrinti. Šis apibrėžimas nurodo, kad skurdžiai gyvenantys arba vargšai yra tie, kurie neturi galimybės patenkinti šių minimalių poreikių (kiekvienoje šalyje jie nustatomi skirtingi).
Santykinio skurdo sąvoka siejama su tam tikrais pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais. Skurstantys yra tie, kurių pajamos yra mažesnės už vidutines gyventojų pajamas. Subjektyvaus skurdo rodikliai nurodo pakankamas pajamų lygį nustatomą, remiantis pačių gyventojų vertinimais. Subjektyvus požiūris reiškia neatitikimą tarp žmonių lūkesčių ir galimybių. Tai yra labiausiai nuo subjektyvių respondentų vertinimų priklausanti skurdo ribos sąvoka.
Skurdo apibrėžimai, matavimai ir jo skirstymai yra skirtingi priklausomai nuo konteksto kuriame nagrinėjama problema. Pavyzdžiui, skirtinga skurdo reikšmė bus ekonomine ir socialine prasme. Taigi, iš esmės skurdas išreiškia ir materialinę žmonių gyvenimo pusę ir socialinę, tačiau kita vertus jos abi viena kitą sąlygoja ir yra sąlygojamos viena kitos. Finansinė nepriklausomybė suteikia, aukštesnį statusą visuomenėje, o padėtis visuomenėje dažnai sąlygoja finansines galimybes.
Skurdo atsiradimo priežastis aiškinančios teorinės prielaidos
Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.
Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius.
- Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
- Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.
- Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.
Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos.
- Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonės turi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
- Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.
- Trečias aiškinimas siejamas su visuomenės nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.
O. Lewis skurdo kultūros teorija
Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys skurde, turi gana skirtingą kultūrą lyginant su likusiais visuomenės nariais.
Vykstant įvairiems socialiniams, ekonominiams politiniams pokyčiams, išryškėja nedarbas, infliacija, bankų krizės ir pan., taigi žmonių gyvenimas patiria transformacijas, visuomenė patiria nestabilumą ir privalo vienaip ar kitaip reaguoti į tuos pokyčius. Kultūra tuo tarpu formuoja lūkesčius, pvz. žiniasklaida „pasitarnauja“ populiarindama tas vertybes, kurios sunkiai prieinamos daugeliui arba išvis nepasiekiamos, teisėtais būdais.
Vieni visuomenės nariai dėl to laimi - jie puikiai adaptuojasi, kiti pralaimi - nes nesugeba pritapti prie pokyčių lemiamų socialinio gyvenimo sąlygų, taigi jie lieka užribyje, paraštėse. Tokioje situacijoje formuojasi kultūra, kuri kaip adaptacinė reakcija į kaitą sukelia beviltiškumo jausmą, fatalizmą, pasyvumą, susitaikymą su likimu. Žmonės patekę į tokią padėtį ima gyventi „gyvena šia diena“ neplanuojant tolesnės ateities ir tai jiems padeda pajusti, tam tikrą gyvenimo džiaugsmą, net ir skurdžios kasdienybės sąlygose - taigi, čia ima egzistuoti kitoks, savitas gyvenimo būdas.
Skurdo priežastys. Infografikas.
1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą - tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius. Tie elgesio modeliai turi savitosir įvairiose visuomenėse besiformuojančios kultūros bruožų, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes.
Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas. Maža to, taip gyvendami šie žmonės patiria beprasmybę, socialinę atskirtį, nenori burtis į bendruomenes, atsisako dalyvauti visuomenės gyvenime, nes yra įsitikinę, kad pasaulį valdo galingieji ir kad pakeisti kažką savo gyvenime neįmanoma.
Skurdo kultūra, tvirtina Lewis, yra sudaryta iš tarpusavyje susijusių, socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių. „Individai priklausantys skurdo kultūrai nėra pakankamai integruoti į pagrindinių visuomenės institucijų veiklą. Jie nepriklauso darbo grupėms, savanoriškoms organizacijoms ar politiniam visuomenės organizmui. Jų nenoras, pasak O. Lewis yra susijęs su kritišku požiūriu į bazines dominuojančių klasių institucijas, nepasitikėjimu valdžia, cinišku požiūriu į daugelį visuomenės reiškinių ir institucijų tarp kurių yra ir bažnyčia. Atsižvelgiant į tai, skurdo kultūros nariai nepripažįsta platesnės visuomenės vertybių, net jei ir žino esant tokias. Skurdo kultūroje dominuoja beviltiškumo, priklausomumo ir nepilnavertiškumo požiūriai. Kadangi individai yra nusivylę savo padėtimi, jaučiasi beviltiški ir yra fatališki, tai jie ir neturi jokių lūkesčių ir ketinimų dirbti ir bandyti keisti savo situaciją. Šeima ir seksualinė praktika konfliktuoja su išorine kultūra.
Taip Lewis išskyrė skurdo kultūrą, kurios nariai palyginus su kitais visuomenės nariais, turi kitokį gyvenimo būdą perduodamą per kartas. Toks šių žmonių elgesys skurdą paverčia neišvengiamu ir jie negali peržengti skurdo ribų, dėl savo nenoro ir nemotyvuotumo dirbti ir organizuotis. Kita vertus, skurdo kultūra, tai nėra tik vien nusišalinimas ar neorganizuotumas. Lewis teigia, kad antropologiniu supratimu tai yra kultūra, kuri atskleidžia žmogaus gyvenimo būdą ir tam tikrus pasirinkimus, kurie tarnauja kaip adaptacinis veiksnys. Autorius pastebi, jog toks gyvenimo būdas, tai reiškinys paplitęs ir kaimo, ir miesto struktūrose, taigi šio reiškinio egzistavimas parodo žmonių panašumą įvairiose struktūrose, ryšiuose, santykiuose, vertybėse. Taigi, skurdo kultūra parodo tikėjimo ir pasitikėjimo savimi ir kitais stoką. Toks išmoktas bejėgiškumas, ilgainiui sukuria palankią terpę vystytis patologiškam elgesiui - psichologinei, ekonominei, fizinei ir seksualinei prievartai. Gyvenimas šioje kultūroje reiškia, tiesiog nemokėjimą ir negalėjimą gyventi kitaip. Pakeisti tokią padėtį nors komplikuota, bet įmanoma, tačiau reikia paties žmogaus valios, kurios nėra, todėl, kad žmogus priklauso skurdo kultūrai.
Paminėti aspektai tampa visuomenėje egzistuojančių subgrupių normų, papročių ir gyvenimo būdu, perduodamu iš kartos į kartą. Tačiau, gyvenimo būdo perėmimas yra socializacijos proceso pasekmė, todėl tai reiškia, kad jis daugumai žmonių nėra visiškai sąmoningas.
O. Lewis teigia, kad skurdas nėra vien tik individualus reikalas, bet ir socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje socializuojami skurde gyvenančių tėvų vaikai. Pasak, Lewis - vienos kultūros viduje gali egzistuoti kita kultūra, kuri vadinsis subkultūra. Skurdo kultūra yra perduodama iš kartos į kartą per visas šios subkultūros institucijas, o ypač per šeimą. Vaikai sekdami tėvų pavyzdžiu nesupranta, kodėl turėtų siekti kažką pakeisti ir išbristi iš skurdo liūno. sąlygas. Skurde gyvenančių tėvų vaikai, tiesiog linkę susitaikyti su tokia tikrove kokią patiria gyvendami toje aplinkoje. Dar būdami vaikai jie perima pagrindines tos subkultūros vertybes ir taip tampa ją pratęsiančia gija. O. Lewis požiūriu, skurdo kultūros žmonės vargiai težino ką nors daugiau išskyrus savo aplinką, savo problemas ir tą gyvenimo būdą, kurį jie gyvena. Galima sakyti, kad visa tai - skurdo kultūros vertybinės nuostatos, kurios neleidžia šiems žmonės įsisąmoninti ir išreikšti savo interesus, bei siekti gyvenimo pokyčių išlaisvinančių juo iš šio uždaro rato.
Skurdo ir skurdo kultūros apraiškos Lietuvoje
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ne kartą pasidžiaugė, jog šis rodiklis mažėja ir prognozavo, kad 2019 m. jis jau sieks tik 5 proc., specialistai itin ryškių pokyčių sprendžiant vieną opiausių šalies problemų nepastebi. Be to, kitas visoje Europos Sąjungoje skaičiuojamas - skurdo rizikos lygio - rodiklis nė nepajudėjo iš mirties taško, o pagal jį skurstančių pensininkų šalyje, kuriems išskirtinį dėmesį skyrė ir prezidentas Gitanas Nausėda, ne tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo.
Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje. Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.) Tuo tarpu skurde atsidūrusiųjų dirbančiųjų buvo gerokai mažiau, tik 3 proc.
Surinkti duomenys rodo, kad neblunka ir takoskyra tarp dviejų Lietuvų. Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose - net 13 proc.
Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai. Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro.
Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. Prasčiau už mus atrodė tik Bulgarija (23,4 proc. gyventojų) ir Rumunija (23,6 proc. gyventojų). 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus.
Skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2018 m.
NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais. 2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc.
Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)
Yra turtingi žmonės ir vargšai. Ir šie vargšai iš visų jėgų stengiasi tapti turtingi, bet vargu ar laimingi. Natūralu, kad visi normalūs žmonės nori būti pasiturintys ir niekas nesvajoja gyventi skurde. Per konsultacijas žmonės dažnai akcentuoja, kad finansinė sėkmė priklauso ne nuo jų pačių, o nuo įvairių aplinkybių, atsitiktinumo, įtakingų ar turtingų giminaičių, valdžios ir pan. Ką dažniausiai kaltiname dėl pinigų stygiaus? Ogi sukčiaujančius valdininkus, valstybės ekonominę ir socialinę politiką, plėšikus darbdavius. Tiesa, neretai mėginame teisintis, esą jau esame pernelyg seni ką nors keisti savo gyvenime, uždirbti daugiau pinigų trukdo ir tai, kad...