Šiame straipsnyje panagrinėsime Don Manuelio, buvusio parapijos kunigo, gyvenimą ir jo įtaką dvasiniam sielos gyvenimui. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo veikla ir asmenybe giliai įsirėžė į Valverde de Liucerna miestelio istoriją.
Valverde de Liucerna bažnyčia.
Ankstyvieji Metai ir Įtaka
Savo kūniškąjį ir laikinąjį tėvą menkai pažinojau, nes jis mirė, kai dar buvau vaikas. Žinau, kad buvo atvykęs iš užsienio į Valverde de Liucerną, kad čia apsistojo susituokęs su mano motina. Atsivežė šiek tiek knygų: „Don Kichotą“, klasikinio teatro kūrinių, keletą romanų, istorijų, „Bertoldą“, - viskas buvo sumaišyta, ir šias knygas, bene vieninteles gyvenvietėje, godžiai perskaičiau dar visai maža.
Gyvenimo citrinos. Nuo 2 metų be tėvo augęs Paul de Miko: jo nepamenu, nepažįstu, nesiilgiu
Don Manuelio Portretas
Mūsų Don Manuelį prisimenu taip, tarsi viskas vyko tik vakar, kai buvau dešimtmetė mergaitė, prieš išvykimą į Religinę mokyklą katedraliniame Renados mieste. Tuomet jam, mūsų šventajam, buvo kokie trisdešimt septyneri metai. Aukštas, lieknas, tiesus, galvą laikydavo taip, kaip kalnas laiko savo viršūnę, o jo akyse tilpdavo visa mūsų ežero mėlio gilybė. Jis patraukdavo daugelio žvilgsnius, o per juos - ir širdis. Kai jis žiūrėdavo, atrodė, kad jo žvilgsnis veria kiaurai kūną ir įsistebeilija tiesiai į širdį. Visi jį mylėjome, bet labiausiai - vaikai. Ko tik jis mums nepasakojo! Tai buvo tikros įdomybės, o ne paprasti žodžiai.
Išvykimas ir Sugrįžimas
Tai nutiko kaip tik tuomet, kai mano brolis Lazaras, gyvenantis Amerikoje, iš kurios mums nuolat siųsdavo pinigus, leidžiančius gyventi padoriai ir nevaržomai, liepė motinai mane išsiųsti į Religinę mokyklą. Reikėjo mane išmokslinti už miestelio ribų, kad būčiau visiškai išsilavinusi. Ir visa tai vyko nepaisant to, kad Lazarui vienuolės nekėlė jokio pasitikėjimo. Mokykloje praleidau kokius penkerius metus, kurie dabar pranyksta kaip ankstyvo ryto sapnas prisiminimų tolumoj. Būdama penkiolikos grįžau į savo Valverde de Liucerną. Jau tuomet visas miestelis buvo Don Manuelis; Don Manuelis su ežeru ir kalnais.
Sanabrija ežeras, netoli Valverde de Liucerna.
Don Manuelio Darbai ir Poveikis
Ir kaip jis mylėjo savuosius! Be kitų dalykų, dar prisimenu, kad miestelin grįžus nelaimingajai tetos Rabonos dukteriai, sutrikusiai ir vienišai bei nusivylusiai, su kūdikiu ant rankų, Don Manuelis nenurimo, kol nepasiekė, kad jos buvęs vaikinas Perotė ją vestų ir pripažintų jos atsineštą būtybėlę savu. Švento Jono naktį, pačią trumpiausią metų naktį, apsilankydavo ir iki šiol lankosi prie mūsų ežero visos vargšės bobos ir nemažai vyriūkščių, kurie mano, kad esą apsėsti demonų, kurie, atrodo, tėra isterikai, retkarčiais - ir epileptikai. Don Manuelis nusprendė šalia ežero įrengti tvenkinį ir palengvinti jų gyvenimą bei, jei tai būtų įmanoma, išgydyti juos. Jo buvimas ir žvilgsniai, jo saldus žodžių autoritetingumas, bet labiausiai jo balsas - koks stebuklingas jo balsas! - taip visus paveikė, kad net keletas nelaimėlių nuostabiai išgijo. Dėl to nepaprastai išaugo jo populiarumas, traukiantis prie mūsų ežero visus apylinkių ligonius.
Vieną kartą atvyko motina ir paprašė, kad jis išgelbėtų jos vaiką, tikėdamasi stebuklo. Labiausiai jis rūpinosi, kad visi vaikščiotų švarūs. Jei kas nors dėvėdavo skylėtą drabužį, sakydavo jam: „Nueik pas zakristijoną, kad užsiūtų tą skylę.“ Zakristijonas buvo siuvėjas. Visiems jis rodė vienodą švelnumą, o jei kuriuos labiau išskirdavo, tai - pačius nelaimingiausius ar maištingiausius. Kadangi miestelyje gyveno vienas vargšas idiotas iš prigimties, kvailelis Blasiljas, kaip tik jam rodė daugiausia švelnumo ir netgi sugebėjo išmokyti jį tokių dalykų, kurie atrodė kaip tikras stebuklas. Žavingiausias buvo Don Manuelio balsas, dieviškas balsas, verčiantis pravirkti.
Don Manuelio Poveikis Bendruomenei
| Veikla | Poveikis |
|---|---|
| Pagalba nelaimingiems | Miestelio gyventojų pasitikėjimas ir pagarba |
| Tvenkinio įrengimas prie ežero | Ligonų išgydymas ir populiarumo augimas |
| Rūpinimasis švara ir tvarka | Bendruomenės gerovės stiprinimas |
| Švelnumas vargšams ir atstumtiesiems | Socialinės atskirties mažinimas ir bendruomenės vienybė |
Pamokslai ir Žodžiai
Kai aukodamas didžiąsias ar giedotines mišias giedojo prefaciją, visa bažnyčia suvirpėdavo ir visi jį girdintieji susijaudindavo iki pat sielos gelmių. Jo giesmė, sklindanti iš šventovės, užsnūsdavo virš ežero ir kalnų papėdėje. Kai per Didžiojo Penktadienio pamokslą protestuodamas sušukdavo: „Dieve mano, Dieve mano! Kodėl mane apleidai?“ - per miestelį, kaip per ežero vandenis, nuvilnydavo bangos, panašiai kaip tomis dienomis, kai pūsdavo šiaurės vėjas. Ir atrodydavo, tarsi miestelėnai girdėtų patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tarsi balsas sklistų iš to seno nukryžiuotojo, po kurio kojomis tiek motinų kartų paliko savo kančias. Sykį motina, paties Don Manuelio motina, girdėdama jį negalėjo susilaikyti ir klūpėdama ant šventyklos grindų sukliko: „mano sūnau!“ Visi verkė, tarsi tikras ašarų lietus lijo, galvodami, kad motiniškas šūksnis sklido iš Dolorosos (Sopulingosios), stovinčios vienoje iš šventovės koplyčių, septyniais kalavijais perverta širdimi, pusiau pravertos burnos.
Po to kvailelis Blasiljas vaikščiodamas gatvelėmis patetišku tonu vis kartodavo: „Dieve mano, Dieve mano! Don Manuelis su žmonėmis elgdavosi taip nuoširdžiai, kad niekas neišdrįsdavo jam meluoti ir visi, net neidami prie klausyklos, išpažindavo jam savo nuodėmes. Visas miestelis dalyvaudavo mišiose, kad paklausytų ar pamatytų Don Manuelį prie altoriaus, prie kurio jo veidas persimainydavo, tarsi užsidegdavo. Tai buvo šventa pareiga, visuotinis pagarbinimas, nes visi susirinkdavome šventykloje, vyrai ir moterys, seniai ir vaikai, koks tūkstantis žmonių, visi vieningai, vienu balsu kartodavome: „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją…“ ir kas dera po to. Tai nebuvo choras, tai buvo vienas balsas, paprastas ir vieningas balsas, visų balsai susilieję į vieną, statantys kaip kokį kalną, kurio viršūnė, kartais paskendusi debesyse, būdavo Don Manuelis.
Priėjus iki „tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“ Don Manuelio balsas kaip į ežerą panirdavo į miestelio balsą ir nutildavo. Ir aš girdėdavau varpo dūžius… Varpo, panirusio, kaip čia sakoma, ežero dugnan, varpo dūžius, kurie girdisi ir švento Jono naktį. Tai būdavo nugrimzdusio į dvasinį ežerą mūsų miestelio varpo dūžiai, girdėdavau mūsų mirusiųjų, prisikeldavusių šventoje komunijoje, balsus. Don Manuelis per savo pamokslus niekados nekalbėdavo prieš bedievius, masonus, liberalus ar eretikus. Kam, jeigu jų miestelyje nebuvo? Netgi prieš blogą spaudą netardavo nė žodžio. O viena dažniausių jo pamokslų temų - pasisakymai prieš piktus liežuvius. Jis atleisdavo visiems ir viską.
Gyvenimo Būdas ir Filosofija
Jo gyvenimas buvo išoriškai aktyvus, o ne kontempliatyvus. Kai tik galėdavo, vaduodavosi nuo neveiklumo. Kai girdėdavo, kad tinginystė yra visų ydų motina, atsakydavo: „O blogiausia yra ydingai mąstyti.“ Ir kai aš vieną kartą jo paklausiau, ką jis turėjo omeny šitai sakydamas, jis atsakė: „Ydingai mąstyti - tai mąstyti ir nesiimti jokių veiksmų, arba per daug galvoti apie tai, kas jau padaryta, o ne apie tai, ką reikia padaryti.“ Kas padaryta, tas padaryta, nėra nieko blogesnio, kaip sąžinės graužatis be galimybės pasitaisyti.“ Veikti! Veikti! Taigi jis visada būdavo užsiėmęs, neretai ir išsigalvotais darbais. Taip pat dirbo žemę, savo rankomis prisidėdamas prie kai kurių miestelio žemės darbų. Grūdų kūlimo laikotarpiu eidavo į laukus ir padėdavo kulti bei sijoti grūdus, mokydavo ir prablaškydavo dirbančiuosius. Kartais nudirbdavo darbus už kokį ligonį. Žiemą Don Manuelis vargšams dalydavo malkas. Dažniausiai lydėdavo einančius pas gydytoją ir pabrėžtinai liepdavo laikytis paskirtų receptų. Labiausiai jis domėdavosi nėštumais ir vaikų auginimu. Taip pat dažnai eidavo į mokyklą padėti mokytojui, mokyti kartu su juo ne tik katekizmo.
Visą laiką bėgo nuo tuščio laiko švaistymo ir vienatvės. Stengdavosi pabūti su miesteliu, ypač su jaunimu ir mažutėliais, eidavo į šokius. Ir daugiau nei pora kartų tenai ėmėsi groti būgneliu, kad vaikinai ir merginos pašoktų, ir visa tai, kas atliekama kito kunigo būtų pasirodę groteskiška kunigystės profanacija, jo rankose atrodė šventa. Jo muzika sukurdavo šventumo įspūdį, atrodė, tarsi atlieka kažkokį religinį ritualą. Vieną kartą per miestelį keliavo vargana lėlininkų trupė. Jos vadovas, atvykęs su sunkiai sergančia nėščia žmona, o kartu dar trys vaikai, padedantys tėvams, vaidino pajacą. Kol jis miestelio aikštėje juokino vaikus ir net suaugusius, žmona staiga pasijuto blogai, turėjo pasišalinti lydima skausmingo pajaco žvilgsnio. O miestelio vaikai tuo metu nevaldomai, gaivališkai kvatojosi. Don Manuelis palydėjo moterį ir vėliau užeigos arklidės kampe padėjo jai gražiai numirti. Kai pasibaigus šventei miestelis bei pajacas išgirdo apie ištikusią nelaimę, visi sugužėjo į užeigos namus ir vargšas vyras balsiai raudodamas tarė: „Gerai sakoma, pone kunige, kad esate tikras šventasis“, prisiartino prie jo, norėdamas pasilenkti ir pabučiuoti ranką, bet Don Manuelis atsitolino, paėmė pajaco ranką ir visų akivaizdoje pasakė: „Tai tu esi šventasis, garbingasis pajace, mačiau tave dirbantį ir tu dirbai ne tik dėl duonos kąsnio vaikams, bet norėdamas suteikti džiaugsmo kitiems.
Nuolat užimtas, nuolat įsitraukęs į veiklą, linksmindamas kitus, rodėsi, kad norėjo pabėgti nuo savęs, norėjo pabėgti nuo vienatvės. „Bijau vienatvės“, - kartodavo. Nepaisant to, kartais vienas eidavo prie ežero pakrantės, arčiau senos abatijos griuvėsių, kur, atrodo, vis dar ilsisi pamaldžiųjų cistersų, kuriuos istorija palaidojo užmarštyje, sielos. Tenai yra vadinamojo Tėvo Kapitono celė ir, sakoma, kad ant jos sienų išliko kraujo žymių, užtiškusių jam kankinantis. Ką ten mąstydavo mūsų Don Manuelis?
Šiais prisiminimais, kuriais gyvas mano tikėjimas, norėjau nupiešti mūsų Don Manuelį tokį, koks jis buvo, kai sulaukiau kokių šešiolikos metų, ką tik grįžusi iš religinės Renados mokyklos į mūsų Valverde de Liucerną vienuolyną. Kai ėjau pas jį išpažinties, jaučiausi tokia sumišusi, kad nesugebėjau išlementi nė žodžio. Išėjau po tos pirmosios savo išpažinties šventam žmogui iš tiesų paguosta. Ir toji mano pirminė baimė, ta pagarba baimei, su kuria aš prisiartinau prie Don Manuelio, pavirto giliu gailesčiu.