„Tolerastas, tolerastas…” pasigirsta tolumoje balsas. Ir beje šis balsas Lietuvos padangėje vis garsėja. Bet tik epizodiškai, tik tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, tam tikrais laikotarpiais. Paskui vėl aprimsta. Grubus žodis, užmestas ant vertingos žmogiškos savybės.
Kai iškilo Stambulo konvencijos tema - vėl buvo metama toji žeminimo artilerija žmonėms, kurie kvietė įgyvendinti šio dokumento keliamus tikslus. Kaunas ir Pride paradas? Vėl norisi kažkam grubiai kovoti už savo vertybes, o tuos palaikančius išvadinti tolerastais. Ir štai vėl mūsų tautai atėjo išbandymas - nelegalių migrantų banga iš Baltarusijos.
“Ne, mes jų neimsime…” - atsakė savivaldybės į paklausimą, ar prisidės prie pasienio savivaldybių iššūkio kur nors laikinai sulaikytuosius apgyvendinti. Hmm, kyla įtampa. Taigi, kas čia yra tas stiprus žmogus? Tas, kuris tvirtai saugo vertybes? Gal net su agresijos atspalviu sako “mums tų daug lyčių nereikia?”, “gal nereikia čia tautos erzinti ir demonstruotis”, “neleisti jų per sieną”. O gal tas, kuris į šią temą pažvelgs … tolerantiškiau. Leiskite parodyti jums vieną aspektą - tolerancija kaip žmogiška stiprybė.
Savybė, kuri augo lėtai ne vieną šimtmetį
Negalima jų žudyti. Tai viena iš pirmųjų minčių, užfiksuotų 1579 m. Utrechto unijoje, kad negalima persekioti žmonių už jų tikėjimą. O tuomet prieš 5 metus Paryžiuje 1572-ais metais vyko baisioji Baltramiejaus naktis. Tiesiog ėjo naktį gatvėmis ir žudė truputį kitaip tikinčius (nužudytas ne vienas tūkstantis hugenotų).
Atrodo, pavyzdys per toli? Pasižiūrėkite filmą “Ruandos viešbutis”. Nors jis buvo sukurtas beveik prieš dvidešimt metų, iki šiol asmeniškai liko skaudus įspūdis apie tai, kaip greitai žmonės gali tapti žiaurūs truputį kitokiems. Atkreipkite dėmesį, antrą kartą naudoju žodį “truputį”. Kiek jėgų bei drąsos turėjo turėti viešbučio vadybininkas Paul Rusebagina, išgelbėjęs šimtus, kai aplink žuvo šimtai tūkstančių.
Taip, nesantaika tautiniu ar religiniu pagrindu turi tiek daug pavyzdžių, kaip pas mus įsijungia žiauriausi būdai, kuriuos mes pateisiname labai paprastai - “ko čia jiems”. O tas įsijungimas gali įvykti taip greitai ir taip nevaldomai. Iki šiol Lietuva bando suprasti, kas įvyko su mūsų piliečiais žydais, iki šiol Europa negali suprasti, kaip Serebrinecoje visai neseniai įvyko tokios žudynės. Ir po tokių pamokų suprantame, kad ne žudymas yra mūsų jėga, o gebėjimas būti su kitokiais, TRUPUTĮ kitokiais.
Per grubius pavyzdžius pateikiu? Gerai, pakeliaukime į kurį nors Lietuvos mažą miestelį. Aš jums pradėsiu sakinį, o jūs pabandykite pasakyti, ar suprantama ir normalu, kas įvyko. “Per vietos jaunimo ir atvykėlių iš Pasvalio muštynes buvo nužudytas devyniolikmetis…” Ah, deja. Bet paklausus, kas, kur ir kaip, neretai išgirsite vieną paprastą “teisingą” frazę: “ko jie čia važiavo?” Galima dar pridėti sakinį “mes jų prie savo mergų neprileisime…”. Taigi, tuos kitus iš kito kaimo galima mušti. Tokios tiesos aplinkoje teko užaugti ir Vilniuje. Man užtenka būti ne iš to rajono, kaip rizika paauga (bent jau mano jaunystės laikais). O realiai aš esu tik TRUPUTĮ kitoks, iš kito rajono.
Gal dar per grubūs pavyzdžiai?
Nepriėmimas - kasdienybė, kurios realiai nereikia
Jei pakeitėte gyvenamą vietą ir atvykote gyventi į kitą miestą ar kaimą, spėkite, kiek laiko turi praeiti, kol vietiniai jus priims į savo “gentį”? Daug žmonių taip ir jaučiasi - atėjūnai, nors gyvena naujoje vietoje gal jau virš 30 metų. Net jei ir daug daug gero padarė savo pasirinktam rajonui, vis tiek jie - atėjūnai. Gal tai ir nėra blogas žodis pats savaime, bet jis vis akcentuoja tą TRUPUTĮ kitokį bruožą.
Pažiūrėkime gausybę kitų pavyzdžių: žmogus, kuris nemato, nenori, kad su juo daugiausiai kalbėtų apie neregystę. Paauglys, kuris nukentėjo nuo prievartos, nenori, kad savo mokykloje būtų įvardijamas kaip auka. Vyresnio amžiaus žmogus jauname kolektyve nenori būti nuolat išskiriamas dėl savo amžiaus, kad jam sunkiau išmokti technologijomis grįstus sprendimus darbe. Dar pavyzdžių? Paklausinėkite suaugusių žmonių, kurie užaugo globos namuose, kaip dažnai jų gyvenime norėjosi slėpti šią savo gyvenimo patirtį.
Paklauskite žmogaus, kuris turėjo problemų su alkoholiu, bet jau virš 20 metų yra blaivybės kelyje. Kai tik jis pasako “taip, aš buvau priklausomas nuo alkoholio…”, kaip jį nuoširdžiai priims dabartinė jo aplinka? Yra gerų tolerancijos pavyzdžių, deja neretai mes turime slėpti dalį savęs, kad būtume priimti, kad nematytų tų TRUPUTĮ kitokių bruožų, o jais priskirtų, lyg būtume iš kitos planetos.
Krizė nuraminimui: 4 DBT įgūdžiai su Dr. Johnsonu
Ar galima greta jūsų gyventi?
Užduosiu provokuojantį klausimą - ar sutiktumėte, kad pas jus gatvėje kaimynystėje apsigyventų tiurkų kipčiakų kelios šeimos, atidarytų kavinę, greta turėtų maldos namus? Ne? O gal taip…
“…visi brunetai, tamsiaveidžiai, kumpanosiai, būdingais truputį išsišovusiais skruostais ir netgi barzdos, kurių paprastai neskuta, nesuteikia jiems rytietiškų bruožų“ - dailininko Vincento Smakausko 1841 m. prisiminimai apie karaimus. Atrodo, tikrai savi, Vytautas gi juos pakvietė. O jeigu pasakysiu, kad jie yra tiurkai kipčiakai…. Taigi, pakartosiu klausimą, ar sutiktumėte, kad greta jūsų įsikurtų tiurkai kipčiakai? Ir gali būti, kad atsakymas dabar bus taip, nes tai gi yra karaimai. Kodėl? Nes per 600 metų mes juos pažinome. Atkreipkite dėmesį, “pažinome..”. Tolerancija TRUPUTĮ kitokiems auga, kai tik vis daugiau sužinome.
Jei turite savo giminėje žmonių, kurie ragavo migranto duonos, ar nepastebite, kad jie jau rečiau kietai sako “NE visokiems babajams”. Kodėl? Nes jie juos jau iš arčiau pažino. Vėl tas pats akcentas. Štai jautri tema - ar nepastebite, kad tie, kurie savo rate turi homoseksualių draugų, žymiai tolerantiškiau reaguoja į LGBT+ bendruomenės siekius savo teisių užtikrinimui? Kodėl? Nes labiau pažino. Pakartotinai apibendrinsiu: tolerancija - tai didesnis žinojimas. Ar gali tai būti vadinamas sutrikimu ar silpnybe? Ne.
Tolerancija - stipriųjų bruožas
Lotyniškai tolerantia apibrėžia stipriųjų savybes - pakėlimas, kantrybė, pakanta. Merriam Webster žodynas aiškiai pasako - tai gebėjimas iškęsti skausmą ir sunkumus. Tai - teigiamas priėmimas ir atlaidumas kitam požiūriui, kitoniškumui bendrai. Tai - leidimas kitokiam būti, daryti ir veikti. Mes savo kalboje turime gražų kitą žodį - pakanta. Pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, papročiams. O nuo savęs pridėsiu - TRUPUTĮ kitokiam. Kuo labiau įsigilini į kitų žmonių istorijas, supranti, kiek daug panašumų ir kiek nedaug skirtumų mes teturime.
Abejingumas nėra tolerancija
O dabar pabaigai - svarbus akcentas. Tolerancija nereiškia kito gyvenimo būdo ar pasaulėžiūros perėmimo, tolerancija reiškia tik teisės kitiems gyventi pagal savo pasaulėžiūrą suteikimas. Ir pasakiau aš ne savo mintį, o perdaviau mums Viktoro Franklio mintį. Vienos universiteto profesorius psichoterapeutas turi iš patirties ką papasakoti, ką gali netolerancija. V. Franklis pats buvo uždarytas koncentracijos stovykloje. Kodėl? Todėl, kad buvo truputį kitoks. Jo tėvas, motina, žmona, brolis buvo truputį kitokie, jų neliko. Tokia patirtis atvedė prie vienos svarbios išvados - netolerancijos šaknis - baimė. Kitokių žmonių, grupių, nacijų, patirčių baimė. Ar norite, kad ji jus valdytų?
Tolerancijos apraiškos kasdienybėje
Nereikia toli dairytis - netolerancijos apraiškų vis dar apstu mūsų kasdienybėje. Psichologė Laura Bratikaitė sako, kad visuomenė žmogui „padovanoja“ jau suformuotas tolerancijos ribas, t. y. toje bendruomenėje ar visuomenėje nusistovėjusių elgesio standartų ir mąstymo stereotipų rinkinį. Tai tarsi nieko nestebina, nes priimama kaip norma, kuri įkalama į galvą nuo vaikystės. Nebesistebime ir nebesipiktiname tuo, prie ko esame pripratę.
Visuomenei labai naudinga, kad iš kartos į kartą perduodamos ir išlaikomos nustatytos vertybės, nuostatos, kas yra gerai, o kas blogai, pageidaujami ir nepageidaujami elgesio standartai. Kitaip tariant, kuriasi „nerašytos taisyklės“ ir atitinkamai susiformuoja netolerancija tam, kas yra nepageidaujama, svetima, pavyzdžiui, smurtiniai nusikaltimai, skyrybos ir pan. O štai kitos šalies visuomenėje šie dalykai gali būti kuo puikiausiai toleruojami.
Pavyzdžiui, į musulmonišką šalį atvykusį europietį gali papiktinti, kad diskriminuojamos moterys, nes joms neleidžiama važiuoti, tarkim, viename traukinio vagone kartu su vyrais. O tenykščiams tai - norma.
Slidi riba
Išvertus iš lotynų kalbos, tolerantia reiškia kantrybė, ištvermė. Tai - pakanta, pagarba kitokiam tikėjimui, nuomonei, pažiūroms ar įsitikinimams. Kai stinga tolerancijos, atsiranda nepakantumas, kuris skatina konfliktus, nesutarimus, protesto bangas ir pan. Tiesa, reikšti savo nuomonę ir turėti savo poziciją bei ją apginti - būtina.
Ta riba tarp tolerancijos ir netolerancijos yra labai maža. Kur ji prasideda ir baigiasi? Jeigu mūsų elgesys, žodžiai skaudina, ima kenkti kitam, vadinasi, peržengėme tą ribą. Tik tada, kai mus „suerzina“ kito žmogaus elgesys, mintys ar jausmai, kai pajuntame norą paprieštarauti, pamokyti ar „atvesti į protą“, tačiau save sustabdome ir pabandome suprasti kitą, įsigilinti į jo situaciją, galime sau nusipiešti medalį, užsirašyti „Esu tolerantiškas” ir įsisegti į atlapą.
Netoleranciją gimdo ir šeimos vertybės
Jeigu šeimoje buvo diegiamas, tarkim, lieknumo kultas, natūralu, kad toks žmogus netoleruos storulių. Arba jeigu tėvai nemėgo naminių keturkojų augintinių ir nuo mažens vaikas tegirdėjo, kad jie tik teršia aplinką ir trikdo namų bei kaimynų ramybę, jam gali atsirasti nemeilė gyvūnėliams. Jeigu šeimoje yra smerkiami kitokios seksualinės orientacijos ar rasės žmonės, nėra ko stebėtis, kad užaugęs žmogus per, tarkim, homoseksualų eitynes gatvėje kibs į atlapus...
Tiesa ir realybė yra tokia, kokią suvokiame mes, kokia mums įskiepijama nuo mažens. Bet planetoje gyvena milijardai žmonių ir kiekvienas ją priima skirtingai. Kodėl gi nepamėginus bent pasistengti pamatyti pasaulį ir kito akimis...
Iškart suvoktumėte tolerancijos galią, kuriančią darnesnį ir harmoningesnį pasaulį. Jame mažiau liktų pykčiui, barniams, netgi karams.
Tolerancijos dienos simbolis - TOLERANCIJOS ŠVYTURYS
Šiais mokslo metais Tolerancijos dienos simbolis buvo TOLERANCIJOS ŠVYTURYS. Todėl vaikai su mokytojais ruošėsi Tolerancijos dienai visą savaitę: vyko diskusijos, piešė, gamino su švyturiu susijusias menines kompozicijas ir koliažus bei noriai prisijungė prie šios pilietinės iniciatyvos.
Ryte visi susitikome salėje prie didžiojo švyturio. Vieni mažesni, kiti didesni, skirtingais žodžiais kalbėjome apie tai, kad kiekvienas grupėje esame labai skirtingi, tačiau tai ne priežastis imti užgaulioti, juoktis ar kitaip negražiai pabrėžti skirtumus, nedraugauti. Ir piešiniai, kuriuos mes piešėme yra skirtingi, tačiau tikrai kiekvienas labai savitas ir gražus.
Draugiškame būryje jaukiai pasišokome, pažaidėme, pakalbėjome, pažiūrėjome filmuką apie toleranciją.
Tolerancijos samprata
Tolerancija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia kantrybę ir ištvermę. Kaip ir daugelis terminų, taip ir šis, neturėtų būti visiškai tiesiogiai suprantamas, o apmąstytas šiek tiek giliau. Suvokime, kad tolerancijos objektas negali būti tai, kas mums patinka, malonu ar kam tiesiog pritariame. Jei kas nors mums patinka, tai to geisime, taip pat nesakom, kad toleruojam meno srovę, kuria sekame, bičiulį, kuris mums mielas.
Tas pats ir su pažiūromis - joms galime pritarti, jų laikytis arba jų nesilaikyti, tačiau nieku gyvu - toleruoti. O ir nepatogių situacijų, kurias patiriame, nevadiname toleruotinomis arba netoleruotinomis, nes jos gali būti susitaikytinos ar priešingai. Svarbu suprasti, jog tie, kurie kalba apie žodžio laisvę, nekalba apie jos toleravimą.
Nėra tokios kaip „minties tolerancijos“, nes įsikišti į mąstymą kol kas nėra įmanoma, todėl kiekvienas gali mąstyti, kaip jam patinka: nereikia pripažinti teisės kitoniškai mąstyti, ji savaime egzistuoja ir su tuo nepakovosi. Tai kas gi toji tolerancija šiuo atveju? Tada, kai patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus.
Tai ir bus žodžio laisvė, pažiūrų skelbimo laisvė, bet ne raginimas, jog kiti žmonės imtų ir elgtųsi kaip aš. Tad kaip elgtis? Suprasti, kad tolerancija nėra kažkieno pažiūrų ar gyvenimo būdo, galbūt, kurį laikome klaidingu, gerbimas. Ką galime daryti - tai kritikuoti, atmesti.
Yra daug dalykų, kurių nesuprantame ir iki galo nesuvoksime; niekada nesuprasime kitų žmonių, jų skausmo, jų išgyvenimų. Slėpinys - gražiausias žodis apibūdinantis kitą žmogų. O koks skirtumas tarp paslapties ir slėpinio? Jis labai aiškus: paslaptis - tai tas, kas neskirta sužinoti, o slėpinys pats trokšta atsiskleisti, bet išskirtinai ir tik mums savitu būdu.
Nei vieno žmogaus neįvertinsime adekvačiai. Šią poziciją gali užimti tik teisėjas, tikintiesiems - Dievas. Taigi, toliau belieka tik kompetencijų ir autoritetų klausimas. Kokia viso to išvada ir mintis? O gi labai paprasta: tolerancija nėra tai, kad turiu gerbti kito nuomonę, ją laikyti teisinga, nes dauguma tai daro. Tolerancija - tai žvilgsnis į žmogų, tokį kaip aš, kuris klysta, kitaip mąsto, elgiasi, juk ir liaudies patarlė byloja, kad visi mes esame iš vieno molio nudrėbti.
Išsakykime savo kritiką, sudrauskime, bet per daug nesureikšminkime - „nekelkime to ant šakių“. Mūsų tolerancija ir bus tai, kad suvoksime ir patvirtinsime, jog kitas turi teisę į savo nuomonę, mąstymą ir t.t. Tik nepainiokime terminų: jei persekioju ir engiu, nereikš, jog netoleruoju, bet bus visai kitas terminas.
Nuostatos ir faktai apie toleranciją
Tolerancija - tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių - baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų.
Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Ar reikia toleruoti viską? Iš esmės, tolerancija yra leidimas žmogui būti savimi ir gyventi taip, kaip jis nori. Tačiau tas žmogus, jo gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti kito žmogaus teisių ir laisvių - pavyzdžiui, šmeižti ar skatinti susidoroti su juo.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta apklausa atskleidė, kad maždaug 80% Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais. Tačiau šiuo skaičiumi galima suabejoti - apklausa taip pat parodė, kad dauguma iš tų 80% negalėtų dirbti su „kitokiais“.
Labai paplitusi tokia nuomonė: „Aš esu tolerantiškas, kol JŲ nematau ir negirdžiu“, arba „Toleruoju, kol tai manęs neliečia“. Tačiau tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją.
1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti - nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę.
Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų.
Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų, tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai - ne pagrindas nesantaikai, įžeidinėjimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žemesnis, menkesnis.
Pasaulyje gyvena daugybė skirtingų žmonių grupių - jie skiriasi išorine išvaizda: odos, akių, plaukų spalva, ir t. t. skiriamės ir savo mąstymu.