Pasaulyje yra daug skirtingų žmonių, ir visi mes esame žmonės - sveiki, ar sergantys. Šiame straipsnyje aptarsime, ką reiškia norėti būti su kuo nors, meilės paieškas, draugystę ir sunkumus, kurie gali iškilti gyvenime.
Žmonių lygybė ir pagarba
Draugystė ir pagarba nepriklauso nuo to, ar žmogus turi negalią, ar ne. Visi žmonės yra lygūs, nepaisant jų gebėjimų ar skirtumų. Dangus ir pievos yra visiems vienodi. Maikutės vienodos, tai ir pagarba turi būti vienoda.
Šiuo piešiniu aš norėjau paneigti stereotipą, kad žmonės su negalia yra tinginiai, izoliuoti ir nieko negali. Šiuo piešiniu norėjau pasakyti, kad kas yra bloga, gali pasikeisti į gera. Mano piešinyje pavaizdavau žmogų neįgaliojo vežimėlyje ir kitą žmogų, kuris jam padeda. Jaunas vyras padeda senyvo amžiaus moteriai pereiti į kitą gatvės pusę. Nereikia vengti neįgalaus seno žmogaus. Tai labai įdomi ir įkvepianti idėja!
Šioje nuotraukoje vaizduojama Venera - grožio simbolis, tačiau ir primena, kad grožis nebūtinai susijęs su tobulumu. Visi esame vienodi.
Keičiame žodžius - keičiame visuomenę.
Parama ir supratimas
Piešinys rodo, kokia svarbi yra žmonių parama, padedanti neįgaliesiems savarankiškai gyventi ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Turiu draugę, kuri negali bėgioti, bet gali riedėti. Pakviečiau kartu pasportuoti ir ji mane aplenkė.
Nupiešiau šį piešinį tam, kad parodyčiau, kaip žmonės su negalia dažnai jaučiasi dėl kitų pasakytų žodžių ir patyčių. Pajuoka žeidžia.
Gyvenimo sunkumai ir meilės paieškos
Esu 24 metų mergina iš mažo miestelio. Mane kamuoja problemos, kurios tikriausiai yra atėjusios iš vaikystės. Mus tėvai augino griežtai ir neleisdavo niekur eiti iš namų, o ir man su sese nebuvo tam poreikio, nes buvome geriausios draugės ir susigalvodavome įvairiausios veiklos. Nuo pat vaikystės aš sisiojau į lovą. Man nėra lengva apie tai kalbėti ir šiuo metu jums rašydama verkiu. Tai tęsiasi net po pilnametystės ir iki šių dienų, nors dabar rečiau. Kruopščiai tai slėpiau mokykloje bei bendrabutyje, bet vis tiek galvojau, kad visi apie tai žino ir vadina mane „myžaline”. Galvojau, kad su manimi dėl to ir nebendrauja.
Visada troškau gimtadienio su daug mano amžiaus svečių, bet turbūt tėvai tokio nekėlė, nes tam reikia daug vaišių, o joms reikia pinigų. Kartais jausdavausi neverta gimtadienio šventės, nes nepadėdavau tėvams darbuotis ūkyje arba nepilnai padėdavau. Nors per šventes dovanų su sese gaudavome tokių pačių, jaučiau, kad tėvai sesę myli labiau, nes ji labiau padėdavo ūkio darbuose ir buityje, o taip pat dažnai tardami mano vardą pasakydavo sesės vardą.
Gyvenimas nėra apie laimę
Netgi dabar bijau žmonių, kurie kelia prieš mane balsą, negi jie negali ramiu tonu pasakyti? Aš dažniausiai norėdavau išsiaiškinti liepiamo atlikti darbo prasmę ir tikslią jo eigą, o ne eiti ir iš karto dirbti. Taip pat labai mėgstu šnekėti nors ir artimieji sako, kad nusišneku, o ir dainuoti mėgstu, nors jie sako, kad nusidainuoju.
Iki šiol mama man sako, kad turėčiau būti sesei pavyzdys, nes ji jaunesnė (pagal ūgį - aukštesnė), bet aš nežinau kaip juo būti. Šiuo metu ji man yra pavyzdys. Mama dažnai sako, kad sesė gyvenime nepražus, o su manimi nežino, ką reikės daryti.
Visada pavydėdavau klasiokams, kad jie per vasaras užsidirba pinigų, bet aš nenorėjau dirbti bet kokio darbo. Sesei gerai - ji ir gatves šluodavo, ir valytoja dirbo. Man taip pat mokykloje būdavo skaudu, kad tėvai neidavo į tėvų susirinkimus, nes jiems gyvuliai būdavo svarbiau ir sakydavo, jei nesi nieko prisidirbusi, tai kam ten eiti.
Pavydėjau klasiokams, kad jie turi tokį didelį būrį giminaičių ir gali kartu su jais nusifotografuoti, įamžinti tą akimirką. Mama sakė, kad jos tėvai per jos diplomų teikimo šventę irgi jos neatėjo pasveikinti ir ji to per daug nesureikšmina, kad ir man reikėtų taip daryti.
Kažkaip pastebėjau, kad mokykloje, kai būdavau be mamos aš su grupiokėmis labiau bendraudavau, o su mama dažniausiai tylėdavau. Gal aš bijau savo mamos? Dabar net tiek nebesijaudinu, ar ji eis į mokyklą ar ne, nes svarbiausia, kad aš eisiu.
Labiau patiko gyventi bendrabutyje, nei mokytis, nes susiradau naujų draugų, bet ne tokių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti. Ten šiek tiek išmokau ruošti valgį, buvau taupesnė, nes gyvenau tik iš pašalpos (mama duodavo pinigų tik tada, kai paprašydavau ir tai murmėdama), ėmiau labiau tvarkytis, nes turėjau tokią nevalyvą kambariokę, su kuria niekas nenorėjo gyventi, be to absoliučiai nemėgau skolintis, nors pati pinigų visiems skolinau, nes taip norėjau parodyti draugiškumą, visus vaišinau savo valgiais, nes netikėjau, kad gerai ir skaniai gaminu.
Nesu dirbusi rimto darbo, nes metai po metų vis kur nors stojau mokytis, kad gaučiau pašalpą, jog neturiu tėvo. Tėtis mirė nuo Parkensono ligos, kai man buvo 16 metų. Kažkaip susitaikiau su šia netektimi, nes jis labiau sutarė su mano metais su puse jaunesne seserimi.
Šiaip turėjau keturis vaikinus, bet visi man buvo kažkaip per prasti ir su jais neilgai išdraugavau. Taip pat bendrabutyje susiradau tokią draugę, kuri manęs nesmerkė, kai apie save pasipasakojau. Gaila, kad dabar nebebendraujame, nors labai norėčiau. Kartais šeimoje jaučiuosi niekam nereikalinga, nesuprasta. Taip norėčiau su kuo nors nuoširdžiai pasišnekėti, pasidalinti džiaugsmais ir vargais, bet nežinau ar kas nors mane supras. Jaučiuosi labai vieniša ir manau, kad nemoku mylėti.
Nežinau kas man atsitiko, bet dabar nors ir turiu telefoną, pilną numerių, aš niekam neskambinu ir nerašau, kažkaip bijau sutrukdyti, juk kiti ir be manęs turi su kuo bendrauti. Anksčiau, kai buvau paauglė mėgau sugalvoti nežinomus numerius ir vieną kartą man pavyko sugalvoti savo bendraamžio numerį.
Taip pat labai kompleksuoju dėl savo išvaizdos, nes esu žemo ūgio, nešioju akinius, turiu antsvorio. Nors pradėjau sportuoti ir atsikračiau 10 kg, bet vistiek net savo kieme bijau apsinuoginti, nes nenoriu, kad kaimynai pamatytų kokia „lašininė” esu.
Dabar tame kaime, kur gyvenu yra kaimynė, bet jai tik trylika metų ir aš nežinau apie ką su ja šnekėti, be to norėčiau bendrauti su savo bendraamžiais iš savo kaimo, tačiau nieko nepažįstu, o ir manau, kad mano bendraamžiai tam jau neturi laiko, nes eina į darbus, yra susituokę, jau turi vaikų. Kartais jaučiuosi per sena eiti į kokius nors šokius ar kur nors kitur, nes man jau laikas susirasti vyrą ir auginti vaikus.
Mamai gaila, nes tada būtinai reikia pasitiekti vaišių. Tiesa, anksčiau važiuodavau su sese ir jos draugu pas jo gimines, bet jiems nusibodo visada mane kaip kokį „kibį”, vežiotis, tai vėl ėmiau likti namie. Manau, kad mama galvoja, jog aš esu mažvaikė, todėl ir nesiveža.
Mane kankina dviprasmiški jausmai: kartais galvoju, kad esu protingesnė už kitus arba „pasikėlusi”, o kartais visai save nuvertinu, nes esu lėtesnė, ilgai galvoju. kai reikia pasakyti kiek dabar valandų, nemoku ruošti valgio, važiuoti dviračiu, net nežinau, kaip naudotis skalbimo mašina. Galbūt todėl ir bijau išeiti savarankiškai gyventi ir susirasti darbą?
Mama dažnai sako, kad reikia pačiai išmokti viską daryti, nes ir jos niekas nemokino. Galbūt esu labai priklausoma nuo mamos? Mama mane vadina tingine, kad šiuo metu aš tik prie kompiuterio sėdžiu ir daugiau nieko. Šiuo metu gal ir praeities nuoskaudos nelabai trukdo, nes, kol kas, su sese sutariu gerai, bet vis tiek negaliu pasiryžti keisti savo dabartinį gyvenimą.
Norėčiau pagaliau išsilaikyti tas teises, vėl ką nors studijuoti, bet, kaip jau minėjau, neturiu tam pakankamai pinigų. Gal pirmiau susirasti darbą? Bet kaip tada mokslai?
Visa tai reikšmingi ir kiekvienam žmogui aktualūs, svarbūs klausimai. Gerai, kad apie visa tai galvoji ir mums rašai, nes vien jau pats šis procesas leidžia kažkiek naujai permąstyti ir susidėlioti mintis, įgyti kažkiek daugiau aiškumo, pamatyti situacijas naujai, gal net kažkur nujausti sprendimą.
Ką Tu iš tiesų nori veikti gyvenime?
Jei nežinai, nieko tokio, daug kas nežino. Jei Tu esi tarp jų, šis straipsnis kaip tik Tau. Vienetai, unikalūs individai turi tokį talentą žinoti, ko jie nori gyvenime ir visą laiką to siekti. Geroji naujiena yra ta, kad Tu viską žinai jau dabar.
Harmonija būna tada, kai Tavo mintys, veiksmai ir kalba dera su Tavo vidinėmis vertybėmis. Kitaip tariant, jeigu darysi tai, kas dera su vidinėmis vertybėmis, jausi, kad Tavo veiksmai dera tarpusavy be trinties ir prieštaravimų. Kai tai susivoksi, tai ir bus tas pašaukimas. Kai pradėsi tai daryti, suprasi, kad būtent TAI nori daryti gyvenime.
Žinok, kad tai, ką nori veikti gyvenime įdomu tik Tau. Kitiems įdomu ką JIE nori veikti gyvenime. Kartais jų norai tokie dideli, kad vieni jie nepajėgūs savo norų įgyvendinti ir todėl jiems reikalingi pagalbininkai - pardavimų vadybininkai, programuotojai, šlavėjai, buhalteriai, kasininkai ir visi kiti. Galbūt Tavo pašaukimas padėti kitiems siekti jų svajonių?
Pašaukimas yra ne tai ką PRIVALAI daryti, pašaukimas yra tai, ko NEGALI nedaryti. Vis tiek ką nors tokio darai. Tai kaip viską ištraukti į dienos šviesą? Šito tinklaraščio esminis bruožas yra klausimų uždavimas. Nes uždavus klausimą smegenys ima dirbti ir ieškoti atsakymo. Tu nesąmoningai, giliai širdyje (sieloje, pasąmonėje, smegenyse - vadink kaip Tau geriau) žinai savo pašaukimą, tačiau pamiršai, jis apsinešė dulkėmis.
Nenustebk, kad kai kurie klausimai bus provokuojantys, kalbės apie mirtį. Jie skirti supurtyti, pažadinti protą. Nenustebk, kad reikės knaisiotis savo vaikystės svajonėse arba dabartinėse veiklose. Nenustebk, kad atsakymų į šiuos klausimus nesugebėsi parašyti. Ir nenustebk, jei Tavo atsakymai keisis.
Klausimai, kurie padės atrasti pašaukimą
Žemiau pateikiama keletas klausimų, kurie padės susivokti ir atrasti savo pašaukimą:
- Ko aš noriu iš gyvenimo?
- Ką aš norėčiau pasakyti apie save? Kas aš?
- Kas man yra sėkmė? Kada aš džiaugiuosi, kad man pasisekė?
- Kokios mano vertybės? Kokiais principais remiuosi priimant sprendimus?
- Kuo norėjau būti, kai užaugsiu?
- Kokį vaikystės veiksmą norėčiau atkurti? Kodėl?
- Kas man labiausiai patinka iš to, ką darau jau dabar?
- Kada paskutinį kartą ką nors dariau negalvojant apie laiką?
- Dėl kokios užvedančios minties paskutinį kartą negalėjau užmigti?
- Kuo didžiuojuosi prieš kitus ir save?
Atsakyk į klausimą - Koks kitas veiksmas, kurį galiu padaryti rytoj (kad ir koks mažiukas jis būtų) artina mane prie mano pašaukimo? Kaip aš galiu pradėti daryti tai, kas yra mano pašaukimas, koks planas?
Sėkmės paslaptis pagal Mantą Bertulį ("Kitokie pasikalbėjimai")
Prieš kelerius metus iš gimtųjų Šiaulių į Kauną studijuoti atvykęs Mantas Bertulis, veikiausiai, neįtarė, kad netrukus taps vieno populiariausio internetinio pokalbių šou autoriumi. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Jei rimtai, tai sėkmės paslaptis yra gerokai paprastesnė. Bendraukite su žmonėmis. Pažintys yra vienas didžiausių kelių į sėkmę.
Manto viena mėgstamiausių citatų yra: „Work so hard that one day your signature will be called an autograph“.
Juk aš niekada nepagalvojau, kad taip gali atsitikti. Man rodos, daug kas galėjo atsitikti, tik ne tai.
Išsiskyrimas ir netektis
Man rodos, daug kas galėjo atsitikti, tik ne tai. Tai per daug žiauru. O mes buvome laimingi, nes mes mylėjome. Atimk iš gyvenimo meilę ir jis bus tuščias kaip dykuma. Ir kas norės joje gyventi? Kaip nuostabu gyventi laukimu, susitikimo džiaugsmais, net gi išsiskyrimo liūdesiu! Ir visa tai Mes patyrėm, ir visa tai Mes supratom. Mes supratom, kad negalim gyventi vienas be kito. Bet kad visuomet yra dar „bet“, kuris būtinai turi ssugriauti Mūsų laime.
Mes nepagalvojom, kad juodi debesys virš Mūsų galvų ir tuoj iš po jų trenks likimo žaibas. Mes per daug buvome laimingi, kad apie tai galvotume. O paskui Mes, tiksliau Aš, nutariau pasitraukti. Tam per daug buvo sunku, buvo daug kas prieš, kas trukdė Mums būti kartu. Kad ir kaip buvo sunku, Mes išsiskyrėm, bet tą lemtingą Rugsėjo 29 dieną, tai padaryti buvo be galo sunku. Ir vardan ko Aš padariau?
Aš pati negalėjau įsivaizduoti, kad Mes daugiau jau nebūsim kartu. Išlydėjau Aš Tave, kaip ir visuomet, ir dar pabučiavau tris kkartus! Bet Aš netikėjau, širdim netikėjau, kad Tu jau nebegrįši. O Tu išėjai. Paskui Aš išvažiavau. Manęs Tu jau nelydėjai. O Man buvo taip sunku. Praeidama pro Tavo namą vos sulaikiau ašaras ir vos nepašaukiau Tavęs. Bet nuėjau, nes tikėjausi, kad dar galim susitikti prie ežero. Bet Tavęs ten nebuvo. Autobusas dar ilgai stovėjo, o Aš kupinomis ašarų akimis žiūrėjau į kelią ir laukiau Tavęs. Jeigu Tu tik būtum pasirodęs, būčiau atsiprašius ir paprašius vėl grįžti. Bet Tavęs nebuvo. Aš išvažiavau.
Man rodos, Aš nužudžiau Tave. O kur Tu ten lėkei? Kas Tavęs ten laukė? Nejaugi Tu netikėjai Mūsų meile? Nejaugi netikėjai, kad busim kartu? Aš nežinau, ką Tu galvojai apie Mane, ar iš vis galvojai? Ar buvau Aš tau viskas? Tu viską nusinešei su Savim, nepanoręs atsisveikinti su Manimi, nepasakęs paskutinio žodžio, palikęs viską spręsti Man. O Aš taip mažai žinojau.
Nejau turėjo įvykti ta baisi nelaimė, kuri Tave ištiko spalio 6-sios naktį. Aš dar nežinau, kuriuo laiku tai įvyko, bet gal dar sužinosiu. Tik žinau, kad Tave rado gulintį be sąmonės ir nuvežė į ligoninę. Tu nepratarei nė žodžio, bet dar gyvenai. O sekmadienį 8 valandą nutrūko kvėpavimas. Bet dar nenorėjai atsisveikinti su gyvenimu, palikti Tau brangių žmonių, šeimos. Bet kova tarp gyvenimo ir mirties truko tik dvi valandas, 10 valandą sustojo širdis. Tu amžiams atsisveikinai su šiuo pasauliu, neprataręs nė žodžio. O Aš sužinojau tik pirmadienį, tai buvo kraupi žinia.
Atėjo pati baisiausia diena Mano gyvenime (tai buvo trečiadienis), atsisveikinimo metas. Man norėjosi gulti šalia Tavęs, bet Tave atėmė iš Manęs. Atėmė visiems laikams. Ir Mano meilė buvo bejėgė sugrąžinti Tave. Todėl atleisk, jeigu ką paimsiu. Aš myliu Tave ir noriu, kad kas nors Tave Man amžinai primintų. Nežinojau, kad gali būti toks baisus mūsų išsiskyrimas. Aš pirmą kartą, taip artimai susidūriau su mirtimi.
Aš net negalėjau Tavęs palydėti, nors ankščiau taip nebūdavo, Tavęs nereikėjo laikyti, net atvirkščiai. Tada Tu nuėjai. Stakei, kad būtinai turi išeiti. Kaip gaila, kad nebeprisimenu Tavo veido, nors iš vis mažai, ką prisimenu, bet žinau, kad Tu su Manimi. Aš laukdavau Tavęs. Atleisk, jeigu Tau trukdau, pranešk Man kaip nors. Laikas vis bėgo, o Tu, Man vis labiau nykdavai iš atminties. Tada Tu jau Manęs net sapnuose neaplankydavai. Tu kažkur dingdavai.
Gyvenimo išmintis
Didžiausia klasikinių kūrinių vertybė ta, kad jie įkvepia išmintingiems pašnekesiams, rimtiems ir nuoširdiems pokalbiams, apmąstymams. Anatolis Fransas
Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems. Seneka
Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais. Džonas Lenonas
Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis - kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma. B.Franklinas
Svajonės suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Nuoseklios ir protingos svajonės tampa dar gražesnės, kai kuria realų pasaulį pagal savo paveikslą ir panašumą. Anatolis Fransas
Meilė yra pagrindinis raktas nuo laimės vartų. Oliveris Vendelis Holmes
Meilė, tai ugnies apimta draugystė. Jeremis Tailoras
Draugystė, kuri pasibaigė, niekuomet iš tikro nebuvo prasidėjusi. Publijus Siras
Draugas yra dovana, kurią pats sau įteiki. R. L. Stivensonas
Šeima - vienas iš gamtos šedevrų. D. Santajana
Mūsų svajonių įgyvendinimas yra įkvėpimo šaltinis naujiems mūsų sumanymams. Orizonas Svetas Mardenas
Svajok taip, tarsi būtum nemirtingas, o gyvenk taip, tarsi mirtum šiandien. Džeimsas Dynas
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų. Paulo Coelho
Kovok už savo svajones ir tavo svajonės kovos už tave. Paulo Coelho
Laimė beldžiasi mažiausiai kartą į kiekvienas duris. Viljamas Gezlitas
Tik bendroje laimėje galima rasti savo asmeninę laimę. Tomas Hobsas
Mūsų laimei daug svarbiau tai, kas mes esame, o ne ką mes turime. Artūras Šopenhaueris
Sėkmės paslaptis - tai tikslo pastovumas. Bendžaminas Dizraelis
Sėkmė - tai daryti, ką nori, kada nori, kur nori, su kuo nori ir kiek nori. Tonis Robinsas
Tik tie, kurie išdrįsta patirti didelę nesėkmę, gali sulaukti didelės sėkmės. Džonas Kenedis
Jei laikysitės disciplinos daryti tai, ką reikia, ir tada, kai reikia, ateis diena, kai galėsite daryti tai, ką norite, ir tada, kai norite. Zigas Ziglaras
Mokslas yra besvoris. Brangenybė, kurią jūs visada lengvai nešiojate. Kinų patarlė
Diena be mokslo - tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko. Albertas Einšteinas
Išauklėti kultūringą žmogų padeda dvi jėgos: menas ir mokslas. Abi šios jėgos susijungia knygose. M. Gorkis
Geras dalykas kaupti geras knygas, bet kur kas geresnis - dažniau jas skaityti. Frančeskas Petrarka
Atminkite: jei darote daugiau, nei tai, už ką jums moka, ateis diena, kai jums mokės daugiau už tai, ką darote. Zigas Ziglaras
Darbas - tai svarbiausia gyvenime. Iš visų nemalonumų, iš visų bėdų galima išsivaduoti vien darbu. Ernestas Hemingvėjus
Susitelkite į vieną dalyką, kurį galite atlikti dabar, o ne į visą šimtą, kurį turėsite atlikti ateityje. Ekhartas Tolis
Kas mėgsta savo darbą, nesensta. P. Kasalsis
Rūpinkis tik tuo, ką darai, o ne ką iš to turėsi. B. Gita
Pinigai, kuriuos turi, - laisvės įrankis; tie, kurių vaikaisi, - vergijos įrankis. Žanas Žakas Ruso
Už pinigus neįsigysi to, ko reikia sielai. Henris Deividas Toras
Gyvenimo tikslas yra tikslingas gyvenimas. R. Šarma
Užkopus į didžiulį kalną, atrandi dar daugiau kalnų, į kuriuos galėtum įkopti. Nelsonas Mandela