„Dieviškoji komedija“ (Comedìa, vėliau vadinta Divina Commedia) - italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) sukurtas epinis kūrinys, laikomas vienu didžiausių pasaulio literatūros šedevrų. Parašytas XIV a., šis kūrinys turėjo milžinišką poveikį Vakarų kultūrai: nuo viduramžių miniatiūrų iki Botticelli iliustracijų ir šiuolaikinių interpretacijų. Ji išlieka vienu svarbiausių tekstų, nagrinėjančių žmogaus moralę, tikėjimą, laisvę ir amžinybę.
Dantė Aligjeris
Šiame leidinyje pateikiamas Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“ lietuviškas vertimas, parengtas remiantis kunigo Henry Francis Cary (H. F. Cary) 1805-1819 m. sukurtu istoriniu anglišku vertimu. Tai vienas ankstyviausių ir įtakingiausių šio kūrinio angliškų leidimų, ilgą laiką buvęs pagrindiniu anglakalbių skaitytojų šaltiniu.
Dantės Aligjerio gyvenimas ir kūryba
Dantė Aligjeris (1265-1321) buvo Florencijos poetas, filosofas ir politikas, kurio gyvenimą ženklino tremtis ir nuolatinė vidinė kova dėl tiesos ir teisingumo. Jo kūrybą formavo gilus susidomėjimas scholastine teologija, Aristotelio filosofija ir viduramžių mistika, o asmeniniai išgyvenimai - ypač meilė Beatričei Portinari - tapo dvasiniu įkvėpimu „Dieviškajai komedijai“.
„Dieviškosios komedijos“ struktūra ir turinys
„Dieviškoji komedija“ - tai trijų dalių epinė poema, sudaryta iš Pragaro (Inferno), Skaistyklos (Purgatorio) ir Rojaus (Paradiso). Kiekviena dalis suskirstyta į 33 giesmes (Pragaras turi 34, nes pirmoji yra įžanga visam kūriniui). Poemoje Dantė, lydimas romėnų poeto Vergilijaus, o vėliau - Beatričės, keliauja per pomirtinio pasaulio sferas, atskleidžiančias viduramžių kosmologiją, moralę ir teologiją.
Visame kūrinyje Dantė keliauja iš dvasinės tamsos į dieviškąją šviesą: paklydęs „tamsiame miške“, jis leidžiasi į Pragarą, kopia per Skaistyklą ir galiausiai pakyla į Rojaus sferas. Kelionė tampa vidiniu atsivertimo procesu, kuriame žmogaus klaidos, atgaila ir malonė įgauna konkrečius pavidalus.
Iliustracija pagal "Dieviškąją komediją"
1. Pragaras (Inferno)
Pirmojoje dalyje Dantė, lydimas romėnų poeto Vergilijaus, leidžiasi į Pragaro gelmes. Pragaras vaizduojamas kaip milžiniškas piltuvo formos bedugnės kompleksas, suskirstytas į devynis ratus, kuriuose sielos baudžiamos pagal savo nuodėmių pobūdį.
Gyvenimo kelionės vidury Aš atsidūriau miško tankmėje, nes nuklydau nuo kelio tiesiojo. Ir net apsakyti, Kokia laukinė ta giria, koks vešlus ir atšiaurus jos sąžalynas, Būtų nelengva užduotis.
Viltis palikit, kas įeinat čia. Per mane einama į skausmo miestą.
2. Skaistykla (Purgatorio)
Antrojoje dalyje Dantė ir Vergilijus kopia į Skaistyklos kalną, simbolizuojantį atgailą ir dvasinį apsivalymą. Skaistykla suskirstyta į septynis lygius, atitinkančius septynias mirtinas nuodėmes.
Ir vėl išvydom žvaigždes.
3. Rojus (Paradiso)
Trečiojoje dalyje Dantę lydi Beatričė - dieviškosios išminties ir malonės simbolis. Kelionė per devynias dangaus sferas atskleidžia teologinius ir filosofinius apmąstymus apie Dievo prigimtį, kosmoso tvarką ir amžinąją palaimą.
Šlovė To, kuris viską judina, per visatą skverbiasi. Meilė, kuri judina saulę ir kitas žvaigždes.
Pagrindinės "Dieviškosios komedijos" dalys:
| Dalis | Aprašymas | Simbolika |
|---|---|---|
| Pragaras (Inferno) | Kelionė per devynis Pragaro ratus | Nuodėmės ir jų pasekmės |
| Skaistykla (Purgatorio) | Kopimas į Skaistyklos kalną | Atgaila ir dvasinis apsivalymas |
| Rojus (Paradiso) | Kelionė per devynias dangaus sferas | Dieviškoji išmintis ir amžinoji palaima |
Kitos citatos iš kūrinio:
- Nėra didesnio skausmo už tą, kai laimės valandą prisimeni nelaimėje.
- Meilė, kuri mylimam mylėti liepia.
- Ne gyvulių gyvenimui sutverti, o sekti dorybe ir pažinimu.
- Laisvės jis ieško, o ji tam brangi, kas už ją savo gyvastį atidavė.
- Ak, Italija, vergų buveine, laive be vairininko didžiulėj audroj.
- Jo valioje - mūsų ramybė.
- Meilė, kuri kilniose širdyse užsidega greitai.
- Jie prarado intelekto gėrį.
- Buvome liūdni saldžiame ore, kurį saulė džiugina.
- Ir kritau, kaip kad krinta negyvas kūnas.
- Pasaulio šlovė tėra vėjo dvelksmas.
- Atpažįstu senosios liepsnos ženklus.
- Aukštajai vaizduotei čia pritrūko galios.
- Kiekvienas miglotai supranta gėrį, kuriame nurimsta siela.