Netraukite Sau Turtų: Kas Tai Yra Ir Kodėl Tai Svarbu

Gundymas mamona - pinigais ir turtu yra sunkiai įveikiama yda, kurio daug kas neįveikia. Žmonės, perskaitę eilutes: „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“, dažniausiai supranta, kad kalba eina apie pinigus, brangakmenius, namus, įvairius daiktus. Tačiau tai labai siauras supratimas.

Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi - dvasiniai, sieliniai, fiziniai. Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta - kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo.

Sieliniai ir Dvasiniai Turtai

Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga. Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas - štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.

Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Kodėl? Todėl, kad jie žiūri į žmogų - pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas. Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio. Ne kartą ir ne du teko girdėti tokius žodžius: „kiek žmonių tu atvedei pas Dievą, kiek žmonių meldėsi atgailos malda per tavo liudijimą?“. Krikščionys žiūri pavydžiai į tokio pamokslininko ar evangelisto „turtą“ - netikinčiuosius, pasakiusius savo lūpomis „atgailos“ maldą ir svajoja patys būti jų vietoje. Tai taip pat yra „turtas“, nors niekas nesigiria tuo, kiek žmonių per juos asmeniškai pažino Viešpatį, kiek savarankiškai nagrinėjasi Dievo žodį ir jį valgo, taip kaip tai darė apaštalas Paulius. Lyderis tapo viskuo - neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais.

Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje - žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą. Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) - lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta - žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.

Kodėl taip vyksta? Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato - Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai - ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.

Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama - t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu. Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: “Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”. Jaunuolis gyveno Jėzaus laikais kai pasaulyje dar nebuvo išsivystęs toks technologinis tobulumas kaip dabar. Jei tam jaunuoliui buvo sunku atsisakyti turtų tada, tai mums būtų dar sunkiau jų atsisakyti šiais laikais.

Amerikoje esame pripratę prie gražių namų su televizoriais, videorekorderiais, kompiuteriais, mikroorkaitėmis, 2 ar 3 telefonais, garaže stovinčiais 2 ar 3 automobiliais ir t.t. Skelbimai skatina mus neatsilikti nuo kitų ir įsigyti ne tik, ką jie turi, bet dar daugiau. Niekas nekreipia dėmesio į dešimtąjį Dievo įsakymą: “Negeisk nė vieno daikto, kurs yra tavo artimo”. Prekybininkai siūlo mums pirkti viską ir daryti, ką tik norime, nes pereiname per šį pasaulį tik vieną kartą. Niekas neužsimena apie amžinąjį gyvenimą ir dvasines vertybes. Kristaus žodžiai pamiršti: “Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.

Prekybininkai nori, kad mes tikėtume, jog turtai atneša tikrąjį džiaugsmą ir laimę. Tačiau džiaugsmas randamas ir tarp neturtingųjų. Tai gali paliudyti Motina Teresė iš Kalkutos. Jos veide atsispindi ramumas, džiaugsmas - ne nuo turtų, bet nuo jos meilės ir atsidavimo Dievui bei vargšams. Jos pasiaukojimas tebūna mums pavyzdys, kaip krauti lobį danguje. Ji pasakoja savo knygoje “Loving Jesus”, kad kiekvieną sykį, kai atsisakome, ko mes norime, ir paaukojame vargšams, mes pavalgydinam išalkusį Kristų, aprengiam nuogąjį Kristų, arba priglaudžiam benamį Kristų. Jėzus pats mylėjo vargšus ir nebuvo prisirišęs prie žemiškų daiktų. Jo apaštalai paliko viską ir sekė paskui Jį. Ar mes pajėgtume tai padaryti?

Norint būti gerais Kristaus sekėjais, verta susipažinti su Bažnyčios mokslu apie nuosavybę, kad galėtume tai įvykdyti savo aplinkoje. Jis buvo išdėstytas popiežiaus Leono XIII garsioje enciklikoje “Rerum novarum”. Žmogus pradėjo dirbti ne tik sau, bet kitiems už atlyginimą. Pasidarė dvi klasės - savininkai ir darbininkai. Popiežius patvirtino darbininkų teises: teisę dirbti, išlaikyti save, šeimą ir praturtinti valstybę, teisę padoriai įsigyti nuosavybę, organizuotis, uždirbti teisingą atlyginimą ir praktikuoti savo tikėjimą. Tuo laiku darbininkai buvo išnaudojami. Atsirado naujenybė, kuri siūlė pagerinti jų padėtį - socializmas. Popiežius Leonas XIII įspėjo pasaulį, kad socializmas padarys darbininko gyvenimą dar prastesnį, nes atims žmogaus nuosavybę ir traktuos jį kaip ekonominį įrankį.

Dabartinis popiežius rašo, kad Leonas XIII teisingai apibūdino socializmą. 1989 metai parodė, kad komunistinių kraštų ekonomiškas nesugebėjimas prisidėjo prie jų išsilaisvinimo. Žmogui nusibodo būti tik ekonominiu įrankiu, kurio kalba, istorija, kultūra, religija buvo ignoruojami. Jis pabrėžia, kad nors marksizmas siekia išspręsti socialinius konfliktus per smurtą, komunistų imperija sugriuvo taikingai. Tai Evangelijos dvasia. Jonas Paulius II taip pat pastebi, kad šių laikų naujenybė, technologinis žinojimas yra nuosavybė. Turtingi kraštai turi pareigą pasidalinti savo žiniomis su iš komunizmo išsilaisvinusiais ir trečiojo pasaulio kraštais, kad ir jie galėtų dirbti žmoniškai garbingu būdu ir taip išsivystyti savo potencialą.

Turtingieji kraštai turi pareigą ir savo gyventojams. Prekybininkai neturėtų piršti ir parduoti visa tai, kas naikina žmonių dvasinį gyvenimą - pavyzdžiui, pornografiją ar narkotikus. Dievas paskyrė žemės gėrybes visų žmonių gerovei ir pareikalaus iš mūsų apyskaitos, kaip mes jas naudojome. Ne nuodėmė siekti patogiau gyventi, bet negerai, jeigu patogumų siekimas pasidaro gyvenimo tikslas, kuris aptemdo mūsų siekimą amžino gyvenimo. Norėdami pasiekti dangų, gyvenkime pagal Jėzaus ir Bažnyčios mokymus. Nors pasaulis daug pasikeitęs, Jėzaus žodžiai nepasikeitė. Laikykimės dešimto Dievo įsakymo. Užuot geisti kito nuosavybės, būkime dosnūs ir tinkamai naudokime savo nuosavybę. Pasižvalgę aplinkui, rasime žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ypač šiuo laiku Lietuvoje. Visada išgirskime pagalbos prašančių balsą ir dalinkimės su jais ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet ir dvasinėmis vertybėmis.

Greičiausiai nė vienas tikintis Dievą žmogus nenorėtų gyventi dvasinėje tamsoje. O kuris gi žmogus nenorėtų turėti turto, jei ne čia žemėje, tai bent danguje? Tiek gyvenimas šviesoje, tiek turtai danguje yra tiesiogiai susieti, nes jie nematomi fizinėmis akimis. Kristaus šviesa pasireiškia tik tada, kai mes Juo tikime ir tikėjimu priimame Jo žodį. Kristaus žodis turi galią išstumti pasaulio tamsą iš mūsų. Bet jeigu mes netikime (arba jau nebetikime) Jo žodžiu, tai tas pats žodis atėjus metui atvers tamsą, kurioje gyvename, ir nuteis už tai, kad nepriėmėme to, ką Jis kalbėjo apie gyvenimą.

Kol gyvendami čia, žemėje, galime pasirinkti teisingai, tad kaip svarbu pasirinkti gyvenimą, o ne mirtį ir tamsą. Papasakota istorija apšviečia daugelio mūsų motyvus - žemės džiaugsmai, darbai, rūpesčiai dėl šio gyvenimo gerovės, šeimos, pinigų, nekilnojamo turto ar padėties visuomenėje yra pirmoje vietoje. Viešpats palyginime atskleidžia mūsų siekius, nukreiptus į tai, kas atima iš mūsų daug dėmesio, nes mums, deja, dažnai svarbiausias tampa regimas „derlius“. Kristus parodo, kad turtuoliui buvo svarbiau tapti turtingam ir matomam čia, žemėje,- jam nerūpėjo Dievo karalystė ir tai, kas nematoma, nors labai svarbu. Mūsų kūniška prigimtis linkusi kovoti už gyvenimą čia, žemėje, už tai, kas matoma, - derlius, klojimai, maistas, gėrimas, linksmybės. O kaip be to? Juk liūdna... Net tikintieji pamurma neva bažnyčioje trūksta gyvenimo, reikia gyvybės... Bet gyvenimo nėra dažniausia todėl, kad nėra tikros šviesos, -žmogus rūpinasi tik tuo, kaip pavalgyti, pasilinksminti ar „klojimą“ pasistatyti.

Gyvendamas sau ir dėl savęs niekada nesiklausysi Kristaus žodžių. Tačiau Jam mes rūpime labiausiai, todėl savo mokiniams Jėzus sako: „Nesirūpinkite, ką valgysite, kuo vilkėsite, linksminsitės ar ne, nes svarbiau tapti turtingam pas Dievą“. Gyvenimas sau, dėl savęs -tai gyvenimas tuo, kas matoma, kas parodoma, apčiuopiama. Tačiau visai kitoks gyvenimas dėl Dievo - vertinga tai, kas nematoma, kas vyksta širdyje. Nei Jėzus, nei Petras nesako, kad būti turtingam yra blogai, bet jeigu žmogus galvoja tik apie tai, ką valgyti, gerti, kaip linksmintis ar rengtis, - tuomet vargas, nes turtų pas Dievą neįsigysi.

Apie ką svarsto tavo siela? Apie savo gėrybes ar kaip tapti turtingam pas Dievą? Kokiu keliu aš eisiu? Ieškokime Dievo karalystės, ir Jis tikrai nukreips mūsų kelius. Viešpats būtinai atvers savo kelią, kuriuo eidami rasime tikrus Dievo turtus. Nenykstantis turtas - tai kasdieną daryti pasirinkimus pagal Jo žodį, eiti teisingu, apšviestu keliu ir gyventi pagal Tėvo valią. Kad šioje žemėje susikrautum turtus, reikia nemažai laiko, tuo labiau nenykstantis turtas nesukaupiamas per dieną, tam reikia darbo, laiko ir noro - tapti turtingam pas Dievą. Ne tik evangelistas Lukas, bet ir Matas užrašo tuos pačius Kristaus žodžius, tuo išryškindamas Dievo valią mums - gręžkimės nuo išorės prie širdies, nuo tamsos į šviesą, nuo žemiškų, matomų „turtų“ sau prie dangiškų, nematomų turtų pas Dievą.

Žymusis Naujojo Testamento perlas - Kalno pamokslas - atskleidžia Evangelijos šerdį. Viešpats atvėręs lūpas kalba apie besiartinančios Dangaus karalystės vertybes, nuostatas ir gyvenimo būdą, kuriais turėtų pasižymėti Jo pasekėjai, siekdami būti tos karalystės dalininkais. Atidžiai skaitant Kristaus mintis, ausyse suspengia šios žinios tiesumas ir lyg kalavijas perveria Jo žodžių radikalumas. Dangaus šauklys ir mūsų Kūrėjas neatsiprašinėdamas skelbia ne itin malonią klausytojui žinią, kuri kviečia pasirinkti: arba - arba.

Kai Evangelijos tarnai pradeda mokyti apie pinigus, bažnyčioje ir jos paribiuose nusirita vertinimų ir nuotaikų bangos. Tačiau neturėtume perdėm rūpintis, kaip visuomenė ar nekrikščionys priims Kristaus mokymą, nes tuomet būsime gundomi švelninti Kristaus žinią, ją adaptuoti, iškraipyti ar kitaip pritaikyti prie auditorijos, kad tik ko nors nepapiktintume. Taip galime prarasti pačią tiesą. Viešpats atskleidžia įgimtą žmogaus norą kaupti turtus. Šis siekis yra neatsiejamas žmogiškosios egzistencijos sandas, neatskiriama žmogaus prigimties dalis. Kaupimo pasireiškimo spektras yra platus: nuo vaikystėje renkamų paveikslėlių kolekcijos iki patologinės kaupimo manijos. Tačiau Kristus nedraudžia savo sekėjams kaupti turto ir neprilygina šio troškimo nuodėmei, kurią reiktų marinti ir su šaknimis rauti iš savęs, nes toks poelgis būtų tolygus savęs paties paneigimui.

Viešpats kreipia savo mokinius į prasmingą veiklą, tokį kaupimą, kurio sukaupti turtai išlieka ir nežlugdo žmogaus. Pamoksle atskleidžiama, jog esama dviejų rūšių turto: žemiškos ir dangiškos kilmės. Kristus teigia, kad žemiškas turtas nyksta. Šį turtą naikina kandys, ėda rūdys, išplėšia vagys. Tad žemiškąjį turtą ne tik reikia sunkiai uždirbti, bet ir tenka sunkiai jį saugoti, kad nesunyktų, kad nebūtų prarastas ar pavogtas. Todėl Viešpats savo sekėjams ir liepia nekaupti žemiškų turtų, o troškimą kaupti skatina realizuoti kraunant dangiškąjį turtą. Jėzus nedetalizuoja, kas yra tas dangiškasis turtas ir kaip jį galima būtų kaupti. Skaitytojui tenka pačiam išsiaiškinti, kas tai yra.

Galiausiai Viešpats atskleidžia esminę šios pamokymo dalies mintį, kodėl taip svarbu žmonėms nepasiduoti turtų kaupimui. Žmogaus širdis yra ten, kur jo turtas. Pasirodo, jog žmogaus rūpestis, valia, gaištamas laikas turto kaupimui, jo puoselėjimui bei išsaugojimui pareikalauja visos jo širdies. O krikščionybė yra širdies religija. Dievas reikalauja žmogaus širdies. Jo netenkina kažkiek meilės ir dėmesio. Žmogus negali būti Kristaus mokinys iš dalies, nes Viešpats teigia: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.

Viešpats tęsia mintį apie tai, jog žmogus negali pasidalinti ir vienu metu mylėti du objektus ar jiems atsiduoti. Jėzus vartoja žydams būdingą išsireiškimą „mylėti-nekęsti“. Kaip du, vienas kitam priešingus, šeimininkus, kuriuos galima mylėti ir jiems atsiduoti, Kristus įvardija Dievą ir Mamoną. Dauguma skaitytojų supranta, kas yra Dievas, suvokia Jo neregimas savybes, tačiau tūlas gali nesuprasti, kas yra Mamona. Trumpai tariant, tai nėra moters vardas, o senojo pasaulio pinigų ir turtų netikra dievybė. Taigi, anot Viešpaties, turtus kaupiantis žmogus yra ne tik godus, bet ir stabmeldys.

Apibendrinant dichotomišką žmogaus pasirinkimo galimybę, tenka padaryti išvadą, kad žmogaus širdis, akys ir gyvenimas gali būti nukreipti tik viena kryptimi. Kristaus sekėjas neturėtų manyti, jog jam puikiai seksis ir kaip žemės, ir kaip dangaus karalystės piliečiui. Nepavyks mėgautis ir dangaus, ir žemės karalysčių privilegijomis vienu metu. Dažną kartą norima laimėti ir žemę, ir dangų. Norima sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu. Tad turime žiūrėti tik į vieną pusę. Teturime tik vieną širdį. Tegalime tarnauti tik vienam šeimininkui. Jei mylime Dievą, nieku versime turtus. Jei mylėsime pinigus, nemylėsime Dievo. Negalime širdyje turėti dviejų dievybių ir dviejų aukurų skirtingiems dievams. Abi jos reikalauja visiško atsidavimo ir vienos arba kitos paneigimo. Vienas aukuras iš dviejų privalo būti nuverstas. Tad alternatyvos, anot Jėzaus, tėra dvi - Dievas arba turtai, trečios nėra. Na, nebent veidmainiauti, kai lūpomis kalbamas gyrius Dievui, o širdyje veši godumas ir kitos nuodėmės. Štai kodėl krikščionio kelias yra sudėtingas ir sunkus - nes reikalauja širdies ištyrimo ir sąžiningumo.

Baigiant Viešpaties pamokymo aptarimą, verta pastebėti, jog nepaprastai svarbu yra suprasti Evangelijos mintį. Kristus kalba apie akį kaip apie žmogaus gebėjimą suprasti, suvokti Dievo mintį ir pagal ją gyventi. Galima klausytis Kristaus žinios, bet taip ir nesuprasti, kas buvo pasakyta. Galima būti ant kalno mokinių būryje, bet nueiti taip ir nesuvokus pagrindinės Kristaus mokymo minties. Žmogus - tarytum kambarys, į kurį šviesa patenka pro langą. Svarbu, kad tas langas būtų skaidrus it krištolas, praleistų šviesą, kuri apšviestų visą kambario erdvę, tolimiausias jo kerteles. Jeigu langas nešvarus, nevalytas ar užtrauktas sunkiomis apdulkėjusiomis ir šviesai nepralaidžiomis užuolaidomis, niekas kambaryje negalės džiaugtis saulės šviesa. Tikintieji, kaip darbščiosios šeimininkės, kurios pavasario rytą griebia pašluostes plauna ir šveičia langus, turi rūpintis savo „langais“ - kad suprastų Evangelijos žodį.

Galiausiai svarbu pabrėžti, kad mūsų aptariamoje Rašto vietoje Kristus kalba apie tikinčiojo širdį, o ne apie krikščionišką darbo ir socialinių santykių etiką. Tad neturėtume manyti, jog krikščionis negali dirbti dviejose darbovietėse, ar kad mums būtų nuodėminga rūpintis profesine veikla, karjera ir pan. Neteisingai suprastume šią Rašto ištrauką, jei rūpestį šeimos reikalais ir jos poreikių tenkinimą laikytume pasidavimu godumui. Kristus kviečia rūpintis širdimi, kad jos neužvaldytų godumas, meilė pinigams ir stabmeldiškas jų siekimas. Kristaus mokinys, kaip Dievo vaikas, aukščiausiu savo autoritetu ir siekiniu turi laikyti Viešpatį Dievą.

Kristaus įspėjimas: „Nekraukite sau lobių žemėje, į kuriuos taikosi vagys“ (plg. Jei žmogaus gyvenimas pilnas gėdingo nuodėmių nuogumo (plg. Apr 16, 15), ir Viešpats pernelyg akivaizdžiai mato, kad šio nelaimėlio egzistencijos kreivė nesiliaujamai sminga į žemyn, tuomet Jis (dėl beribio savo gailestingumo) gali jam suteikti, pavyzdžiui, sunkią ligą, kuri pasirodytų esanti tikras dangaus lobis, nes per kančią pagaliau tą ligonį apšviestų suvokimas, kad jo iki šiol kauptos vien nykstančios gėrybės yra tikras šnipštas, nes jos, užuot jį palydėjusios anapus, jam ketina padovanoti vaiduoklišką grimasą. Palaimintas šis atsivertėlis, nes jis (nors ir gyvenimo saulėlydyje) pagaliau atranda dievišką išmintį, kuri moko, kaip save laikyti mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (žr.

Vis dėlto dar labiau palaimintas tas žmogus, kuriam Kristus visada yra tikrasis lobis, ir Jame jis vis iš naujo atranda savo turtingumą (plg. 2 Kor 8, 9). Tada jis be nuodėmingo pasididžiavimo kruopelytės oriai ir tuo pat metu nuolankiai žvelgia į save ir kitus. Jis puikiai supranta iš aukštybių ateinančią tiesą: „Žmogau, ką turi, ko nebūtum gavęs?“ (plg. Dievas yra visų žemiškųjų bei antgamtinių vertybių šeimininkas, kuris (absoliučiai viską apie mus žinodamas) kiekvienam iš mūsų trokšta jų duoti tiek (ir Jis pagal galimybes bei aplinkybes jų dosniai teikia), kiek mato šiuo metu esą reikia.

Tačiau jei, pavyzdžiui, mes neretai pasiduodame pagundai pavydžiu žvilgsniu palydėti kaimyną, žengiantį į savo prabanga skendinčius namus, tada neprošal būtų savęs paklausti: „Gal dar pasitaiko, kad mano vidinės akys būna įvairių miglų aptrauktos, pro kurias negali prasiskverbti Dievo žodžio tiesų spinduliai (plg. Lk 24, 16)?

Pagrindiniai punktai, kuriuos reikėtų atsiminti:

• Žemiškas turtas yra laikinas ir gali būti prarastas.
• Dvasiniai turtai yra amžini ir saugūs.
• Mūsų širdis seka ten, kur yra mūsų turtas.
• Negalime tarnauti dviem šeimininkams - Dievui ir Mamonai.
• Svarbu rūpintis savo širdimi ir siekti dvasinių vertybių.

Šioje lentelėje apibendrinami pagrindiniai skirtumai tarp žemiškų ir dvasinių turtų:

tags: #netraukite #sau #turtu