Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairias nesuvaldomo elgesio formas, įskaitant pyktį, agresiją, šopoholizmą ir kaupimą, pateiksime įžvalgas ir strategijas, kurios padės konstruktyviai išreikšti ir valdyti šias emocijas.
Pyktis ir agresija
Pyktis kyla dėl išorinio ar vidinio poveikio. Galima supykti ant žmogaus (vadovo ar bendradarbio), įvykio ar situacijos (didelė eilė, vėluojantis autobusas, triukšmas darbo metu), pykti ant savęs (kad nerimauju ar nuolat galvoju apie asmenines problemas).
Agresyvus elgesys yra instinktyvus, natūralus būdas išreikšti pyktį. Kita vertus, negalime taip reaguoti į kiekvieną, kuris sukelia mums susierzinimą ar mus nuliūdina.
Žmonės įveikia pyktį sąmoningai ir nesąmoningai pasirinkdami tam tikrą elgesį. Sveikiausias būdas yra išsakyti pyktį (ne agresyviai), nežeidžiant kitų. Pyktis gali būti slopinamas, tada pakeistas ar perduotas.
Tai nutinka, kuomet pyktis yra sulaikomas, nustojama apie jį galvoti ir susitelkiama ties pozityviais dalykais. Tikslas yra sulaikyti ar nuslopinti pyktį ir jį paversti labiau priimtinu elgesiu.
Toks įveikimo būdas yra pavojingas, kuomet neleidžiama pykčio išreikšti į išorę, jis pasilieka viduje - mumyse. Neišreikštas pyktis gali sukelti kitas problemas.
Tai gali išprovokuoti patologines pykčio išraiškas - tokias kaip pasyviai - agresyvus elgesys (vietoje atviro išsakymo, kas sukėlė pyktį, netiesiogiai žmonėms primenama, nepasakoma, kodėl pyksta), nuolat ciniškas ar priešiškas elgesys.
Žmonės, kurie linkę kitus žeminti, viską kritikuoti ir reiškiantys sarkastiškas pastabas, neišmoko konstruktyviai išreikšti pykčio.
Pykčio valdymas: praktiniai patarimai ir strategijos
Valdant pyktį, svarbiausia sumažinti tiek jausmo intensyvumą, tiek fiziologinius pokyčius, kurie atsiranda supykus.
Yra daugybė testų, kurie matuoja jaučiamo pykčio intensyvumą, ar lengvai pasiduodame šiam jausmui ir kaip su tuo tvarkomės. Gerai, jei mums sunku suvaldyti pyktį ir mes tai žinome.
Iš tiesų, anot psichologo J.Deffenbacher, dalis žmonių greičiau ir stipriau supyksta, nei likusieji. Dalis „karštakošių” tiesiog nerodo savo pykčio atvirai, bet yra dirglūs ir irzlūs.
Lengvai supykdomi žmonės turi psichologų taip vadinamą žemą frustracijos toleranciją, t.y. Kodėl šie žmonės taip elgiasi?
Priežasčių yra daug: genetinės, psichologinės, sociokultūrinės. Juk jau nuo mažens leidžiame vaikams reikšti džiaugsmą, liūdesį, bet varžome pykčio išreiškimą.
Taip neišmokstame išgyventi pykčio bei jo konstruktyviai išreikšti.
- Gilus kvėpavimas ir vaizdiniai: Gilus kvėpavimas, vaizdinių relaksacija padeda nurimti jausmams. Yra knygos ar specialistai, kurie gali jus pamokinti, kaip tai atlikti. Jau turėdami relaksacijos pagrindus, galėsite ją naudoti bet kurioje situacijoje.
- Požiūrio keitimas: Tiesiog pakeiskite požiūrį į tuos pačius dalykus. Susierzinę mes linkę piktintis, keikti ar kitaip išsakyti jausmus. Kai supykstame, galvodami padidiname ir dramatizuojame net ir paprastą situaciją. Pabandykite pakeisti šias mintis į racionalesnes, labiau tiesą atitinkančias.
Atsargiai vartokite žodžius „niekada” ir „visada” kai kalbate apie save ar kitus. „Tu visada išmėtai daiktus”. Žinoma, tai nėra tiesa, be to tai tarsi pateisina jūsų pyktį ir problema tampa neįveikiama.
Priminkite sau, kad supykus situacija nepasikeis ir jūs nesijausite geriau. Logika pranašesnė už pyktį, ypač kai jis pateisinamas, nes tada dažnai virsta iracionaliu.
Pasistenkite į nemalonią situaciją pažvelgti „iš toliau” - juk iš tiesų tai tėra kasdieninė situacija, kuri jūsų gyvenimo nesugriauna.
Kartais pyktį išprovokuoja labai realios ir neišvengiamos problemos. Tuomet pyktis yra sveika, natūrali reakcija į šiuos sunkumus. Esame įsitikinę, kad kiekviena problema turi savo sprendimo kelią, bet gali tekti nusivilti - ne visuomet taip yra.
- Atidėtas reagavimas ir humoras: Greitai supykstantys žmonės linkę nedelsiant daryti išvadas, kurių dalis būna labai netikslios. Visų pirma, užvirusią diskusiją vertėtų prilėtinti ir apmąstyti kiekvieną savo atsakymą. Neišrėžkite pirmų į galvą atėjusių minčių, nusiraminkite ir pagalvokite, ką norite pasakyti.
Normalu, kad mes tampame gynybiški, kuomet kiti kritikuoja, bet jų nepulkime.
Kartais kvailas juokelis gali padėti mums susigrąžinti vidinę pusiausvyrą. Kuomet jūs labai supykstate ir norite sušukti kaltininko vardą ar atitinkamą frazę, sustokite ir pabandykite vaizduotėje tai nupiešti karikatūristo ranka.
Jei jūsų manymu jūsų kolega žąsinas, tai jį tokį ir įsivaizduokite - sėdintį kabinete, kalbantį telefonu, einantį į susitikimus.
Pasistenkite tiksliai įsivaizduoti, kaip kiekviena detalė atrodytų, perkelkite jį tokį į kasdieninę veiklą.
Toks vaizdas nuims didžiąją dalį jūsų įniršio. Juokas visuomet padeda neutralizuoti įtampą bei konstruktyviau susitvarkyti su pykčio jausmu.
Tačiau sarkastiškas juokas tėra tik kitas nesveiko pykčio pavidalas. Juokas padės nevertinti situacijos per rimtai.
- Aplinkos pakeitimas ir poilsis: Artimiausia aplinka gali sukelti mūsų susierzinimą ir įniršį. Galime jaustis užspęsti problemų ir tenkančios atsakomybės, pykti ant žmonių ir aplinkos, kuri sukuria tokią situaciją. Leiskite sau pailsėti. Įtemptu dienos metu skirkite laiko pabūti su savimi.
Pakeiskite laiką. Jei jūs su sutuoktiniu paprastai susiginčijate prieš miegą, jau gulėdami lovoje - turbūt judu esate pavargę ar išsiblaškę.
Venkite. Jei jus kaskart užėjus suerzina netvarka vaiko kambaryje, uždarykite duris. Nežiūrėkite ten, jei jus pykdo.
Nesakykite „na vaikeli, eik tvarkyt kambario, jei nenori, kad aš būčiau pikta/s”. Ne tai svarbiausia.
Raskite alternatyvą. Jei kasdien jums tenka važinėti visuomeniniu transportu ir po to jūs jaučiatės susierzinusi/ęs. Keiskite maršrutą - pasirinkite kelią su gražesniais vaizdais ar kuriuo važiuoja mažiau žmonių.
Žinoma, mes negalime visai nejausti pykčio. Gyvenime nuolat nutinka įvykių, kurie verčia mus pykti: susergame, netenkame, būname apgauti.
Kada kreiptis į specialistą
Jei jūsų manymu pyktis tampa nekontroliuojamas ir turi įtakos jūsų santykiams su kitais žmonėmis ar trukdo jūsų veiklai, kreipkitės į specialistą.
Psichoterapija gali padėti išsiaiškinti, kam skirtas pyktis ir koks jo vaidmuo jūsų gyvenime. Ji padės išsiaiškinti priežastis, kodėl būtent toks elgesio stilius vyrauja labiau nei kitoks ir padės rasti kitų būdų, kaip įveikti stresines situacijas. Tai gali būti savęs pažinimo stiprinimas, bendravimo įgūdžių ar pasitikėjimo savimi ugdymas.
Pykčio priepuoliai: priežastys ir valdymas
Pykčio priepuoliai - tai ne šiaip bloga nuotaika ar susierzinimas. Tai emocinis „sprogimas“, kai žmogus stipriai praranda savitvardą ir reaguoja daug intensyviau, nei situacija to reikalauja.
Dažniausiai viskas vyksta greitai: žodžiai liejasi be filtro, kūnas įsitempęs, o emocijos ima viršų.
Priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki ilgiau, o po jo dažnai ateina kaltės jausmas, nuovargis ar net sumišimas - „kas ką tik čia įvyko?“.
Svarbu suprasti, kad tai nėra žmogaus „charakterio bruožas“ ar „ūmus temperamentas“ - dažniausiai už pykčio priepuolių slypi giliau esantys dalykai: susikaupęs stresas, neišsakyti jausmai, nesaugumo jausmas ar net neapdorota trauma.
Pykčio priepuoliai nėra nei sveikas emocijų reiškimas, nei efektyvi problemų sprendimo forma. Tai ženklas, kad vidinė įtampa peržengė ribas ir žmogui reikia saugesnio, brandesnio būdo išreikšti, kas vyksta jo viduje.
Priežastys ir veiksniai
Pykčio priepuoliai tikriausiai yra susikaupusio nusivylimo ar streso rezultatas. Polinkis į pykčio priepuolius gali būti genetinis, taip pat dėl aplinkos, kurioje gyvename, arba dėl to, kur gyvenome vaikystėje.
Jei jau atsidūrei užburtame nevaldomo pykčio rate, sulėtink tempą ir grįžk atgal į praeitį, kur tau ėmė stigti jėgų. Pasikalbėk su kuo nors, kas gali padėti tau orientuotis, pavyzdžiui, su mylimu žmogumi arba terapeutu internetu.
Vaikų pykčio lygiui įtakos turi ir genetika, ir aplinka (šeima). Jei pykčio priepuoliai yra dažni, paprastai rekomenduojama šeimos terapija, kuri veikia kompleksiškai, idealiu atveju su visais šeimos nariais.
Pykčio priepuolio ženklai
- Fizinė įtampa kūne: Rankos suspaustos į kumščius, pečiai pakelti, žandikaulis įtemptas. Kūnas pirmas parodo, kad viduje kaupiasi įtampa.
- Greitesnis kvėpavimas arba širdies plakimas: Net jei dar neįvyko konfliktas - organizmas jau ruošiasi „kovai“. Kvėpavimas pagreitėja, pulsas pakyla.
- Karščio pojūtis arba paraudimas: Veidas ar kūnas gali staiga įkaisti - tai fiziologinė reakcija į stiprėjantį stresą ar pyktį.
- Dirglumas dėl smulkmenų: Prieš pat priepuolį žmonės dažnai būna „ant ribos“ - erzina garsai, žodžiai, net niekuo dėti žmonės.
- Vidinis dialogas - mintys tampa „aš prieš juos“: Prasideda neproduktyvus galvojimas: „Kodėl visada taip?“, „Jie specialiai mane erzina“, „Negaliu daugiau kentėti“. Tokios mintys kursto emocijas.
- Sunku susikaupti arba mąstyti aiškiai: Prieš priepuolį logika traukiasi, emocijos ima viršų. Mintys gali būti padrikos, sunku „pagauti save“.
- Polinkis staiga atsitraukti arba užsisklęsti: Kai kurie žmonės prieš pyktį nutilsta, atsitraukia ar „susigūžia“ - tai gali būti tyli įtampa, kuri netrukus sprogs.
- Padidėjęs balsas arba greitesnė kalba: Net jei dar nevyksta konfliktas, kalba gali tapti aštresnė, greitesnė, tonas pakilęs - tai ženklas, kad emocijos kaupiasi.
Kaip psichoterapija gali padėti
Jei manai, kad tavo agresija kelia problemų ir kad tave pernelyg dažnai valdo pyktis ir įniršis, psichoterapija yra galimybė keistis. Pirmiausia ji padės išsiaiškinti, kam skirtas tavo pyktis ir koks jo vaidmuo tavo gyvenime (ugdymas). Ji padės išsiaiškinti priežastis, kodėl būtent toks elgesio stilius vyrauja labiau nei kitoks (supratimas). Ir padės rasti kitų būdų, kaip įveikti stresines situacijas. Tai gali būti savęs pažinimo stiprinimas, bendravimo įgūdžių ar pasitikėjimo savimi ugdymas.
Praktiniai patarimai, kaip nurimti
- Analizuokite savo pyktį, jo kilmę. Kas ir kaip dažniausiai jus supykdo - užsirašykite tai, pasižymėkite. Taip elkitės kiekvieną kartą, kai pastebėsite, kad šaukiate ir nirštate vis kitokioje situacijoje, kad vėliau galėtumėte išanalizuoti ir suprasti savo pykčio kilmę.
- Venkite pyktį sukeliančių veiksnių arba dėmesį nukreipkite kitur. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės sako, kad politika juos supykdo, ir tada jie įsijungia internetinį portalą, ir skaito visas iš eilės politines naujienas, kuomet užtektų apriboti savo domėjimąsi.
- Treniruokite savo mintis. Kuomet esate ramioje būsenoje - atsisėskite ir užsimerkite, giliai ir lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite. Tuomet įsivaizduokite tai, kas verčia jus labai niršti, ko negalite pakęsti. Susikurkite kuo aiškesnį vaizdą galvoje ir specialiai sau kelkite įniršį. Užuot įsitraukę į interpretacijas - įvairias mintis ir istorijas, kurias galvojate, jog erzinantis asmuo neturėtų to daryti, ir tai yra nesąžininga, sutelkite dėmesį į savo kūno pojūčius.
- Keiskite savo įprastas reakcijas. Pastebėję ir atpažinę savo kūno reakcijas, kuomet pradedate pykti, pavyzdžiui, labai negilų ir greitą kvėpavimą, specialiai keiskite šias reakcijas į priešingas, t. y. - kvėpuokite lėtai ir giliai. Tuomet pereikite prie jausmų ir minčių, stenkitės objektyviai juos įvardinti, užuot susitapatinę su jais.
- Sustokite. Tiesiog padarykite pauzę, neklausykite savo minčių, jeigu jaučiate, kad situacija tampa nevaldoma. Prisiminkite: jūs ne visada iškart galite padaryti dalykus geresniais, bet jūs visada labai lengvai, ypač dėl pykčio proveržio, galite juos padaryti dar blogesniais - sugadinti.
Asmenims, linkusiems į agresiją, būdingi šie bruožai:
- Žmonės, turintys pykčio valdymo problemų, yra linkę neteisingai suprasti kitų žmonių ketinimus socialinėse situacijose.
- Jie pastebi tik dalykus, kurie sustiprina jų įsitikinimą, kad susidūrė su prieštaringu iššūkiu.
- Jie mano, kad kiti yra priešiški (net kai taip nėra) ir daro neteisingas išvadas apie kitų ketinimus.
- Jie dažnai, spręsdami konfliktą, neįtraukia visų socialinės sąveikos duomenų, tokių kaip: kūno kalba ar tam tikri žodžiai.
Pirmoji pykčio valdymo pamoka Lietuvoje
Šopoholizmas
Apsipirkinėjimas daugeliui mūsų yra maloni veikla - naujas drabužis, knyga ar technologinė smulkmena gali praskaidrinti nuotaiką, suteikti pasitenkinimo jausmą.
Tačiau kartais šis, atrodytų, nekaltas pomėgis peržengia sveiko proto ribas ir virsta nevaldoma aistra, pradeda kenkti finansinei padėčiai, santykiams su artimaisiais ir pačiai emocinei būklei.
Tai - šopoholizmas, dar vadinamas oniomanija arba kompulsyviu pirkimo sutrikimu.
Šopoholizmas nėra tiesiog didelis noras turėti gražių daiktų ar pomėgis dažnai vaikščioti po parduotuves savaitgaliais. Esminis skirtumas nuo įprasto apsipirkimo yra tas, kad šopoholizmo atveju pats pirkimo procesas tampa svarbesnis už įsigyjamą daiktą.
Pirkimas sukelia trumpalaikę euforiją, malonumą, padeda sumažinti nerimą ar pabėgti nuo nemalonių jausmų.
Kaip atpažinti, kad jūs ar jūsų artimas žmogus galbūt turite problemų dėl kompulsyvaus pirkimo?
- Psichologiniai veiksniai: Žema savivertė (daiktai kompensuoja vidinės vertės jausmo trūkumą), perfekcionizmas, vienišumo jausmas, nemokėjimas sveikai reikšti ar įveikti nemalonių emocijų, polinkis į impulsyvų elgesį.
- Neurologiniai veiksniai: Manoma, kad pirkimo procesas, ypač „medžioklė“ ir radimas, gali stimuliuoti malonumo centrą smegenyse, išskiriant dopaminą.
- Socialiniai ir kultūriniai veiksniai: Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurioje nuolat esame bombarduojami reklama, brukama nuomonė, kad nauji daiktai padarys mus laimingesnius, sėkmingesnius, patrauklesnius.
Kaip išsivaduoti iš pirkimo manijos?
Įveikti šopoholizmą įmanoma, nors tai reikalauja sąmoningų pastangų ir laiko.
- Pripažinkite problemą: Tai pats svarbiausias ir sunkiausias žingsnis.
- Analizuokite „paleidiklius“ (trigerius): Pradėkite stebėti save. Kada kyla stipriausias noras pirkti? Ką tuo metu jaučiate (liūdesį, stresą, nuobodulį, vienatvę)? Kokiose situacijose ar vietose tai nutinka dažniausiai?
- Ieškokite alternatyvų emocijoms valdyti: Kai atpažinsite savo trigerius, ieškokite sveikesnių būdų reaguoti į juos.
- Pradėkite valdyti finansus: Susidarykite aiškų mėnesio biudžetą, skirdami konkrečią sumą būtiniausioms išlaidoms ir pramogoms. Sekite savo išlaidas. Galbūt verta kurį laiką atsisakyti kreditinių kortelių ir naudotis tik grynaisiais pinigais arba debetine kortele su nustatytu limitu.
- Venkite pagundų: Atsisakykite parduotuvių reklaminių naujienlaiškių prenumeratos. Nebesekite socialiniuose tinkluose paskyrų, kurios nuolat skatina pirkti. Venkite vaikščioti po prekybos centrus ar naršyti internetinėse parduotuvėse be konkretaus tikslo ir pirkinių sąrašo.
- Taikykite „atidėjimo taisyklę“: Pajutę staigų ir stiprų norą pirkti ne pirmo būtinumo daiktą, sustokite ir pasakykite sau, kad palauksite bent 24 valandas (arba savaitę, jei pirkinys brangesnis).
- Ieškokite palaikymo: Pasidalinkite savo problema su žmogumi, kuriuo pasitikite - partneriu, šeimos nariu, geru draugu. Jų palaikymas ir supratimas gali būti labai svarbus.
- Kreipkitės profesionalios pagalbos: Jei jaučiate, kad savarankiškai susitvarkyti su pirkimo manija nepavyksta, nedvejokite kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Ypač efektyvi šiam sutrikimui gydyti yra kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri padeda atpažinti ir keisti žalingus mąstymo modelius bei elgesio įpročius.
Šopoholizmas - tai ne charakterio silpnumas ar išlepimas, o rimta problema, galinti sugriauti žmogaus gyvenimą. Tačiau tai yra įveikiama, nors kelias link pokyčių gali būti nelengvas. Svarbiausia yra laiku atpažinti problemą, pripažinti jos egzistavimą, turėti stiprų norą keistis ir nebijoti ieškoti bei priimti pagalbą.
Kaupimas
Daiktų kolekcionavimas suteikia daug malonumo, bet kartais puoselėtas ir, rodos, nekaltas pomėgis virsta nesuvaldoma daiktų troškimo manija. Kodėl taip atsitinka? Kada peržengiama riba tarp kolekcionavimo ir kaupimo? Ir kaip atsikratyti liguisto polinkio kaupti?
Sakoma, kad pažvelgus į žmogaus namus galima apibūdinti jo asmenybę…
„Gyvenamoji aplinka išties gali suteikti įdomių įžvalgų, tačiau tik iš dalies, nes žmogaus asmenybė yra daug sudėtingesnė ir platesnė negu tai, ką galima nustatyti tik iš jo gyvenamosios aplinkos ir daiktų. Vis dėlto, žvelgiant į namus ir juose esančius daiktus, galima suprasti, kokios žmogaus vertybės, interesai, gyvenimo būdas ir netgi emocinė būklė.
Pavyzdžiui, tvarkingi ir gerai suplanuoti namai gali rodyti, kad jų savininkas organizuotas ir rūpestingas. Daiktų kolekcijos gali byloti apie asmens interesus, pomėgius, hobius ir aistras.
Tačiau svarbu prisiminti, kad šie požymiai greičiausiai yra tik dalinė asmenybės atspindžio dalis, nes tai, kaip žmogus elgiasi, kalba, bendrauja su kitais ir sprendžia gyvenimo iššūkius taip pat yra svarbūs aspektai, kurie formuoja jo asmenybę. Tad žmogaus namų aplinka - tik vienas iš daugelio būdų suprasti jo asmenybę ir gyvenimo būdą“.
Kai kurių žmonių namai tiesiog perkrauti daiktais, dulkes kaupia įvairiausi mažmožiai, kurie kitam atrodytų visiškai nereikalingi.
Paklaustas, kas paskatina rinkti ir laikyti tam tikrus daiktus, psichologas sako, kad skirtingi daiktai renkami dėl skirtingų priežasčių.
„Magnetukai ant šaldytuvo durų gali priminti aplankytas užsienio šalis, jais galima prilaikyti vaikų piešinius, patiekalų receptus, prekių sąrašus, lapukus su priminimais ar rašteliais kitiems šeimos nariams.
Molinės ar porcelianinės figūrėlės statomos estetiniais, dekoratyviniais tikslais, ir visai nebūtina, kad jos turėtų meninę vertę, - tiesiog be šių dalykų namai gali atrodyti pernelyg nuobodūs ir tušti.
Problema atsiranda tada, kai daiktų kaupimui prarandamas saikas.
„Yra du būdai būti turtingu. Pirmasis - daug prikaupti ir antrasis - mažai norėti“.
Polinkis kaupti gali būti susijęs su tuo, kad kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, kurią mes bandome užpildyti malonumais, potyriais ir galų gale daiktais. Kad ir kiek patirtume, kad ir kiek turėtume, mums vis per mažai“.
Kita priežastis, anot jo, galėtų būti sovietmečiu vyravęs nuolatinis prekių trūkumas.
„Ir šiais laikais baimė, kad kažko ateityje gali trūkti, verčia žmones kaupti.
Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas žmogaus norą kaupti sieja su vaikyste ir teigia, kad jis pasireiškia vos gimus. Kūdikis emocinį ir psichologinį komfortą iš pradžių susikuria besąlygiškai trokšdamas motinos krūties. Vėliau, pajutęs saugumo pojūtį, sunkiai pajėgia išsiskirti su pirmąja jį ilgai „globojusia“ antklodėle ar minkštu žaisliuku.
Nučiupinėti ir nutrinti šie daiktai tampa savotišku emociniu sargu, teikiančiu saugumo jausmą ir padedančiu ramiai užmigti.
Bet kuris kolekcininkas, pavadintas daiktų kaupėju, ne juokais įsižeistų. Jis didžiuojasi surinktomis vertybėmis, o kaupėjai dažniausiai gėdijasi surinkto „turto“.
Tačiau kodėl pastarieji niekaip nesugeba atsisakyti šio polinkio?
Psichologas sako, kad kaupėjai negali nustoti kaupti dėl keleto priežasčių:
- Visų pirma greičiausiai dėl emocinio prisirišimo. Kaupėjai dažnai užmezga stiprų emocinį ryšį su savo nuosavybe. Šie prisirišimai gali būti siejami su sentimentaliomis vertėmis, prisiminimais ar suvoktu saugumo jausmu. Kai kurių daiktų atsisakymas gali sukelti stiprų praradimo ir nerimo jausmą.
- Kaupiantys žmonės gali būti įsitikinę, kad sukaupti daiktai jiems labai reikalingi ir, nors jais dabar nesinaudoja, būtinai pasinaudos ateityje.
- Kaupėjams dažnai sunku priimti sprendimus, ką pasilikti, o ką išmesti. Juos gali paralyžiuoti baimė padaryti neteisingą pasirinkimą ir vėliau gailėtis.
Kaupimas dažnai laikomas kompulsyviu elgesiu, o tai reiškia, kad tai gali tapti pasikartojančiu, sunkiai suvaldomu veiksmu. „Turto kaupimas suteikia laikiną palengvėjimą nuo nerimo ar kančios.
Kaupimas gali būti susijęs su psichinės sveikatos ligomis, tokiomis kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OCD), depresija, nerimo sutrikimai bei dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD).
Kai kurie kaupėjai turi ribotą supratimą apie jų kaupimo problemos rimtumą arba jos poveikį jų pačių ir aplinkinių gyvenimui. Dėl šios įžvalgos stokos jiems gali būti sunku pripažinti pokyčių poreikį arba ieškoti pagalbos.
Kaupimas gali sukelti socialinę izoliaciją, nes asmenys gėdijasi savo gyvenimo sąlygų.
Kompulsinis kaupimas yra psichikos sutrikimas, kai žmonės negali kontroliuoti savo polinkio kaupti daiktus ir sparčiai kaupia didelius jų kiekius, net jeigu tie daiktai yra visiškai beverčiai, netinkami naudoti, o ilgainiui ima trikdyti normalų gyvenimą ir kelti daug problemų.