Kiekvienais metais Spalio 10-oji - Pasaulinė psichinės sveikatos diena, kai vis garsiau kalbame apie emocinę gerovę, pagalbos prieinamumą ir tai, kad rūpintis psichologine sveikata yra taip pat normalu, kaip kreiptis į šeimos gydytoją. Vis dėlto, kai šis klausimas paliečia asmeniškai, daug kam vis dar sunku žengti pirmą žingsnį. Dažnai jaučiame - „kažkas ne taip“, tačiau vėl atidedame. Kartais - dėl baimės, gėdos ar minties, jog „pats ar pati turi susitvarkyti“.
Sustokim, pergalvokim. Psichologo kabinete darbas vyksta ne tam, kad kas nors (šiuo atveju psichologas) „sutvarkytų“ tave, o kad padėtų tau geriau suprasti save. Tai gali būti iššūkis -atsigręžti į skaudžias patirtis, pamatyti save be kaukių ir priimti savo jausmus. Tačiau būtent taip ir prasideda tikrasis gijimas.
Šie aštuoni požymiai rodo, kad tau gali būti metas pasikalbėti su psichologu. Ir nors jie apibūdina jau pakankamai rimtas situacijas, verta prisiminti - pagalbos ieškoti galima (ir verta) gerokai anksčiau.
Požymiai, rodantys, kad metas kreiptis į psichologą
- Jauti, kad nebėra taip, kaip anksčiau. Pastebi, kad nuotaika vis prastesnė, vis dažniau trūksta jėgų ar noro daryti tai, kas kadaise teikė džiaugsmą? Gal atrodo, kad viskas tampa per sunku, o minčių „kažkas su manimi negerai“ vis daugėja? Tai gali būti ankstyvieji depresijos ar emocinio išsekimo ženklai. Kai tokia būsena tęsiasi ilgai, savarankiškai iš jos išbristi tampa vis sunkiau. Psichologas gali padėti pamatyti situaciją iš šono ir žingsnis po žingsnio rasti kelią atgal į save.
- Santykiai su artimaisiais kelia daugiau įtampos nei džiaugsmo. Net ir tvirti ryšiai kartais ima varginti. Gal atrodo, kad vis stengiesi, bet santykiai vis viena stringa? Kad apskritai nebesupranti, ko iš tavęs tikimasi, ar ką tu nori duoti? Tokios akimirkos gali signalizuoti, kad santykyje kaupiasi neišspręsti jausmai: nuoskaudos, pyktis, neišsakytas liūdesys ar apmaudas. Pokalbis su specialistu gali padėti suprasti, kas slypi po ta įtampa, ir kurti sveikesnį ryšį su kitais, o kartu ir su savimi.
- Dažnai galvoji: „tai ne man,“ „aš nesugebėsiu“. Sumažėjęs pasitikėjimas savimi tyliai riboja gyvenimą. Kai pradedame lygintis su kitais, matome tik jų stiprybes ir savo trūkumus. Ilgainiui pasidaro sunku džiaugtis net tuo, ką pavyksta pasiekti. Psichologinis darbas gali padėti atkurti sveiką santykį su savimi - išmokti matyti savo vertę ne per lyginimosi, o per autentiškumo prizmę.
- Intymumas kelia daugiau diskomforto nei malonumo. Intymus gyvenimas glaudžiai susijęs su emocine būsena. Jei santykiuose vis dažniau pasireiškia nenoras, įtampa ar baimė seksualiniame gyvenime - tai signalas sustoti ir pasidomėti, kas iš tiesų vyksta. Tokie jausmai gali būti susiję su nesaugumu, žema saviverte ar neišspręstomis praeities traumomis. Kartais būna priešingai - intymumas tampa vieninteliu ryšio kanalu. Tai irgi gali rodyti emocinį disbalansą. Sveikas artumas prasideda nuo saugumo ir atvirumo - tiek su kitu, tiek su savimi.
- Jauti kūno simptomus, bet tyrimai nieko nerodo. Gal dažnai skauda galvą, krūtinę ar skrandį, bet gydytojai nieko konkretaus neranda ir sako kreiptis pas psichologą? Kai emocijos lieka neišgirstos, tada kalba kūnas. Ilgalaikis stresas, nerimas ar slopinami jausmai gali pasireikšti kūno pojūčiais - kaip įtampa, skausmas ar nuovargis be aiškios priežasties. Psichologo darbas čia - padėti suprasti, kokią žinutę siunčia kūnas, ir rasti būdų grąžinti pusiausvyrą tarp emocinės ir fizinės sveikatos.
- Vis dažniau vartoji alkoholį ar kitas svaiginimosi medžiagas. Kai emocinis skausmas tampa sunkiai pakeliamas, kartais bandome jį „užpilti.“ Alkoholis, raminamieji, narkotikai trumpam numalšina įtampą, bet ilgainiui tai tik gilina problemą. Pagalbos kreiptis verta dar tada, kai jauti, kad pradedi nuo to priklausyti - ne tik fiziškai, bet emociškai. Su specialistu galima saugiai pažiūrėti, nuo ko iš tiesų bandai pabėgti.
- Darbas išsekina labiau nei įkvepia. Kai darbas tampa kasdieniu nuovargio šaltiniu, o pasitenkinimo vis mažiau ir mažiau, tai gali būti perdegimo pradžia. Jei jautiesi, kad duodi daugiau nei gauni, vis sunkiau susikaupti, pradedi nekęsti to ką darai ir kaip esi darbe, - tai aiškus ženklas sustoti. Perdegimas nėra silpnumas. Tai signalas, kad tavo kūnas ir psichika sako: „Man per daug.“ Psichologinė pagalba gali padėti atkurti balansą tarp darbo ir gyvenimo, tarp veikimo ir poilsio.
- Vaikystės prisiminimai vis dar skaudina. Vaikystės patirtys, iš dalies, - mūsų esamo gyvenimo projekcija. Tačiau, jei prisiminimai kelia daugiau skausmo nei šilumos, jie gali vis dar daryti įtaką dabartiniam gyvenimui: santykiams, pasitikėjimui, gebėjimui priimti meilę. Nors praeities nepakeisime, galime pakeisti savo santykį su ja šiandien. Išgyventi, paleisti, atleisti sau ir kitiems - tam dažnai reikia saugios erdvės, kurią suteikia terapija.
Vienos mano klientės žodžiai išlieka su manimi: „Pradėjusi terapiją, galvojau, kad noriu pakeisti kitus. Tada supratau, kad noriu pakeisti save. Atleidimas, sugebėjimas atleisti ir paleisti. Susitaikymas. Išsivadavimas. Priėmimas.“
Ką daryti, jei žmogus sako, kad nenori gyventi?
Autoriai, nagrinėjantys savižudybių atvejus, pastebėjo, kad daugelis pasiryžusių šiam žingsniui elgesiu ar žodžiais perspėjo aplinkinius apie savo ketinimus. Žmonės, mąstantys apie savižudybę, dažniausiai ją suvokia kaip nebepakeliamos problemos sprendimo būdą. Mirtis jiems siejasi su psichologinio ar dvasinio skausmo, minčių apie skausmingus išgyvenimus pabaiga.
Išreikštas nenoras gyventi yra prašymas padėti ištverti tuos sunkius jausmus, kurie juos stumia į neviltį. Tai siekis, kad kas nors išspręstų ar būtų šalia sprendžiant sunkumus. Dažniausiai tai yra skausmingi išgyvenimai, užsitęsę ilgesnį laiką (artimo žmogaus netektis, finansiniai sunkumai, konfliktai su tėvais, sunkumai šeimoje, nelaimingos meilės išgyvenimas, būdingas jaunuoliams ir t.t.). Emocinį skausmą ir troškimą iš jo išeiti neretai sustiprina vienišumo jausmas, suvokiamas ar realus artimųjų nesupratimas, pagalbos stoka, nereikalingumo jausmas.
Vienas svarbiausių dalykų, ką turėtume daryti, išgirdę kito žmogaus kalbas apie nenorą gyventi, tai nenureikšminti jų. Jokiu būdu nereikėtų bandyti nukreipti šnekų kita kryptimi, bandyti nuleisti juokais. Net jei ir numanote, kad tai labiau dėmesio siekimas, svarbu pasikalbėti. Kaip jau minėjau, tokiems žmonės reikia pajusti kieno nors paramą. Kartais tai gali reikšti troškimą pasipasakoti ir būti suprastam.
Jei esate jam svarbus žmogus, pabandykite parodyti, kad jis taip pat jums rūpi. Pabandykite atrasti žmones, kurie gali padėti jaunam žmogui. Jei jaunuolio neviltis yra susijusi su konkrečia situacija, pabandykite kartu paieškoti išeities. Kartais užtenka pasijausti kam nors reikalingam, kad juodos mintys pasitrauktų. Svarbu išsiaiškinti kaip dažnai jaunuolį aplanko panašaus pobūdžio mintys. Ar tai yra pirmas kartas, ar jos pasikartoja dažnai? Kokios aplinkybės iššaukia jauno žmogaus nenorą gyventi?
Jūsų santykių palaikymas, budrumas, siekimas išgirsti ir pagelbėti reikalui esant, yra vienas iš būdų, kuris padėtų jaunam žmogui atnaujinti norą gyventi. Buvimas šalia, pagalba kuriant kitus reikšmingus santykius, yra svarbus veiksnys, stiprinantis troškimą būti. Tačiau nepasilikite viena su šia situacija. Neturite jaustis visiškai atsakinga už minėto asmens veiksmus. Jei matote, kad situacija yra sudėtinga ir nesijaučiate saugi, ieškokite profesionalios pagalbos jūsų minėtam asmeniui.
Šiuo metu aktyviai veikiantis Jaunimo psichologinės paramos centras, gali suteikti pagalbą tiek individualių konsultacijų, tiek telefoninio pokalbio metu.
Kaip valdyti savo emocijas ir būti "čia ir dabar"?
Psichologo nuomone, jei norime būti laimingesni, turime išmokti valdyti savo emocijas. Pirmas žingsnis, kurį turėtume žengti, yra suprasti, ką jaučiame. Yra tokia teorija ir net visai įdomus testas. Jis parodo, kaip, su kuo žmonės sieja savo savivertę. Viena iš skalių tame teste parodo, kiek žmogus linkęs tai, kas vyksta su juo, priskirti išorei, o kiek - sau.
Visų pirma užsiduoti sau šį klausimą ir pabandyti rasti į jį nuoširdų atsakymą. Neretai net nepaklausiame, kokia šiandien mano nuotaika. Kai ji stipriai bloga, tada gali suprasti. Žmonės kartais nesupranta, kad jie ateina pikti, kad jie - labai nuliūdę. Jie gali pasakyti, kad aš stresuoju, man rankos dreba, bet, tame dar yra ir emocija. Pasakyti, ką tai reiškia, jiems sunkiau.
Paprastai tariant, pirmas žingsnis, kurį galime padaryti, tai internete pasižiūrėti, kaip atrodo įpykęs, nuliūdęs, nerimaujantis žmogus ir kartais pasižiūrėti į veidrodį.
Jei sau pasakosiu, kad šiandien yra juoda diena, mano darbas yra blogas, uždirbu nepakankamai, nes štai mano kaimynas ar bičiulis - daugiau, jis gali nuvažiuoti į prabangesnę kelionę, tai bus vienokia gaida. Tai, ko gero, žmonės, kurie jaučiasi nemotyvuoti, turėtų pergalvoti, kokią istoriją jie sau įkalbėję, kokią istoriją jie pasakoja kasdien, ir, ko gero, jie turėtų ją perpasakoti.
Neseniai buvo išleisti tyrimai, kurie parodė, kad du trečdaliai visų automatiškai per dieną kylančių minčių, yra neigiamo pobūdžio. Jos nelabai racionalios ir dažnai neatitinkančios realybės. Galbūt jos atitiko realybę prieš 10-20 metų, kai galbūt patyrėme nesėkmę, bet čia ir dabar jos dažnai neatitinka realybės. Nepaisant to, mes jomis dažnai vadovaujamės.
Jei savo aplinkoje ieškome blogybių, negatyvo, o ne motyvacijos, tai mes tikrai tą rasime. Manau, nėra visiškai teisinga visą atsakomybę atiduoti motyvacijai, nes už tos motyvacijos slypi begalė jausmų. Yra ir tokių, kurie neleidžia mums kažko daryti.
Šiandien kiekvienas užduoties atlikimas iki galo reiškia poreikio gauti pasitenkinimą čia ir dabar nugalėjimą. Tačiau nesijaudinkite - bet kurią akimirką galite pradėti veikti. Pradėkite nuo mažų dalykų. Meskite sau iššūkį. Apsvarstykite idėją, kad jūs negalite kažko padaryti. Užsirašinėkite. Kasdien užrašykite savo tikslus. Įsipareigokite kitiems. Viešai įsipareigokite atlikti tam tikrą užduotį. Apmąstykite komforto ir neatidėliotino atlygio idėją. Apdovanokite save. Ilsėjimasis skiriasi nuo tinginiavimo tuo, kad pirmasis - tai atlygis už atliktą užduotį.
Kodėl jaučiatės įstrigę ir kaip pasisemti motyvacijos – Shannon Odell
Empatija: supratimo ir pagalbos pagrindas
Empatija - tai gebėjimas suprasti kito žmogaus vidinį pasaulį, išsaugant emocinius ir prasmės atspalvius. Tai nėra bandymas tapti tuo kitu, bet neprarandant pojūčio „tarytum“. Tai reiškia, kad jūs paliekate savo „aš“, kad įeitumėte į kito pasaulį be išankstinio nusistatymo. Tai ypač sunku.
Empatija apima:
- Suvokimą, ką jaučia kitas žmogus.
- Jausmą, tarytum tai aš džiaugiuosi ar liūdžiu.
- Gebėjimą išreikšti savo įspūdžius ir įdėmų įsiklausymą į gaunamus atsakymus.