Šiluva - tai ypatinga vieta, turinti gilias istorines šaknis ir stiprų ryšį su kultūra. Tai viena seniausių Marijos apsireiškimo religinio turizmo centrų, turinčių didžiulį potencialą tarptautiniame kontekste.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Eimunto Nekrošiaus, vieno ryškiausių Lietuvos teatro kūrėjų, ryšį su Šiluva, jo gimtinės istoriją, prisiminimus ir kultūrinį kontekstą.
Tekstas perpublikuojamas iš savaitraščio „Alio, Raseiniai“. Liepos mėnesį savaitraščio žurnalistė Daiva Genytė kalbėjosi su EIMUNTU NEKROŠIUMI jo gimtinėje Šiluvoje, kai čia buvo rodomas režisieriaus spektaklis „Inferno-Paradiso“.
Vieną karštą, audromis grasinusią liepos naktį Šiluvoje liejosi dantiškos aistros. Aikštėje, kurią paprastai užtvindo maldininkai, buvo rodomas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Inferno-Paradiso“.
Kažkam gal keista, kad provincijos miestelyje, ne kur nors didžiajame pasaulyje - vienas garsiausių teatro režisierių šių dienų Europoje. Šiluvos kontekstas pačiam kūrėjui visiškai suprantamas.
Miestelyje nuo ryto pluša teatro „Meno fortas“ komanda. Ruošiamasi spektakliui, kuris prasidės neįprastai vėlyvu metu, beveik naktį. Dekoracijos, apšvietimas, garsas, trumpa repeticija… Režisierius šiuose rutininiuose pasiruošimuose nedalyvauja.
Tik vakare, įsitaisęs pačiame aikštės pakraštyje, kur nepasiekia scenos prožektoriai, jis taps savojo spektaklio žiūrovu.
Trumpam sustojame miestelio centre. Jis kitoks, nei buvo prieš pusšimtį metų. Tarp dviejų šventovių - Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios - dabartinės aikštės vietoje stovėjo septyni gyvenamieji namai.
Buvo trys internatai, kuriuose apsigyvendavo iš tolimesnių kaimų kilę moksleiviai. Net trys! Šaltomis, snieguotomis žiemomis E. Nekrošiui kartais irgi tekdavo nakvoti internate.
Šiluva keičiasi, o ar jaučiate, kad ir pats žmogus jau nebe tas? Šiandien bendruomenė - tai dainos ir šokiai, bendra maloni veikla, bet ne pagalba silpnesniajam. Taip, žinau, kad Šiluvos seniūnas tokiu būdu net mano pažįstamus ištraukė iš mirties nagų.
Abejingumo daug, bet, man rodos, jis buvo visada. Tai nieko naujo. Mes vienas kitam esame bjaurūs. Yra tik keletas žmonių, kurie man geri. Aš ir pats bjaurus esu kitiems, mano pažįstami bjaurūs mano atžvilgiu. Kodėl taip? Kas čia yra?
Gal esame labai egoistiškai susikoncentravę, gal tas mums padeda išgyventi? Gal pati gamta įvedė tą bruožą, kad išliktume?
Tautos savivertė - be jokio išdidumo. Atsieit, paprastumas mums vertybė. Ai, sakome, jis paprastas. Bet tas paprastumas kartais nėra gerai. Pavyzdžiui, lenkai visai kitokie. Aišku, jie labiau išsilavinę, jų kultūra aukštesnė - net kasdienybės, buities, maisto kultūra.
Galvoju, kad tarp „tu“ ir „pan“ („pone“ - lenkų kreipinys vienas į kitą, red. past.) yra didelis skirtumas. Tas mūsų - „tu tu tu“… Jeigu bendraudami kreiptumėmės „jūs“, jau būtų visai kitaip. Tas tujinimas, tas paprastumas, ta machorka buvo įnešta iš kitų žemių, iš pokarinės „kultūros“, socializmo.
Kažkas mus visus kamuoja ir kamuoja, nuo ryto iki vakaro. Tas charakteris - atšiaurumas, barbariškumas… Gal iš čia ir bėgimas nuo savęs pačių. Bijome atsigręžti į savo vaikystę, jaunystę.
Bet, aišku, mes neturime užsikompleksuoti. Taip, sunkus tas mūsų charakteris, bet nesame nevykėliai. Jokiu būdu! Kitų fone mes esame tiesiog puikūs. Ir savo darbais, ir savo pasiekimais, viskuo. Ir galų gale, kas mes tokie esame - tai tik mūsų pačių reikalas. Mes galime ir pasisvaidyti, ir parėkauti vienas ant kito, bet tai mūsų šeima.
EIMUNTAS NEKROŠIUS: Tas prisirišimas prie savų kraštų, matyt, iš prigimties. Mūsų familija buvo sėsli, neišsiblaškiusi. Visi vieni prie kitų, niekas ypač nenutolo. Pažobrių kaime tiek daug buvo Nekrošių - ir čia Nekrošius, ir ten Nekrošius. Tikriausiai kažkas persiduoda, kad ir aš esu čia. Mano vaikai irgi liko sėslūs. Niekados nebuvo kalbos, kad gal reikia kur nors išvykti, ieškotis darbo Italijoje ar Anglijoje.
Šįmet Šiluva - Mažoji kultūros sostinė. Miestelio seniūnas guodėsi, kad vyksta daug renginių, bet žmonėms tarsi neįdomu, dauguma lieka abejingi. Tai kad visur tas pats. Jūs manote, kad Prancūzijoje ar Italijoje kitaip?
Žmonės gyvena savomis problemomis, gilinasi kiekvienas į savo sritį, savo specialybę. Kultūra lieka kaip laisvalaikio forma. Tarybiniais laikais buvo šūkis: neškim kultūros šviesą į kaimus, į bibliotekas ir taip toliau. Kažkokia nesąmonė!
Vargu ar jis dažnai kyla žmogui, kuris dirba nuo ryto iki vakaro. Mes tai veltėdžiai esam - pusiau dirbam, pusiau ne, algą gaunam nežinia už ką. O yra kategorija žmonių, kurie iš tikrųjų dirba. Kur jiems galvoti, kad dar reikia lavintis, šviestis? Nėra tam jėgų.
Visais laikais buvo labai mažas procentas tų, kuriems įdomu. Taip, mes esame labai siauram žmonių ratui. Tenka tai pripažinti. Bet ir nereikia, kad būtų kitaip. Geriau keli geri žiūrovai negu šimtas vidutiniškų. Juk gera knyga nebūtinai gaudoma ir ryjama.
„Inferno-Paradiso“ pagal Dante Alighieri „Dieviškąją komediją“ - antras jūsų spektaklis čia, pernai buvote atvežęs „Jobo knygą“. Bet pastebėjau, kad vietos žmonėms pirmiausia esate vienas iš jų, kraštietis.
Grįžti visada traukia. Apie Vilnių sakau, kad tai ne mano miestas. Nei aš ten gimiau, nei aš jį stačiau ar kūriau, aš jame laikinai. Šiluva kas kita, ji yra mano.
Čia yra likusios mano senelių žemės. Na tai kas, kad apleistos, neprižiūrėtos, bet neišparduotos. Kas paprašo iš vietinių, tas gano ar šienauja, mes patys nė piršto nejudinam. Seneliai labai sunkiai tas žemes rinko, klijavo, lipdė. O dabar kažkoks anūkas ima ir paleidžia vėjais. Negražu taip. Nusprendžiau, tegul būna.
Išsaugojome tą namą, kurį mano mama pirko persikėlusi į Šiluvą. Jis labai senas, gal jau šimto metų. Mano mamai dabar 95 metai, Palangoje ją prižiūri mano sesuo. Ne, jau seniai nebe. Bet ir Vilniuje man ne namai. Na, kas aš ten? Gyvenu ant svetimos žemės.
Prieš dvejus metus buvo atvažiavę lenkai, jau labai seni. Kažkada jie čia gyveno, pokarį buvo priversti repatrijuoti. Susirado savo buvusius namus, labai gražiai apžiūrėjo.
Išaiškino, kad čia buvo taip ir taip - čia tvartas stovėjo, čia pagrindinis namas. Obelys - tos pačios… Visa tai jų, žmonių, kurie pasitraukė, išvažiavo. O paskui sluoksniais klojosi svetimų gyvenimai. Mes pirkom iš kažkokių kitų rankų. Daug lietuvių, tokių pat atvykėlių kaip aš, savinasi Vilnių.
Tas prisirišimas prie savų kraštų, matyt, iš prigimties. Mūsų familija buvo sėsli, neišsiblaškiusi. Visi vieni prie kitų, niekas ypač nenutolo. Pažobrių kaime tiek daug buvo Nekrošių - ir čia Nekrošius, ir ten Nekrošius. Tikriausiai kažkas persiduoda, kad ir aš esu čia. Mano vaikai irgi liko sėslūs. Niekados nebuvo kalbos, kad gal reikia kur nors išvykti, ieškotis darbo Italijoje ar Anglijoje.
Turėjau minčių, kad reikia tvarkytis namą, kažkada gal sugrįžti visam laikui. Bet pradėk dabar remontuotis, dar dveji metai praeis. Namas labai senas - pamatai žemi, grindys guli ant žemės. Rudenį dar nieko, bet žiemą labai šalta.
Kaip keista, jis tebestovi. Ir mūka tebėra. Nežinau, kas ją įkėlė, ir jau niekada nesužinosiu. Man visą laiką tai buvo įdomu.
Vis galvoju, kaip ten buvo, kad visi didžiuliai medžiai buvo išpjauti, suversti į griovius ir užkasti, o šitas beržas paliktas. Gal koks melioracijos viršininkas ar darbų vykdytojas liepė?
Žinau, kad yra ta praeitis, prisimenu. Bet man vis dar nesinori jos atsiversti. Dar ne laikas. Vis dėlto su Šiluva. Tai ypatinga vieta.
Aišku, Šiluva dabar kitokia negu mano laikais. Vieni sako, gerai ta aikštė, kitiems gražiau buvo anuomet. Buvo šiferio prispausti nameliai, dabar atsirado mastelis, bažnyčios ir koplyčios ašis.
Dabar ir pačioje Šiluvoje, ir aplink ją daug gražios ir tikriausiai brangiai kainuojančios religinės simbolikos, atsiranda vis daugiau patogumų, patarnavimų tikintiesiems. Anksčiau tikėjimas buvo didesnis. Nenoriu kalbėti banaliai, bet žmonės į jį veržėsi.
Kas tikėjo, tas tikėjo giliai. Šiandien tikima paviršutiniškai, gal vos vos, gal dėl minios. Bet į Šilines plūsta tūkstančiai. Koplyčioje yra parašyta: sveikata ligonių, melskis už mus. Turbūt dauguma čia atsiduria bėdos prispausti, prašyti pagalbos sau, savo artimiesiems. Dažnas turi konkretų tikslą. Ir mano giminės čia atvažiuoja iš toli, aš žinau, kodėl jiems to reikia.
Rajono valdžia kuria grandiozinius planus paversti Šiluvą pasauliniu piligrimystės centru su milijonais kasmet apsilankančių maldininkų. Valdžia planuoja, bet kas iš to išeis? Bus taip, kaip likimo nulemta, kaip Dievo duota. Visko gali būti, kad taip ir atsitiks.
Juk tie piligrimystės centrai, į kuriuos visi plūsta dabar, jau nuvaikščioti, Šiluva galėtų būti nauja traukos vieta. Aišku, pasikeistų labai daug kas.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika
Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia
Švč. A. Tikriausiai jokie parašyti žodžiai negalėtų įvertinti Antano Vivulskio (1877-1919) - genijaus mums paliktos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios architektūrinės, istorinės ir net metafizinės reikšmės.
Tai objektas, daug pralenkęs savo laikmetį ir simboliškai įtvirtinantis tai, kas šio didžio menininko suvokimu buvo lietuviškumas pasauliniame kontekste. Svarbus ne tik darbas, bet ir asmenybė.
Gyvename tokiu periodu, kai istorinės, Lietuvos istoriją ar meną formavusios asmenybės, yra tapusios nemenko susiskaldymo objektu visuomenėje. A. Vivulskis visiška priešingybė - tai vienijantis asmuo, po kurio giliu katalikų tikėjimu puikiai sutelpa lietuviška ir lenkiška tapatybė bei skulptoriaus ir architekto talentas.
Galiausiai iš šono rodytųsi tragiška šio žmogaus mirtis - 1919 metais sausio 10 d. tarnaudamas nuo bolševikų gintis skirtoje suformuotoje savanorių rinktinėje Vilniuje, pats jau sirgdamas plaučių uždegimu, atiduoda savo šiltą apsiaustą tarnybos draugui ir po savaitės miršta.
Tad tėvynės gynyba jam buvusi svarbiau už kūrybinį potencialą ir nebaigtas statybas tiek minimos Šiluvos koplyčios, tiek ir didesnio mastelio Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia, kurios projektas labai ankstyvas - 1903 metai, tampa ir savotiška menininko kūrybos viršūne. Tai tiek vienintelis išlikęs jo projektuotas pastatas, tiek ir vienintelis išlikęs tikrai beveik autentiškas jo sukurtas objektas apskritai.
Viskas prasideda sulig tuometinio Šiluvos klebono kun. Marcijono Jurgaičio iniciatyva 1908 metais Švč. Gerai žinodamas Šiluvos įvykių istoriją tuo metu antro kurso architektūros studentas uoliai imasi darbo ir palyginti greitai sukuria pastato koncepciją bei, kaip skulptoriui ir dera, paruošia būsimos šventovės maketą iš molio.
Pats maketo rengimas tuo metu nebuvo įprastas reiškinys nei Lietuvos teritorijoje, nei carinės Rusijos projektavimo praktikoje. Pastato architektūra žavi tiek savo konceptualumu - lietuvišką tapatybę ir dvasią perteikti giliai archetipinėmis, bendrakultūrinėmis formomis.
Čia atrasime ir senovės Egipto, ir viduramžių gotikos - rodos, visiškai skirtingų stilistinių krypčių, bet gebėjimas derinti tokias netgi prieštaringas architektūrinės išraiškos formas stebina. Jei Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies projekte matome stiprią viduramžių architektūros įtaką bei neabejotinas citatas, paimtas iš garsiosios Paryžiaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, tai šiluviškis variantas, nors ankstesnis laike, yra neriboto A. Vivulskio kūrybinio potencialo įrodymas.
Apsireiškimo koplyčia jau yra tas darbas, kuris nėra saugiai paremtas kokiu nors tradicinės architektūros kanonu, o visiškai naujos, autentiškos formos išieškojimo rezultatas. Tačiau nauja A. Vivulskis kuria ne kaip ano meto modernistams būdinga - laužant, atmetant ar net panaikinant ilgametę pasaulio architektūros istoriją.
Vivulskio nauja yra įauginta pačios tradicijos skvarboje ir tokiu būdu pastatas, būdamas visiška savo laikmečio inovacija, iš tiesų rodo į lietuviškos tapatybės istoriją ir tikrovę, ir į ją atspindėjusią architektūros tradiciją.
Dar vienas aspektas, kurį norisi paminėti, tai yra A. Vivulskio gebėjimas derinti smulkias detales ir stambias aklinas plokštumas - tai yra architektūrinės kalbos elementų kontrastas labai netikėtai veikia kaip pagrindinis raktas į harmoniją.
Reikia pabrėžti, kad A. Vivulskio projektuoti ir įgyvendinti keturi portikai nebuvo tokie, kokius matome dabar. Portikai buvo mediniai, pats autorius jiems skyręs labai daug dėmesio, daug eskizavęs, daręs atskirus lipdinius.
Medžio ir mūro architektūros derinimas yra itin sudėtingas ir, galima sakyti, labai pavojingas architektūrinis veiksmas, dažnai besibaigiantis nesėkme. Išlikusiose nuotraukose matome, kaip visas šitas, rodos, disonuoti tarpusavyje turinčių detalių šokis kuria tobulą architektūrinę harmoniją, kuri leidžia suvokėjui tikrąja to žodžio prasme kontempliuoti pastatą ir, matyt, geriau suprasti Švč.
Šalia begalės krikščioniškų ir įžiūrimų nacionalinių simbolių, gausaus pasaulinio architektūrinio konteksto sutalpinimo visame šitame darbe pasiekiant tobulą vienovę, mes nujaučiame architekto ir skulptoriaus A. Vivulskio siekį kalbėti apie Dangaus karalystę - perduoti visiškai realios Naujosios Jeruzalės vaizdinį visiems matoma ir aiškiai suvokiama forma.
A. Vivulskis buvo didelis novatorius, žvelgęs į ateitį, bet puikiai suprato, kad tikroji ateitis ne atmeta seną, bet jį įtraukia į „čia ir dabar“ kuriamą realybę.
Siekiant kiek įmanoma plačiau skleisti žinią apie A. Vivulskio gyvenimą, kūrybą ir nuo jos neatsiejamą Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimą Šiluvoje ant akmens, ant kurio ir stovi šios šventovės altorius, rengiama IV tarptautinė mokslinė konferencija Šiluvoje A. Vivulskiui atminti. Ateitis, tradicija ir tikėjimas. Konferencija vyks 2024 metų rugsėjo 26 d. Šiluvos piligrimų centre. Konferencijos pradžia 10.30 val. Rengiant tekstą buvo naudotasi profesorės, architektūros istorikės dr. Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės monografija „Antanas Vivulskis (1977-1919). dr.
Šiluvos koplyčia ir kapinės
Malonių kelias: Religinio turizmo stiprinimas
Prieš penkerius metus keturios savivaldybės (Šiaulių rajono, Šiaulių miesto, Kelmės ir Raseinių rajonų) susitarė dėl bendradarbiavimo religinio turizmo srityje.
2025 lapkričio 25 d. Šiluvoje įvyko „Malonių kelio“ konferencija, kurioje diskutuota apie religinio turizmo pozicijų stiprinimą Lietuvoje ir Europoje. Konferencijos dalyvius sveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Raseinių rajono savivaldybės meras Arvydas Nekrošius, Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Guoda Burokienė, Šiaulių vyskupijos vyskupas Darius Trijonis.
Sveikinimo žodžius tarė Šiaulių rajono savivaldybės meras Česlovas Greičius, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Kelmės rajono meras Ildefonsas Petkevičius. Savivaldybių vadovai pabrėžė partnerystės ir nuoseklaus visų keturių savivaldybių darbo svarbą. Renginyje viešėjo „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova, Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Guoda Burokienė, vyresnioji specialistė Lidija Bajarūnienė, turizmo informacijos centrų komandos.
Penkerių metų ataskaitą išsamiai pristatė Tytuvėnų piligrimų centro direktorė Sandra Sabaliauskienė. Žygiai, ekskursijos, parodos, koncertai, mokymai, vizitai ir kitos veiklos - savivaldybių komandų nuoseklus bendras darbas, galintis paversti Šiluvą, Kryžių kalną ir Malonių kelio jungiamus sakralinio paveldo objektus ryškiu Europos religinio turizmo centru.
Malonių kelias - išskirtinė ir unikali Lietuvos regionų bendradarbiavimo iniciatyva, kviečianti keliautojus atrasti Lietuvą. Tai - 185 km žiedinis maršrutas su daugiau nei 30 sakralinių, kultūrinių ir gamtos objektų, mažinantis sezoniškumą ir skatinantis tolygesnį turistų srautą.
Piligrimas, turistas ar klajoklis - tai žmonės, keliaudami atrandantys ir kultūrą, ir dvasinį tobulėjimą. Konferencijoje diskutuota, kaip religinis turizmas gali prisidėti prie tvarios regionų raidos, vietos bendruomenių įgalinimo ir kultūrinio identiteto puoselėjimo. Aptarta ir „Malonių kelio“ projekto kryptis, jungianti kelio objektus į vientisą, prasmingą piligrimystės maršrutą Šiluva - Kryžių kalnas.
Kryžių kalnas - unikali, pasaulyje analogų neturinti sakralinė vieta, pritraukianti tūkstančius maldininkų ir turistų iš viso pasaulio. Tai vienas lankomiausių turistinių, kryžių architektūros objektų Lietuvoje. Iki 2025 m. spalio 1 d. Kryžių kalną aplankė 256 190 lankytojų.
Ar Lietuva užims deramą vietą Europos religinio turizmo žemėlapyje? Ši konferencija parodė, kad prieš penkerius metus suformuluota vizija pasiteisino ir net pranoko lūkesčius, nes šis „Malonių kelias“ kur kas daugiau nei religinis turizmas.
Šiluva - tai vienas seniausių miestelių Raseinių rajone. Manoma, kad pirmosios sodybos čia galėjo rastis net XV a. pradžioje.
Tikėtina, kad kapinės Šiluvoje pradėtos formuoti čia pastačius pirmąją bažnyčią 1457 m. Kapinių teritorijoje stovi ir svarbiausias Šiluvos objektas - Apsireiškimo koplyčia. Dabartinė koplyčia statyta 1912-1924 m., tai yra valstybės saugomas architektūros ir istorijos paminklas.
Nuo kapinių ją skiria mūro siena, kurioje yra įrengtos kriptos, čia ilsisi kunigų ir dvarininkų palaikai. Koplyčios užnugaryje 2019 m. įrengta Šviesų koplytėlė. Čia galima uždegti intencijų žvakę, įsigytą Šiluvos piligrimų centre.
Šiluvos kapinėse ilsisi nuo paprastų valstiečių iki vienuolių, kunigų ar dvarininkų. Lankydami šią amžino poilsio vietą, nepamirškite ir vieno žymiausių šių laikų Raseinių krašto žmonių - Eimunto Nekrošiaus. Pasaulinio pripažinimo sulaukusio režisieriaus gyvenime Šiluva užėmė ypatingą vietą. Iš apylinkių kilęs E. Nekrošius čia nuolat grįždavo ir laikė šią vietą savo antraisiais namais. Norą, būti palaidotas Šiluvoje, režisierius buvo išreiškęs savo sutuoktinei. Sūnus Marius tėvui pastatė ypatingą paminklą atkartojantį Šv. Petronijaus katedros Bolonijoje fasado motyvą, kuris naudotas operoje „Faustas“, statytoje Milane.
Šiluvos koplyčia ir kapinės (A.
Kapinių Raseinių krašte sąrašas:
- Lyduvėnai (A. Tai vienintelės kapinės Raseinių rajone, kurios įkurtos šalia piliakalnio.
- Betygalos kapinės (A.
- Ariogalos miesto civilinės kapinės (Vytauto g.
- Raseinių miesto civilinės kapinės (Sodų g.
Eimuntas Nekrošius: nematytas iš arti
Daugumoje straipsnių ar siužetų žinių laidose buvo ir yra skelbiama: Eimuntas Nekrošius - vienas ryškiausių Lietuvos teatro kūrėjų, kurių spektakliai buvo rodomi garsiausiose pasaulio scenose. „Pats juokdavosi iš tų visų štampų“, - sako E. Ukmergės Senajame (nebe) knygyne - Vilkamirgės galerijoje - „Nematytas Nekrošius“.
„Tų fotografijų Nadežda iš tikrųjų turi labai daug. Visas „Meno fortas“ sėdėjome ir atrinkinėjome. Tai nėra paroda apie tokį E. Nekrošių, kokį jį vaizdavo kritikai ar žiniasklaida. Tai asmeniški šeimos žmogaus E.
„Čia bandome tokią pusę parodyti, kokią mes atsimename pirmiausia. Tikrai jis nebuvo tas rūstaus profilio žmogus iš Lietuvos fotografijų metrų nuotraukų, iš tų kanoninių E. Nekrošiaus nuotraukų“, - tikina M. Šioje parodoje neišvysite teatro istorijas pasakojančių nuotraukų.
„Labai juokaudavo jis. Jo tie juokai buvo tokie visada su dvigubu dugnu. Va, atsineša iš ūkinio kastuvą sniegui kasti ir sako, tave pamaitinsiu su šituo kastuvu, kad daugiau suvalgytum“, - šypsosi E. Ukmergės Senajame (nebe) knygyne pakliūsite į režisieriaus šeimą. Kiekviena nuotrauka - E.
„Kartais pagalvojame, turbūt buvome kaip kokia itališka šeima. Dirbome kartu kaip Viduramžiais, kaip šeimyninė manufaktūra. Aš prie scenografijos, mama prie kostiumų, o tėtis prie režisūros. Svarbu jam buvo namai, šeima yra aukščiau visko. Galime susipykti darbe, bet grįšime namo ir valgysime sriubą ir susitaikysime“, - dalijasi M.
„Nematytas Nekrošius“ - keliaujanti paroda. Ji buvo eksponuojama Vilniuje, Šiluvoje, Raseiniuose. Kita parodos stotelė - Klaipėdos dramos teatras.
„Žmogus nemėgo kamerų, jis jų vengė ir turbūt kalbinti jį visada būdavo sunku. Bet jis prie viso to turėjo labai daug labai šiltų savybių. Kai tu būdavai jo komandoje, tu jausdavai, kad už tavęs yra siena ir į tą sieną visą laiką galėsi atsiremti“, - tikina A.
Tikrai jis nebuvo tas rūstaus profilio žmogus iš Lietuvos fotografijų metrų nuotraukų, iš tų kanoninių E. Nekrošiaus nuotraukų.M. Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį.
Sakoma, norėdami gerai pažinti vietovę, pirmiausia turite nueiti į jos kapines - antkapiai atskleis pasakojimus apie čia seniau gyvenusius žmones, kaip sugyveno skirtingos tautos ir kitus intriguojančius faktus.
Lankydami šią amžino poilsio vietą, nepamirškite ir vieno žymiausių šių laikų Raseinių krašto žmonių - Eimunto Nekrošiaus. Pasaulinio pripažinimo sulaukusio režisieriaus gyvenime Šiluva užėmė ypatingą vietą.
Iš apylinkių kilęs E. Nekrošius čia nuolat grįždavo ir laikė šią vietą savo antraisiais namais. Norą, būti palaidotas Šiluvoje, režisierius buvo išreiškęs savo sutuoktinei.
Sūnus Marius tėvui pastatė ypatingą paminklą atkartojantį Šv. Petronijaus katedros Bolonijoje fasado motyvą, kuris naudotas operoje „Faustas“, statytoje Milane.
Šiluvos koplyčia ir kapinės (A.
tags: #nekrosiaus #sodyba #siluvoje