Visuomenėje pakankamai plačiai paplitusi nuomonė, jog vienas iš santuokai būdingų bruožų yra tai, kad nuo santuokos sudarymo dienos viskas tampa bendra. Tačiau ar tikrai? Ar, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių gali pirkti nekilnojamąjį turtą be kito žinios? Šie klausimai galimai kyla dėl to, kad jie nėra konkrečiai išskirti teisės aktuose.
Šiame straipsnyje aptarsime turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies priteisimo sąlygas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika.
Bendras gyvenimas nesusituokus - kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Dalis tokių porų ilgainiui susituokia, tačiau dalies keliai išsiskiria po daugelio metų taip ir nesumainius žiedų. Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos.
Žmonės kurį laiką gyvena kartu, kuria bendrą buitį, įgyja kilnojamą ar nekilnojamą turtą, kuriuos dažnai registruoja kaip savo asmeninę nuosavybę. Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partneriams.
Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas. Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.
Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.
Įstatyminis ir sutartinis turto režimas
Kiekvienu atveju iškilus neaiškumams dėl santuokos metu įgyto turto (įskaitant nekilnojamojo) priklausomybės, reikia išsiaiškinti, koks yra sutuoktinių turtui taikomas teisinis režimas. Būtent nustačius režimą, galima judėti toliau aiškinantis, kam vis dėlto priklauso konkretus turtas ir kodėl.
Įstatyme numatyta, kad sutuoktinių turto teisinis režimas gali būti dvejopas: pagal įstatymus ir pagal sutartis. Įstatyminis režimas reiškia, kad sutuoktinių įsigytas turtas po santuokos sudarymo priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Asmeninė nuosavybė santuokos metu
Pirma, derėtų žinoti, kad įstatyme yra numatytas sąrašas, koks turtas santuokos metu pripažįstamas asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe. Tokiu turtu be kita ko yra:
- abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;
- sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo (jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn);
- sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai) ir kita.
Antra, be visa ko, asmenine nuosavybe taip pat pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Taigi, ši nuostata atskleidžia ir patvirtina jau aukščiau nurodytą teiginį, kad vienas iš sutuoktinių vis dėlto gali įsigyti turtą, įskaitant ir nekilnojamąjį, asmeninėn nuosavybėn, tačiau dėl tokio įsigijimo turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta jo valia tokį turtą įsigyti tik sau.
Būtent dėl šios įstatyme numatytos galimybės įgyvendinimo dažnai ir kyla neaiškumų bei nesutarimų tarp sutuoktinių skyrybų metu. Tokiais atvejais, pareiga įrodyti, kad turtas yra asmeninė, o ne bendra jungtinė nuosavybė ginčo atveju tenka tam sutuoktiniui, kuris laiko kad konkretus turtas yra tik jo nuosavybė.
Tokia įrodinėjimo našta yra dėl to, nes, kaip minėta, galioja prezumpcija, kad santuokoje įgytas turtas yra bendra jungtinė nuosavybė. Taigi kiekvienu abejotinu atveju vienam sutuoktiniui siekiant įrodyti jo asmeninę nuosavybę, neužtenka nurodyti, kad turtas įgytas už jo asmenines lėšas, ypač svarbu įrodyti ir jo aiškios išreikštos valios buvimą.
Pavyzdžiui, tokia išraiška galėtų būti pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytas teiginys, kad turtas perkamas už asmenines lėšas asmeninėn nuosavybėn ar paimtas asmeninis vartojimo kreditas tam konkrečiam turtui įsigyti.
Be visa ko, ginčo atveju be panaudotų asmeninių lėšų turtui įsigyti bei aiškaus valios išreiškimo yra vertinamos ir kitos aplinkybės, kaip antai, ginčo sutuoktinių gyvenimo sąlygos, jų susitarimai, ketinimai ir lūkesčiai.
Taigi, nepaisant kilsiančios įrodinėjimo naštos ginčo atveju, vis dėlto yra galimybė asmeniui net ir santuokos metu be kito sutuoktinio žinios įsigyti turto (net ir nekilnojamojo) asmeninėn nuosavybėn.
Sutartinis teisinis režimas
Pasirinkus sutartinį teisinį režimą, t. y. pasirašius vedybų sutartį, sutuoktiniai gali laisvai, kiek tai neprieštarauja imperatyviems reikalavimams, susitarti ir nustatyti tarpusavio teises ir pareigas bei turto teisinį režimą. Tai reiškia, kad vedybų sutartyje sutuoktiniai gali susitarti, kad santuokos metu jų turtas netaptų bendra jungtine nuosavybe.
CK numatyta, kad vedybų sutartyje sutuoktiniai turi teisę numatyti, kad:
- turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė;
- turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe;
- turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.
Apibendrinant, įstatymai nedraudžia vienam sutuoktiniui be kito žinios ir sutikimo įsigyti turtą, įskaitant net ir nekilnojamąjį, tačiau kaip tokio turto įsigijimas bus vertinamas (ar tai šeimos poreikiams skirtas tenkinti turtas, ar ne) ir ar tai bus asmeninė, ar bendra sutuoktinių nuosavybė priklauso nuo kiekvieno atvejo konkrečių aplinkybių. Kas reiškia, kad sutuoktinio sutikimas, kaip toks, nėra privalomas įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tačiau pasekmės tokio pirkinio įsigijimo gali būti įvairios, ypač atsižvelgiant į tai, kad santuoka tai ne tik teisinis, bet ir emocinis, pasitikėjimu grįstas, santykis.
Teismų praktika ir būtinos sąlygos
Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams.
LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y.
Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Svarbūs aspektai
- Susitarimas: Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys nesusituokę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių.
- Įrodymai: Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį.
- Turto pagerinimas: Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.
Konkretaus turto objekto analizė
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia. Tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t.y. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Pagal CK 6.970 str., bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais (asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Turto įgijimo aplinkybės ir nuosavybės forma
Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl buto, kuris įgytas notarinės formos sandoriu, sumokant nustatytą kainą. Nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Esminis turto pagerinimas
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Šioje byloje kasacinis teismas vertino, kad teismams nekonkretizavus konkrečių šalių įnašų į nesusituokusių asmenų turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl nesusituokusių asmenų turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
Teismų sprendimai ir įrodymų svarba
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Byloje sprendžiamas klausimas dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo pora ir po 7 draugystės metų atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti.
Įsigytas butas buvo apleistas, jame buvo atliekami remonto darbai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe butą, kurį, šalims gyvenant kartu, sumokėjusi pradinį įnašą asmeninėmis lėšomis ir viena pasiėmusi banko paskolą, įsigijo atsakovė.
Šioje byloje ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo ar jo išlaikymo (pvz., mokėtų dalį pradinio įnašo, paskolos, turto draudimo įmokų ir pan.) ar butas atsakovės vardu įregistruotas tik formaliai, tačiau įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu.
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priminė, kad daikto padalijimas natūra kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas - subsidiariu (išimtiniu).
Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę.
CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.
Apibendrinant, galima teigti, jog sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, būtina įvertinti šalių susitarimą, kiekvienos šalies įnašą į turto įsigijimą ar pagerinimą, bei turto pagerinimo esmingumą. Tik išsamiai išanalizavus visas aplinkybes ir pateikus svarius įrodymus, teismas gali priimti teisingą sprendimą.
tags: #nekilnojamojo #turto #pripazinimas #bendraja #daline #nuosavybe