Nekilnojamojo Turto Mokesčio Istorija Lietuvoje

Lietuvoje mokesčiai iš pradžių nebuvo skiriami nuo duoklių, vėliau įsigalint feodaliniam imunitetui tapo savarankiška prievole: mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams).

Mokesčių Sistema Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)

Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais.

Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš žagrinės (žagrės mokesčio), sidabrinės, valakinio, padūmės (mokestis nuo dūmo - valstiečių sodybos), pagalvės, činšo, žemės mokesčio, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų (valstybinių ir privačiųjų - už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą) ir kitų mokesčių bei rinkliavų.

Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai - kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti.

16 a. viduryje įvykdžius Valakų reformą valstiečiams buvo tolygiau paskirstytos feodalinės ir valstybinės prievolės, padaugėjo mokesčių mokėtojų ir padidėjo didžiojo kunigaikščio iždo pajamos.

Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 - Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus.

Mokesčiai Rusijos Imperijos Laikais

1795 beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuva neteko savo biudžeto ir mokesčių sistemos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai, kaip ir Rusijos imperijoje.

Pagrindinis tiesioginis mokestis (Rusijos imperijoje įvestas 1722 caro Petro I) buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Privilegijuoti luomai (dvarininkai, dvasininkija), nuo 1832 ir garbės piliečiai, jo nemokėjo.

Pagalvės mokestis imtas nuo vadinamosios revizinės sielos (vyriškos lyties gyventojo). 1724 nustatytas jo dydis buvo 1 rublis, 1812 - 3 rubliai, neskaitant priedų keliams tiesti ir prižiūrėti bei kitiems reikalams.

Siekiant panaikinti pagalvės ir nuo 1872 imamą valstybinį zemstvinį mokestį 1875 įvestas valstybinis žemės mokestis, bet pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887 (1827 panaikintas pirkliams, 1863 - miestiečiams, 1886 - buvusiems dvarininkų valstiečiams, 1887 - kitiems valstiečiams), todėl valstiečiai dar 12 metų turėjo mokėti ir pagalvės, ir žemės mokestį.

1909-13 valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms - vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį (vadinamąjį razriadą).

Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1 hektaro) 20 a. pradžioje teko mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę, pavyzdžiui, Kauno gubernijoje - atitinkamai 59 kapeikas ir 17 kapeikų, neskaitant po baudžiavos panaikinimo įvestų išpirkos mokesčių už įgytą laisvę ir žemę (Kauno gubernijoje - 1,25 rublio už dešimtinę), kurie buvo panaikinti tik 1907.

Kiti tiesioginiai mokesčiai (nekilnojamojo turto miestuose, verslo, piniginio kapitalo pajamų) sudarė tik 5-7,4 % visų mokestinių pajamų. Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). 1911 jų įplaukos (1,6 mlrd. rublių) buvo septynis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (223 mln. rublių).

Degtinės monopolio ir alkoholio akcizų pajamos 1913 sudarė 953 mln. rublių (28 % biudžeto pajamų), dėl to Rusijos imperijos biudžetas buvo vadinamas girtu biudžetu. Valstybė t. p. turėjo tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų monopolius.

Lietuviškosiose gubernijose valstybės finansų 1913 sąmatoje netiesioginių mokesčių įplaukos (25,8 mln. rublių) buvo šešis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (4,2 mln. rublių). Iš svaigiųjų gėrimų akcizų, patentų ir kitų mokesčių gauta 2,2 mln.

Mokesčiai Kaizerinės Vokietijos Okupacijos Laikotarpiu (1915-18)

Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915-18) mokesčiai Lietuvoje savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos, kartu siekta išlaikyti tam tikrą buvusių Rusijos imperijos mokesčių analogiją. Mokesčių sistema buvo grindžiama daugiausia lengvai surenkamais mokesčiais.

1915 11 įvesti šie mokesčiai: žemės (proporcinis; po 50 pfenigų už vieną hektarą arba 54,5 pfenigo už dešimtinę žemės, tai yra du-šešis kartus didesnis už buvusį), nuomos arba nuomos vertės (progresinis; 3-6 %), prekybos bei pramonės verslo (2-6 %, imamas miesto vietovėse už sklypus, mokėjo ne tik pirkliai ir pramonininkai, bet ir laisvųjų profesijų atstovai - dailininkai, gydytojai, advokatai, vaistininkai).

Atgaivintas pagalvės mokestis (1916 - po šešias markes, 1918 - po aštuonias markes per metus iš kiekvieno 15-60 metų vyriškos lyties asmens). Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916 02-11 sudarė 9,3 mln. rublių, iš jų žemės mokesčio - 3,5 mln. rublių, pagalvės - 2,9 mln. rublių, verslo - 1,4 mln. rublių.

Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus, druskos ir kiti), akcizai, muitai. Šie monopoliai buvo labai svarbūs. Vien papirosų fiskalinis monopolis 1916 Rytų krašte davė 2,5 karto daugiau pajamų negu žemės mokestis ir tris kartus daugiau nei pagalvės mokestis, degtinės monopolis (net ir trūkstant degtinės) - apie 900 000 markių.

Kartu su druskos monopoliu įvestas įvežamasis druskos muitas, nustatyta didelė oficiali druskos kaina - 26 pfenigai už svarą (2 kartus didesnė nei duonos). Degtukų akcizas sudarė daugiau kaip 50 % degtukų kainos. Dingus akciziniam žibalui, mielėms, savaime prarado reikšmę ir jų akcizai.

Sumažėjo muitų reikšmė, bet vis tiek jie sudarė daugiau kaip 50 % visų netiesioginių mokesčių įplaukų. Netiesioginių mokesčių įplaukos buvo keturis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas.

Dar buvo įvesta žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos (lyg ir reparacijos už Rusijos kariuomenės padarytus nuostolius Vokietijai), baudos (pvz., už prekybą žąsimis, nepagarbą vokiečiams, laiškų į kitas vietoves rašymą), rekvizicijos (jų iš Lietuvos surinkta apie 340 mln.

Mokesčiai Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)

1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę įkurtas Finansų departamentas su Valstybės iždine Kaune ir 20 vietinių iždinių, Rinkliavų ir Akcizų (akčyžės) departamentai ir kitos valstybinės finansinės institucijos. Finansų ministras buvo vyriausiasis mokesčių prižiūrėtojas, miestuose ir apskrityse paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai.

1919 01 23 Ministerių kabineto įsakymu įvesti Rusijos imperijoje galioję mokesčiai: žemės, pamatinis prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamųjų turtų miestuose, paprastasis štempelinis (žyminis). Daugiausia surinkta žemės ūkio ir miško, prekybos ir pramonės mokesčių (1917-19 - atitinkamai 75 % ir 24 %, 1920 - 74 % ir 25 %, 1921 - 59 % ir 36 %).

1919 08 07 paskelbti laikinieji akčyzės (akcizo) mokesčių įstatai įvedant akcizus spiritui, degtukams, alui, midui, arbatžolėms, tabakui, cigarams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui. Esant infliacijai akcizų tarifai buvo didinami.

1919 05 08 paskelbtas laikinasis Lietuvos muitinių tarifas, 1920 11 - Lietuvos muitinių tarifas, nustatantis vertybinį 5-25 % muitą įvežamoms prekėms. 1919 pakartotinai nustatyta, kad be leidimo draudžiama išvežti į užsienį daugumą augalininkystės produktų, gyvulius ir kai kuriuos gyvulininkystės produktus.

1921 07 16 įvestas lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinis monopolis, 1922 03 28 - valstybinis degtinės ir spirito monopolis. 1923-39 mokesčiai sudarė 53-66 % biudžeto pajamų.

1923-39 kasmet buvo surenkama 33-59 mln. litų tiesioginių mokesčių (19-28 % visų mokestinių ir 11-20 % biudžeto pajamų). Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmosios rūšies žemės vieną hektarą - 9 litai, antrosios - 7,5 lito, trečiosios - 5 litai, ketvirtosios - pusantro lito.

1923 šio mokesčio surinkta 13 mln. litų (33 % visų tiesioginių mokesčių), 1939 - 20 mln. litų (55 % tiesioginių mokesčių). Dalis valstybinio žemės mokesčio ėjo savivaldybėms.

Nekilnojamojo turto mokestis (sudarė 7-15 % tiesioginių mokesčių) imtas miestuose ir miesteliuose už nekilnojamojo turto bruto pelną (iki 1935 - 10 %, vėliau - 11-13 %). Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (išskyrus savanorius), gavę žemės pagal 1922 žemės reformą, 36 metus turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius.

Pagrindiniu patentiniu mokesčiu apmokestintos prekybos įmonės suskirstytos į penkias, pramonės - į aštuonias (1935 - devynias) rūšis. 1938 šio mokesčio surinkta 2,7 mln. litų. Nuo 1930 asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudimo draugijų inspektoriai ir agentai, t. p. kai kurie kiti panašaus verslo atstovai.

Kiti tiesioginiai mokesčiai: kapitalo pelno (5 % tarifas procentinių popierių savininkų pajamoms ir palūkanoms), nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo (4 % pirkimo-pardavimo kainos), draudimo (draudžiamų turtų; 1 litas nuo kiekvieno 1000 litų draudimo pensijos), papildomojo draudimo priežiūros (mokėjo draudimo įstaigos), vandens variklių, garo katilų.

Netiesioginiai mokesčiai, įskaitant fiskalinių monopolių pajamas, 1923-39 davė 64-130 mln. litų metinių pajamų (58-69 % visų mokestinių įplaukų ir 35-43 % biudžeto pajamų). Visų akcizų (alkoholinių gėrimų, tabako, degtukų, mielių, cukraus) metinės įplaukos 1923-39 sudarė 16-38 mln. litų (9-24 % visų mokestinių pajamų), muitų - 36-76 mln. litų (24-38 % mokestinių pajamų).

Nuo 1932 vykdyta valstybinė importo kontrolė ir importo licencijų sistema (1935-36 apėmė 134 muito tarifų straipsnius iš 216), 1936 už leidimus įvežti prekes įvestas specialus mokestis prekybos ir pramonės įmonėms, padidinti muitai už įvežamą žemės ūkio produkciją, kai kurias kitas prekes (druską, avalynę, geležies ir plieno dirbinius, medvilninius ir vilnonius audinius, dviračius).

Per mokesčių sistemą buvo perskirstoma apie 18 % nacionalinių pajamų (panašiai kaip ir Vakarų šalyse).

Mokesčiai Okupacijų Metais

1940 SSRS okupavus Lietuvą mokesčių sistema buvo keičiama pagal SSRS mokesčių pavyzdį. 1940 pabaigoje įvestas SSRS pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos bei kultūros reikalams (vietoj darbo pajamų, butų ir kitų mokesčių), padidinti mokesčiai turtingesniems gyventojams siekiant pakirsti jų ekonominę galią ir likviduoti Lietuvos ūkio privatų sektorių:

• Verslo pelno mokestis privačioms prekybos ir pramonės įmonėms padidėjo 50-100 %.
• Samdomąjį darbą naudojantiems amatininkams - 25 %.
• Žemės mokestis vadinamiesiems buožėms (didesniems ir nuolat samdomąjį darbą naudojantiems mažesniems ūkiams) padidintas 100-200 %.

1941 žemės mokestis pakeistas vadinamosios aštrios progresijos (0,9-55 %) pajamų mokesčiui artimu žemės ūkio mokesčiu (20 % sumažintas bendro žemės dirbimo draugijų nariams).

1941 nacių Vokietijai okupavus Lietuvą įvesta nauja mokesčių sistema, apimanti ir kai kuriuos iki SSRS okupacijos buvusius mokesčius. Ją sudarė tiesioginiai (žemės, nekilnojamojo turto miestuose, algų, vietos gyventojų pajamų, bendrovių, vokiečių pajamų, vokiečių korporacijų mokesčiai), tiesioginiai savivaldybių (kaimo gyventojų asmens, valsčiaus gėralų, verslo, pramogų, autovežimų, dviračių mokesčiai, t. p. mokesčiai už arklius, karves ir jaučius miestuose, šunis, kurortinė rinkliava, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių priedai valsčių ir apskričių savivaldybėms), netiesioginiai (apyvartos, degtinės, alaus, tabako, spirito, saldžiųjų medžiagų ir druskos fiskalinio monopolio) mokesčiai.

1945-89 Lietuvos finansai vėl buvo SSRS finansų sistemos dalis. Įmonių pelno atskaitymai pakeisti trim pelno mokesčiais - gamybinių fondų įmokomis (nuo turimų gamybinių fondų vertės), fiksuotais mokėjimais (mokėjo rentabilios įmonės) ir laisvojo pelno likučio įmokomis (pelno dalis, likusi suformavus nustatytus įmonės ekonominio skatinimo fondus).

Keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis (1958 įvestas bendras vidutinis tarifas vietoj anksčiau galiojusių keturių). Lietuvoje nustatytas 4-15 % kolūkių pajamų mokestis. 1961-65 gyvulininkystės pajamoms taikyta 80 % lengvata.

Mokesčių, kuriuos mokėjo valstybinės ir kooperatinės įmonės bei kolūkiai, įplaukos sudarė apie 90 % valstybės biudžeto pajamų. Gyventojai mokėjo pajamų, žemės ūkio, t. p. viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokesčius.

1953 2,5 karto sumažintas žemės ūkio mokestis (ne kolūkiečiams tarifas buvo dvigubai didesnis). 1958 panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. 1957 mažas pajamas gaunantys gyventojai atleisti nuo pajamų mokesčio, jiems sumažintas viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokestis (nuo 1958 vienišos motinos ir asmenys, turintys vaikų, mokesčio nemokėjo).

Dar buvo mokami vietiniai pastatų (iki 1981 trobesių) ir žemės savininkų (imami iš kooperatinių organizacijų, įmonių ir gyventojų), transporto priemonių savininkų mokesčiai.

Mokesčių Sistema Atkūrus Nepriklausomybę

Atkūrus nepriklausomybę pradėta kurti nauja Lietuvos mokesčių sistema. Nuo 1990 priimti daugiau kaip 25 mokesčių, įmokų ir rinkliavų įstatymai, jie daug kartų keisti, taisyti, t. p. nuolat buvo keičiamos apmokestinimo nuostatos. Vietoj SSRS valstybės biudžeto pajamų pagrindinio šaltinio - apyvartos mokesčio - įvesti bendrasis ir individualusis akcizai.

1992 iš jų gauta atitinkamai 28,9 % (24 389,6 mln. talonų) ir 13,2 % (11 167,9 mln. 1991 įvesti juridinių asmenų pelno (2003 pakeistas pelno mokesčiu), fizinių asmenų pajamų mokestis (2003 pakeistas gyventojų pajamų mokesčiu), žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio objektas - naudingosios iškasenos: dolomitas, durpės, gintaras, klintys, molis, žvyras ir kitos, išskyrus angliavandenilius ir gydymo įstaigose naudojamas durpes, t. p. vanduo ir statybinis gruntas, nuo 2003 - ir medžiojamieji gyvūnai), mokesčiai už aplinkos teršimą, 1992 - naftos ir dujų (nuo 2015 angliavandenilių) išteklių mokestis.

1994 vietoj bendrojo akcizo įvestas pridėtinės vertės mokestis, individualųjį pakeitė akcizas, t. p. įvesti žyminis, prekyviečių (panaikintas 2003 pabaigoje) mokesčiai. 1997-2000 sumažinti daugelio mokesčių tarifai, kartu sugriežtinta mokesčių administravimas, muitinės kontrolė ir atsakomybė už mokesčių vengimą.

2001 Lietuvos mokesčių įstatymai pradėti derinti su Europos Sąjungos reikalavimais. Sumažėjo gyventojų pajamų mokesčio pagrindinis tarifas: iki 2006 jis sudarė 33 %, 2006 07 01-2007 - 27 %, 2008 - 24 %, nuo 2009 - 15 % (atskirai išskirta 6 % privalomojo sveikatos draudimo įmoka, kuri iki 2008 buvo gyventojų pajamų mokesčio sudėtinė dalis).

Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, rinkliavas ir įmokas, kurios surenkamos iš mokesčių mokėtojų į bendruosius valstybės ir savivaldybių lėšų fondus. Mokesčių rūšis, jų tarifus ir lengvatų teikimo tvarką nustato ir keičia Seimas. Pagrindinius mokesčių administravimo teisinius elementus reglamentuoja, visiems mokesčiams taikomas procedūras (išs...

Pakeitimai Dėl Nekilnojamojo Turto Mokesčio

Nuo 2012 m. įvestas 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kai fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, viršija 1 mln.

Nuo 2012 m. į valstybės biudžetą įskaičiuojamas nekilnojamojo turto 1 proc. mokestis nuo 1 mln. Lt viršijančio šeimos nekilnojamojo turto vertės. 2012 m. buvo planuota, kad iš šio mokesčio į valstybės biudžetą įplauks 17 mln. Lt, faktiškai gauta 3 mln. 847 tūkst. Lt.

2013 m. į valstybės biudžetą planuota surinkti 17 mln. Lt, surinkta 4,912 mln. Lt (tik 28,9 proc. planuotų įplaukų, nesurinkta net 12,088 mln. Lt). Šio mokesčio surinkimo į valstybės biudžetą 2014 m. planas yra 5 mln. Lt (per 4 mėnesius surinkta 1,408 mln.

Nekilnojamojo Turto Mokestis Pasaulyje

Nekilnójamojo tuto mókestis, tiesioginis mokestis, imamas nuo nekilnojamojo turto (pastatų ir statinių, t. p. žemės sklypų, jei šalyje nėra atskiro žemės mokesčio) savininkų - fizinių ir juridinių asmenų, išskyrus valstybę ir savivaldybes.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas gali būti proporcinis arba diferencijuotas, priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties, ir nustatomas procentais nuo turto vertės (pvz., Suomijoje - 0,41-1 % būstui ir 0,93-2 % kitiems objektams, Prancūzijoje - 0,5-1,5 %, Jungtinėse Amerikos Valstijose - iki 5 % per metus).

Nekilnojamojo turto mokestis kartais imamas tik iš savininkų, kurių turto vertė didesnė už įstatymų nustatytą ribą, neturtingieji socialiniai sluoksniai šio mokesčio nemoka.

Nekilnojamojo Turto Mokestis Lietuvoje Šiandien

LIETUVOJE nekilnojamojo turto mokestis miestuose ir miesteliuose pradėtas rinkti 18 a. pabaigoje Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918-40 nekilnojamojo turto mokestis imtas nuo bruto pelno, gauto iš nekilnojamojo turto miestuose ir miesteliuose (iki 1935 - 10 %, vėliau - 11-13 %), ir nuo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo (4 % pirkimo ir pardavimo kainos).

SSRS okupacijos metais gyventojai, kooperatinės įmonės ir organizacijos mokėjo vietinį pastatų (iki 1981 trobesių) mokestį už ekonominei veiklai vykdyti naudojamą nekilnojamąjį turtą ir gyvenamuosius namus miesto vietovėse. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1995 įvestas įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis.

Pagal naująjį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (2005, įsigaliojo 2006), be juridinių asmenų, nekilnojamojo turto mokestį moka ir fiziniai asmenys už ekonominei ar individualiai veiklai vykdyti skirtus pastatus, patalpas ir statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre.

Nekilnojamojo turto mokesčio tarifą (0,3-3 % nekilnojamojo turto mokestinės vertės per metus) nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, taryba. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis diferencijuotus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgdama į nekilnojamojo turto paskirtį, techninės priežiūros būklę, buvimo vietą, t. p. mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį). Surinktos lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą.

Nekilnojamojo turto mokesčio surinkimas Lietuvoje (mln. litų):

Mokesčių administravimo raidą Lietuvoje apibrėžia Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Jos raidą, vadovybę ir svarbiausias datas galima apžvelgti remiantis istoriniais dokumentais ir įvykiais.

tags: #nekilnojamojo #turto #mokescio #atsiradimas