Kiekviena karta kuria kultūros paveldą pagal savo sociokultūrinius poreikius ir stengiasi aiškiai savo paveldo viziją išsaugoti, o kartu ir perduoti ateities kartoms. Naujos kartos praeitį įvertina iš naujo ir vėl atsirinkdamos tik savo poreikius tenkinantį paveldą.
Paveldo vertinimo klausimai aktualūs ir šiandienos paveldosaugoje. Šiandien valstybinė paveldosaugos sistema vis dar neranda pastovios ir tinkamos būdos kultūros palikimo vertinimui ir apsaugai. Palikimo vertinimas vis dar yra atsietas nuo visuomenės, kompetentingais vertintojais tebėra vien tik valstybinės paveldosaugos specialistai, kuriais kuo toliau, tuo vis mažiau pasitikima.
Taip pat svarbus tyrimo aktualumo aspektas - pastaruoju metu pasikeitęs požiūris į sovietinį palikimą. Išblėsus Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomybės pradžios laikotarpio sovietinis reliktų naikintojų aistroms, į saugomos kultūros vertybių sąrašus pradėta traukti ir sovietinio laikotarpio objektus.
Šiuo darbu bandoma atskleisti palikimo įpaveldinimo, t.y. vertės suteikimo ir paskelbimo vertu išsaugoti įrašant į saugomos objektų sąrašus, procesus kintant sociokultūrinėms sąlygoms. Tyrimo koncepcija kyla iš idėjos, kad paveldo vertės nėra vien tik techniniai sprendimai, skirti palikimo reikšmingumui nustatyti ir dokumentavimui.
Tyrinėjant paveldosaugą, vertės suvokiamos kaip esminis paveldo aspektas, nes joks individas ar žmonių grupė nesaugo to, ko nevertina. Vertės palikimui suteikiamos sociokultūriniame kontekste, kuris pastoviai kinta. Sociokultūrinis kontekstas šiame darbe apibrėžiamas kaip aplinka, istorijos naratyvai bei socialiniai ir ekonominiai procesai, turintys įtakos kultūros paveldo suvokimui. Palikimas ir paveldas - dvi pagrindinės šio darbo sąvokos - jau įprastos tiek mokslinėje literatūroje, tiek paveldosaugos praktikoje.
Iš gausaus ankstesnis laikų palikimo šiandienos sociokultūrinis poreikis įtakoje pasirenkami atskiri objektai, kuriems priskiriamos vienokios ar kitokios vertės, tada objektai legitimuojami valstybinės institucijos ir tampa paveldu. Dažniausiai šis procesas yra vadinamas interpretacija. Ištekliai, t.y. palikimas - istoriniai įvykiai, asmenybės, materialios liekanos, mitologija, tautosaka - tampa paveldu interpretacijos dėka. Šiau interpretacijos procesas apima tiek išteklius atranką, tiek ir jų pateikimą.
Nereikėtų pamiršti, kad palikimas tampa paveldu keliais etapais - inventorizuojant, įvertinant ir įrašant į registrą. Taigi palikimo pavertimo paveldu procesui apibrėžti buvo pasirinkta sąlyginai nauja „įpaveldinimo“ sąvoka. Palikimas tampa paveldu, t.y. palikimas yra įpaveldinamas, jam suteikiant vertę. Įpaveldinti objektai laikomi vertais išsaugoti ir yra įrašyti į valstybės saugomos objektų sąrašus.
Prieš pradedant tyrimo teorinio modelio paieškas buvo išryškinti pagrindiniai kriterijai, kuriuos turėtų atitikti pasirinktas teorinis modelis. Pasirinktas modelis turėjo atspindėti situaciją, kurioje pavyktų atskleisti visus motyvus ir reikšmes. Pradėta nuo XIX a., kai populiari tapo XX a. pradžioje, paskelbus vertimą anglų kalba. Šis modelis turėjo įtakos Vakarų šalis ir Skandinavijos paveldosauginis sistemas formavimuisi.
Pagal A.Riegl, istorinę vertę (Kunst-)historisches Wert) buvo suvokta XV a. renesansinėje Italijoje ir susijusi su pirmais paminkls restauravimo bandymais. Pradžioje istorinę vertę buvo atskirta nuo meninės vertės. XIX a. buvo suprasta, kad kiekvienas meno kūrinys su laiku tampa istorijos paminklu, ir kiekvienas istorijos paminklas laikomas ir meno paminklu. Senumo vertę (Alteswert), pagal A.Riegl, tai XX a. fenomenas. Ši vertė priklauso nuo senumo suvokimo, kuris susijęs su paminklo aura ir autentiškumu, kas sukuria nostalgijos jausmą.
Panaudos (utilitarinė) vertė susijusi su nauda, kurią žmonės gauna naudodami paminklą. Jis gali būti vadinama ir ekonomine verte. Naudojimo vertė neprieštarauja objekto pakeitimams pritaikymo tikslais. Meninė vertė, dar vadinama estetine verte, A. Riegl manymu, susijusi su taip vadinamomis menininko ambicijomis (Kunstwollen), todėl meninės vertės paminklai negali būti neintencionalks.
Apibendrindamas A. Riegl išskyrė dvi grupes: a) atminimo (Erinnerungswerte): senumo, istorinę ir nepriklausoma atminties vertes; b) šios dienos (Gegenwartswerte): naudojimo, meninę, naujumo ir sąlyginę meninę. Amžininkai siekė papildyti A.Riegl teoriją naujomis vertėmis, pvz. itals paminklosaugininkas G. G. Dehio papildė A.Riegl teoriją nacionaline verte, kuri, jo manymu, turėtų būti svarbiausia paskata paveldo objekts saugojimui. Be to, G. G. Dehio manymu, be estetinis - mokslinis tiksls būtina dar ir vidinė motyvacija. Šios diskusijos išryškino palikimo vertinimo konteksto svarbą.
A.Riegl pastebėjo, kad vertės priklauso nuo palikimo vertinimo konteksto. Remdamasis moderniosios istorijos koncepcija A.Riegl kiekvieną istorijos periodą ar kultūrą siekė vertinti pagal to meto sąlygas, kuriomis meno produkcija tapo būtent tokia. Modernioji paveldosauga, į kurios rėmus įeina ir šiame darbe nagrinėjamas laikotarpis, susijusi su vertybis pasikeitimu šiuolaikinėje visuomenėje.
Archeologas ir kultūros paveldo tyrinėtojas W. D. Lipe. Šis sistemos modelis parodė kaip praeities liekanų vertinimas vyksta atskiruose kontekstuose (ekonominiame, estetiniame, tradicijos ir akademiniame). Konteksts įtakoje suformuojamos atskiros vertės, tada praeities liekanos legitimuojamos socialinis institucijs ir tampa paveldo objektais. Asociatyvinės/simbolinės vertės formuojamos tradicijos kontekste (istorijos tekstai, gyvosios istorijos, folkloro, mitologijos).
W.D.Lipe tradicijos kontekstui priskiria ir istorinius dokumentus, kadangi jie buvo parašyti specifinės kultūros įtakoje. Šis formavimas kinta priklausomai nuo atskirs praeitis interpretacijs populiarumo ar politinis manipuliacijs. Šios politinės jėgos istorijos versijos. Vis tik, šiame tyrime pabandysime atskirti šias vertes pasiremdami skirtingais js kilmės kontekstais.
Šiuo statinius, js priklausinius bei kompleksus, ansamblius ir vietoves, kaip tautos savastį ir tęstinumą. Šis grupė artimai susijusi su kolektyvinės atminties kategorija. Šis žmonių karts atmintis, perduodama kasdiene komunikacija per žmonių pasakojimus. Remiantis W.D.Lipe teorija informacinės vertės kyla iš akademinis atskirs disciplins - istorijos, archeologijos, architektūros istorijos, dailėtyros - konteksts.
Estetinės vertės formuojamos estetinis standarts, stilistinės tradicijos ir žmogiškosios psichologijos kontekste. Ekonominės vertės kyla iš praeities liekans ekonominio potencialo, rinkos faktoris, plėtros kaašts. Pavyzdžiui, ekonomiaškai gali būti įvertintas praeities liekans panaudos potencialas (pvz. praeities liekana yra pastatas). Šios vertės ekonomine prasme nusako visuomenės požiūrį į praeities liekaną, t.y. kiek žmogus pasiruošęs sumokėti už jos išsaugojimą, naudojimą ar lankymą.
W.D. šis spektrą. Tai padėjo padaryti R. Mason ir J.Jokilehto/B. Fielden apžvalgos. Šis, kaip tradicinės paveldosaugos pagrindo, nagrinėjimas, anot R. Mason, turėtų būti vykdomas naudojant istorinį tyrimo metodą. Istorinės vertės, kuris esminiai bruožai - chronologinis ir objekto reikšmingumo aspektai, tiriamos skirstant jas pagal js kilmę, t.y. kai objektas pripažįstamas vertingu: dėl jo senumo, dėl sąsajos su reikšmingais žmonėmis ar įvykiais, dėl jo retumo ar unikalumo, dėl technologinio meistriškumo ar dėl jo dokumentinio (archyvinio) potencialo.
Kultūrinės/simbolinės vertės suvokiamos kaip sąsajos su dabartimi. Šias etninis grupis identitetą. Socialinės vertės - tai objekto reikšmingumas visuomenei (pvz. šis, turgaus vietos). Dvasinės/religinės vertės - tai ne tik religijos inspiruoti suvokimai, dažnai jos kyla dėl objekto kuriamo žavesio ar sakralumo auros.
Ekonominės vertės persidengia su sociokultūrinėmis. Skirtumas tas, kad jos gali būti išmatuojamos ekonominiais tyrimo metodais. Šiau, jei paveldo objektus traktuosime kaip viešąją prekė, ekonomikos tyrimo būdus pritaikyti bus sunkiau. Rinkos vertės išmatuojamos lengviausiai - kaina. Ne rinkos vertės susijusios su pinigais netiesiogiai - šias vertes pripažįstantys asmenys moka už bilietus, remia objekts išsaugojimą. Šiau išryškinti iš kits - vartotojs pozicijs.
Pasirinkimo vertės nusako poziciją - kai objektas saugomas siekiant iš jo turėti naudos ateityje. Palikimo vertės - tai noras objektą išsaugoti ateities kartoms. Skirtingai nei R.Mason, J.Jokilehto ir B. politinės. Šias didelę įtaką objekto tiek saugojimui, tiek naikinimui. Pagal J.Jokilehto ir B. ekonomines vertes (jas sukuria paveldo objektas ar jo išsaugojimo veiksmai). Tai ne tik finansinės vertės, bet ir bendresnės naudos vertės.
Šiame kontekste svarbu paminėti, kad 1994 m. Lietuvoje buvo įsteigtas nekilnojamojo turto inventorizacijos biuras, kuris vėliau tapo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmone. Šis įvykis buvo labai svarbus, nes jis padėjo sukurti vieningą nekilnojamojo turto apskaitos sistemą, kuri yra būtina norint užtikrinti nuosavybės teises ir efektyviai valdyti nekilnojamąjį turtą.
Nekilnojamojo turto kadastras ir registras, kurio dalimi yra inventorizacijos biuras, atlieka svarbų vaidmenį saugant kultūros paveldą. Tai yra institucija, kuri renka ir saugo informaciją apie nekilnojamąjį turtą, įskaitant istorinius pastatus ir kitus kultūros paveldo objektus. Ši informacija yra labai svarbi norint užtikrinti, kad šie objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir apsaugoti.
Šis įvykis buvo labai svarbus, nes jis padėjo sukurti vieningą nekilnojamojo turto apskaitos sistemą, kuri yra būtina norint užtikrinti nuosavybės teises ir efektyviai valdyti nekilnojamąjį turtą.
tags: #nekilnojamojo #turto #inventorizacijos #biuro #istatymas #1994