Sovietines ir nacistinę okupaciją išgyvenusiems Lietuvos piliečiams pagaliau leista atgauti nusavintą privatų turtą ar bent gauti kompensaciją.
Sovietinės architektūros pavyzdys Vilniuje.
Visai kitokioje padėtyje atsidūrė tie, kuriems Antrojo pasaulinio karo metais teko bėgti gelbstint savo gyvybę, bei jų tiesioginiai palikuoniai.
Nuosavybės atkūrimo iššūkiai
„Turi būti pilietis, kad atgautum nuosavybę, - stebėjosi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky. - O jeigu nenori juo būti? Kaip galima versti tapti Lietuvos piliečiu?“ Ji teigia turinti klientų, kurie iki šiol nesėkmingai bando atgauti Lietuvoje likusį nekilnojamąjį turtą.
„Turiu klientą Argentinoje, kurio motina dar gyva. Jie iš Eišiškių. Jam reikia to namo, ir viskas. Tiesa, ne sau ‒ jie turtingi žmonės, todėl namą kam nors padovanos. Bet svarbiau kitkas - kodėl jam to namo negrąžina?“ - pasakojo F. Kukliansky, kuriai daug metų tenka bendrauti su Holokaustą išgyvenusiais žydais ir jų palikuoniais.
Laikinosios Vyriausybės sprendimai
Visų pirma, sudėtinga įvertinti nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje veikusios Laikinosios Vyriausybės, išskyrusios žydus iš kitų visuomenės grupių, veiksmus.
„Žydams ir rusams priklausę turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe“, - skelbė 1941 m. birželio 30 d. Laikinosios Vyriausybės deklaracija „Dėl socialinių ir ūkio reikalų“.
Liepos 4 d. Laikinosios Vyriausybės dokumentus tyrinėjęs Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas pripažįsta, jog šie sprendimai pažeidė Lietuvos konstitucines nuostatas, nuosavybės teises nustatydami pagal tautybę. Tiesa, jis pabrėžia, kad nors 1941 m. vasarą buvo deklaruojamas Lietuvos suverenitetas, iš tiesų jo nebuvo, o atkurta Lietuvos valstybė Laikinosios Vyriausybės sprendimų nepripažino.
„Lietuva deklaravo iki okupacijos priimtų Konstitucijų principų tęstinumą“, - pabrėžė A. Anušauskas.
Pilietybės ir nuosavybės atkūrimo įstatymai
Dar didesnė painiava kyla dėl dabartinių pilietybės ir nuosavybės atkūrimą reguliuojančių įstatymų.
Nors Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, kad „nuosavybė neliečiama“, o „nuosavybės teises saugo įstatymai“, Konstitucinis Teismas (KT) 2010 m. gruodžio 22 d. konstatavo, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata, pagal kurią šios teisės atkuriamos tik piliečiams, Konstitucijai neprieštarauja. Tas pats KT anksčiau, 2006 m.
Daugeliui tai reiškė praleistą progą - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas leido teikti paraiškas tik iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.
KT savo 2010 m. sprendime atskirai nurodė, kad Lietuvos piliečiai, kurie nespėjo tokiais tapti iki 2001 m. pabaigos, netenka teisės pretenduoti į nuosavybės atkūrimą. Tai leido Lietuvos teismams sprendžiant litvakų bylas ignoruoti įstatymų leidėjų paliktą išlygą, jog paraiškų priėmimo terminas gali būti pratęstas dėl nustatytų svarbių priežasčių.
Naujausia Pilietybės įstatymo pataisa, Seimo priimta 2016 m. birželio 23 d., pilietybės atkūrimo vis tiek nenumato tiems buvusiems Lietuvos piliečiams ir jų tiesioginiams palikuoniams, „kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“.
Tai neleidžia į Lietuvos pilietybę pretenduoti tiems žydams, kurie 1941 m. Lietuvos migracijos departamento duomenimis, nepaisant šių suvaržymų, pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai kitų valstybių piliečiai, tarp jų ir žydai, pasinaudojo teise atkurti Lietuvos pilietybę.
2016 m. Lietuvos pilietybę atkūrimo tvarka gavo 651 Izraelio ir 119 Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurioje taip pat įsikūrusi gausi litvakų bendruomenė, o 2017 m.
Frenkelių giminės pavyzdys
Teismų barjero iki šiol negali įveikti ir po pasaulį pasklidę garsios Šiaulių giminės Frenkelių palikuoniai. Kai kurie jų, kaip Paryžiaus Amerikos universiteto profesorius Roy’us Rosensteinas, yra atkūrę Lietuvos pilietybę.
„Mūsų namus ir fabriką nacionalizavo sovietai, vėliau ‒ naciai, paskui ‒ vėl sovietai. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva taip pat nacionalizavo mūsų privačią nuosavybę. Būtų teisinga pripažinti mus savininkais.
1879 m. Ch. Frenkelio Šiaulių pakraštyje įkurtas odos fabrikas buvo tapęs Rusijos imperijos pramonės pažiba ir solidų pelną nešė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu Frenkelio sūnus Jokūbas fabriko teritorijoje įkūrė avalynės gamyklą „Batas“.
„Per šimtą giminės atstovų, tarp jų ‒ Chaimo žmona ir dauguma mano senelio artimiausių giminaičių, buvo nužudyti Lietuvoje per Holokaustą. Išlikusios giminės atšakos gyvena diasporoje visame pasaulyje, nuo Lietuvos iki Izraelio, JAV, PAR, Nyderlandų ir Prancūzijos“, - pasakojo R. Rosensteinas.
Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas fabrikas sovietmečiu buvo atstatytas ir veikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. 1992 m. jis buvo privatizuotas, nors tuo metu Frenkelių šeimos palikuoniai jau žengė pirmuosius žingsnius nuosavybės atkūrimo link, o 1996 m. ‒ bankrutavo.
Dabar Frenkelių fabriko patalpose įsikūrę daug smulkaus verslo įmonių, pastatai prastai prižiūrimi.
R. Rosensteinas teigė: „Panašu, kad Lietuvoje siekiama atbaidyti nuo turtinių pretenzijų ir, gavus prašymą, atkurti tik smulkesnę nuosavybę, dažniausiai kur nors provincijoje, - pasak kurio, Frenkelių giminės atstovų bylą ne kartą atmetė teismai.
Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose.
Tarptautinis spaudimas ir Terezino deklaracija
Kol KT prieš dešimtmetį sprendė su Holokausto aukų ir jų palikuonių likimu susijusius klausimus, šalies vadovai spėjo prisiimti naujų įsipareigojimų. 2009 m. birželio 30 d. Lietuva kartu su kitomis šalimis pasirašė Terezino deklaraciją, kurioje nustatyti pagrindiniai Europos žydų prarasto turto grąžinimo principai.
Jau 2011 m. Seimas priėmė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, užbaigusį anksčiau daug aistrų kėlusias diskusijas dėl žydų bendruomeninio turto grąžinimo.
Nors netrūko ginčų dėl to, ką laikyti Lietuvos žydų religinių bendruomenių prarastu turtu, įkūrusi minėtą fondą Lietuva žengė svarbų žingsnį istorinio teisingumo link. Iki 2023 m. iš valstybės biudžeto fondui bus dalimis išmokėta visa 37 mln. eurų suma.
Tačiau nuo 2009 m. iš vietos taip ir nepajudėjo žydų privačios nuosavybės teisių atkūrimo reikalai. Bent iš dalies tai galima aiškinti pačių Lietuvos žydų, kurių šiuo metu priskaičiuojama apie 4 tūkst., abejingumu.
„Lietuvos žydams tai visai neįdomus klausimas, - sakė F. Kukliansky. LŽB pirmininkės teigimu, šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokia finansinė našta tektų valstybei, jei vis dėlto būtų nuspręsta sudaryti sąlygas iš Lietuvos kilusių žydų nuosavybei atkurti.
„Aš negalvoju, kad Lietuvos valstybei tai būtų didelė našta. Lietuvoje gyveno apie 250 tūkst. žydų, iš kurių 95 proc. nužudyta, o 5 proc. liko gyvi. Tačiau ne visi jie turėjo nuosavybės. Be to, ne visi dėl jos kreiptųsi“, - sakė F. Kukliansky.
Jos teigimu, sutikus Vyriausybei, LŽB galėtų per dvejus metus surinkti informaciją apie grąžintiną Lietuvos žydų privatų turtą.
Pastaruoju metu daugėja ženklų, kad Lietuvai ginče dėl bendruomeninio turto greičiausiai nepavyks atsipirkti vien pasiektu kompromisu. Kaip jau yra buvę anksčiau, spaudimas Vidurio ir Rytų Europos šalims ateina iš kitapus Atlanto.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas šių metų gegužės 9 dieną pasirašė įstatymą, įpareigojantį Valstybės departamentą teikti kasmetines ataskaitas Kongresui apie tai, kaip įvairios Europos šalys vykdo įsipareigojimus atkurti teises į per Holokaustą nusavintą nuosavybę.
Balandžio pabaigoje svarstant šį teisės aktą JAV Atstovų rūmuose Kongreso narys Edas Royce’as pavadino jį „įvardijimo ir sugėdijimo“ įrankiu ir pabrėžė, kad JAV pareiga ‒ prižiūrėti, kaip įgyvendinamos Terezino deklaracijos nuostatos.
F. Kukliansky savo ruožtu teigia nesuprantanti, kodėl Lietuvos politikai vengia patys imtis iniciatyvos ir prie Holokausto aukų teisių klausimo grįžta tik patyrę užsienio spaudimą.
„Kodėl Lietuva kažką daro tik tada, kai JAV senatoriai čia atvažiuoja ir pakelia skandalą? - stebėjosi LŽB pirmininkė, pabrėžusi, kad nepritaria ir JAV laikysenai.
Pasiteisinęs šiuo metu vykstančiomis derybomis, premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Deividas Matulionis atsisakė komentuoti žydų privačios nuosavybės atkūrimo klausimą.
Žydų privačios nuosavybės grąžinimo klausimas iškelia ir daugiau Vidurio bei Rytų Europos pokario istorijos skaudulių. Nors žydų tauta neproporcingai smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, ne vien jai priklausantys asmenys gali pretenduoti į prarasto turto atgavimą.
Dar tebevykstant kariniams veiksmams ir jiems jau pasibaigus, iš savo namų buvo priversti pasitraukti nuo 12 iki 14 mln. vokiečių. Mažesniu mastu tai atkartojo milijonų lenkų perkėlimas iš SSRS priskirtų teritorijų.
Būtent dėl to Vidurio ir Rytų Europoje sudėtinga rasti valstybę, kuriai visai nekeltų nerimo restitucijos ir kompensacijos prašytojai. Kai kuriais atvejais pilietybės neturinčių potencialių nusavinto turto paveldėtojų gali būti gerokai daugiau, nei tokioje padėtyje atsidūrusių žydų.
Pasak IQ kalbinto anonimu norėjusio likti eksperto, tai skatina daugelį vyriausybių atsargiai žiūrėti į žydų restitucijos klausimą. Tokį požiūrį atspindi lenkų valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos lyderio Jarosławo Kaczyńskio laikysena.
Dar 2016 m. jis viešai priminė, kad perbraižant Lenkijos sienas po Antrojo pasaulinio karo prievarta buvo perkelta apie 2 mln. lenkų tautybės asmenų.
„Pagal ką Lenkija turėtų nuspręsti, kad tie, kurių protėviai žydai, turi gauti kompensacijas, o baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai arba Krymo karaimai, totoriai, vokiečiai - visi čia gyvenę prieš karą - neturi? - klausė įtakingiausias Lenkijos politikas.
- Ar Lenkija gali atsukti laiką ir mokėti kompensacijas visiems, kurie nukentėjo per tuos tragiškus įvykius?
Lenkijoje tik praėjusiais metais imta svarstyti restitucijos įstatymo projektą, numatantį, kad nusavintą turtą galės atgauti tik šalies piliečiai ir tik teisėtų paveldėtojų sutuoktiniai, vaikai arba anūkai. Įstatymo priėmimas buvo atidėtas, tačiau lenkų politikų veiksmai neliko nepastebėti.
Kita vertus, regione galima rasti ir teigiamų pavyzdžių sprendžiant šį sudėtingą klausimą. Latvijai ir Estijai pavyko organizuoti restitucijos procesą be diskriminacinių kriterijų, tokių kaip pilietybė. Pasaulio žydų restitucijos organizacija (WJRO) ir kitos žydų organizacijos joms didesnių pretenzijų dėl privačios nuosavybės atkūrimo nebeturi. Kroatija nuo 2002 m.
Lietuva, išsprendusi žydų bendruomeninio turto klausimą, šiame kontekste atrodo ne taip jau blogai. Tačiau šalis išlieka pažeidžiama, kai net Lietuvos pilietybę po 2001 m. gavę asmenys negali pretenduoti į privačios nuosavybės teisių atkūrimą, o teismai nepripažįsta, jog anksčiau galiojusios kliūtys gauti pilietybę yra pagrindas pratęsti restitucijos terminą.
F. Kukliansky pabrėžia, kad Lietuvos žydai yra ypatingi, palyginti su kitomis šalies tautinėmis bendruomenėmis.
„Kodėl aš išskiriu žydus? Todėl, kad žydai nepaprastai ir daug kartų nukentėjo - ir dėl rusų okupacijos, ir dėl Laikinosios Vyriausybės nutarimų, ir dėl tolesnio Reicho patvarkymo.
Religinių bendruomenių nuosavybės atkūrimas
Nuosavybės teisės pripažintos Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijai ir Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijai į bažnyčių pastatus ir jų priklausinius Pasvalio rajono savivaldybėje, Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos parapijai - į bažnyčios priklausinius Biržų rajono savivaldybėje bei Šakynos Šv.
Iki 1948 metų, kai buvo paskelbtas bažnyčių pastatų nacionalizavimas, šie maldos namai buvo parapijų nuosavybė. Sutvarkius minėtų maldos namų nuosavybės teisių klausimą taip pat bus sudarytos galimybės savininkams puoselėti dalį šių nekilnojamojo turto objektų kaip kultūros vertybes.
Nuosavybės teisės buvo pripažintos Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijai į bažnyčią ir jos priklausinius Kėdainių rajono savivaldybėje, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo rektoratui) ir Kauno Šv. Juozapo parapijai - į bažnyčias Kaune, Kėdainių Šv. Jurgio parapijai - į bažnyčią Kėdainiuose, Lietuvos Sentikių Bažnyčiai - į tris cerkves Panevėžio rajono savivaldybėje, Radviliškio rajono savivaldybėje bei Šiaulių rajono savivaldybėje, Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo parapijai - į dvi koplyčias Skuodo rajono savivaldybėje ir Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijai - į koplyčią Šilutės rajono savivaldybėje.
Iki 1948 metų, kuomet buvo paskelbtas religinių bendruomenių pastatų nacionalizavimas, šie maldos namai buvo religinių bendruomenių nuosavybė. Sovietmečiu šie pastatai ir toliau buvo naudojami religinių bendruomenių religinėms reikmėms.
Nuosavybės teisės buvo pripažintos Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijai, Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapijai ir Geležių šv. Juozapo parapijai Panevėžio rajono savivaldybėje į koplyčias ir varpinę, Kruonio stačiatikių Dievo Motinos Globėjos parapijai Kaišiadorių rajono savivaldybėje - į cerkvę, Lietuvos sentikių Bažnyčiai Anykščių rajono, Biržų rajono, Kelmės rajono bei Panevėžio rajono savivaldybėse - į cerkves, Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai - į cerkves Biržų, Molėtų, Kelmės, Mažeikių rajonų savivaldybėse, Vabalninko Švč. M.
Iki 1948 metų, kai buvo paskelbtas religinių bendruomenių pastatų nacionalizavimas, šie maldos namai buvo religinių bendruomenių nuosavybė.
Owen Hatherley apie sovietinę architektūrą
Remdamasis savo knyga Landscapes of Communism, Owenas Hatherley šioje paskaitoje aptars, kokiu būdu sovietinė architektūra ir miestų planavimas gali būti apibūdinami kaip „nekapitalistiniai”. Kitaip sakant, ar iš tiesų miestai bei pastatai sovietmečiu būdavo kuriami nepaisant įprastų kapitalistinių varomųjų jėgų, kaip: nekilnojamojo turto vystymas, žemės nuosavybė, verslo interesai ir kapitalas.
Įtakingi kritikai, kurie reiškiasi nuo pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio, teigia, kad sovietinę sistemą iš esmės galima apibūdinti kaip „valstybinį kapitalizmą”, kuriame biurokratija veikė kaip „generalinis kapitalistas”. Visgi palyginus su to paties laikmečio (maždaug nuo 1945 m. iki 1979 m.) urbanistika ir architektūra Prancūzijoje, Suomijoje ir netgi Jungtinėje Karalystėje, jų kūrimo strategijos gali pasirodyti stebėtinai panašios.
Owenas Hatherley gimė Sautamptone, Anglijoje, 1981 m. 2011 m. Birkbeko koledže, Londone, jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis, apsigynus disertaciją Constructivism and Americanism (Konstruktyvizmas ir amerikietiškoji tradicija), kurią 2016 m. Pluto Press išleido pavadinimu The Chaplin Machine. Jo straipsnius reguliariai spausdina šie periodiniai leidiniai: Architects Journal, Architectural Review, Dezeen, the Guardian, the London Review of Books ir New Humanist, taip pat Owenas yra kelių knygų autorius: Militant Modernism (Zero, 2009 m.), A Guide to the New Ruins of Great Britain (Verso, 2010 m.), Uncommon - An Essay on Pulp (Zero, 2011 m.), Across the Plaza (Strelka, 2012 m.), A New Kind of Bleak - Journeys through Urban Britain (Verso 2012 m.), Landscapes of Communism (Penguin, 2015 m.) ir The Ministry of Nostalgia (Verso, 2016 m.). Jis taip pat suredagavo ir skaitytojams pristatė naują Iano Nairno knygos Nairn’s Towns leidimą (Notting Hill Editions, 2013 m.), parašė tekstus galerijoje K6 Gallery eksponuotai parodai „Brutalust: Celebrating Post-War Southampton”.
Rekomenduoju šią knygą,nes joje yra glaustai išdėstyti ir apibendrinti skirtingi apibrėžimai, kuriais už Sovietų Sąjungos ribų veikiantys marksistai bandė apibūdinti Sovietų Sąjungos esmę. Dauguma jų sutarė, kad tai nebuvo socializmas ar komunizmas, kaip jie galėjo tikėtis.
Sovietinės architektūros pavyzdys.
tags: #nekilnojamo #turto #nuosavybe #tarybiniais #laikais