Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis - valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas.
Tokių pavyzdžių daugybė: išvykusi į kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką - Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t.
Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės - tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje.
Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė.
Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu.
Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai.
Verslininkui būtina garantuoti, kad jo teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t.
Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą.
Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti.
Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu.
Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais.
Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę.
Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.).
Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose.
Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą.
Tad teisės normos, reguliuojančios civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą, yra sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis, nes jomis vadovaujantis išsprendžiamas kolizinis klausimas, t. y. teisminio priklausomumo klausimas.
Siekiant palankesnės teisės asmenys gali siekti ir palankesnio teismo, todėl teisės pirkimo (angl. law shopping) ir teismo pirkimo (angl. forum shopping) reiškiniai yra glaudžiai susiję ir gali vienas kitą sąlygoti. Asmenys, turėdami galimybę rinktis palankesnę teisę (angl. law shopping) ar teismą (angl. forum shopping), dažnai šia teise naudojasi neteisiniais tikslais, o siekdami naudos.
Kita vertus, asmenys gali naudotis kolizinėmis normomis ir piktnaudžiauti siekdami palankesnės teisės ar teismo. Šio tarptautinės privatinės teisės harmonizavimo tikslas yra vienodinant kolizines teisės normas bei nustatant vienodas jurisdikcijos taisykles sumažinti teisės pirkimo bei teismo pirkimo riziką ir užtikrinti teisinį aiškumą.
Vienareikšmės nuomonės dėl teisės ir teismo pirkimo nėra. Viena vertus, laisvas taikytinos teisės ir teismo pasirinkimas yra visuotinai pripažįstamo šalių autonomijos principo įgyvendinimas.
Kita vertus, kai šalis, siekia kuo palankesnio teismo sprendimo, piktnaudžiaudama teise pasirinkti taikytiną teisę ar teismą, kitos proceso šalies teisių sąskaita, toks reiškinys tampa nesuderinamu su visuotinai įtvirtintais sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais.
Piktnaudžiavimas kolizinėmis teisės normomis sukelia teisinį netikrumą, pasekmės gali būti visiškai nenuspėjamos, o teismo sprendimas tapti formalumu, net ir konstatavus nesąžiningumą - gali nebūti teisinių priemonių, kuriomis būtų galima jį atkurti.
Problema nėra vienalytė - iš vienos pusės - nesant būtinų kriterijų nustatyti kada teismo pirkimas (angl. law shopping) ar teismo pirkimas (angl. forum shopping) perauga į teisės apėjimą (pranc. froid à la loi), nesuteikiant nacionaliniams teismams pakankamai diskrecijos spręsti dėl piktnaudžiavusios šalies atsakomybės pagal lex fori, ribotai taikant forum non convenience principą bei kolizinio, o ne esminio teisingumo siekimas suteikia asmenims galimybę išvengti teisinių pasekmių.
Iš kitos pusės, bendrieji teisės principai, imperatyviosios valstybės narės įstatymų normos bei viešosios tvarkos išlyga riboja asmens galimybes naudotis teise ne pagal paskirtį ar bandyti apeiti nepalankią teisę.
ES valstybėse narėse kolizinės normos nurodo skirtingus kolizijos sprendimo būdus - t. y. taikytiną teisę. ES valstybių kolizinių normų skirtumai bei nepakankama kolizinių normų harmonizacija sudaro prielaidas atsirasti teisės pirkimui (angl. law shopping), kuris gali virsti teisės apėjimu (pranc. froid à la loi).
Šio tarptautinės privatinės teisės harmonizavimo tikslas yra vienodinant kolizines teisės normas bei nustatant vienodas jurisdikcijos taisykles sumažinti teisės pirkimo bei teismo pirkimo riziką ir užtikrinti teisinį aiškumą.
The main purpose of European Community legal tools for private international law is to ensure the same rules for all the member states of European Community will be applied in order to provide proper functioning of judicial area. Conflict norms and procedural rules in European Community's Member States can differ and encourage persons to evade those conflict norms to achieve the better law or better court.
Law shopping and forum shopping can develop into evasion of conflict norms and in such a case it's against the basic principle of law - that no law can arise from illegal action. The question, that may arise is whether there are a legal outcome for persons who evade conflict norms for applicable law and whether the subjective choice of a better law or court constitutes evasion of law .
To answer this question, previously we have to answer another one - whether the conflict norms differences which itself creates some advantages for person, who can choose applicable law is evasion of law or it's just a right to choose.
The definition of law shopping and forum shopping are ambiguous. On the one hand, person can choose more appropriate law for legal purposes and for legal reasons. On the other hand, when person is trying to choose the law or the forum only for not legal reasons (to achieve economic benefit, to frustrate proceedings, to evade general rules of law, to evade legal outcomes), then forum shopping and law shopping is unacceptable and it develops into evasion of law, which can't be the compatible with law.
Once to appear the possibility to choose more convenience law or forum, person has to have a subject right to choose the law or forum. A. When the subject right is given by law. B. When person or legal relationship is a subjectively related with more than one legal system (connecting factors). In this situation person has no subjective right to choose law, but he may manipulate connecting factors and try to achieve a better law or court.
When the person exercising his legal rights, do not exercises his duties imposed by general principles of the law - act fair, reasonable and in good faith. If the person or legal relationship has subjective connection with more than one country, person can choose which conflict norms links to a better law and changing connecting factors to become a subject for a better conflict norms.
Different connecting factors are the principles of the conflict norms in EU. The definition of connecting factor and criterions can differ, because different states understands and applies such principle as domicile, habitual residence and interpreters such definitions as main contract obligation different. This creates an opportunity for person to choose a better law and if a person meets all the conditions set by lex fori there is no evasion of law.
The role of the courts in determining what is more appropriate law is significant. On those cases when person has no subjective right to choose, only the court applies conflict rules, determines what law or forum is more connected with person and evaluates the benefit or fraud.
The conflict norms are the reasons why the court may seek collision justice and not substantial justice. The balance between those purposes should be sought in order to evaluate law shopping.
The analysis of court decisions can lead to conclusion, that there are no general rules what the court must achieve, so, how the case turns is very difficult to predict. There are few things that can't be harmonized by EU judicial tools - the sense what is right or wrong, what is fair and unfair, what are the general rules and main principles, where is the line between the right to choose better law and evasion of law.
As we can see from the case law - there are two general opinions about the right to choose law or forum. The first position, which (UK) is that any time the law must go with the sense what is fair and what is just. The other position (EU) is that certain rules has to be developed and there can be no evasion if there is no rule and there should be just blind application of the rules.
The author accepts the first position and criticize blind approach of static rules which can lead to unjust results. Connection between the forum shopping and law shopping is very tight -persons seeking for better law often seeks that the forum of that country will rule on the case and on the contrary - the person who seeks a better forum can seek a better law linked by the conflict norms of that forum.
Analyzing recent ECJ practice on interpretation of regulation nr. 44/2001 we can see that even though the main purpose of this regulation was to avoid forum shopping, but ECJ prefers the application of rigid rules and declares that, actions where one party is obviously doing a forum shopping and acting in bad faith just to delay proceedings or frustrate proceedings is not an evasion of law.
Delaying tactics and non-declatory statements are often used tactics in today's litigation, and the rigid lis pendens rule became a tool for unfair litigants to avoid the litigation in not convenient forum. This forum shopping is a price which has to be paid for the functioning of regulation as a judicial tool common to all EU.
The position of UK is more appropriate and there are no reasons not to agree with the opinion stated in Gasser that there has to be exception from the general rule of lis pendens in cases when one of the party is acting in bad faith it has to be some judicial tools to stop that party using delaying tactics or seeking to cause essential harm for another party.
Forum non convenience application in EU is limited, because this doctrine is not applicable in all ES members. There are few advantages which can be said in defense of the application of this doctrine.
If this doctrine would be used, there can be avoided forum shopping, because the court, evaluated all the legal facts and connections, taking into considerations of connecting factors can decide which forum is more appropriate for the parties.
The second reason is that - if one of the litigants is truing to achieve better forum for not fair purposes, other litigant can have a chance to prove, that this court is not the most appropriate. So by giving more discretion to courts and for litigants to prove their stood it can reduce forum shopping, because everything has to be proven and both party's can compare by giving to the court evidences.
Third reason why forum non convenience would be suitable - the court which knows, the party is abusing his procedural rights in these circumstances can decline jurisdiction and not to stuck in application of rigid jurisdiction rules. Those circumstances has to be defined clearly.
Lis pendens doctrine on the contrary reduces the courts discretion to intervene even in those cases when one party is acting in bad faith just to frustrate the proceedings in the other court. There has to be some exemptions from this rule, in order to avoid delaying tactics and running to the court house.
Darbe keliama hipotezė, kad teisės bei teismo pirkimas tampa piktnaudžiavimu ir asmenims sukelia teisines pasekmes. Darbo tyrime atkleidžiamos teisės bei teismo pirkimo priežastys bei ryšys su šalių autonomijos principu, vertinamas teismo vaidmuo nustatant teismo bei teisės pirkimo faktą bei išskiriami bendri kriterijai, kurie riboja galimybę apeiti nepalankią teisę ar teismą.
Analizuojant teismų praktiką išskiriami keli vyraujantys požiūriai į teisės bei teismo pirkimą.
1 lentelė. Teisės ir teismo pasirinkimo aspektai
| Aspektas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Teisės pasirinkimas | Galimybė pasirinkti palankesnę teisę (law shopping) |
| Teismo pasirinkimas | Galimybė pasirinkti palankesnį teismą (forum shopping) |
| Šalių autonomija | Laisvas taikytinos teisės ir teismo pasirinkimas kaip šalių autonomijos principo įgyvendinimas |
| Piktnaudžiavimas | Teisės ir teismo pasirinkimas siekiant neteisėtos naudos, pažeidžiant sąžiningumo principus |
Tarptautinės privatinės teisės infografija
Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko.
Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Lietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų.
Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles.
Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija. Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau - CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato.
Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse).
Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau - Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius.
Be teisminio priklausymo problemos nagrinėjant ginčus, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą, kyla ir kitų teismo jurisdikcijos plačiuoju požiūriu klausimų.
Pavyzdžiui, vienai iš šalių ar kuriam kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui esant užsienio valstybėje, teismui kyla klausimas, kaip jiems nusiųsti ieškinio pareiškimo ar kitokių dokumentų nuorašus, pranešimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kitokius dokumentus. Teismas gali siųsti dokumentus tiesiogiai (ne per oficialias valdžios institucijas) užsienyje esančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ar perduoti kokiu nors kitu būdu?
Atsakymo į tai taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose, kurios reguliuoja teismo pranešimų ir kitokių dokumentų siuntimą ir įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims, esantiems užsienio valstybėje.
Kitas aspektas, susijęs su teismo jurisdikcija plačiuoju požiūriu, yra įrodymų rinkimas užsienio valstybėje. Nagrinėjant civilinę bylą gali paaiškėti, kad įrodymai, kurie patvirtintų tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, yra užsienio valstybėje.
Taigi kiltų klausimas, kaip surinkti užsienio valstybėje esančius reikiamus įrodymus, t. y. teismas tai gali daryti pats ar turi kreiptis pagalbos į užsienio valstybės teismą. Atitinkamai Lietuvoje esančių įrodymų rinkimo problema galėtų kilti ir užsienio valstybės teismui. Jis turėtų kreiptis į Lietuvos teismus ir prašyti surinkti mūsų valstybėje esančius įrodymus.
Pažymėtina, kad dėl jurisdikcijos gali tekti spręsti ne tik nagrinėjant civilines bylas. Tarptautinėje privatinėje teisėje jurisdikciją reikia suprasti plačiau - kaip valstybės bet kurios institucijos kompetenciją spręsti klausimą, turintį užsienio elementą.
Priimto ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu.
Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą - proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. būtų pripažintas.
Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida. Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują).
Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas.
Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą.
Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai.
Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise.
Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms. Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius.
Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką.
Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės...
Tai, kas vyksta šios mokytojos pamokose atims žadą: stebina specialios veiklos ir unikalūs kostiumai
tags: #nekilnojamas #turtas #pagal #tarptautine #privatine #teise