Kultūros filosofija, kaip atskira ir savarankiška disciplina, yra santykinai jauna, tačiau jos ištakos siekia senovę. Mūsų dienomis kultūros filosofija dar nėra visiškai susiformavusi, ji tik tampanti filosofinė disciplina. Vis dėlto problemoms šiandien jau yra parašyta nemaža studijų, o literatūra šiuo atžvilgiu yra ypač turtinga.
Pirmutinis kultūros filosofijos dėstytojas Lietuvoje ir kūrėjas yra prof. St. Šalkauskis. Filosofijos srityje yra išaugusios iš prof. Šalkauskio kultūros filosofijos. Šiam veikalui prof. St. Šalkauskis davė daug vertingų patarimų bei pastabų. Šia proga tariu prof. St. Šalkauskiui padėkos žodį.
Kultūros filosofijos raida
Senovės graikai sukūrė labai aukštą ir originalią kultūrą, dariusią įtaką visam Vakarų gyvenimui. Tačiau jie nefilosofavo apie kultūrą, nes tol žmogui ji nėra problema.
Viduriniais amžiais taip pat nebuvo nė kultūros filosofijos. M. Grabmannas savo veikale yra išdėstęs ne šv. Tomo Akviniečio kultūros filosofiją, bet didžiojo filosofo pažiūras į dorą, į mokslą ir į grožį. Šv. Tomo pažiūros į grožį - jo estetiką - nėra kultūros filosofijos disciplinos, bet žinijos filosofijos ir meno filosofijos. Šaltinis kultūros filosofijai - Renesansas.
Renesanso metu panorėjo apsireikšti žmogus. Tai buvo žmogaus apreiškimo atsakymas į dieviškąjį apreiškimą. Renesanso metu žmogus kaip kūrėjas stojo priešais Dievą ir kaip kūrėjas apsireiškė. Jis net tikėjo šito grožio ir šitos jaunatvės amžinumu. Renesanso kultūra anaiptol nebuvo miesčionių kultūra. Renesanso žmogus nemąsto apie savo kūrybos prasmę ir tikslą.
Taigi, kultūros filosofijos pradmenys atsirado tik tada, kai iškilo klausimai: kas yra kultūros galas? Ar kultūra pagamina nuo žmogaus nepriklausanti gamta? Ir ar kultūra vis dėlto nepatenkina žmogaus dvasios ir net ją apsunkina?
Atėnų mokykla, Rafaelis
Romantizmas ir kultūros filosofijos atsiradimas
Kultūros filosofija prasidėjo romantikos metu. Tai buvo literatūrinis sąjūdis, atsiradęs kaip reakcija į Apšvietos filosofiją, kuri, romantikų nuomone, padarė žmogaus dvasią plokščią bei paviršutinišką. Romantikai atsirėmė į žmogų kaip į kūrėją, nes sykiu slaptingiausias žmogaus būtybės bruožas yra jojo kūrybiškumas. Romantikos filosofija giliausioje savo esmėje yra kūrybos filosofija.
Romantikai jautė kultūros krizę, kuri nėra išgyventa ligi pat mūsų dienų. Jau buvo parengtas dirvožemis kultūros filosofijai. Žymiausias romantikų kultūros filosofas buvo J. Herderis. Herderis buvo pirmutinis, kuris kultūrą suprato iš tikro plačiai ir giliai. Kiekvienas žmogus Herderiui yra vienintelis savo rūšyje. Kiek iš žmogaus galima reikalauti tobulumo, yra aukščiausias savo srityje. Herderis garbino kūrybinį žmonijos genijų.
Herderis sykiu suprato ir religinius kultūros pagrindus. Religija yra kultūros lopšys. Herderis todėl anksčiau negu O. Spengleris pastebėjo sakralinius kultūros pagrindus. Kultūra nėra tik tos ar kitos tautos padaras, bet bendras žmonijos laimėjimas.
Šalia Herderio gyvenęs, buvo J. J. Rousseau. Jis sukūrė savotišką kultūros koncepciją, labai skirtingą nuo herderiškosios. Rousseau nuomone, kultūra atrodo turinti sugedusį, dirbtinį, sustingusį pagrindą. Gamta ir kultūra negali, Rousseau nuomone, susiderinti su sveika ir gyvinga prigimtimi. Rousseau filosofijoje kultūra yra svetimas gamtai pradas.
Galima nesutikti su Rousseau pažiūromis į gamtą, tačiau jo saitingumo pabrėžimą reikia įvertinti. Kvietimas į gamtą yra visai suprantamas ir pateisinamas. Rousseau padarė kultūrą problematišką, kad ją pačią išgelbėtų.
Johann Gottfried Herder
Egzistencializmas ir kultūros filosofija
W. Dilthey klasikiniam vokiečių filosofijos tarpsniui. Jį jungia pastangos pažinti realybę ne abstraktiniu, bet intuityviniu būdu. Kultūros pavidalais gali būti suprantama tik išeinant iš kūrėjo dvasios esmės. Svetima, nes ji nepriklauso žmogaus ir neturi savyje žmogaus dvasios. Tarp supratimo ir aiškinimo Dilthey veda griežtą ribą. Jis suskirstė mokslus į dvi pagrindines sritis: į gamtos ir dvasios mokslus.
H. Rickertas neneigia, kad tarp gamtos ir dvasios yra didelio skirtingumo. Dėl to gamta ir dvasia yra tos pačios tikrovės pradai. Dvasios skirtingumas glūdi daugiau subjektyviniame pasaulyje.
Egzistencijos samprata
Egzistencializmas yra maišto filosofija, kurios dėmesio centre - individo ir egzistencijos problemos. Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistenciją pajuntame tiesiogiai. Kaip teigia J. Grinius, visa būtis tikra prasme yra, kiek ji yra žmogaus pažįstama. O pati žmogiškoji būtis yra pažinimas.
Egzistencialistai savo veikaluose sprencė žmonijai aktualias problemas. Filosofų tikslas - atskleisti kasdienio gyvenimo iliuziškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį. Daugelis egzistencialistų viasai nemanė, kad dorovės principai slypi pačios visatos sąrangoje. Žmonės nuolat renkasi, kaip pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi.
Egzistencinė filosofija teigia, kad žmogus būdamas laisvas, kartu neša atsakomybę už tai, ką daro. Žmogus tampa savo paties kūryba; jis turi pasirinkti, kadangi kiekvienas vienaip ar kitaip turi gyventi savo gyvenimą. Gyvenimo tikslas - veikla. J.-P. Sartre’as tikina, kad būtent veikla parodo, kokie iš tiesų yra žmonės. Žmogų apibūdina jo poelgių visuma.
Egzistencialistinės krypties filosofai svarstė apsisprendimą kaip gyventi. Būtis yra atvira egzistencijos nuostata, pasireiškianti meile, ištikimybe, tikėjimu, o turėjimas apibūdinamas kaip į save patį susikoncentravusį, besinaudojančio kitais savo tikslams subjekto nuostata. M. Heidegger’is, kalbėdamas apie autentiškumo- neautentiškumo klausimą teigia, kad neautentiškas Dasein gyvena ne taip, kaip nori, o kaip “gyvenama”, kai žmogus yra minios dalis. Gyventi autentiškai- tai suprasti būtį. Neadekvatus būties supratimas lemia ir neadekvačią savimonę.
M. Heidegger’is egzistenciškai analizuoja mirtį. Tai vienintelis tikras gyvenimo kelias. Mirtis atsiveria žmogui pirmiausia kaip besąlygiška ir būtina galimybė. Tai ypatinga ateitis. Egzistuojanti “čia- būtis” (Dasein) jau yra įmesta į šią galimybę. Ji jau pažadėta savo mirčiai.
M. Heidegger’is naudoja terminą ( Sorge)- “ rūpestis”, “nerimas”. Rūpestis yra būdas kaip ir gyvenimo neautentiškume veržtis į savęs suradimą, savęs įgijimą. Rūpestis padeda rasti prasmę. Bet svarbiausia rūpinimosi ( sorge) prasmė- rūpinimasis būties, persmelkiančios būtybės, esamybiškumu ir paslaptingumu. Būtent iš šios egzistencinės rūpestingumo etikos kyla M. Heidegger’io žmogaus, kaip būties piemens ir sergėtojo, apibrėžtis. Rūpestis, apibendrina filosofas, yra žmogaus (“čia- būties”), siekiančio autentiškumo, “ pirmapradė būties būklė”. Būti pasaulyje kokiu nors realiu, egzistenciškai įgytu pavidalu, vadinasi, rūpintis, būti susirūpinusiam.
Kitas reikšmingas dalykas egzistencialistiniame mąstyme yra kaltė. Kai kurie egzistencialistai kaltę suvokia kaip neišvengiamybę, kaip duotąją, pagrindinę egzistavimo struktūrą.
Egzistencialistai asmenybės egzistavimą šalia kitų egzistuojančiųjų suvokė dvejopai: pirmoji egzistenciją suvokia kaip absoliutų savęs rinkimąsi ir kūrybą remiantis autentiškomis galimybėmis, o antroji tendencija egzistenciją suvokia kaip iš esmės komunikatyvią arba kaip dialogišką-žmogišką. J.- P.Sartre’o teigia, kad sakydami, jog žmogus renkasi save, tačiau taip pat norime pasakyti, kad rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Faktiškai nėra nė vieno mūsų veiksmo, kuris, sukurdamas žmogų, kokiu mes norime būti, tuo pat metu nekurtų tokio žmogaus paveikslo.
Pagrindinės tezės apie egzistencializmą
Išvedant bendras tezes apie egzistencializmą, galima teigti, kad egzistencinis mąstymas esmingai kreipia modernų posūkį į subjektą. Egzistencialistų subjektas egzistuoja kaip baigtinis- kontingentiškas, pasmerktas laisvei, kaltas ir dėl savo nuobloškio nerimaujantis “Aš”. Egzistencializmas iš esmės pabrėžia laisvo apsisprendimosvarbą, individualaus- baigtinio subjektyvumo autonomiją ir jo praktinę atsakomybę.
Vydūnas ir jo filosofija
Vydūnas - vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo. Jo filosofija faktiškai susiformavo kaip savotiška tautos dvasinio atsparumo ugdymo teorija. Esminis vydūnizmui būdingas bruožas - nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Vydūno humanistinė filosofija tautai didesne dalimi liko nepanaudotų galimybių šalimi.
Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio - senosios indų filosofijos. Pagrindinis tų aktualijų subjektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Žmogaus esmės ir tobulėjimo (tiksliau būtų sakyti - dvasinio išsivadavimo) problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema.
Vydūno aiškinimu, „tvirtinimas, reikią aplinkumą taisyti, tada pasitaisysią ir žmonės, tėra teisybė tik dalinai. Iš paties pasakymo jau suprast, kad pirma žmogus veikia, o tada tik aplinkuma pakinta. Kad ir būdamas pagalbinis, socialinės aplinkos vaidmuo žmogaus socialinei raidai, Vydūno aiškinimu, esąs didžiulis. Mat gimusio žmogaus atsineštoji dvasinė galia esanti tik potenciali ir per gyvenimą turėtų visu ryškumu atsiskleisti.
Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės, - aiškina mąstytojas. Tos reikšmės siekimas etniniams ir socialiniams dariniams esąs dėsningas, užprogramuotas kaipo jų uždavinys visumos dvasinėje evoliucijoje. Kartu ir pačių šitų darinių kilmė esanti ne istorinio, o metafizinio pobūdžio: jie atsiradę kaip dvasinio absoliuto involiucijos į pasaulio įvairovę rezultatas, kaip priemonės žmogaus sąmonės laipsniškam platėjimui nuo individualios iki kosminės. Tauta Vydūno filosofijos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos.
Vydūno apibūdinimu, turinti ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį, t. y. josios pagrindas esąs „nuolatai veikiančios kūrybos galios“, kurios nubrėžiančios jai užduotį kūrybos vyksme bei paskiriančios tos užduoties vykdymo laiką. Vadinasi, tauta pačia savo esme nesanti vien tam tikroje Žemės vietoje gyvenančių, kolektyviai prie tos vietos sąlygų prisitaikiusių, panašų gyvenimo būdą per ilgus metus susiformavusių žmonių visuma. Stiprindamas savo tautą, žmogus stiprinąs tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra.