Kaip būti savimi: psichologiniai aspektai ir praktiniai patarimai

Bene kiekvienas mūsų turime tyliau ar garsiau galvoje šnekantį vidinį kritiką, vertinantį, smerkiantį ir smukdantį. Kai artimiesiems nesiseka, puolame juos palaikyti ir guosti. O kaip elgiatės su savimi? Įsivaizduokite, kad jūsų galvoje sėdi mažas piktas homunkulas ir nuolat, net visiškai nekaltose kasdienėse situacijose, tyliai šnabžda pačius negatyviausius, pačius pikčiausius komentarus: „tu galėjai geriau“, „esi nevykęs“, „pamatysi, kaip tave už šitą „niekį“ atleis iš darbo“, „tu nevertas meilės“, „tu blogas žmogus“… Ar atpažįstate tą smerkiantį ir kritikuojantį balsą?

Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą. Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai.

Atjautos sau komponentai

Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness). Geranoriškumas sau apibūdina gebėjimą švelniai, šiltai reaguoti į save kenčiant bei palaikant santykį su savo paties trūkumais ir ribotumais, užuot neigus negatyvius gyvenimo aspektus ar skriaudus savikritika. Bendražmogiškumas reiškia gebėjimą suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų žmones jungiančių patirčių. Zessin su kolegomis išnagrinėjo 79 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 16 tūkst. žmonių, ir atrado tvirtas atjautos sau sąsajas su psichologine gerove.

Ir, atvirkščiai, P. Muris atlikta tyrimų analizė atskleidė, kad mažesnė atjauta sau susijusi su depresija, nerimu, mitybos sutrikimais, stresu. Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ - kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti?

Ši tema yra tik viena svarbi visos emocinės gerovės dėlionės dalis. Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų.

Kaip prisijaukinti atjautą sau?

Siūlomi pratimai padės jums geriau suprasti save ir ugdyti atjautą sau:

1. 1 pratimas. Elgesio su savimi ir draugais palyginimas.
   • Prisiminkite (ar išgalvokite) situaciją, kai artimas draugas jautėsi labai prastai. Kaip elgėtės, kaip mėginote jam padėti?
   • Pabandykite prisiminti, kada pats kentėjote ar išgyvenote kažką nemalonaus. Kaip tipiškai elgiatės su savimi tokiose situacijose?
   • Pasvarstykite, ar pastebite elgesio su savimi ir draugais skirtumą? Jei taip, kodėl ir kokie šie skirtumai.
   • Užrašykite, kaip situacija pasikeistų, jei sunkiu metu elgtumėtės su savimi taip, kaip su savo draugais?
2. 2 pratimas. Streso įsisąmoninimas ir priėmimas.
   • Pagalvokite apie situaciją savo gyvenime, kuri jums kelia stresą. Įsileiskite ją į savo mintis ir patyrinėkite savo reakcijas.
   • Pasakykite sau: „aš kenčiu“, „man skaudu“, „tai stresas“.
   • Pasakykite sau: „kentėjimas yra gyvenimo dalis“, „kiti žmonės irgi tai jaučia“, „aš ne vienas“ ar „visi mes kenčiame“.
   • Užsidėkite ant krūtinės rankas ir leiskite sau pajusti jų skleidžiamą šilumą.
   • Pasakykite sau: „aš galiu būti sau geras“, „aš galiu save atjausti“, „aš galiu save priimti tokį, koks esu“, „aš galiu sau atleisti“, „aš galiu būti stiprus“.
3. 3 pratimas. Laiškas sau nuo "nematomo draugo".
   • Aprašykite savo netobulumą, kuris jums neduoda ramybės.
   • Parašykite laišką sau besąlygiškai mylinčio ir gerbiančio „nematomo draugo“ akimis.
   • Perskaitykite laišką ir leiskite sau pajusti visus jausmus, kurie iškils skaitant: visą šilumą, ramybę ir meilę.
4. 4 pratimas. Kėdžių technika.
   • Pasistatykite tris kėdes trikampiu.
   • Ant pirmos kėdės atsisėskite kaip vidinis kritikas ir garsiai iškritikuokite save.
   • Ant antros kėdės atsisėskite kaip kritikuojamasis. Kaip jaučiatės, kai jus bara?
   • Ant trečios kėdės atsisėskite kaip stebėtojas ir įsisąmoninkite visas kylančias įžvalgas.
5. 5 pratimas. Vidinio kritiko atpažinimas ir performulavimas.
   • Pajuskite, kada vidinis kritikas įsijungia ir ką jis sako.
   • Atsikirskite vidiniam kritikui: „žinau, kad rūpiniesi, bet tu keli man skausmą, gal dabar galėtų kalbėti atjaučiantis aš?“.
   • Performuluokite vidinio kritiko balsą į švelnų ir rūpestingą.
6. 6 pratimas. Atjautos sau dienoraštis.
   • Kiekvieną dieną vakarop permąstykite tos dienos įvykius.
   • Aprašykite patirtis, kai jums buvo sunku, save smerkėte arba kentėjote.
   • Kiekvieną jų aprašykite per tris prizmes: sąmoningumo, bendražmogiškumo ir geranoriškumo sau.
7. 7 pratimas. Motyvacija per atjautą, o ne kritiką.
   • Įsisąmoninkite, kiek savęs nuvertinimo motyvavimo būdas sukelia nemalonių emocijų.
   • Pasvarstykite, ar nėra kito, geranoriškesnio, rūpestingesnio, būdo save paskatinti.
   • Pamėginkite pastūmėti save pirmyn per atjautą ir savęs palaikymą švelniu bei draugišku būdu.
8. 8 pratimas. Rūpinimasis savimi.
   • Leiskite sau pasirūpinti ir savo poreikiais, pripažinkite, kad tai pagerins jūsų gyvenimo kokybę, suteiks daugiau jėgų rūpintis kitais.
   • Tuo metu bent mintyse padarykite mažą pertraukėlę ir sau priminkite: „šiuo metu man sunku, natūralu, kad jaučiu stresą, bet aš galiu save palaikyti“.

Svarbu prisiminti, ką išties reiškia terminas „pasitikėjimas savimi“. Pasak E. Laurinaičio, viskas, ką mes darome gyvenime, yra sprendimai. Pasitikėjimą savimi įgyjame tada, kai mokame numatyti, kas po mano sprendimo įvyks. Tam, kad tas pasitikėjimas augtų, reikia šalia savęs turėti mažytį stebintįjį antrą „aš“.

Aš gyvenu savo gyvenimą, o jis eina šalia ir žiūri, kas iš to išėjo, ką aš padariau. Kokios pasekmės, rezultatai? Vakare reikia pasikviesti tą antrąjį „aš“, pasisodinti šalia lovos ir su juo pasišnekėti: klausyk, kaip man šiandien sekėsi?

Labai dažnai žmonės nejaučia, kaip kritiškai vertina save ir kaip tuo save kankina. Todėl svarbu mokytis pajusti, kada vidinis kritikas įsijungia ir ką jis sako. Kokiu tonu pliekiate save viduje - paniekinančiu, smerkiančiu, piktu, šaltu? Ką sau sakote? Pavyzdžiui, jei sukirtote maišelį traškučių, gal vidinis balsas sako: „tu tiesiog šlykštus“?

Įdėkite pastangų ir savo mintyse atsikirskite vidiniam kritikui: „žinau, kad rūpiniesi, bet tu keli man skausmą, gal dabar galėtų kalbėti atjaučiantis aš?“. Performuluokite vidinio kritiko balsą į švelnų ir rūpestingą, atspindintį jūsų savijautą ir poreikius, pavyzdžiui: „žinau, kad suvalgei tuos traškučius, nes pavargai po ilgos ir sunkios darbo dienos. Gal yra koks nors sveikesnis būdas pasirūpinti savimi?

Dažnai galvojame, kad neišnaudojame viso savo potencialo, manome, kad jei kažkas mums nepasiseks, žmonės mūsų nebemylės, bet taip nenutiks. Todėl noriu, kad nuo šiandien labiau pasitikėtumėte savimi. Jums judėti į priekį trukdo savisaugos sienos, jaučiatės įkalinti lyg narve.

Atsiminkite - nepasitikėjimas savimi ir tai, kaip save matote, yra neatsiejami dalykai, o tai, ką įžvelgiate jūs ir kiti žmonės, gali visiškai skirtis, pažymi J. Plačiau - lapkričio 30 d.

Vienas iš kertinių nepasitikėjimo savimi akmenų yra perfekcionizmas, noras būti tobulam - toks siekis yra akligatvis, garantuojantis nepasitikėjimą savimi, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Ar jums trūksta pasitikėjimo savimi, esate nepatenkinti savo svoriu, išvaizda? Manote, kad esate blogi sutuoktiniai, o gal tėvai? O gal jums atrodo, kad nepasisekė jūsų karjera? Pasitikėjimo savimi trūkumas - dažna streso priežastis, tai gali trukdyti džiaugtis gyvenimu.

Kaip pažymi teologas Sam’as Keen’as savo knygoje „Šokančiam Dievui“, „…be tokios savidrausmės kiekviena nauja akimirka tėra atkartojimas to, kas jau matyta ir patirta. Kad atsirastų nauja tikrovė, kad manyje įsišaknytų savitas daiktų, žmonių ir įvykių pojūtis, turiu decentralizuoti savąjį „aš“. Tačiau, kaip pažymi minėtas autorius, kad galėtume save pranokti, pirma turime save atrasti, t. y.

Neretai iš savo suaugusių klientų girdžiu klausimus: „kokia man būti?“, „ką daryti?“, „kaip į tai reaguoti?“ Šie klausimai rodo, jog asmuo jau iš dalies yra praradęs ryšį su savimi. Savęs sureikšminimas trukdo būti savimi, nes susikurtas savivaizdis reikalauja nuolat kelti sau perfekcionistinius tikslus bei įrodinėti sau ir kitiems, kad esu šaunesnis (-ė) nei iš tikrųjų.

Kaip pažymi geštalto terapijos pradininkas Friedrich’as Salomon’as Perls’as, kadangi savivaizdis dažnai būna visiškai klaidingas, t. y. Perdėtas susirūpinimas socialiniu pripažinimu irgi ne mažiau trukdo būti savimi, nes skatina ignoruoti savo jausmus, norus ir pataikauti kitų lūkesčiams; orientuojamasi ne į savo, o į aplinkinių nuomones, įsitikinimus. Kaip minėjau, disfunkcinėse šeimose to mokomasi nuo ankstyvos vaikystės. Kuo mažiau girdėjome iš tėvų, kokie mes mylimi, nuostabūs, vertingi, tuo mažiau gebame remtis savimi, ir tuo labiau savęs patvirtinimo ieškome pasaulyje, tuo labiau tampame priklausomi nuo kitų vertinimo.

Ne viena mano klientė skundėsi, kad ir kiek kiti stengtųsi patvirtinti jos vertę, to vis maža, tai daryti reikia nuolatos. Mat, kaip pažymi minėtas F. S. Ir vienu, ir kitu atveju susiduriama su tuo pačiu sunkumu priimti savo nepatraukliąją, negatyviąją, šešėlinę asmenybės dalį. Ji, pasak C. G. Jung’o, susiformuoja slopinant savyje aplinkai nepriimtinus arba savo idealo neatitinkančius vidinius impulsus. Kuo griežtesnė sąmoninga nuostata, tuo stipresnė priešinga šešėlinė pusė.

Galų gale, sunku išlikti optimistiškai, kai gyvenime susiduri su kliūtimis - nuo skaudžių išsiskyrimų iki atmetimo darbo paieškose. Taip yra todėl, kad kai jūsų pasitikėjimas savimi yra sukrėstas, pastangos pamilti save galiausiai atsiperka. „Meilė sau gali daryti įtaką tam, kaip susidorojate su iššūkiais įvairiose gyvenimo srityse, jūsų bendrai laimei, psichinei ir fizinei sveikatai,“ - sako dr. Brianas Windas, Vanderbilto universiteto psichologijos profesorius ir priklausomybių gydymo centro „JourneyPure“ vyriausiasis klinikinis bendradarbis.

Ir vis dėlto… mylėti save gali atrodyti kaip didžiausia klišė ir sunkiausiai pasiekiamas dalykas. „Meilė sau - tai gebėjimas rūpintis savimi, puoselėti save ir matyti save tokį, koks esi,“ - sako dr. Carla Marie Manly, klinikinė psichologė ir knygos „Išmintingi pasimatymai“ (angl. Date Smart) autorė. Praktiškai tai atrodo kaip požiūris į save su dėkingumu ir teigiamų jausmų apie savo gebėjimus tvirtinimas, kas virsta bendru teigiamu savęs vertinimu, teigia dr. Erin K. Engle, licencijuota klinikinė psichologė iš Niujorko Presbiterionų / Kolumbijos universiteto Irvingo medicinos centro. Tačiau mylėti save nereiškia, kad automatiškai pritariate visiems savo dabartiniams pasirinkimams ar elgesiui - tiesiog jūs suprantate ir vertinate save.

Štai keletas būdų, kaip galite pradėti labiau mylėti save:

• Kartokite mantras
• Užsiimkite hobiu, kuris leidžia jaustis gerai
• Naudokite visus savo pojūčius
• Išbandykite kažką naujo
• Pradėkite meilės sau dienoraštį
• Medituokite
• Laikykitės faktų
• Paskambinkite draugei (ir pagirkite ją)
• Elkitės su savimi taip, kaip elgiatės su draugėmis

Atminkite, kad kaip pamilti save - tai kelionė, o ne dienos darbas. Visiškai normalu, jei prireiks laiko, kol nuoširdžiai priimsite visas skirtingas savo dalis.

Paauglystėje būti savimi dar sunkiau, nes labai svarbūs tampa draugų vertinimai, norima prisitaikyti prie grupės normų; dėl to tuo laikotarpiu asmeninio tapatumo paieška kelia didelę vidinę sumaištį. Bendraudamas su savo klientais pastebiu, kad vyrai dažnai bijo būti savimi, nes gali pasirodyti silpni, nesugebantys ko nors pasiekti; moterys labiau bijo atrodyti egoistės, nepateisinti artimųjų lūkesčių, tapti nereikalingos ar nusivilti savimi kaip žmonos, mamos ir pan.

Neįtikėtinai sudėtinga būti savimi. Atrodo, darydavau man įprastus darbus, gyvenau nelinkėdama niekam bloga. Lyg ir viskas gerai, tačiau savijauta bloga. Kažkas labai sunkaus slėgė mane visą. Dariau, stengiausi, kad kitiems būtų gera, o pačiai taip buvo bloga, nors rėk. Sakiau „gerai“, nors vidus šaukte šaukė: „Aš nenoriu.“ Vien tik dėl to, kad tik jie manęs neatstumtų. Aš sunkiai suvokiau, kad tai buvo savęs ignoravimas. Be galo buvo baisu ką nors padaryti dėl savęs, taip, kaip aš norėjau. Bijojau būti neigiamai įvertinta kitų, bijojau būti pasmerkta kaip egoistė. Bijojau būti nereikalinga jiems. Bijojau likti viena.

Bijojau sulaužyti gyvenimo nuostatas, kurias man įskiepijo tėvai, neva koks turi būti „geras“ žmogus. Visos tos baimės varė iš proto ir smaugė mane.

Vienas sunkiausių iššūkių, kaip pastebiu konsultuodamas sutuoktinius, yra būti savimi poroje su kitu. Vyras, bendraudamas su drauge ar sutuoktine, dažnai vengia reikšti šilumą, atskleisti savo jautriąsias, švelniąsias savybes; paradoksalu, bet kai to nepadaro iš baimės būti kontroliuojamas, jis ima užsidaryti, tada labai nutolsta nuo moters ir tokiu būdu ne išsaugo, o praranda save santykyje. Moterys poroje, bijodamos prarasti ryšį, dažnai rūpinasi, kaip įtikti, dėl to slepia savo tikrus jausmus bei norus ir taip pat vis labiau užsidaro; vis labiau praranda tiek save santykyje, tiek ir ryšį su vyru, kurį labiausiai ir bijojo prarasti. Taigi, partneriai yra linkę arba per daug įsitverti į savo individualumą ir jį perdėtai saugoti, arba aukoti savo individualumą dėl kito ir tai traktuoti kaip savitą būdą būti savimi.

Kaip matėme, ir viena, ir kita skatina užsidarymą ir vis didėjantį individualizmą. Štai ką apie tai savo knygoje „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo C. G. Jung’as, kaip alternatyvą individualizmui pateikdamas individuaciją, t. y.

Visas gyvenimas gali būti kelionė savos būties link, nes mes nuolat tampame, keičiamės. Rožė yra savimi dar būdama mažas daigelis, tačiau tikra rože ji tampa tik išskleidusi žiedą. Tada žinome, kad tai rožė, galime užuosti jos aromatą, ja gėrėtis. Taip ir mes savimi tampame ne saugodamiesi pokyčių, bet į juos eidami, realizuodami savo paskirtį, išskleisdami savo būtį, leisdami jai šviesti.

“…kuo daugiau mes išplečiame save, kuo daugiau mylime (kaip teigia Morgan’as Scott’as Peck’as knygoje „Nepramintuoju taku“), tuo labiau riba tarp mūsų ego ir išorinio pasaulio mažėja: mes susitapatiname su juo… pradedame išgyventi tą patį jausmą, tą pačią ekstazę, kurią išgyvename, kai ego ribos laikinai išnyksta įsimylint. Kad galėtume dvasiškai augti, t. y., kad paruoštume vietą savyje naujiems dalykams, turime išmokti atidėti save į šalį, tarsi laikinai atsisakydami savojo „aš“.

Tiek mėgindami atrasti, tiek pranokti save, dažnai susiduriame su stipriomis baimėmis. „Savarankiškai aš neįstengiau įveikti savo baimių. Tačiau noras išsivaduoti iš tos kančios buvo stipresnis. Todėl kreipiausi psichologinės pagalbos ir pradėjau gilintis į savo baimes. Tai man padėjo suvokti tų baimių menkumą ir savęs svarbumą. Palaipsniui pradėjau jausti, kaip mano baimės silpsta, manyje stiprėja meilė sau; pradėjau suprasti, kokia esu brangi pati sau. Ir kitų vertinimas man taip nublanko, kad atsirado drąsos daryti labai svarbius savo gyvenimo žingsnius, pasikliaujant tik savimi ir Aukščiausiojo valia.

Kaip žinomoje pasakoje bjaurusis ančiukas patiki, kad yra tapęs gulbe tik išvydęs savo atvaizdą vandenyje, taip ir mus daug labiau nei kitų žodžiai įtikina naujas savęs pamatymas. Cituojant Šventąjį Raštą, „kūno žiburys yra akis, todėl jei tavo akis yra sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (Mt 6, 22). Kas yra ta sveika akis, savo knygoje „Dvasinė kelionė“ mums suprasti padeda rusų dvasininkas Anthony Bloom’as. Pasak jo, kiekvieną savo gyvenimo minutę mes galime būti autentiški ir tikri, jeigu tik pasirinksime riziką būti tuo, kas esame, o nesistengsime kopijuoti, susitapatinti su išankstiniu modeliu. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo atvaizdas, ir nors atrodome kaip senas, apgadintas, sunkiai beatpažįstamas paveikslas, galime būti restauruoti nuvalant visus nereikalingus sluoksnius ir atrandant tai, kas autentiška. Užuot žvelgiant į tai, kas mumyse klaidinga ar bjauru, svarbu išmokti įžvelgti tai, kas tikra ir likti tam ištikimiems.

Žema savivertė - kai žmogus nuvertina save, menkina savo jėgas ir galimybes; savęs pervertinimas - savo jėgų ir galimybių pervertinimas; normali savivertė - adekvatus savęs vertinimas, savo jėgų gyvenimiškose situacijose tinkamas vertinimas, bei adekvatus pasaulio suvokimas ir bendravimas su žmonėmis.

Žemos savivertės požymiai

• Kitų požiūris - kaip savivertės indikatorius.
• Nesugebėjimas valdyti savo gyvenimo.
• Polinkis kaltinti kitus arba save.
• Didelis noras būti geram, įtikti, patikti, prisitaikyti prie kito žmogaus aukojant savo asmeninius norus ir interesus.
• Dažnas skundimasis.
• Sutelkiamas dėmesys į savo trūkumus ir nematomi privalumai.
• Būdingas didelis kritiškumas savo išvaizdai.
• Nuolatinė nerimas, nepagrįsta agresija arba atvirkščiai - apatija ir depresija nuo tuštumos jausmo iki gyvenimo prasmės praradimo jausmo, kuriuos įtakoja kritika iš išorės, nepasisekęs darbas ar egzaminas.
• Vienatvė arba atvirkščiai - vienatvės baimė.
• Polinkis priklausomybėms.
• Itin svarbi kitų žmonių nuomone.
• Negalėjimas atsisakyti.
• Skausminga reakcija į kritiką.
• Nebuvimas ar slopinimas savo norų.
• Uždarumas, atsiribojimas nuo kitų žmonių, savigaila, nesugebėjimas priimti komplimentų.
• Pastovus jausmas, kad esi auka
• Padidėjusios kaltės jausmas.

Savęs pervertinimo požymiai

• Arogancija.
• Pastovi konkurencija, kaip būdas įrodyti, kad esi aukščiau kitų, noras parodyti savo privalumus.
• Nuolatinis įsitikinimas savo teisumu.
• Noras kontroliuoti situaciją, viskas turi būti padaryta taip, kaip jis mano esant reikalinga, aplinkiniai turi elgtis pagal jo norus.
• Kelia sau per didelius tikslus ir jei nepavyksta jų įgyvendinti, tai kyla depresija, nusivylimas, apatija, savęs kaltinimas.
• Nesugebėjimas pripažinti savo klaidų, atsiprašyti, paprašyti atleidimo.
• Vertinimo baimė ir skausminga reakcija į kritiką.
• Nesugebėjimas prašyti pagalbos, nes tai suvokiama kaip silpnumo požymis.
• Aukščiau visko iškeliami savi interesai ir pomėgiai, neatsižvelgiama į kitų poreikius ir norus.
• Noras pamokyti kitus ir parodyti kaip reikia daryti, parodant kitų klaidas ir nuolat jas primenant..
• Kalbant dažnai vartojamas žodis „aš“, daugiau kalbama, neišklausoma, dažnai pertraukiamas pašnekovas.

Kas turi įtakos savivertės formavimuisi?

• Vaikystėje patirtos traumos, kurių priežastys gali būti reikšmingos augančiam vaikui.
• Edipo laikotarpis.
• Paauglystė.
• Vaikui reikšmingų suaugusiųjų elgesys (meilės ir dėmesio trūkumas) dėl kurių vaikai gali pradėti jaustis nereikalingi, nesvarbūs, nemylimi, nepripažinti ir t. t.
• Tam tikri tėvų elgesio modeliai, kurie tampa vaikų elgesio gyvenime modeliais.
• Vienturtis vaikas.
• Nuvertinantis tėvų ir artimųjų požiūris į vaiką.
• Pastovi vaiko kritika lemia žemą savivertę ir uždarumą.
• Pernelyg dideli reikalavimai gali turėti įtakos formuojantis tiek žemai savivertei tiek savęs pervertinimui.
• Lyginimas su gerais vaikais mažina savigarbą.
• Hipergloba, pernelyg didelė atsakomybė už vaiką ir sprendimų priėmimas už jį kur tėvai sprendžia su kuo vaikui draugauti, kaip rengtis, kuo užsiimti.

Būdai žemai savivertei koreguoti

• Surašyti savo privalumus, pasiekimus, stipriąsias puses.
• Padaryti dalykų, kurie jums teikia malonumą, sąrašą.
• Padaryti norų ir tikslų sąrašą ir jį vykdyti.
• Pradėti sportuoti, kas pakelia nuotaiką, suteikia energijos.
• Vesti dienoraštį, kuriame žymėti visus savo pasiekimus.
• Susidaryti sąrašą savybių, kurias norėtumėte ugdyti savyje.
• Daugiau bendrauti su tais, kurie kelia geras emocijas, kuriais žavitės ir kurie įkvepia. Ir apriboti bendravimą su žmonėmis, kurie kritikuoja ir žemina.

Būdai savęs pervertinimui koreguoti

• Pirmiausia jūs turite suprasti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvienas turi teisę į savo požiūrį.
• Išmokite ne tik klausyti, bet ir girdėti žmones. Jie taip pat yra svarbūs ir turi savo norus ir svajones.
• Leiskite sau daryti klaidas.
• Nustokite ginčytis su kitais ir įrodinėti savo tiesą.
• Nepulkite į „depresiją“. jei nepavyko pasiekti norimą rezultatą.
• Mokykitės tinkamai save vertinti (savo veiksmus, sprendimus).
• Nustokite konkuruoti su kitais dėl bet kokios priežasties.
• Kiek įmanoma mažiau demonstruokite savo pasiekimus ir nenuvertinkite kitų

Riba tarp žemos savivertės ir savęs pervertinimo, gali būti labai siaura. Kartais savęs pervertinimas yra kaip būdas nuslėpti nepasitikėjimą savimi ir menką savęs vertinimą. Tai gi daugumos sunkumų, kurie kyla suaugusiems, priežastys slypi vaikystėje. Vaiko elgesys, jo santykis su savimi ir santykiai su jam svarbiais žmonėmis formuoja jo elgesio modelį suaugus.

tags: #negalejimas #buti #savimi