Nedarbo Priežastys Lietuvoje: Išsami Analizė

Šiame straipsnyje esminis dėmesys skiriamas tyrimui, siekiant suprasti bei išanalizuoti pagrindines nedarbo priežastis Lietuvoje. Šalis lyginama su Europos Sąjungos bedarbystės statistiniais duomenimis, remiantis ekonominiais rodikliais.

Straipsnyje pateikiama teorinė nedarbo samprata, atliekami statistiniai - matematiniai skaičiavimai nedarbo analizei Lietuvoje, naudojami tyrimo metodai: analizuojama mokslinė literatūra, taikoma statistinė lyginamoji duomenų analizė, laiko eilutės analizė bei anketinė apklausa.

ES nedarbo lygis (Šaltinis: Eurostat)

Nedarbo Samprata ir Problemos

Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogus praranda pajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą.

Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas - darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu - ir darbdavys, ir dirbantysis.

Dėl daugelio priežasčių galima nepasiekti norimų rezultatų arba negauti atlygio už darbą. Visų pirma tai - mus supančio pasaulio dėsniai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė - praryti namą, vėtra - išvartyti medžius. Gali būti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fizinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui - ne kiekvienas juk dosniai gamtos apdovanotas, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę.

Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Ypač šiuo metu aktualus klausimas - nedarbo priežastys Lietuvoje. Nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti.

Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Politinių, socialinių, technologinių bei ekonominių procesų kaita kelia naujus reikalavimus darbo vietoms. Dėl to rinkoje kyla darbo jėgos pasiūlos ir paklausos atitikimo problema. Šių struktūrų neatitikimas yra viena iš nedarbo priežasčių.

Reikia pabrėžti, kad nors daug užimtumo sferos procesų, vykstančių Lietuvoje, yra panašūs procesus, vykstančius Rytų ir Vidurio Europos bei ES šalyse, bet jie turi skirtumų. Priežastys ir pasekmės skirtingos. Lietuvoje, kaip ir ES šalyse, užimtumui kiekvienais metais skiriama vis daugiau dėmesio.

Pagrindinės Nedarbo Priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo priežastis, reikia paminėti ekonomines krizes, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja.

Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje.

Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos. Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas Lietuvoje yra ta, kad valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios.

Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja.

Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau suinteresuotas investuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių.

Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.

Tačiau yra ir kitokio pobūdžio kliūčių dirbti, užsidirbti ir turtėti, kurios priklauso nuo žmonių. Beveik kiekvieną dirbančio ir iniciatyvaus žmogaus žingsnį sustabdo valdžios ranka, dažnai ypač griežtai apribojanti žmogaus galimybes. Žmogus, norėdamas dirbti ir užsidirbti savarankiškai, nesudarydamas darbo sutarties, atsimuša į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną.

Dauguma žmonių, kurie dirba ne „savo versle“, o pagal darbo sutartį taip pat susiduria su kliūtimis, nors jos dažnai ne tokios pastebimos: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimas, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos, darbo laiko normos, biurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimas sudaryti sutartis, kurių objektas - žmogaus darbo vaisius ir t.t.

Priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.

Privatizavimas daug kam dažnai yra susijęs su augančio nedarbo tikimybe. Akivaizdu, kad valstybinės įmonės dirba neveiksmingai, kad jose per daug dirbančiųjų, ir kad privatus savininkas greičiausiai atleis dalį darbuotojų, įdiegs daugiau mašinų. Tačiau ir šiuo atveju būtina nepamiršti, kad svarbiausia yra turėti galimybę užsidirbti, o ją ir technologinė pažanga, ir veiksmingesnis valdymas, tik padidina.

Didėjantis reguliavimas lėmė, kad darbo teisė, kurią prieš dešimt metų sudarė tik Darbo įstatymų kodeksas, buvo papildyta daugybe gremėzdiškų įstatymų (Darbo sutarties, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų, Kolektyvinių ginčų reguliavimų ir kt.) ir dar didesnę aibę Vyriausybės nutarimų bei įvairių žinybų instrukcijų.

Gauta mokslinių tyrimų informacija parodo, kad bene pagrindinės nedarbo priežastys šiandieninėje Lietuvoje yra COVID-19 ir vertimasis nelegalia veikla. Pasak anketinėje apklausoje dalyvavusių respondentų, didžiausi veiksniai trukdantys susirasti darbą - per mažas darbo užmokestis bei negatyvus darbdavių požiūris į neturinčius patirties darbuotojus.

Apklaustų piliečių nuomone didžiausią įtaką sumažinti nedarbo lygį šalyje turi minimalaus atlyginimo didinimas, o mažiausią - valstybės naujų darbo vietų kūrimas. Grindžiama prielaida, kad Lietuvos gyventojams nedarbo dinamikai didesnės įtakos turi žmonių nepasitenkinimas atlyginimu.

Darbo Ištekliai ir Darbo Jėga

Darbo ištekliai kiekvienoje ekonominėje sistemoje nagrinėjami įvairiais aspektais. Visuminiais darbo ištekliais apibrėžiamos ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai. Tai laikoma integruotų žmonių darbiniu potencialu. Ne pats žmogus yra “darbo jėga”, o jo fizinis ir intelektualinis potencialas. Visoms integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma.

Aktyvieji darbo ištekliai - tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojasi į ūkinę veiklą. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Kintant ekonominėms sąlygoms, pasyvieji darbo ištekliai gali būti transformuoti į aktyviuosius, ir atvirkščiai. Tačiau tai susiję su socialinėmis bei psichologinėmis problemomis.

Vienas svarbiausių ekonominių procesų yra darbas. Darbas- tai ne tik žmogaus pragyvenimo, bet ir socialinio statuto, pilnavertiškumo šaltinis. Nedarbas glaudžiai susijęs su darbo jėgos sąvoka. Ekonomikos mokslas, kaip ir kitos pažinimo sritys, reikalauja konkrečių apibrėžimų.

Kas Yra Darbo Jėga?

Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda ribotus ištekliaus -darbo jėgos - naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba. Darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskirti prie bedarbių.

Užimti gyventojai - tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose ( išskyrus sklypininkus), bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami taip pat ir tie dirbantieji, kurie nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų, vaikų priežiūrai skirtų nemokų atostogų iki jiems sukako 3 metai, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete.

Bedarbystė - tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Taigi visus asmenis,kurie nedirba galima suskirstyti į bedarbius ir nedirbančius, t.y. Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.

Nedarbo Tipai

Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Terminą “ tekamasis“ arba “frikcinis“ nedarbas ekonomistai vartoja, kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrinta, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių.

Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą reikalingas tam tikras laikas. Kol pradės dirbti, statistikos ataskaitose jie bus įteisinti kaip bedarbiai.

Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas - neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę “ tarp darbų“ savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis.

Technologijos pokyčiai - ne vienintelė struktūrinio priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų darbuotojų.

Ciklinis nedarbas - nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių ( bendrųjų) išlaidų nepakankamumui. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos išauga.

Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Taigi kokios nedarbo rūšys lemia nedarbo lygio nustatymo paklaidas ? Visų pirma - tai “prislėgtasis” nedarbas. Faktiškasis nedarbo lygis bus mažesnis nei realusis, ir paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1- 0,5 proc.

Tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu, jis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro 6-9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų.

Nedarbas Pasaulyje

Kiekvienoje šalyje pagrindinė žmogaus teisė- į darbą. Konstitucinė teisę į darbą, užimtumo plėtotė visose šalyse grindžiama makroekonominėmis ir mokesčių politikos priemonėmis, skatinama privati iniciatyva, vartojimas, kad kiekvienas darbingo amžiaus žmogus galėtų dirbti ir užsidirbti. Pasinaudodami statistiniais duomenimis susipažinome su nedarbu Lietuvoje ir Europos šalyse, juos palyginome. Išsiaiškinome kaip ir kodėl kito nedarbo lygis, kokiuose miestuose ir rajonuose didžiausias ar mažiausias nedarbo lygis, kas lėmė nedarbo augimą ir kaip sprendžiama ši problema.

Nedarbo Tyrimas Lietuvoje

Aukštas nedarbo lygis yra viena iš opiausių socialinių ir ekonominių problemų, trukdančių gyventojams tinkamai pasinaudoti ekonomikos augimo teikiamais privalumais. Nors vienas iš pagrindinių tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos tikslų - didinti užimtumą, remiantis statistiniais duomenimis, jog nedarbo lygis išlieka pakankamai aukštas ir skirtinguose Lietuvos regionuose yra nevienodas.

Šio darbo tikslas - ištyrus nedarbo lygio pokyčius Lietuvos regionuose, nustatyti nedarbo lygio sąsajas su ekonominiais rodikliais. Tyrimo metodika: nedarbo lygio pokyčių ir jo sąsajų su ekonominiais rodikliais vertinimas apima tris etapus: pirmajame etape identifikuojamos nedarbo priežastys ir įvardijamos užimtumo ir darbo rinkos politikos priemonės nedarbui mažinti; antrame etape, vertinant nedarbo pokyčius tiriamuoju laikotarpiu, analizuojama dinamikos (laiko) eilutė, skaičiuojami analitiniai ir vidurkiniai dinamikos eilučių kitimo rodikliai; trečiame etape, siekiant ištirti nedarbo lygio sąsajas su ekonominiais rodikliais, atliekama koreliacinė analizė.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad analizuojamu laikotarpiu nedarbo lygis labiausiai kito Klaipėdos, Telšių ir Panevėžio apskrityse, net keturiose apskrityse - Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Utenos - nedarbo lygis buvo didesnis nei bendras mūsų šalies vidurkis. Su nedarbo problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir Europos Sąjungos valstybės.

Nedarbo lygis - vienas iš pagrindinių rodiklių, parodančių šalies ekonominę būklę, todėl svarbu išnagrinėti kokios priežastys lemia aukštą nedarbo lygį šalyje. Nedarbo problema šiuo metu šalyje yra labai aktuali, nes šalyje yra didelis skaičius asmenų, neturinčių darbo, o tai blogina šalies ekonominę būklę.

Tyrimo objektas - priežastys, lemiančios nedarbo lygį šalyje. Tikslas - nustatyti, kokios priežastys lemia aukštą nedarbo lygį šalyje.

Nedarbo lygis Lietuvoje (Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas)

Moksliniame darbe iškeliamos tokios hipotezės: aukštą nedarbo lygį Lietuvoje lemia ekonomikos nuosmukis, prasidėjęs 2008 metais, aukštą nedarbo lygį šalyje lemia ne tik ekonomikos nuosmukis, bet ir valstybės vykdoma politika.

Pirmoji iškelta hipotezė, kad aukštą nedarbo lygį šalyje lemia tik ekonomikos nuosmukis, buvo atmesta, nes atliktas tyrimas parodė, jog ekonomikos nuosmukio metu bendrasis vidaus produktas paaiškina tik dalį nedarbo lygio. Antroji hipotezė buvo priimta, nes nedarbo lygį šalyje lemia ne tik ekonomikos nuosmukis, bet ir kitos priežastys: darbo vietų trūkumas, valstybės darbo rinkos politika, kuri nėra orientuota į darbo vietų skaičiaus didinimą.

Sprendžiant nedarbo problemą turėtų būti didinamas darbo vietų skaičius. Valstybės taikomos priemonės, tokios kaip profesinis mokymas ar darbo vietų subsidijavimas, yra neefektyvios, nes teikia labiau socialinę nei ekonominę naudą. Šiuo atveju smulkaus verslo skatinimas per sumažintus mokesčius būtų tikslingesnis, nes prisidėtų prie darbo vietų skaičiaus didinimo.

Pagal priežastis skiriamas laikinasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas. Beveik visi nedarbo ekonominiai ir socialiniai padariniai yra neigiami. Didėjant nedarbui šalies ūkyje mažėja darbo užmokestis, darbdaviams atsiranda galimybių bloginti darbuotojų darbo sąlygas, didinti darbo krūvį, daryti jiems psichologinį spaudimą.

Ekonominių krizių metu dėl ciklinio nedarbo nuostolių patiria visas šalies ūkis, kadangi darbo ištekliai nėra visiškai panaudojami ir mažėja BVP. Padidėjęs nedarbas sumažina nacionalinio biudžeto mokestines pajamas ir padidina išlaidas socialinėms išmokoms. Plinta nelegalus darbas ir šešėlinė ekonomika.

21 a. visame pasaulyje vykdoma nedarbo mažinimo politika, bet nedarbas neišnyko, o per ekonomines krizes (pvz., 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei) sparčiai didėja. Dėl mokslo ir technikos pažangos vyksta nuolatiniai gamybos technologiniai pokyčiai (automatizacija ir kompiuterizacija), didėja protinio ir kūrybinio darbo reikšmė, nekvalifikuoti darbuotojai tampa nereikalingi.

Siekiant palengvinti bedarbių ekonominę ir socialinę padėtį 20 a. Bedarbiams skiriama įvairių rūšių socialinė parama, mokamos bedarbio pašalpos. Bedarbio pašalpos nepanaikina nedarbo ir netgi sumažina paskatas ieškotis darbo, kol jos mokamos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nedarbas vėl atsirado dėl ekonominių reformų sumažėjus gamybos mastui (daugiausia pramonėje) ir uždarius daug valstybinių įmonių.

Visoje šalies teritorijoje ėmė ryškėti nedarbo neigiami socialiniai padariniai (skurdas, nusikalstamumas, alkoholizmas, šešėlinės ekonomikos plėtra, didėjantis savižudybių ir benamių skaičius). Antroji nedarbo didėjimo banga įvyko 1998-2001 dėl vadinamosios Rusijos krizės.

Nedarbo mažinimo politiką vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Užimtumo tarnyba. Užimtumo tarnyboje registruotiems bedarbiams teikiamos informavimo ir konsultavimo, tarpininkavimo įdarbinant, individualios užimtumo veiklos planavimo, profesinės reabilitacijos paslaugos.

Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą nedarbo draudimo išmoką gali gauti bedarbiai, per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turintys didesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą. Nedarbo draudimo išmoka mokama devynis mėnesius.

Nedarbo statistika Lietuvoje

tags: #nedarbo #priezastimis #gali #buti