Kalvarijų gatvė - viena svarbiausių Vilniaus arterijų, turinti turtingą ir įvairią istoriją. Ši gatvė, kadaise buvusi svarbiais vartais į miestą, šiandien yra judri ir pilna gyvybės. Šiame straipsnyje mes susitelksime į vieną iš išskirtinių šios gatvės pastatų - Kalvarijų g. 1, kuris savo neogotikine išvaizda primena senovinę pilaitę.
Kalvarijų g. 1 pastatas, dabartinė Lietuvos architektų sąjunga.
Šnipiškių rajono istorija
Didelį plotą užimančio Šnipiškių rajono pavadinimas kildinamas iš pavardės Snipka ar Šnipka, esą toks bajoras čia turėjo dvarą Vytauto Didžiojo laikais. Nuo XVI amžiaus šis rajonas garsėjo statybinių medžiagų gamyba, čia buvo lentpjūvės, o dėl netoliese randamo geros kokybės molio buvo gaminama daug plytų, čerpių, koklių. Pastačius tiltą, nuo jo vedę du keliai vėliau virto gatvėmis. Į Ukmergę vedančio kelio dalis dabar taip ir vadinama, o į Verkius ėjęs kelias gavo Kalvarijų pavadinimą.
Nuo Žaliojo tilto iki Kalvarijų gatvės
Pradėti pasivaikščiojimą derėtų nuo Žaliojo tilto. Pirmąjį tiltą čia pastatė Vilniaus burmistras Ulrikas Hozijus, 1530 metais gavęs privilegiją iš Vilniaus vaivados Alberto Goštauto. Savo lėšomis pastatęs tvirtą tiltą su mūrinėmis atramomis ir prekybos būdelėmis galuose, burmistras ne tik gavo teisę imti už važiavimą tiltu nemenką mokestį, bet ir išsirūpino iš valdovo garantiją - draudimą statyti tiltus per Nerį nuo Kernavės iki Bistricos. Taigi, ilgą laiką šis tiltas buvo vienintelis ir nešė nemažą pelną, iš kurio buvo išlaikoma Švč.Trejybės prieglauda.
Vėlesniais amžiais tiltas ne kartą degė ir buvo atstatomas, po perstatymo XVIII a. viduryje jis buvo nudažytas žaliai ir pavadintas Žaliuoju, taip vadinamas ir dabar. Deja, iš tų laikų išliko tik pavadinimas ir vieta. Caro laikais statytą geležinį tiltą II Pasaulinio karo pabaigoje susprogdino vokiečiai. Dabartinis tiltas pastatytas 1952 metais. Jis buvo papuoštas dabar jau nuimtomis sovietinėmis skulptūromis ir gavo sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio vardą. Gatvė už tilto, dabar vadinama Kalvarijų, sovietmečiu buvo pervadinta į Felikso Dzeržinskio.
Perėję tiltą atsiduriame judrioje, transporto pilnoje sankryžoje. Tačiau dar XX a. pradžioje ši vieta atrodė visiškai kitaip - vietoj plačios magistralės čia buvo siaura gatvė, vedanti pro kalvą su stebuklais garsėjusia koplytėle. Pastatyta XVIII amžiuje, koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus skulptūra buvo simbolinė vieta, pirmoji stotelė piligrimams, keliaujantiems į Vilniaus Kalvarijas. Sovietmečiu platinant gatvę koplytėlė buvo nugriauta, o kalva nukasta.
Abipus Kalvarijų gatvės yra po įdomų architektūrinį ansamblį, kairėje dominuoja Šv.Arkangelo Rapolo bažnyčios siluetas, dešinėje - įmantri pilaitė, daktaro Raduškevičiaus rūmai. Dešinėje kelio pusėje, ant kalvelės stovi XIX a. pabaigoje pastatyti istorizmo stiliaus rūmai (Kalvarijų g. 1), primenantys gotikinę pilį.
Daktaro Raduškevičiaus rūmai: istorija ir architektūra
Juos pasistatė vilnietis daktaras, miesto dūmos narys Hilarijus Raduškevičius, garsėjęs įmantriu skoniu ir plačiu užmoju. Dalyje pastato jis gyveno pats, kitą dalį nuomojo. Sovietmečiu, platinant dabartinę Kalvarijų gatvę, dalis rūmų korpusų buvo nugriauti, likę restauruoti ir dabar priklauso Architektų sąjungai.
XVI amžiuje dešiniajame Naries krante, galbūt Raduškevičiaus namų vietoje, stovėjo Vilniaus miesto magistrato pastatyti namai totorių ir rusų pirkliams ir pasiuntiniams apgyvendinti. Pasakojama, kad atvykėliai iš šių kraštų keldavo mieste daug neramumų, todėl magistratas ir iškeldino juos anapus upės.
1894 metais Vilniaus gydytojas Hilarijus Raduškevičius atsikraustė į naujus namus - puošnius gelsvų plytų rūmus dešiniajame Neries krante. Pastato visoms reikmėms turbūt neužteko, tad vos po keleto metų pastatas buvo praplėstas. Tiek pirmąjį, tiek ir antrąjį projektus parengė Julianas Januševskis - eklektiškais pastatų projektais pasižymėjęs anuometinis miesto inžinierius.
Pastatas, kuriame matome neogotikos, neorenesanso ir plytų stiliaus samplaiką, dėl savo impozantiškos išvaizdos miestiečių tarpe jau nuo ankstyvų savo dienų gavo „pilies“ pravardę. Pagrindinis pastato akcentas yra viename iš sudėtingo tūrio kampų įkomponuotas aštuonkampis bokštas, kurio viršus, kaip ir visas pastatas, iš priekinės pusės yra užbaigiamas pilies parapetą įmituojančiais dantukais.
Pirmuose dviejuose aukštuose dalyje pastato matome užapvalintose nišose esančius langus, kurių apipavidalinimas artimas neorenesanso formomis. Vis tik panašų langų apipavidalinimą galime pamatyti ne viename ano laiko „plytų stiliui“ priskirtiname pastate. Apie plytų stilių mums kalba ir pastato karnizai. Itin puošni pastato dalis yra arčiausiai upės esančiame fasade, jo centrinėje dalyje išsikišusiame rizalite įrengtas prieangis su viršuje esančiu balkonu.
Dar viena įdomi fasadų dalis mus pasitinka žvelgiant nuo Kalvarijų gatvės pusės - čia matome sudėtingą portalo bei jį supančių dalių kompoziciją, o pažvelgę viršun - itin eklektiškus balkonėlius bei su pilies parapeto motyvu „žaidžiantį“ frontoną. Anksčiau kampo čia nebuvo - pastatas tęsdavosi beveik iki dabartinio Kalvarijų gatvės vidurio. Neogotišką įspūdį mums sustiprina ir pastate randamos vienos iš durų su stiliui būdingais raštais bei pastato pakraštyje esantys, šiandien be juos supusios tvoros likę kiemo vartai. Apėjus aplink visą pastatą akivaizdu, kad šis buvęs sumažintas ir paliestas rekonstrukcijų.
Tiesa, rūmų statyba ėjo ne itin sklandžiai, architektams sunkiai sekėsi išpildyti užsakovo lūkesčius. 1894 m. projektavimo ėmėsi architektas J. Januševskis, tačiau dėl nuolatinių pakeitimų projekte neapsikentęs nutraukė bendradarbiavimą. Vėliau kurį laiką projektavimu užsiėmė S. M. Krajevskis, po 1897 m. prisidėjo dar ir to meto populiarusis inžinierius A. Filipovičius-Dubovikas.
Vėliau kompleksu naudojosi Raduškevičiaus giminaičiai, veikė chemijos mokykla, avalynės fabrikas „Progres“, Zingerių stiklo fabrikas ir kt. Deja, šiandien matoma tik dalis buvusios Raduškevičiaus rūmų didybės - 1959 m. Kalvarijų g. buvo praplatinta, išasfaltuota, nutiesta troleibusų linija, todėl vakarinė komplekso dalis 1962-1963 m. nugriauta.
Kiti svarbūs Kalvarijų gatvės objektai
Ko gero, pirmasis objektas, kuris išnyra prieš akis išgirdus Kalvarijų gatvės pavadinimą - Kalvarijų turgus. Turgavietė dabartinėje Kalvarijų turgaus vietoje atsirado dar XIX a., tačiau išsiplėtė tik sovietinės okupacijos laiku. „Vilniaus kolūkinė turgavietė turėjo įtakos reputacijai, kurią įgavo ir visas rajonas. Su 5 troleibuso maršrutu iš Stoties į turgų apsipirkti atvykdavo daug žmonių iš kitų miestų, o turguje ne vietinį galėjo ir apsukti", - pasakoja pašnekovas.
Kitas nuo Kalvarijų gatvės neatsiejamas objektas sovietmečiu buvo gamykla „Kuro aparatūra". „Tai buvo Vilniaus legenda, miestas mieste, vienintelė Baltijos šalyse dyzelinių siurblių gamykla, kurioje dirbdavo apie 7 tūkst. žmonių. Beje, ten lankėsi ir paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas", - komentuoja D.
Tiesa, populiarus Kalvarijų gatvės įvaizdis gali būti apgaulingas. „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo vienaip, o pasigilinus - jau visai kitaip. Pavyzdžiui, čia iki šiol gyvuoja legendinė Ozo kino salė. Su kinu susijęs ir dabartinis „Niujorko" klubo pastatas - tai 1954 m. pastatytas kino teatras „Tėvynė". „Jis irgi savo laiku garsėjo „rokenrolu" - čia tai degdavo filmų juostos, tai dalis žiūrovų neturėdavo bilietų ir prasmukdavo pasižiūrėti kino „zuikiu", - pasakoja D. Jokubaitis.
Vienas iš išskirtinių Kalvarijų gatvės bruožų - būtent jos autentiškumas.
Kalvarijų gatvės rekonstrukcijos planai
Vis tik jau netolimoje ateityje Kalvarijų gatvė, panašu, neišvengs pokyčių. Miesto centro artumas, patogus susisiekimas ir didėjantis miesto gyventojų skaičius (Vilniaus savivaldybės skaičiavimais, vien pernai sostinė pasipildė 5000 naujų gyventojų) skatina vis didesnį susidomėjimą Kalvarijų gatve, verčia permąstyti jos vaidmenį miesto gyvenime. Pavyzdžiui, šiemet pranešta apie „Ibrahim" centro teritorijoje iškilsiantį modernų 45 500 kv. m verslo centrą.
Advokatas Laurynas Staniulis, konsultuojantis nekilnojamojo turto vystymo klausimais, pastebi, kad teritorija išties įgauna visiškai naujus, neabejotinus „Business district" (verslo kvartalo) bruožus, o tai lemia naujų traukos centrų formavimąsi ir didina gatvės patrauklumą naujakuriams. Be to, didelė dalis Kalvarijų gatvės teritorijos patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, o tai turėtų apsaugoti nuo neskoningos bei chaotiškos plėtros.
„Kalvarijų gatvė patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį, o tai reiškia, kad visi naujai statomi pastatai turi atitikti architektūrinį kontekstą, jų architektūrai yra taikomi griežtesni reikalavimai. Visos šios priežastys leidžia tikėtis architektūrine prasme kokybiškos naujų projektų pasiūlos. Tuo pat metu dėl šių priežasčių nei Kalvarijų gatvėje, nei Šnipiškėse nereikėtų tikėtis naujų statybų bumo, o drauge - ir mažesnių nekilnojamojo turto kainų", - vertina L.
Išskirtinė Kalvarijų gatvės perspektyva ir istorinis autentiškumas patraukia ne tik vietinių, bet tarptautinių NT vystytojų dėmesį.
Vilniaus savivaldybė savo interneto puslapyje skelbia dviejų Kalvarijų gatvės atkarpų (nuo J.Treinio g. iki Žalgirio g. ir nuo Trimitų g. iki Šeimyniškių g.) kapitalinio remonto projektą. Jame - būsimi šios gatvės pokyčiai, visų pirma kalbama apie naujas A juostas ir naujus šaligatvius.
Pagal pateiktus duomenis, šiuo metu Kalvarijų gatve tarp Šeimyniškių ir Žalgirio gatvių per valandą pėsčiomis praeina apie 192 keleiviai (7,5 proc. visų keleivių), atgal šiuo maršrutu nuo Žalgirio g. iki Konstitucijos pr. - apie 240 žmonių (8 proc.), o štai tolyn į šiaurę - nuo Žalgirio g. iki J.Treinio g. - vos 132 keleiviai, kas sudaro tik 5 proc. keleivių. Dviračiais ir kitomis bevariklėmis priemonėmis čia važiuojama dar rečiau - šie žmonės sudaro vos apie vieną procentą keleivių visose minėtose atkarpose.
Daugiausia čia važiuojama viešuoju transportu: nuo 1322 keleivių per valandą atkarpoje nuo Šeimyniškių g. iki Žalgirio g. (51.3 proc. visų keleivių) iki 1597 keleivių tarp Žalgirio ir J.Treinio g. bei 1711 keleivių tarp Žalgirio g. ir Konstitucijos pr. Vis dėlto ir automobilių netrūksta - jų per valandą čia pravažiuoja nuo 638 iki 737, o keleivių, kaip skaičiuojama panaudojant automobilio užpildymo koeficientą 1,4, tie automobiliai perveža apie 893-1032 kiekvieną valandą.
Naujasis projektas turėtų šiuo skaičius gerokai koreguoti. Kadangi planuojama, kad minėtose atkarpose iš keturių eismo juostų, kuriomis dabar važiuoja ir viešasis transportas, ir kiti automobiliai, pastariesiems liks tik dvi, bus atnaujinti šaligatviai abiejose Kalvarijų gatvės pusėse, tikimasi, kad vaikštančių pėsčiomis ir važinėjančių dviračiais ar panašiai gerokai padaugės. Skaičiuojama, kad taip atnaujinus gatvę, pėsčiųjų srautai joje išaugs vos ne dvigubai iki 10-12 proc. visų keleivių, autobusais ir troleibusais važiuos net apie 80 proc., o mašinų teliks 200-280 per valandą, kas sudarytų tik 7-11 proc. visų keleivių srautų.
Tai, kad šioje gatvėje bus daugiau A juostos atkarpų, trumpins važiavimo viešuoju transportu laiką - piko metu nuo Šeimyniškių g. iki Žalgirio g. nuvažiuoti truks penkiomis minutėmis greičiau, tarp Žalgirio g. ir Konstitucijos pr. - daugiau nei šešiomis minutėmis, o tarp Žalgirio g. ir J. Treinio g. - 1 min.
Pasak vicemero, projektas rengtas atsižvelgiant į visų transporto priemonių srautus. Įrengti papildomą juostą viešajam transportui Kalvarijų gatvėje nebūtų galimybių net ir norint - gatvė įsprausta tarp pastatų.
Štai kaip dabar atrodo patikrintų gatvių lentelė. Kuo mažesnis skaičius, tuo mažiau gatvėje duobių:
| Gatvė | Koeficientas |
|---|---|
| Ukmergės g. (iš užmiesčio į centrą) | 1,76 |
| Savanorių pr. (abiem kryptim) | 2,58 |
| Narbuto g. ir Pilaitės pr. važiuojant nuo centro | 3,97 |
| Ukmergės g. (nuo Edukologijos žiedo į užmiestį) | 4,85 |
| Kalvarijų g. (nuo centro į Santariškes) | 4,86 |
| Kalvarijų g. (nuo Santariškių į centrą) | 7 |
| Pilaitės pr. ir Narbuto g. važiuojant į centrą | 7,2 |
Kalvarijų gatvės rekonstrukcijos planas.