Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. „Filosofija formuojasi ant pirmykštės pasaulėžiūros pagrindo. Pirmykštė visuomenė ir jos sąmonė - tai labai ilgas ir sudėtingas laikotarpis. Pirmykščių žmonių poreikių tenkinimo būdas yra ne tiek ekonominis, kiek gamtinis.
Šių žmonių pragyvenimas priklauso beveik vien nuo gamtinių procesų. Šie procesai visai nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmogus, remdamasis savo menku patyrimu tik stengiasi panaudoti tų procesų rezultatus. Pasaulio daiktai žmogui dar nėra griežtai apibrėžti, jie nepastovūs, kiekvienas gali virsti bet kuriuo kitu. Pirmykštis žmogus remiasi tuo, ką jam sako jutimai, o šie neduoda nieko pastovaus, ir sąmonė neturi kuo remtis, negali nubrėžti griežtesnių linijų.
Toks mąstymo būdas rudimentų forma yra išlikęs daugelyje vietų, ir dėl to šiuolaikiniam žmogui, civilizuotam, mitologija atrodo keista ir paslaptinga. Žmogus suvokia pasaulį pagal analogiją su geriausiai jam žinomu dalyku - savo paties veikimu. Žmogus įžiūri „veikėjus” ir gamtos procesuose. Pirmykštis žmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenė jam irgi yra gamta, su kuria jis tiesiogiai susijęs, kurioje įkūnyti tai, kas jis yra, ko jam reikia ir kaip tai galima įgyti.
Natūralu, kad pirmykštis žmogus žiūri į pasaulį bendruomenės akimis. O bendruomenė - tai visų pirma giminystės santykiai, tėvai ir vaikai, protėviai ir ainiai, begalinė kartų eilė. Gimininių santykių perkėlimas į gamtą ir sukūrė tai, ką civilizuotas žmogus vadina pirmykščių žmonių fantazija, vaizduote, ir t. t. Besiformuojanti filosofija išskiria save iš ankstesnių mąstymo formų kaip tikras, teisingas žinojimas. Filosofija pasaulį pradeda vertinti tiesos požiūriu.
Pitagoras (jo mokykla egzistavo nuo VI iki IV a. p. m. e.) esąs pasakęs, kad gyvenime vieni vergiškai siekia garbės, kiti valdžios, o kiti yra filosofai, kurie ieško tiesos. Filosofijai kaip specializuotai veiklos rūšiai atsirasti materialias prielaidas parengė gamybos išsivystymas. Reikėjo tam tikro pragyvenimo priemonių gausumo, jų santykinio pertekliaus, kad dalis visuomenės būtų išlaisvinta nuo alinančio kasdienio fizinio darbo, kad ji galėtų mąstymą paversti savo profesija.
Pirmykštis mąstymas buvo organiška žmogaus darbo ir jo gyvenimo bendruomenėje dalis. Pirmykščio žmogaus vaizdiniai tiesiogiai susiję su primityvia jo praktinės veiklos technologija. Filosofija jau nuo pat savo atsiradimo yra visai kitokio pobūdžio. Ji yra iškilusi virš žmogaus kasdienių vaizdinių, atitrūkusi nuo žemės, nuo baigtinių, kintančių, laikinų dalykų ir nukreipia savo žvilgsnį į tai, kas tvirta, pastovu, amžina.
Ji jau nebegali būti vien žmonių požiūris, ji turi būti viršžmogiškas požiūris, ji turi kalbėti proto ir tiesos vardu. Iš čia ir kitas filosofijos savitumas - ji atitrūksta nuo materialinės veiklos, nuo tiesioginių gamybos poreikių. Filosofija stengėsi įveikti mitologinio pasaulio paveikslo daugiareikšmiškumą, neapibrėžtumą, t. y. Jau Homero poemose (VIII - VII a. p. m. e.) šalia dievų valios jau veikia ir natūralios priežastys ar logika (likimo pavidalu) ir nepersonifikuotos stichijos (Okeanas), Hesiodo poemose - Chaosas.
Homero dievai visai žmogiški, jie skiriasi nuo žmonių tik nemirtingumu ir antžmogiškomis savybėmis. Moralės požiūriu jie visai nėra pranašesni už žmones, ir sunku suprasti, kaip jie galėjo įkvėpti didelę pagarbą (ar nuolankumą). Kai kur Homeras juos traktuoja su volterišku nepagarbumu. buvo viena iš šaltinių, iš kurių mokslas sėmėsi tikėjimo į natūralų dėsnį. Homero dievai - tai užkariautojų aristokratijos dievai. Daugelio tautų dievai pretendavo į pasaulio sukūrimą.
Olimpiečiai į tai nepretendavo. Jie užkariavo jį. Jie vadai-užkariautojai, karališki piratai. Hesiodo (VIII a. p. m. e. pab. arba VII pr.) dėmesys sukoncentruotas paaiškinti, kaip atsirado žemė, kaip jūra tapo audringa ir kt. Graikų mitologija ryškiau evoliucionavo per zoomorfiškumą į antropomorfišką. Graikų mitologija pasaulietiškesnė, nes nesant vieningos centralizuotos valstybės nereikėjo ir vieningos religinės-ideologinės sistemos tam valstybingumui palaikyti.
Taigi filosofija formuojasi priešstatydama mitologijos antropomorfiškumui pasaulio kaip objektyvių, beasmenių jėgų veikimo lauko supratimą, o mito tradiciškumui ir betarpiškumui - sąmoningą loginių formų ieškojimą. Indija (sen. indų filosofija siekia net 15-10 a. p. m. Kinija (sen. kinų filosofija siekia 10 a. p. m. Graikija (žinių apie pirmąsias mokyklas turime iš VI a. p. m. e. Indų Vedos („žinojimas”) kurtos apie tūkstantmetį (nuo II tūkst. p. m. e. vidurio iki I tūkst. p. m. e.
Dab. Kinijos filosofija: konfucianizmas - Konfucijus (Kung Dzė) gyveno 551 - 479 p. m. Konfucijaus mokykloje buvo dėstomos 4 disciplinos: moralė, kalba, politika ir literatūra. Sen. Daosizmas kaip savarankiška filosofinė srovė nutrūko IV m. e. XX a. Antika - tai ne tik apie pusantro tūkstančio metų apimantis laiko tarpas, bet ir margiausias kylančių ir smunkančių visuomenių kaleidoskopas. Antikoje filosofijos objektas - viskas, kas domino to meto mąstytojus.
Kol žmogus laikomas kosmoso dalimi, tol dominuoja kosmoso, gamtos, jos sandaros klausimai. Kiek įsisąmoninama, kad žmogus yra polio dalis, tiek iškyla valstybės klausimai. IV a. p. m. e. Visų pirma dėl to, kad graikų filosofijos įtaka vėlesnei filosofijai yra žymiai didesnė. Pats terminas antika, iš lotynų kalbos (antiquus - senas) per prancūzų kalbą nuo XVIII a.
Anot Halės profesoriaus Celarijaus (XVII a.), antika apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250 m. p. m. e.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m.) arba iki 529 m., kai buvo uždaryta Atėnų akademija (t. y. Seniausi graikų filosofų veikalai, kurie beveik visai išlikę pasiekė mus, yra iš IV a. p. m. e. Ankstesnieji išliko tik citatomis per vėlesnius autorius, kurie apie juos rašė, rėmėsi jais ar kritikavo juos.
Tokiu keliu seniausios rašytinės žinios apie senąją filosofiją yra iš VI a. p. m. e. apie vadinamąją Mileto mokyklą. Miletas - Jonijos miestas, o Jonija - graikų išeivių jonėnų įkurta kolonija Mažosios Azijos pakraščiuose. Remdamiesi tuo, ką matė, pirmieji filosofai stengėsi išaiškinti gamtą. Labiausiai jiems rūpėjo nustatyti, iš ko pasaulis sudarytas. Dėl to visi jie ieškojo pirmapradės medžiagos, pirminio elemento ar pirmojo pagrindo, kurį graikiškai vadino archė.
Tuo pirmuoju pradu jie dažniausiai laikė vandenį, orą, ugnį arba žemę. Talis, pavyzdžiui, manė, kad visos esamybės pradžia, pirminis elementas yra vanduo, drėgmė. Viskas iš vandens atsiranda, viskas į vandenį pavirsta. Talis išgarsėjo tuo, kad numatė Saulės užtemimą, kuris įvyko 585 m. p. m. e. ir buvo istorikų užfiksuotas. Anaksimenas manė, kad visko, kas egzistuoja, pradžia yra oras. Iš jo viskas atsiranda ir į jį vėl viskas suyra. Pasikeitimų priežastis - judėjimas.
Nuo judėjimo priklauso oro retėjimas ir tirštėjimas. Anaksimandras manė, kad pirminiu tikrovės pradu negali būti nei vanduo, nei oras. Jo nuomone, yra kažkoks vieningas, neapibrėžtas, beribis, nekintamas pradas, kurį jis pavadino apeironu. Jis yra visų daiktų pradžia. Iš jo atsiranda vanduo, oras, žemė ir ugnis, o iš šių elementų savo ruožtu atsiranda visi daiktai, pasauliai. Jų atsiradimą sąlygoja tame pirmajame prade slypintys prieštaravimai. Išsiskirdamos ir išryškėdamos priešybės lemia materijos perėjimą iš vienos formos į kitą. Iš vieno atsiranda daugybė, o iš daugybės - vienas.
Taigi Mileto filosofai bando spręsti vieningos, jų požiūriu, gamtos įvairovės klausimą. Ir jie iškėlė mintį, kad daiktų įvairovės pagrindas yra jų struktūra. Keičiantis struktūrai, kinta ir daiktai. Taigi nuolatinėje kaitoje dingsta griežtos reiškinių ribos, priešybės pereina viena į kitą. Pasaulio keitimasis vyksta ne bet kaip, o pagal griežtus dėsnius. Dėsningumą Herakleitas vadina logu (logos). Logos graikų kalba reiškia ir žodį, ir protą, ir dėsnį. Logą Herakleitas dar vadina pasaulio protu.
Jis siūlo įsiklausyti „į pasaulio balsą” ir pažinti logą. „Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš dievų, nei iš žmonių. Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. „Tuos kurie braidžioja po tas pačias upes, skalauja vis kiti ir kiti vandenys”. Taigi, „pirmieji graikų natūrfilosofai, ieškodami būdų visatai aiškinti, pirmiausia išskyrė tai, ką jie vadino archė - pirminiu pradu. Surasti tokį pradą tuo metu reiškė išskirti visus pasaulio reiškinius vienijantį medžiaginį substratą.
Pastarasis iš pradžių irgi dar negalėjo atitrūkti nuo vaizdinių, būdingų mitologijai. Tai matyti iš to, kad šis substratas paprastai buvo tapatinamas su kuria nors viena iš tų stichijų, kurios buvo žinomos dar mitologijoje. Tokie yra Talio vanduo, Anaksimeno oras, Heraklito ugnis. Bet natūrfilosofų pirminis pradas nėra medžiaginis šiuolaikine žodžio reikšme. Medžiaga yra pasyvi, o anas pradas - aktyvus, jis žymi ir daiktų vieningumą, ir dėsningumą, ir jų amžiną judėjimą. Todėl nenuostabu, kad šis pradas kai kada vadinamas ir dievu, ir protu, ir siela”.
(570 - apie 500 m. p. m. Pitagoriečiai žiūrėjo į pasaulį ir žmogų per matematikos prizmę. Matydami, kad viskas, ką galima pažinti, išreiškiama skaičiais, jie patikėjo skaičiaus kūrybine galia ir paskelbė jį visų daiktų pagrindu. Skaičiuose ir jų santykiuose atsispindi visa, kas egzistuoja, kas atsiranda. Įkurta apie 540 m. p. m. ee. Ksenofanas ir kiti elėjiečiai mano, kad tiesa pasiekiama tik protu, jutimams ji neprieinama. Tad į pasaulį elėjiečiai žvelgia vadovaudamiesi loginiu mąstymu.
O jų logika tokia: būtis yra tai, kas egzistuoja. „Būtis yra, o nebūties nėra”. To, ko nėra, negalima nei pažinti, nei išreikšti žodžiais. Todėl pažinimo objektas yra tik būtis. Būtis yra amžina. Ji neatsirado ir neišnyks. Juk atsirasti ji galėtų tik iš nebūties, bet tokios nėra, o iš nieko niekas neatsiranda. Vadinasi, būtis yra viena, stabili, nekintama. Jei nėra nebūties, nėra ir dalių.
Taigi elėjiečiai paneigia abu pagrindinius miletiečių ir Herakleito principus (kad yra pradai, iš ko viskas sudaryta, ir kad vyksta nuolatinis kitimas). Jie įžvelgė problemą, kaip paaiškinti judėjimą nepažeidžiant logikos. Zenonas duoda tokį pavyzdį, kad jutimas neduoda tiesos: jei mesim vieną grūdą, tai nesuvoksim jo kritimo garso, jei mesim maišą grūdų - suvoksim.
Pradininkas Leukipas, bet apie jį žinome tik tiek, kad jo mokinys buvo Demokritas iš Abderų miesto (apie 460 - 350 m. p. m. Demokritas atkreipė dėmesį į elėjiečių loginius argumentus, kad amžinumas nesuderinamas su kintamumu. Jis ieško būdo, kaip suderinti miletiečių ir elėjiečių principus. Ir padaro tai šitaip: juda nekintamos dalelės atomai. Taigi yra tuštuma ir joje judančios mažiausios nekintamos dalelės atomai. (Gr. Atomai tokie maži, kad jutimais suvokti jų negalima.
Atomai skiriasi forma, padėtimi ir tvarka. Natūralaus būtinumo idėja buvo būdinga visai antikos filosofijai. Tačiau Demokritas naujai suformulavo determinizmo principą: būtinumą jis siejo su priežastiniu sąlygotumu. Būtinumas suprantamas kaip priežastingumas. Tokiu atveju orientuojama neapsiriboti būtinumo konstatavimu, o konkrečiai tyrinėti ir aiškinti egzistavimo sąlygas. Tačiau susiejęs būtinumą su priežastiniu sąlygotumu, Demokritas atmetė atsitiktinumą.
Atsitiktinumas esąs tik žodis, rodantis mūsų nežinojimą. Toks griežtas determinizmas neišvengiamai vedė prie fatalizmo. Gyvybė Demokritui taip pat yra mechaninių gamtos jėgų padarinys. Žmogų sudaro kūnas ir siela, kuriai jis priskiria tris funkcijas: juslinio suvokimo, mąstymo ir jausmų. Siela, kaip ir visa kita, sudaryta iš atomų, tik sielos atomai ypatingesni: jie rutulio formos, labai judrūs ir švelnūs. Sielos atomai prasiskverbia į visą kūną ir, patys judėdami, judina visus kitus.
Demokrito manymu, miršta ne vien tik kūnas. Siela taip pat mari. Protagoras (apie 484 - 401 m. p. m. Sofistai ir Sokratas pakeičia graikų filosofijos orientaciją. Svarbiausia kūrybos sritis antikos piliečio akimis - valstybės valdymas. ir laiko atsitiktinių sąlygų. Viešai pripažįstamame teisingume sofistai įžiūri klaidos, apgaulės ir prievartos požymius. (469 - 399 m. p. m.
Sokrato interesai artimi sofistams: jam irgi rūpi žmogaus gyvenimo reikalai. Jei sofistai, svarstydami papročių ir įstatymų teisingumą, jį paneigia ar bent padaro labai problematišką, tai Sokratas dorybę ir teisingumą laiko visiškai tikrais žinojimo objektais. Tų pradų buvimą Sokratas perkelia ir į valstybę. Gera valstybė ta, kurioje viešpatauja įstatymas. Bet, antra vertus, Sokratas nėra geros nuomonės apie to meto valstybę ir visuomenę.
Vienintelis objektas, į kurį turi būti nukreiptas veiklumas - tai pats žmogus. Jis turi pats save pažinti. Sokratas pirmasis atranda, kad idealybė skiriasi nuo realybės (teisingumas - tai ne teisingi žmonės, bet pats teisingumas). (427 - 347 m. p. m. Platonas tikrovę aiškina kaip idealios prigimties dalyką. Juntamasis daiktų pasaulis nėra tikrasis pasaulis. Jei tikrasis žinojimas paremtas bendrybe, tuo, kas nekinta, tai toks turi būti ir sąvokų objektas.
Dėl to šalia jutimiškai suvokiamų daiktų Platonas pripažįsta savarankiškai egzistuojančias jų esmes, kurias jis vadina idėjomis. Pavyzdžiui, grožio idėja: pasaulyje yra daug gražių dalykų, tačiau kas yra grožis pats savaime? Konkretus grožis - nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis - jo nepaaiškina. Konkretus grožis - santykinis ir praeinantis. Tą amžiną savarankišką grožį Platonas ir vadina grožio idėja. Ji apima visa, kas gražu.
Panašiai Platonas aiškino ir kitas idėjas. Yra dideli, yra lygūs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybės idėjos. Materija Platono filosofijoje yra tikrosios būties - idėjų pasaulio - priešybė, gryna nebūtis. Kad ji taptų kažkuo, kad būtų galima kalbėti apie jos egzistavimą, reikalinga idėja. Pati materija apibrėžtumo neturi. Ji - nuolatinis tapsmas. Taigi, materija Platonui - tik galimybė idėjai įsikūnyti, grynas esaties tapsmas.
Bet tapsmas - tai ne niekas. Per tapsmą įsikūnija idėja. Tačiau tikroji būtis Platonui - idėjos, daiktų esmės, o patys daiktai tik idėjų šešėliai. Dėl savo nuolatinės kaitos jie kartu yra ir jų nėra. Pažinti tas daiktų esmes - idėjas žmogus gali dėl to, kad jo siela yra buvusi idėjų pasaulyje, todėl ji pažįsta tikrovę prisimindama. Platonas iškelia proto, mąstymo reikšmę pažinimui, parodydamas, kad mąstymas kokybiškai skiriasi nuo juslinio pažinimo.
Žmogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji - pasaulio sielos dalis. Ji - žmogaus esmė. Ji padaro žmogų tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikia kūnui gyvybę, o kūnui mirus nuo jo atsiskiria. Protingosios sielos dorybė - išmintis, aistringosios (kurios buveinė krūtinėje) narsumas, o geidžiančiosios nuosaikumas. Laimės problema viena iš svarbiausių visoje graikų etikoje.
Platonas manė, kad žmogų laimingą padaro meilė, o meilę suprato, kaip siekimą to, ko žmogui trūksta. Todėl žmogus siekia tobulumo, nemirtingumo (todėl žmogus rūpinasi savo palikuonimis. sielos grožis vertingesnis už kūniškąjį. Tobulos valstybės p...
statau namą pats daržininkuose. 5 dalis. vidinės pertvaros ir perdangos šiltinimas
Atėnų akademija, senovės filosofijos centras