Vos 1,5 km nuo Kauno marių nutolusiame Šlienavos miestelyje stovi 53-imis rožių krūmais apsupta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dalis šios bažnyčios sienų mena XVIII a. Didįjį marą, kita pastato dalis - Antrojo Pasaulinio karo laikotarpį, o trečioji - Nemuno tvenkimą 1957 m. Statyta palaipsniui ir pagaliau užbaigta, šiandien bažnyčia laukia restauracijos. Čia nestinga norinčiųjų susituokti ar pakrikštyti vaikus.
Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia / R. Tenio nuotr.
Pradžia XVIII amžiuje
Bažnyčios sienos mena XVIII a. pr., kai siaučiant marui trys broliai ūkininkai kapinaitėse pastatė medinę, skobtinių lentų koplytėlę (dab. bažnyčios presbiteriją), taip dėkodami Dievui, kad ši neganda aplenkė jų šeimą ir melsdami gyvenvietę saugoti toliau. Praėjus porai šimtų metų, apie 1938-1946 m., aplinkinių kaimų gyventojai atgabeno rąstų ir prie koplyčios pristatė priestatą (dab. navų dalis).
Šlienavos bažnyčia 1930 m. / R. Tenio nuotr.
Tremtis iš marių dugno
Statant Kauno hidroelektrinę ir ruošiantis tvenkti Nemuną, iš būsimųjų Kauno marių dugno buvo iškelti 35 kaimai, 721 sodyba. Panašiu metu buvo atidaryta Šlienavos parapijos Kampiškių bažnyčia, kurioje kalbamės. 1959 m. bažnyčia prailginta, tam panaudoti iš marių dugno iškeltos Kampiškių bažnyčios rąstai. 1961 m. iš Kampiškių k. atkeliavo varpinė, ji pastatyta 1970 m. Vėliau prie bažnyčios šonų pristatytos dvi zakristijos.
Kaip žinia, Kampiškių bažnyčios pavadinimą turėjo ir 1883 m. pastatyti kiti maldos namai, kurie tvenkiant Nemuną buvo išardyti, medžiagos iškeliavo į Viršužiglį bei buvo panaudotos kito pastato statybai. Kaip pasakoja kunigas A. Mickevičius, iš tų maldos namų į Šlienavos bažnyčią atkeliavo suolai (neišliko), dalis rąstų, jie įkomponuoti į bažnyčios sienas.
Dabartinių Kauno marių dugne prieš Nemuno tvenkimą gyvenusios, o dabar aktyvios Šlienavos parapijietės Nijolė ir Albina pasidalino prisiminimais apie šį istorinį įvykį.
Nijolė mena tėvų pasakojimą apie senelį statybininką, kuris su kitais kaimo žmonėmis sugalvojo padidinti koplyčią. Darbus užbaigė po karo.
„1957 m. su šeima grįžome iš Sibiro, tuomet visus kėlė iš marių dugno į kitas gyvenvietes. Mes išsikėlėme į dabar jau užlietą kaimą - Mozūrus, anoj pusėj Nemuno. Labiausiai man, tuomet dar vaikui, įsiminė įstabusis Nemunas.
Būdavo, įbrendi Mozūruose, žuvytės aplink kojas plaukioja, per skaidrų vandenėlį akmenukai matosi, beje, tą vandenį semdavome rieškučioms ir gerdavome. Kampiškėse po atlaidų žmonės rinkdavosi pasibūti pievoje prie Nemuno, upė buvo mūsų centras“, - sakė Nijolė.
Albina su šeima iš marių dugno kraustytis pradėjo irgi grįžusi iš Sibiro.
„Brolis parašė laišką, skatindamas greičiau grįžti, nes gryčios galas gali būti sudegintas ar kur išgabentas. (...) Kėlėmės, griovėme, vežėme - darbų buvo nemažai. Po to viską išvalė, medžius išpjovė, šulinius užgriovė.
Kai į Sibirą trėmė, važiavo mama, sesuo, tad aš nebijojau. O kai trėmė iš marių dugno, verkiau ir galvojau: daugiau niekada nebe sugrįšim į namus. Buvo labai gaila...“, - atviravo Albina.
Šlienavos gyventojos p. Albina ir p. Nijolė / R. Tenio nuotr.
Pasak kunigo, iškeltiesiems iš marių dugno buvo suteikiamas nedidelis sklypelis kitur. „Beje, šulinius užbetonavo ne visi, tad dabar žmonės sako: „Nemunas yra sūkuriuotas.“ (...) Į Šlienavą iš 35 kaimų atsikėlė nemažai žmonių. Padaugėjus gyventojų skaičiui ėmė kurtis parapija. Susibūrė 20 iniciatyvių žmonių grupė, tvarkanti bažnyčios aplinką“, - sakė A. Mickevičius.
Nijolė mena, kad į pirmas kun. Antano aukotas Šv. Mišias susirinko pilnutėlė bažnyčia: „Atrodė, sienos išgrius.“
Šalia maldos namų žydi 53 rožių rūmai, juos prižiūri ir puoselėja gyventoja Jadvyga Dirsienė. Gyventojai šventorių tvarko nuolatos.
Kunigai ir parapijiečių talkos
Nuo 2013 m. čia tarnaujantis kunigas Antanas Mickevičius pamini anksčiau čia dirbusį kun. Vaclovą Radzevičių. Sibire sušalęs kojas ir sugrįžęs jis net vasarą vaikščiodavo su „veilokais“ (veltiniais), tad žmonės jį praminė „veilokiniu“.
Jį žmonės mylėjo, rūpinosi. Kitas įsimintinas kunigas - Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas, lageriuose kalėjęs Vytautas Vaičiūnas.
„Jam pradėjus darbuotis Šlienavoje atsirado varpinė, parapijos namai, 9 m aukščio bažnyčios bokštas. Šventovė atgimė“, - sakė A. Mickevičius.
Vos pradėjusį dirbti, kun. A. Mickevičių nustebino parapijiečių aktyvumas.
„Pakvieti žmones į talką - ir suguža. Į pirmą talką susirinko tiek, kad man buvo šokas, atėjo apie 50 žmonių“, - stebėjosi pašnekovas.
Iš viso miestelyje gyvena apie 2 tūkst. žmonių.
Tarybiniais metais užleista šventovė atgimė vadovaujant kun. V. Vaičiūnui, kuris čia darbuotis pradėjo 1997 m. Jo iniciatyva buvo pastatyti parapijos namai su buities muziejumi, koplytėlė, praplėsta ir atnaujinta klebonija, šventorius buvo aptvertas tvora su trimis vartais ir arkomis.
Altorius iš Soboro
Bažnyčia turi 3 altorius: šoninių navų altorius 1945 m. sukūrė tautodailininkas Kazimieras Škėma. Kairiajame pavaizduota Mergelė Marija, dešiniajame - šv. Kazimieras. Didįjį altorių atkėlė iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro).
Paveikslas „Šv. Izidorius“, skulptūros „Nukryžiuotasis I“, „Nukryžiuotasis II“, „Šventasis su lazda“ ir ornamentuoti kryžiai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Šventoriuje yra Kryžiaus kelių koplytėlės, skirtos parapijos įkūrimo 50-mečiui paminėti.
Centrinis provoslaviškas altorius atkeliavo iš Soboro / R. Tenio nuotr.
Kieme restauracijos laukia kryždirbio Kazio Škėmos išdrožtas kryžius. Lauke matyti trys iš marių dugno atkelti kryžiai.
Muziejai Šalia Bažnyčios
Šalia bažnyčios 2000-aisiais pastatytuose parapijos namuose veikia kun. Vytauto Vaičiūno įkurti Buities ir Sakralinis muziejai.
Buities muziejuje eksponuojami daugiausiai iš marių dugne gyvenusių žmonių atkeliavę daiktai: lygintuvai, keptuvės, sviesto muštuvės, linų šukos, audimo staklės, pintinė paukščiams į turgų gabenti, spragilas grūdams kulti, svertuvai, yra net originali „Singer“ siuvimo mašina iš Vokietijos.
Sakralinėje ekspozicijoje laikomi Šlienavos bažnyčioje tarnavusių kunigų arnotai (Šv. Mišiose kunigų vilkimi drabužiai), vienas atkeliavęs net iš XVII-XVIII a. Taip pat eksponuojamos šventųjų statulos, kryžiai, paveikslai, maldaknygės, 1642 m. komuninė ir kt. Saugomas ir Pažaislio vienuolyno raktas, Komunijos paplotėlių kepimo įrenginys, kiti su bažnyčia susiję daiktai.
Sakralinio muziejaus eksponatai, dešinėje - arnotas iš XVII-XVIII a. / R. Tenio nuotr.
Šiuo metu Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ruošiasi rekonstrukcijai. Jos metu bažnyčioje atsiras vaikų kambarys, sraigtiniai laiptai, apžvalgos vieta, viršuje kabos varpas.
Atsisveikindami pašnekovai kvietė atvykti į artimiausius renginius Šlienavoje: rugpjūčio 23 d. vyks šv. Baltramiejaus atlaidai, o 29 d.
Šlienavos gyvenvietę sudaro ne vienas kaimas.Tačiau jie visi yra sujungti į vieną Samylų seniūniją, kuri yra kur kas didesnė už pačią parapiją. Seniūnijoje dabar gyvena apie 4700 gyventojų, o tuo tarpu parapijoje tegyvena apie 3300. Plečiantis gyvenvietei žmonės vis labiau ir labiau norėjo turėti savo vietinę bažnytėlę ir parapiją. Todėl 1940-1944 metais vietinių aštuonių kaimų gyventojai suvežė po kelis rastus prie koplytėlės ir pastatė bažnyčios salę prie koplytėlės.
Pastačius bažnyčią šv. 1945 metais vietiniai gyventojai išsirinko bažnytinį komitetą, pirmininku buvo išrinktas vietos gyventojas Petrokas. Jie siuntė prašymą į kuriją, kad būtų leista įkurti Šlienavos parapiją ir gauti pastovų kunigą. 1947 metais nesulaukus atsakymo vėl buvo siunčiamas prašymas į kuriją. Į šį prašymą buvo sulauktas griežtas atsakymas, kad parapijos kurti neleidžiama, o bažnytinis komitetas atleidžiamas.
Ruošiantis tvenkti Kauno marias, 1956 metais buvo rimtai pradėtas svarstyti Kampiškių parapijos bažnyčios perkėlimas. Ir 1957 metais neoficialiai, o 1958 metais jau oficialiai buvo atidalyta Šlienavos parapijos bažnyčia Kampiškių vardu. Šiuo metu bažnyčiai buvo suteiktas „Švč.
Jau iš pirmų dienų kun. Vytautas Vaičiūnas aktyviai ėmėsi šventoriaus ir pačios bažnytėlės gražinimo darbų. Sukvietęs parapijiečius į talką, visų pirma aptvarkė šventorių, iškapojo plačiai išsikerojusius krūmynus, aptvėrė šventorių gražia tvora, išlygino patį šventorių. Vėliau klebonas restauravo bažnyčią iš lauko pusės: apkalė bažnyčią lentelėmis, ją perdažė, taip pat pakeitė jau baigiantį sutrūnyti bažnyčios stogą.
Aptvarkius išorę buvo pradėtas ir svarbiausias pačioje bažnyčioje darbas - jau pasenusių grindų keitimas bei parketo dėjimas. 1999 metų vasarą kun. Vytautas Vaičiūnas pradėjo naujo bažnyčios bokšto statybą. Per vasarą buvo padėti pamatai bei pastatytos kolonos, o 1999 rugpjūčio 19 d. buvo sumontuotas 19 metinį aukščio metalinių konstrukcijų bokštas ir per kokius tris mėnesius šis bokštas buvo apkaltas lentelėmis iš išorės, bei pilnai įrengtas bokšto vidus.
Pirmasis šios bažnyčios klebonas buvo kun. Kazimieras Kazakevičius. 1957 metų pabaigoje čia buvo atkeltas kun. Pranas Šliumpa. Jis 1958-09-19 pašventino naująsias Šlienavos parapijos kapines. 1958-1961 metais čia klebonavo kun. Nuo 1961 metų iki 1997 metų kovo čia klebonavo kun. Vaclovas Radzevičius. sovietiniais laikais pogrindžio veikėjas, katalikų kronikos leidėjas, kalėjęs Rusijos lageriuose kun. Vytautas Vaičiūnas. Ši bažnytėlė buvo stipriai apleista ir jau sulaukusio garbingo amžiaus klebono laukė labai daug darbų. Šlienavos klebonas Vytautas Vaičiūnas (g. 1930), apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu už bendradarbiavimą leidžiant pogrindžio literatūrą. Šiuo metu bažnyčioje klebonu paskirtas buvęs Zapyškio klebonas kun. 2000 m. balandžio 30 d. naujojo bokšto patalpose buvo įkurtas ir pašventintas bažnytinis muziejus.
Į šią bažnyčią per ilgus dešimtmečius vietiniai gyventojai nešė ir dovanojo šiai bažnytėlei įvairias relikvijas - vienos buvo padovanotos kaip auka, o kitos, anksčiau neturėjusios prieglobsčio ar smarkiai nukentėjusios, čia atrado namus ir ramybę. Visos relikvijos mielai buvo priglaudžiamos šioje bažnyčioje. Per ilgą laiką jų susikaupė iš tiesų daug. Visoms joms buvo surastas jaukus kampelis, kur deja, neužklysdavo žmogaus žvilgsnis. Dabar visos šios relikvijos yra surinktos į muziejų, kur jomis gali gėrėtis kiekvienas norintis. Čia gali pamatyti pačių įvairiausių eksponatų įvairiausius kryžius ir knygas, paveikslus ir kitus religinius bei bažnytinius daiktus: nuo smulkutės senovinės amžinosios lemputės iki didelių liaudies menininkų pagamintų kryžių.
Čia eksponuojamos ir stribų sušaudytos mukelės. Taip pat galima pasigrožėti lotyniškom, lenkiškom ir lietuviškom XIX ir XX amžiaus maldaknygėmis bei mišiolais, keletas iš jų yra išleisti 1757- siais ir 1765- siais metais. Didelis šio muziejaus turtas-šventųjų statulos, iš kurių seniausia 1742-ųjų metų Šv. Jokūbo statula. Be to bažnyčioje taip pat dar yra nemažai ir kitokių senienų: įvairių arnotų, iš kurių viena yra 1889-ųjų metų, o kita pagal visą siuvinėjimą ir ornamentus gali siekti XVII-XVIII amžių.
Šlienavos parapijos bažnyčios šventoriuje 2000 metų birželyje buvo pradėti statyti ir 2000 metų lapkritį baigti parapijos namai. Tai gana didelis 3 aukštų pastatas, kurio pagrindinių salių plotas sudaro apie 100 kvadratų. Šlienavos parapijos bažnyčios šventoriuje yra didelis ir gražus vietinio liaudies menininko Škėmos Kazio išdrožtas kryžius, kuris yra įtrauktas į saugomų liaudies dailės paminklų sąrašus bei kiti paminklai: maru mirusiems, Šlienavos parapijos įkūrimui ir bažnyčios statymui atminti.
Bažnyčioje švenčiami trys atlaidai: Mergelės Marijos aplankymo atlaidai, kurie švenčiami pirmąjį liepos sekmadienį, Šv. Baltramiejaus atlaidai - švenčiami paskutinį rugpjūčio sekmadienį, ir Šv. Bažnyčioje minimos ir Lietuvos valstybės šventės bei vietos gyventojams žymios datos. Kartu su Samylų kultūros darbuotojais organizuojamos šventės po šv.
Šios parapijos teritorijoje yra 3 žinomos kapinės: dabartinės Šlienavos kapinės, kuriuose nuo 1958-09-19 yra laidojami Šlienavos parapijiečiai, tai pat yra senosios Samylų kaimo kapinaitės, kur taip pat buvo laidojami vietiniai gyventojai, ir vadinamasis prancūzkapis, kuris yra apaugęs pušynu.
Nuo 1957m. Šlienavos bažnyčios vargonininku dirbo Leonardas Kepežinskas (gim. 1924-08-24), prieš tai vargonininku dvylika metų dirbęs Kampiškių bažnyčioje. Nuo 2000 m. šioje bažnytėlėje susikūrė jaunimo choras. Vadovė Ieva Salatinskaja.