Mūrinės terasos sienelės konstrukcija: patarimai ir įžvalgos

Šiais laikais pavėsinė gali tapti nuostabiu sodo akcentu, todėl ją verta statyti toje sodo vietoje, iš kurios atsiveria gražiausi vaizdai. Pasak inžinieriaus konstruktoriaus Liutauro Krasinsko, suręsti pavėsinę savo rankomis nėra tokia jau neįmanoma misija, tereikia noro ir laiko.

„Tai gana nesudėtingas statinys, tačiau naudingas ir reikalingas. Pirmiausia reikėtų išsirinkti tinkamą vietą. Geriausia pavėsinę statyti ten, kur atsiveria gražiausios sklypo vietos“, - patarė jis. Inžinierius rekomendavo statyti pavėsinę tamsesnėje vietoje, tarkime, po medžiais, nes atviroje vietoje pastatytas statinys gali tapti ne prieglobsčiu nuo saulės, o labiausiai prikaitinta sklypo vieta.

„Prieš pradedant statyti reikia pasidaryti brėžinį, jį galite sukurti ir patys, pagaliau internetas pilnas tokių brėžinių“, - sakė jis. Pirmiausia reikia nustatyti pavėsinės dydį. Reikia atsižvelgti į tai, kiek yra jūsų šeimos narių, kiek dažnai pas jus lankosi svečiai.

Jei pastatysite labai mažą pavėsinę, gali netilpti visi šeimos nariai, tuomet ji tikrai nebus naudojama. Taigi pavėsinės dydis turi būti optimalus. Šiame statinyje galima palikti atvirų detalių, statinio išvaizdos ir dizaino nereikia apsunkinti šiltinimo sluoksniais ar kitais elementais.

Specialisto teigimu, paprastas, šiuolaikiškas ir mėgstamiausias sprendimas jūsų sodybai ar sodui - medinės pavėsinės. Iš natūralios medienos suręsti statiniai labai mėgstami miesto gyventojų, nes medis visais laikais siejosi su natūralumu ir šiluma. Todėl iš šios medžiagos pagamintos pavėsinės ar terasos yra jaukios, malonios, jose visuomet smagu pasėdėti. Be to, jos tausoja aplinką, jos neteršia.

Pasak inžinieriaus konstruktoriaus, gruntas, kuriame bus įrengiami pamatai, turi būti tvirtas ir sausas. Vienas iš optimalių variantų - statyti pavėsinę ant pamatinių stulpų. Kuo jų bus daugiau, tuo konstrukcija bus tvirtesnė.

Lengvų konstrukcijų pavėsines kai kurie meistrai dažnai stato be pamatų - medinius stulpus tiesiog įkasa į žemę. Tokiu atveju tas stulpų dalis, kurios bus žemėje, reikėtų apdoroti impregnantais ir apvynioti ruberoidu.

„Jei ateityje ketinate pavėsinę perkelti į kitą vietą, galite statyti ant blokelių. Tada statinį bus lengva ne tik perkelti į kitą vietą, bet ir lengvai transportuoti“, - sprendimą pasiūlė specialistas.

Pavėsinės stogą geriausiai pasirinkti pačios lengviausios konstrukcijos. Šlaitinis stogas atrodo gražiai, tačiau, neišmanant pavėsinių statybos technologijų, galima padaryti klaidų. Dėl stogo konstrukcijos vertėtų pasikonsultuoti su specialistais.

Jei stogą įveikėte, teliko jį uždengti. Specialistai rekomenduoja pavėsines dengti bituminėmis čerpėmis. Ši danga dažniausiai naudojama pavėsinių statybai, nes su ja nesudėtinga dirbti, yra pakankamai didelis pasirinkimas.

Kaip statyti pavėsinę?

Pirmiausia paruoškite aikštelę - sulyginkite gruntą. Naudodami virvelę, pažymėkite pamatų (linijinių ar stulpų) parametrus. Pamato stulpus užliekite cemento mišiniu iki tokio gylio, iki kurio įšąla dirvožemis. Nepamirškite į nesustingusį betoną įbesti laikiklių, prie kurių tvirtinsite sijas.

Paruoškite medines sijas pavėsinės pagrindui. Jas tvirtinkite prie paruoštų pamato stulpų. Jei norite, kad pavėsinė ilgai tarnautų, pasirinkite ąžuolines sijas, tačiau visai geras sprendimas -lapuočių ar spygliuočių (pušies, eglės) medienos sijos. Visus medinius pavėsinės elementus būtinai impregnuokite antiseptikais.

Grindis nesunkiai įrengsite iš lentų su įlaidais. Kruopščiai sudėję grindis, jas net keletą kartą padenkite jūsų pasirinktu antiseptiku. Patartina vieną sieną pavėsinėje padaryti akliną, kad ji sudarytų užuovėją nuo vyraujančių vienos pusės vėjų.

Stogas gali būti ir dvišlaitis, ir daugiašlaitis. Nuo jūsų pasirinkimo priklausys gegnių skaičius. Vieną gegnių galą pritvirtinkite prie sienų plokštės metaliniais kampuočiais, o viršutines dalis sujunkite tašu. Paskui skersai gegnių prikalkite grebėstus, o ant viršaus užklokite stogo dangą.

Norėdami apsaugoti stogą, būtinai įrenkite lietvamzdžius bei nutekamąjį vamzdį. Pavėsinės baldus galite nusipirkti (dabar yra didžiulis jų pasirinkimas) arba pasigaminti patys. Paprasčiausias būdas - nuobliuotas ir nulakuotas lentas pritvirtinkite prie sienų metaliniais kampuočiais.

Specialistas vis dėlto siūlo pagalvoti - ar verta statyti tokią pavėsinę, kai galima surasti daug protingesnį variantą. „Iš tiesų nuo lietaus pasislėpti galima namuose, manau, retas kuris leidžia laiką lyjant lietui pavėsinėje, - teigė L.Krasinskas. - Gal geriau vertėtų nuo saulės spindulių pasistatyti paprastesnį variantą - tarkime, pergolę.“

Pergolė (it. pergola - altana) - tai apželdinta parko arba sodo pavėsinė su kolonomis arba stulpais, ažūriniu grotų pavidalo stogu arba skersinių sijų perdanga. Pirminė pergolės paskirtis ir buvo saugoti nuo intensyvios šilumos, tačiau ilgainiui jai buvo priskirta dar viena funkcija - ji tapo intymių pokalbių ir pasisėdėjimų vieta.

Savo populiarumo apogėjų pergolė pasiekė XVI a., kai be jos nebuvo įmanoma įsivaizduoti nė vieno pilies parko ar sodo. Laikui bėgant pergoles pradėjo statytis ne tik kilmingieji, bet ir paprasti žmonės, taigi jos greitai paplito ir iki šiol laikomos puošniu ir funkcionaliu terasos, kiemo, parko, sodo elementu.

Yra įvairiausių pergolių variantų, kai kurios jų neretai sunkiai beprimena pačią pergolę ir jau nebeatlieka jos funkcijų. Dauguma jų - iš medžio, bet yra ir metalinio karkaso sprendimų. Norintieji karališkos prabangos gali naudoti akmenį, mūrą.

Nepaisant to, kad pergolės karkaso augalams įsikerojus beveik nematyti, vis dėlto tai yra statinys atvirame ore, tad reikėtų pagalvoti apie medžiagų kokybę. Jei tai medis, reikia, kad jis būtų specialiai termiškai apdorotas, jei metalas - nerūdijantis, pagrindiniai stulpai gali būti mūrijami iš plytų ar akmenų.

Nuo kiekvieno norų ir erdvės priklauso pergolės plotis, aukštis, stogas, pastarasis gali būti arkos formos, nuožulnus arba tiesus. Natūralu, kad mėgstantieji kompanijas renkasi didesnes pergoles, neretai ten pat būna įrengiama lauko virtuvė.

„Pati paprasčiausia pergolė susideda iš kelių lygiagrečiai stovinčių stulpų, kurie viršuje sujungti lygiomis arba išlenktomis sijomis, - aiškino L.Krasinskas. - Skersiniai ant sijų dedami taip, kad išsikištų apie 30 centimetrų. Tarpai tarp stulpų gali būti užpildomi ažūrinėmis grotelėmis. Naudodami šiuos elementus, galite sukurti įvairias pergolių sistemas.“

Jei stulpams pasirenkamas medis, nevertėtų jo įkasti į gruntą. Praktiškiausia išbetonuoti pamatėlį su metaliniu įdėklu, ir stulpą tvirtinti taip, kad šis nesiliestų su pamatu. Jei vis dėlto nutarėte pagrindinius stulpus įkasti į žemę, tada juos įleiskite mažiausiai 60 centimetrų (visa įkasama dalis ir dar maždaug 20 centimetrų padengiama antiseptiku).

Pergolės aukštis ir plotis parenkamas atsižvelgiant į sklypo proporcijas ir kiekvieno norus. Rekomenduojamas aukštis - apie 2,5 metro, atstumai tarp pagrindinių stulpų eilėje - iki 4 metrų. Pergolės gali būti statomos saulėtoje sklypo dalyje prie įėjimų, takų, vidiniuose kiemo kampuose susidariusiuose tarp dviejų pastatų, prie namo sienos ir t. t.

Verta pamąstyti ir apie tai, kokie augalai apipins pergolės karkasą. Ir tai nebūtinai turi būti romantiškosios rožės. Daug praktiškesnis variantas - bet koks vijoklinis augalas.

Egzotika ir žiedai visuomet yra gražu, bet verta pagalvoti apie tai, kad pergolė stovės visus metus, tad būtų šaunu, jei ji gerai atrodytų ir savo funkcijas atliktų visais metų laikais.

Įdomu tai, kad pergolė gali būti ne tik puikus vėsumos šaltinis vasarą, bet ir šilumą kaupiantis elementas šąlant orams. „Jei pusiau uždaroje erdvėje pakabintumėte infraraudonųjų spindulių šildytuvą arba viduryje suprojektuotumėte vietą laužui arba krosnelei, tai ir rudenį būtų smagu tokioje pergolėje pasėdėti“, - siūlė sprendimus L.Krasinskas.

Paprastos pergolės apželdinamos laipiojančiais augalais, kurie ypač vertinami dėl greito augimo, gausios lapijos ir gebėjimo lipti plokščiais vertikaliais paviršiais.

Mėgstantiesiems žydinčius augalus tiks vijokliniai, apskritalapiai ar stambiažiedžiai sausmedžiai, raganės, laipiojančios rožės, visterijos. Tiems, kurie nori raminamos žalumos, reikėtų rinktis triskiaučius arba penkialapius vynvyčius, didžialapes kartuoles, paprastuosius apynius, o gėrėtis ir skanauti vienu metu galima aktinijų, vynmedžių, kininių citrinvyčių vaisiais.

Norintiesiems kasmet išbandyti ką nors naujo derėtų sodinti vienmetes lianas (kvapiuosius pelėžirnius, raudonžiedes pupeles, purpurinius arba trispalvius sukučius, didžiąsias arba skydines nasturtas, dygliavaisius virkštenius). Lianos turi būti formuojamos taip, kad apačioje nesimatytų belapių stiebų.

Nepaisant to, kad mūro darbai atliekami statybvietėje, lyjant lietui ir kaitinant saulei, nepaisant, kad sumūryti sienas trunka ganėtinai ilgai ir tam reikalingi šlapi mūrijimo skiediniai, Lietuvoje vyrauja mūrinė statyba.

Tie, kas gilinasi į tautos mentalitetą, galbūt paaiškintų, kad gaisro ir sudegusių namų baimė yra taip giliai įsigėrusi į kraują, kad tik mūras laikomas patikimu konstruktyvu. Tačiau jeigu taip, kaip paaiškinti, kad mūro sienos šiltinamos greitai užsidegančia termoizoliacija?

Jau daugiau kaip 20 metų mūrininku dirbantis Vincas sako, jog individualaus namo laikančiųjų sienų blokelių medžiagos pasirinkimas yra savininko skonio reikalas. Lauko sienų blokeliai yra laikančiosios namo konstrukcijos ir turi atlaikyti stogo bei perdangos apkrovas, kitos funkcijos tėra pagalbinės.

Tad praktiškai rinkoje nėra blokelių, kurie šios funkcijos neatliktų. Tiesa, vienų stipris mažesnis, kitų didesnis, bet jie visi tinka individualaus namo statybai. Be gniuždymo stiprio, kurį lemia medžiagos tankis, kaip svarbią blokelių savybę aš akcentuočiau blokelių matmenų tikslumą.

Įsivaizduokite, jei reikia sumūryti blokelius, kurių guldomo paviršiaus nuokrypis yra 5 milimetrai. Vadinasi, naudosite daugiau skiedinio, bus daugiau darbo ir sąnaudų, per siūles susidarys šilumos tilteliai. Nors teoriškai tokios matmenų paklaidos negali būti, pagal standartą blokelių paviršiaus plokštumos, lygiagretumo nuokrypis gali būti 1-1,5 mm, tačiau praktiškai taip būna.

Jo nuomone, reiktų atkreipti dėmesį, kuo jungiami blokeliai - cemento skiediniu ar klijais. Cemento mišinio siūlės nėra labai tvirtos. Jeigu blokų matmenys pakankamai tikslūs, jie gali būti mūrijami plonesniu skiedinio sluoksniu, taip išgaunant plonesnes siūles, tvirtesnį mūrą ir mažesnius šilumos tiltelius.

Statybininkas taip pat mini blokelių pjaustymo patogumą, blokelių šonines įlaidas, kai juos jungti reikia tik horizontaliai, armatūros kiekį, kitus pagalbinius elementus. Kuo greičiau ir patogiau blokeliai sumūrijami, tuo mažesni namo statybos kaštai.

Mūrininkas praktikas sako, kad daugelis žmonių įsivaizduoja, jog vieni statybiniai blokeliai yra „šaltesni“, kiti „šiltesni“. „Nors blokelių šilumos laidumo vertė skiriasi, bet ne ji lemia pastato šilumines savybes. Namo sienų „šiltumas“ ar „šaltumas“ priklauso nuo termoizoliacijos sluoksnio ir jo sandarumo.

Tvirtesni blokeliai yra sunkesni ir laidesni šilumai. VILNIUS TECH Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas dr. Sigitas Vėjelis paaiškina, jog „statybinės šiluminės fizikos žinynuose nurodoma, jog minimaliu pakankamu šilumos kaupimu pasižymi sienos, kurių 1 kub.m masė ne mažesnė kaip 300 kg.

Šilumos akumuliacines savybes apibūdina savitoji šiluminė talpa Cp (J/(kg·K)). Lyginant šį dydį galima spręsti apie medžiagos akumuliacines savybes. Kadangi skirtingų medžiagų tankiai yra labai skirtingi, tai aiškesniam palyginimui šiluminę talpą verta padauginti iš medžiagos tankio.

Tokiu atveju, kai mūro tankis, pavyzdžiui, 1260 kg/kub.m ir jo šiluminė talpa 1000 J/(kg·K), tai 1 kub.m pakelti temperatūrą (sukaupti šilumą) 1 laipsniu C, reikės 1260 kJ, o 5 laipsniais C - 6300 kJ.

Statybininkas praktikas irgi tai patvirtina, sakydamas, jog jeigu, pavyzdžiui, mūro sienos nelygios ar nelygiai priklijuojama termoizoliacinė medžiaga, sukuriamas šilumos tiltelis. Tokiu atveju ne tik blokelių, bet ir apšiltinamojo sluoksnio šiluminės savybės netenka prasmės.

„Termoizoliacinės plokštės turi priglusti prie sienos visa savo plokštuma, turi būti priklijuotos ir/ar sandariai pritvirtintos smeigėmis. Bet koks iškilimas, dėl kurio susidaro tarpas tarp sienos ir šiltinamojo sluoksnio, yra šilumos nuostolių šaltinis.

Statybininko nuomone, daugelis statytojų neteisingai supranta blokelių drėgmės įgeriamumą. Pagal patekimą į medžiagą yra kelios drėgmės rūšys ir reikia atskirti apie ką kalbame. Deja, daugeliu atvejų naudojami skirtingi terminai, tad vartotojams neprofesionalams susigaudyti yra sudėtinga.

Jis pataria atsiversti blokelių eksploatacinių savybių deklaracijas ir palyginti skaičius. Nors ir deklaracijose naudojami skirtingi terminai, bet susigaudyti įmanoma. Matav. Tad peržiūrėjus eksploatacinių savybių deklaracijas net ir ne profesionalui aišku, kad akytojo betono blokelių šiluminės savybės geresnės nei silikatinių. Bet šio tipo silikatiniai blokeliai maždaug tris kartus tvirtesni nei akytojo betono.

Silikatiniai blokeliai turi tokį pat ar didesnį vandens garų difuzijos arba garų pralaidumo koeficientą μ. Garų pralaidumo koeficientas rodo medžiagos gebėjimą sugerti ir išgarinti vandens garus.

Šios savybės intensyvumas nusakomas µ ("miu") koeficientu. Tai yra ta savybė, kuri populiariai vadinama medžiagos „kvėpavimu“ - t.y. laidumu oro garams. Kuo garų pralaidumo koeficiento skaičius mažesnis, tuo daugiau vandens garų praleidžia medžiaga ar konstrukcija, supaprastintai kalbant, tai yra labiau „kvėpuojanti“ medžiaga.

Blokelių laidumas oro garams yra svarbus eksploatacijos metu, statybos metu svarbesnė savybė yra vandens įgeriamumas arba įmirkis. Blokelių įmirkio rodiklis nusako, kiek medžiaga geba įgerti vandens tiesiogiai su juo liesdamasi.

Blokelis pasveriamas, po to panardinamas į vandenį ir mirkomas 48 valandas. Tada vėl pasveriamas ir nustatomas vandens įmirkis, išreikštas procentais. Sunkios ir tankios medžiagos džiūsta lėčiau, porėtos - greičiau.

Pavyzdžiui, porėto akytbetonio įgerta drėgmė greitai išgaruoja, porėtos struktūros sienos „kvėpuoja“, t. y., vandens garų judėjimas per sienos konstrukciją vyksta laisvai, drėgmė ir garai sienose neužsilaiko.

Galima iki užkimimo ginčytis, kuri termoizoliacinė medžiaga geresnė, praktikas sako, kad idealių medžiagų nebūna, termoizoliacinės medžiagos pasirinkimą lemia fasado konstrukcija. Dažnai namo šiltinimui pasirenkamas pilkasis polistireninis putplastis - neoporas, kurio šiluminės savybės yra geresnės nei baltojo polistireninio putplasčio.

Naudojant pilkąjį putplastį sumažėja termoizoliacijos sluoksnio storis, smeigių ilgis. Bet kurio tipo polistireninis putplastis nekeičia savo šiluminių savybių dėl sąlyčio su drėgme, išlaiko formą.

Statybininkas sako, kad kartais klaidingai įsivaizduojama, jog izoliacines plokštes laiko smeigės, o ne klijai. Statytojai sienų šiltinimui pasirinkdami pilkąjį neoporą, kurio termoizoliacinės savybės apie 20 proc. geresnės nei baltojo putplasčio ir atitinkamai mažėja sluoksnio storis, ne visada įvertina riziką, susijusią su neoporo reakcija į temperatūros pokyčius.

Lenkijoje buvo atliktas baltojo ir pilkojo polistireninio putplasčio, veikiamų saulės, bandymas. Termovizinė nuotrauka rodo didelį (apie 40 °C) skirtumą tarp pilkos ir baltos spalvos putplasčio paviršiaus temperatūros saulėtoje sienos pusėje.

„Juk kiekvienas žinome, kad palietus ranka saulėkaitoje stovinčius baltos ir juodos spalvos automobilius, nuo juodo paviršiaus galima nusideginti ranką, tuo tarpu baltas bus šiltas, bet ne toks karštas. Taip pat visi žinome, kad bet kuriam polistireniniam putplasčiui kenkia tiesioginė saulė, ilgam paliktas saulėje jis ima trupėti.

Todėl negalima ilgam palikti bet kuriuo putplasčiu apšiltintų ir netinkuotų sienų, saulės paveiktą putplastį rekomenduojama šlifuoti. Tačiau neoporui tiesioginė saulė kenksmingesnė nei baltajam, nes tamsus paviršius įkaista daug smarkiau.

Pakanka keliasdešimties minučių tiesioginių saulės spindulių, kad neoporo temperatūra pakiltų keliomis dešimtimis laipsnių C. Tuomet plokštės išsiplečia, spaudžiasi prie gretimų plokščių ir deformuojasi atšokdamos nuo sienų. Sumažėjus temperatūrai neoporas traukiasi ir tarp plokščių susidaro tarpai. Šis procesas vyksta ir po tamsios spalvos tinku.

Be to, putplastis įkaista ne per visą storį, atsiranda dar papildomi vidiniai įtempiai. Tačiau jis sako, kad ši ypatybė jokiu būdu nenubraukia neoporo privalumų - efektyvesnės izoliacijos ir plonesnio sluoksnio bei neįgilintų langų.

Tad šiltinant neoporu reiktų vengti tiesioginės saulės. Statybininkas sako, kad dėl šios problemos Lenkijoje jau bandoma gaminti termoizoliacines plokštes su balto putplasčio paviršiumi ir pilku vidiniu neoporu.

Saulėtu oru šiltinant fasadus neoporu rekomenduojama naudoti specialius greitos fiksacijos klijus Knauf Neoporkleber. Neoporo klijavimas: plokštės kraštai dengiami 5 cm pločio ir 2 cm aukščio klijų juosta, viduryje - 3-4 kauburėliai. Klijai turi dengti ne mažiau kaip 40 proc.

Neoporo klijai tinka ant visų statybinių blokelių paviršių, dirbti galima esant ≥ +5 ºC oro temperatūrai. Jei reikia, o dažniausiai reikia kampuose, užklijuotas plokštes po 24-48 valandų galima tvirtinti smeigėmis.

Statybininkas teigia, kad dirbant su šiais klijais net ir saulėtu oru neoporas gerai sukimba su pagrindu ir nėra rizikos jam deformuotis. Klijai pasižymi greita fiksacija ir todėl plokštės greitai sukimba su mūru, dėl aukštesnės temperatūros jos negali taip lengvai deformuotis ir sugadinti dažnai jau padengtą armuojantį ar netgi dekoratyvinį sluoksnį.

„Kiekviena medžiaga turi savų privalumų ir trūkumų. Visa esmė - teisingas naudojimas. Aquapanel Cement Board Outdoor plokštę sudaro Portlando cemento branduolys su užpildais, plokštė iš abiejų pusių padengta stiklo pluošto tinklu. Tai stabilus fasado apdailos pagrindas, atsparus ekstremaliems atmosferos poveikiams.

2009 metais į šiaurę nuo Malmės buvo pastatytas vienas efektyviausių individualių namų Švedijoje, gaminantis daugiau energijos nei sunaudoja. 150 kvadratinių metrų ploto „Villa Akarp“ namas elektros energijai ir šildymui sunaudoja 5500 kWh per metus (apie 36 kWh/kvm), daugiausia elektros energijos generuoja 18 kv. m saulės modulių jėgainė.

Šio namo sienų konstrukcijos šilumos perdavimo koeficientas (U vertė) yra 0,07 W/kv.mK, izoliacijos sluoksnio storis nuo 400 iki 545 mm.

Cementinės Aquapanel plokštės kartu su ypač atspariais mineraliniais apdailos tinkais gali sukurti unikalaus charakterio, besiūlius fasadus, kurių ilgis yra iki 15 m. Sistema, skirta karkasinėms sienoms, montuojama sausai, be šlapių procesų ir, lyginant su mūro masyvu, pasižymi mažesniu svoriu ir greitesniu montavimu, geresnėmis šilumos ir garso izoliacijos savybėmis, sudaro galimybes įvairesnei pastatų architektūrinei išraiškai bei fasadų apdailai.

Sumontavus pastato „kevalą" iš Knauf Aquapanel, nereikia laukti kol iš mūro pasišalins drėgmė, galima greičiau pradėti kitus darbus patalpų viduje, pvz., įrengti pagrindus grindims, pertvaras ir t. t., o išorėje tuo metu baigti fasado apdailos sluoksnį.

Statybinių blokelių kainos

Kainos: nuo 6-28 €/m2 (vid. Klinkerio plytų mūras nuo 0,90ct už plytą.

tags: #murine #terasos #sienele