Motiejaus Valančiaus Gimtinės Sodybos Istorija ir Reikšmė

Nasrėnai - kaimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Kretinga-Salantai, 4 km į šiaurės rytus nuo Kūlupėnų. Šis kaimas, priklausantis Salantų regioniniam parkui, yra vyskupo, rašytojo, švietėjo, blaivybės puoselėtojo Motiejaus Valančiaus (1801-1875) gimtinė. Čia prabėgo jo vaikystė. Didelis susidomėjimas vyskupo M. Valančiaus asmenybe, jo darbais, veikla ir kur yra jo gimtinė, buvo jaučiamas pasitinkant jo 100-ąsias gimimo metines 1901 m.

Motiejus Valančius

Muziejaus Įkūrimas ir Istorija

1969 m. įkurtas M. Valančiaus muziejus, kaip Kretingos kraštotyros muziejaus filialas. Jo įsteigimu daugiausiai rūpinosi I. Jablonskis ir tuometinis Kretingos muziejaus direktorius J. Mickevičius bei iš šio krašto kilęs akademikas fizikas A. Jucys. M. Valančiaus gimtinė buvo pradėta tvarkyti Kretingos muziejaus rūpesčiu.

„Įkurti muziejų buvo iššūkis“, - tikino V. Čėsnienė. Įkūrėjai - tuometinis Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevičius, kraštotyrininkas Ignas Jablonskas, fizikas akademikas Adolfas Jucys. „Tada muziejus labiau buvo įkurtas ne kaip vyskupo, o kaip blaivybės platintojo, šviesuolio, rašytojo, visuomenės veikėjo muziejus, apie vyskupą tada nešnekėjo“, - pasakojo V. Čėsnienė.

M. Valančiaus gimtosios sodybos ieškojimu susidomėta dar 1901 m., kada buvo minimas 100 metų jubiliejus. Kretingiškis archeologas, kraštotyrininkas I. Jablonskis yra sudaręs gimtosios Valančių sodybos planą, jame nurodė esamų ir buvusių pastatų vietas. Plane pažymėjo ir kalvės vietą (vyskupo tėvas buvo kalvis).

Antano ir Barboros Milašių, be jokio atlygio davusių kambarį, užleidusių klėtelę, troboje, stovinčioje toje pačioje vietoje, kur buvo Valančių pirkia, įkurtas M. Valančiaus muziejus. Įrengiant muziejų, pirmiausiai sodyboje pastatytas paminklinis akmuo, atgabentas iš Tintelių kaimo laukų. Ant jo J. Mickevičiaus rūpesčiu pritvirtinta metalinė lenta su tekstu: „Šioje sodyboje 1801 m. vasario 16 d. gimė rašytojas Motiejus Valančius“.

Nuo 1990 m. muziejus tapo pavaldus Kūlupėnų sen., o jam vadovavo Algirdas Čėsna. 1996 m. muziejus įregistruotas Kretingos r. sav. (steigėjas - Kretingos r. sav.). Iki 2016 m. liepos 18 d. - beveik 20 m. - muziejui vadovavo Algirdas Čėsna. Direktoriaus veikla buvo susijusi su vyskupo asmenybės, kūrybinio palikimo ir dvasios saugojimu, puoselėjimu ir perdavimu šiuolaikiniam žmogui. A. Čėsna stengėsi kurti etnografinę aplinką, kad sodyboje būtų jaučiama XIX a. dvasia.

2009 m. gruodį Kretingos r. savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtinti nauji muziejaus nuostatai. 2009 m. muziejaus įkūrimo 40-mečio proga išleistas A. Čėsnos leidinys „M. Valančiaus muziejus: kūrimo istorija ir veikla“.

2019 m. gruodžio 30 d. LGHD Dvasininkų herbų registre patvirtintas ir įregistruotas Motiejaus Valančiaus herbas, registro Nr. DK-1. Atkurto herbo autoriai - Žydrūnas Strumila, Paulius Vaniuchinas. Buvęs salantiškis, šio krašto tyrinėtojas, kultūros mecenatas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris P. Vaniuchinas Žemaičių vyskupo ir rašytojo M. Valančiaus atkurtą herbą su liudijimu 2020 m. įteikė Kretingos rajonui.

Sodybos Architektūra ir Ekspozicija

Sodyboje senųjų pastatų beveik nėra, išlikusi tik įdomi penkių kamarų klėtelė, statyta XVIII a. pab., stogastulpis, keli šuliniai.

1998 m. rudenį klėtelė buvo restauruota Kūlupėnų sen. komunalinės tarnybos darbuotojų. Juos konsultavo kūlupėniškis J. Lukauskas. Klėtelės medžio restauravimo darbus atliko kūlupėniškis A. Lubys. Stogui grąžinta pirminė jo forma. Jis, kaip ir iki XIX a. vid., buvo dengtas ilginiais šiaudais. Klėtelėje įrengta etnografinė ekspozicija (šeimos svirnelis, mergos kamara, grūdinė). 2016 m. klėtelės stogas buvo perklotas nendrėmis.

2008 m. M. Valančiaus stogastulpis buvo restauruotas salantiškio tautodailininko A. Pociaus firmos, darbus atliko nasrėniškis R. Kazakevičius. Paskutinį kartą M. Valančiaus stogastulpis restauruotas 1985 m. Tada naujai sukurtas stogastulpis pagal senojo pavyzdį, naujai padaryta vėtrungė-saulutė. Stogastulpį restauravo V. Stončius, metalinę dalį padarė A. Bimba.

M. Valančiaus muziejaus ekspozicijoje pateikta medžiaga, atspindinti rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelią, jo darbus 1850-1875 m. Ekspozicijoje rodomos M. Valančiaus knygelės, autentiški 1848 m. išleisti abu „Žemaičių vyskupystės“ tomai, vyskupo asmeniniai daiktai - stalo įrankiai, sofa, nuotraukos, skrynia, kurią M. Valančius padovanojo knygnešiui Pranciškui Straupui (Stropui) 1868 m. Vienas vyskupo portretas - išsiuvinėtas tautodailininkės J.

Prie kelio, vedančio į rašytojo gimtinės sodybą-muziejų, visus atvykstančius pasitinka žemaičio tautodailininko V. Majoro 1970 m. sukurta skulptūra „Palangos Juzė“. 1997-1998 m. M. Valančiaus gimtinės sodyba pasipuošė dar keturiomis skulptūromis. Vieną iš jų, skirtą 1831 m. ir 1963 m. sukilėliams, sukūrė kretingiškis tautodailininkas A. Viluckis. Salantiškis L. Ruginis savo kūrinį paskyrė M. Valančiaus švietėjiškai veiklai. Kretingiškis S. Žiubrys įamžino Nasrėnus, o G. Staškauskas - M. Valančiaus blaivybės sąjūdį.

Ne viena skulptūra sukurta ir pastatyta A. Skiesgilos. Tai M. Valančiaus kūrinių personažams Mikei Melagėliui ir Guviam Vincei, skulptūra „Bulvei Žemaitijoje 200 metų“ pagal kūrinį „Nauji išmoniai“ knygoje „Pasakojimas Antano Tretininko“. Tas pats skulptorius yra padaręs meninę muziejaus iškabą ir skulptūrą „Angeliukas“. Tautodailininkas R. Puškorius skulptūrą paskyrė M. Valančiaus tėvų atminimui. 1997-2011 m. muziejaus sodyboje pastatytos 9 tautodailininkų skulptūros. Sukurtos skulptūros muziejaus lankytojams padeda įsigilinti į XIX a. laikotarpį, pažinti M. Valančiaus kūrybą.

Motiejaus Valančiaus gimtinė

Reikšmė ir Atminimo Įamžinimas

1969 m. liepos 15 d. Lietuvos Ministrų Tarybos Nutarimu Nr. 294, M. Valančiaus gimtinės sodyba paskelbta respublikinės reikšmės istorijos paminklu. 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 380, M. Valančiaus gimtinė įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

1995 m. Nasrėnuose, M. Valančiaus gimtinės muziejuje, 2 hektarų sklype po atviru dangumi buvo pasodintas 200 ąžuoliukų parkas, kurio centre 2001 m., minint M. Valančiaus 200-ąjį gimimo jubiliejų, iškilo balta paties vyskupo skulptūra. Skulptūrą sukūrė Kęstutis Balčiūnas.

„Nacionalinių vertybių 2011“ rinkimuose „Žmogumi istorine asmenybe“ paskelbtas tautos dvasios puoselėtojas Motiejus Valančius. Statulėlę ir nominaciją liudijantį pažymėjimą Vilniaus rotušėje atsiėmė M. Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius A. Čėsna.

2018 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui Rusijos Menų akademijos akademikas Aleksandras Jakimovičius perdavė Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1864 m. išleistą bažnytinių giesmių knygą - „Kantyčką“.

Visus metus lankytojams atvirą sodybą puošia devynios tautodailininkų kurtos medinės skulptūros, pasakojančios apie vyskupo darbus, jo literatūrinį palikimą ir dvasinę stiprybę. Už kelių žingsnių nuo sodybos žaliuoja Motiejaus Valančiaus ąžuolynas - gyvas atminimo ženklas, pasodintas 1995 m. minint 200-ąsias vyskupo gimimo metines. Ąžuolyno priekyje - Kęstučio Balčiūno sukurtas paminklas, iškilęs 2001 m.

Muziejaus ekspozicijoje pasakojama apie vyskupo gyvenimą ir veiklą - nuo jo švietėjiškos ir ganytojiškos misijos iki literatūrinio paveldo ir blaivybės sąjūdžio istorijos. Sodyboje išlikusi penkių kamarų klėtis, liaudies architektūros paminklas, kviečia įžengti į XIX a.

Nasrėnuose tai yra bendruomenės susiėjimo vieta. „Neturime kitos vietos, todėl čia vyksta viskas - ir kultūriniai renginiai, ir bendruomenės susirinkimai. Muziejus būna nuolat gyvas, bendruomenės jis yra mėgstamas“, - tvirtino V. Čėsnienė. Kad muziejus gyvas ir šiandien, patvirtino ir bendruomenės nariai nasrėniškiai Arvydas ir Alina Zaleckiai bei kūlupėniškė Stasė Butkevičienė: „Muziejų žinome nuo gimimo, mes čia užaugome. Ši vieta mus traukia, sunku pasakyti, kuo. Ne tik muziejus, bet ir vyskupo tuo metu skleistos idėjos yra gyvos.

„Skleidžiamos M. Valančiaus idėjos, tokios, kaip blaivybė, tarpusavio žmonių santykiai, meilė artimui, netikėjimas prietarais, kalbos, tradicijų, papročių saugojimas, meilė gimtajam kraštui, kalbai, aktualios ir šiandien.

Muziejus atlieka ne tik savo pagrindines muziejaus funkcijas, bet ir tenkina bendruomenės socialinius poreikius: rengia tradicinius renginius, Kalvarijos Kalnų giedojimus, Atvelykio šventes vaikams, valstybinių švenčių minėjimus, nuolat bendrauja su Kūlupėnų bendruomene, nes Nasrėnų kaimo branduolys yra jos dalis.

Pagal esančių rinkinių rūšį M. Valančiaus gimtinės muziejus priskiriamas prie memorialinių muziejų. Toks muziejus unikalus autentiška, etnografine aplinka. Tai įpareigoja, kad ir vykdoma veikla būtų etnografinės krypties. M. Valančiaus sodyba žinoma ir dėl žemaitiško žodžio populiarinimo: čia vyksta tradiciniai M. Valančiaus skaitymai. Vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Audimo mokyklėlėje (projektas pradėtas vykdyti nuo 2006 m.) audėja Regina Tilvikienė mokina austi tautiškas juostas. Mokoma žaisti senovinius žaidimus.

Sodyboje vyksta Žemaitijos tradicijas puoselėjantys edukaciniai užsiėmimai vaikams ir suaugusiems. Nuo 1999 m. Nasrėnuose pabuvojo žmonės iš visų pasaulio kraštų - Japonijos, Naujosios Zelandijos, Vokietijos ir kt. Per 2020 m. gimtinę-muziejų aplankė 1,2 tūkst. lankytojų. Kretingos rajono savivaldybei gavus Europos Sąjungos paramos lėšų - 120 tūkst. Eur - iš Kaimo plėtros programos, 2021 m. planuojami atnaujinimo darbai.

Adresas: M. Valančiaus g. 9, Nasrėnų kaimas, LT-97330 Kretingos rajonas.

Apklausa: Ar Kretingos rajono savivaldybėje dabar veikianti buitinių atliekų tvarkymo sistema skatina atliekas rūšiuoti?

„Ir numiręs norėčiau būti jums naudingas ir būsiu, jeigu laikysitės mano pamokymų, kaip gyventi“, - vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžius priminė Nasrėnų vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus vadovė Violeta Čėsnienė. Šiemet šiam muziejui - 50 metų. Šeštadienį Nasrėnuose įvyko muziejaus sukakties minėjimas.

„Stengėmės parodyti muziejaus veiklą, akcentuojant pagrindinius renginius, kurie vyksta čia, edukacinius užsiėmimus, mokėmės žaisti senovinius žaidimus, demonstravome, kaip austi juostas, įvyko skaitovų šventė, kuri muziejuje vyksta jau 25 metus“, - vardino V. Čėsnienė. Skaitovų šventėje dalyvavo moksleiviai iš Klaipėdos, Skuodo ir Kūlupėnų.

„Motiejaus Valančiaus asmenybė - ką ji davė Lietuvai ir kuo ji yra svarbi mūsų istorijai“, - muziejaus svarbą įvardijo jo direktorė.

Pirmąjį pasaulinį karą, bolševikų revoliuciją ir po jos sekusį terorą, Leningrado blokadą ir sovietinio karingojo ateizmo metus išgyvenusi vyskupo Motiejaus Valančiaus 1864 m. išleista bažnytinių giesmių knyga, vadinamoji „Kantyčka“, po daugiau nei šimtmetį trukusių klajonių grįžo į Lietuvą. Antraisiais 1863 m. „Šis giesmynas vertingas ne tik kaip bibliografinė vertybė. Jo puslapių paraštėse glūdi ir istorinių įvykių toli nublokštų, bet niekada tikėjimo ir vilties nepraradusių Lietuvos žmonių istorija“, - pristatydamas giesmyno ir jo savininkės gyvenimo istoriją pasakojo V.

Perduoti šeimos relikviją - daugiau nei 150 metų senumo knygą - M. Valančiaus gimtinės muziejui ambasadorių įpareigojo dailėtyros mokslų daktaras, Rusijos Menų akademijos akademikas Aleksandras Jakimovičius. Giesmynas priklausė jo močiutei, 1880 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje atsidūrusi moteris su šeima planavo trauktis į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau situacijai pasikeitus buvo priversta likti Sovietų Sąjungoje.

Traukiantis iš Lietuvos kartu pasiimtas giesmynas lydėjo ją per visus XX a. „Jis neprapuolė per revoliucijos metų plėšimus ir gaisrus. Nepakliuvo į akis ČK-NKVD-KGB agentams. Močiutė Elena puikiai suprato, kaip pavojinga saugoti šį vaikystės ir jaunystės atminimą šalyje, kur siautė teroro epidemija, o užsienio agentų ir ideologiškai priešiškų elementų paieška baigėsi milijonų žmonių mirtimi. Bet ji buvo išgyvenimo pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis meistrė. Tyli, tačiau užsispyrusi, ji su ironija ir atsiskyrimu žvelgė į ją supančia sovietinę tikrovę. Ji ir jos saugotas giesmynas išgyveno ir Leningrado blokadą, kurios metu močiutė Elena neteko vyro ir sūnaus“, - apie močiutės gyvenimą pasakojo A.

„Lietuviškas giesmynas visada buvo kartu su ja. Kartas nuo karto močiutė vartydavo jį, ir atrodė, kad knyga jai yra pašnekovas toks, kaip Lietuvos miškai ir ežerai, kur ji kasmet važiuodavo iš Rusijos vos tik atšildavo oras. Mūsų maskvietiškame bute, savo kambarėlyje, ji dėkodavo Dievui už dosnią dovaną - gyvenimą. O nuo vaikystės žinomi maldų ir giesmių žodžiai jai padėdavo tai daryti.

„Kantyčkas arba Kninga gesmiu“ lietuviškos spaudos draudimo metais buvo labiausiai paplitusi knyga. Parengta spaudai 1859 m., kai vyskupas Motiejus Valančius rezidavo Varniuose, iš pradžių 1860-1864 metais ji buvo spausdinama Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, o įsigaliojus spaudos draudimui, 1867-1906 m. - Mažojoje Lietuvoje. M. Valančiaus 1864 m. leidimo giesmynas, kurį M. Valančiaus gimtinės muziejui perdavė A. Jakimavičius, - itin retas ir vertingas eksponatas.

Tėvų namai - tai vieta, kurioje formavosi mažojo Motiejuko asmenybė ir vertybės, atsispindėjusios visuose jo gyvenimo darbuose.

Kita stotelė - vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus Nasrėnuose, įkurtas 1969 m. Šioje sodyboje ūkininkų Mykolo ir Onos Valančių šeimoje gimė ir iki 15-os metų gyveno sūnus Motiejus Valančius.

Didysis XIX a. vidurio lietuvių tautos švietėjas ir kultūros puoselėtojas Motiejus Valančius gimė 1801 m. Būsimasis vyskupas pakrikštytas netoli gimtinės esančioje Kalnalio bažnyčioje. Dar būdamas studentas išsiskyrė savo išmintimi, darbštumu ir neeiliniais gabumais. Į kunigus įšventintas 1828 m. Vilniaus katedroje. Teko dirbti kapelionu Mozyriaus ir Kražių mokyklose. Šviesi kunigo Motiejaus Valančiaus asmenybė patraukė net bažnyčios vyresnybės dėmesį. 1840 m. jis pradėjo profesoriauti Vilniaus dvasinėje akademijoje, kuri 1842 m. perkelta į Peterburgą. Į jį išvyko ir Motiejus Valančius. Žemaitijon grįžo 1845 m. ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Varniuose jis parašė svarbiausią savo mokslinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Knygoje išdėstyta Lietuvos bažnyčios, švietimo ir kultūros istorija. 1849 m. kunigas Motiejus Valančius Neapolyje (Italija) įšventintas į vyskupus. 1850-aisiais jis paskirtas vadovauti Žemaičių vyskupystei.

Vyskupas Motiejus Valančius ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Jo visose vadovaujamose parapijose buvo įsteigtos mokyklos, kuriose vaikai mokėsi skaityti lietuviškai, studijavo katekizmą. Vyskupas pradėjo kovoti su girtavimu, skelbė blaivybės idėjas ir ragino žmones stoti į blaivybės brolijas. Iš 1860 m. Motiejus Valančius rašė dvasinio ir religinio turinio knygas, skatino kitus apsišvietusius žmones rašyti gimtąja kalba. Atkakliai vykdomą gimtojo krašto kultūrinimo ir dorinimo darbą nutraukė po 1863 m. sukilimo Lietuvą užgriuvusios represijos, lietuvių kalbos viešumoje vartojimo ir lietuviškos spaudos uždraudimas. Pats Motiejus Valančius su kapitula rusų valdžios įsakymu privalėjo 1864 m. iš Varnių persikelti į Kauną. Jam buvo uždrausta lankytis parapijose. Tačiau rusų valdžios spaudimui nebuvo pasiduota. Motiejus Valančius stojo ginti tautą, katalikų bažnyčią nuo rusinimo, organizavo Tilžėje (Prūsija) lietuviškų leidinių spausdinimą ir slaptą jų platinimą Lietuvoje. Vyskupas įsakė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose, taip pat reikalauti, kad vaikai imdami pirmąją Komuniją jau mokėtų skaityti. Tėvai patys lavino vaikus namie arba samdydavo daraktorius. Vyskupas Motiejus Valančius mirė 1875 m. Kaune.

Atgimusi lietuvių tauta nepamiršo savo Didžiojo Žemaičio. Tarpukariu, buvusioje Žemaičių vyskupystės širdyje Varniuose, buvo pastatytas vyskupui Motiejui Valančiui paminklas, jo vardu pavadintos gatvės ir katalikiškųjų organizacijų universitetas. Net komunistiniai okupantai neišdrįso paniekinti šios iškilios asmenybės tautai nuveiktų darbų. Vyskupo gimtoji sodyba paskelbta architektūros ir istorijos paminklu.

Toliau keliaujame į Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. vasario 17 d. Kalnalio altaristas Juozapas Skalskis pakrikštijo būsimą žymiausią XIX a. Lietuvių švietėją Motiejų Valančių. Toliau kelias veda į Kretingą - prie Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos kapo koplyčios Kretingos senosiose kapinėse, Vilniaus gatvėje. Tėvas Ambrozijus - vienuolis pranciškonas, mokslininkas botanikas, liaudies gydytojas - artimai bendravo su vyskupu M. Valančiumi. Kito maršruto objekto vieta yra visai šalia J. A. Pabrėžos koplyčios - Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyresniojo brolio pranciškonų vienuolio, kunigo Mykolo Valančiaus (1797-1859) kapas. Ilgą laiką gyvenęs Vilniaus vyskupijos bernardinų vienuolynuose jis 1851 m. Kelionę baigsite aplankydami Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kretingos apreiškimo vienuolyną, kurio istorija XIX a. tampriais ryšiais susijusi ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Čia Carinės Rusijos valdžios buvo kalinami kunigai ir pasauliečiai, nubausti už vaikų mokymą lietuviškai bei uždraustos spaudos platinimą. Kretingos vienuolynas garsėjo savo unikalia biblioteka, kurios dalis buvo išsaugota Motiejaus Valančiaus pastangomis, kai po 1863 m. sukilimo buvo naikinamos visos vienuolynų bibliotekos.

Adresas: Motiejaus Valančiaus g. 9, 97330 Nasrėnai, Kretingos r., Lietuva.

tags: #motiejaus #valanciaus #sodyba