Moteriškumui svarbiau ne gimimo metai, o stiprybė, išmintis ir nepriklausomybė. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip moteris gali būti laiminga sulaukusi penkiasdešimties, remiantis žymios aktorės Isabellos Rossellini gyvenimo pavyzdžiu ir psichologų įžvalgomis.
Laikui nepavaldus Isabellos Rossellini grožis ir savitas stilius įtvirtino jos kaip mados etalono statusą. Ji žavėjo žiūrovus įsimintinais vaidmenimis įvairiuose filmuose, bendradarbiavo su prestižiniais prekių ženklais, puošė daugelio žurnalų viršelius. Jos gyvenimas rodo, kiek daug galime pasiekti, būdami ištikimi sau. Ir ko mes, moterys, niekada neturėtume pamiršti.
Isabellos Rossellini gyvenimo kelias
Isabella Fiorella Elettra Giovanna Rossellini kartu su seserimi dvyne Isotta Ingrid Frida Giuliana gimė 1952 m. birželio 18 d. Romoje, garsių tėvų - klasikinio Holivudo žvaigždės švedės Ingrid Bergman ir italų kino režisieriaus, neorealizmo pradininko Roberto Rossellini - šeimoje. Dar prieš joms gimstant laimingas tėvas pranešė gausiems savo pažįstamiems, kad Ingrid netrukus jam padovanos dvi nuostabias mergaites. Iš pradžių mergaitės gyveno su motina, bet kai ji išvyko iš Italijos ir ištekėjo už Larso Schmidto, tėvas pareikalavo grąžinti dukteris į Romą. Motina pasielgė didžiadvasiškai: juk vyras ją paliko ir ji turėjo teisę uždrausti tėvui net matytis su dukterimis. Vaikai (ir vyresnis brolis Renzo) buvo auklėjami kaip dera italų šeimoje, kur tėvas yra svarbiausias asmuo, šeimos maitintojas ir sektinas pavyzdys.
Kai Isabellai buvo trylika, jai diagnozuota sunki skoliozės forma. Dukrą daugiausia slaugė motina, praktiškai nesitraukė nuo Isabellos lovos. Liga progresavo, o gydytojų diagnozės skambėjo grėsmingai: jei operacija nepavyktų, mergaitė visam gyvenimui liktų neįgaliojo vežimėlyje.
Užaugusi kino šeimoje, Isabella visai nesiruošė sekti tėvų pėdomis. Atvirkščiai, labai stengėsi išvengti darbo kine. Beje, nė vienai Bergman ir Rossellini atžalai nepavyko pabėgti nuo kino: už kadro dirba ir Isabellos brolis, ir sesuo. Tarp Paryžiaus ir Romos užaugusi Isabella baigė studijas Romos kostiumo ir mados akademijoje, o paskui prieš tėvų valią išvyko į Niujorką, kur mokėsi Fincho laisvųjų menų koledže. Kurį laiką dirbo italų kalbos mokytoja ir vertėja, vėliau išbandė ir kitas profesijas: fotografės, kostiumų dailininkės, Italijos televizijos stoties RAI korespondentės. O sulaukusi dvidešimties tapo modeliu.
Tobula figūra, ilgos lieknos kojos, išraiškingos akys, deginančios žaliai mėlyna ugnimi, ir ypatinga, dažnai lyginama su katės eisena darė ją neprilygstamą. Prieš pasirodant didžiajame ekrane, merginos veidas puikavosi ant maždaug 500 žurnalų viršelių. Ryškus jos grožis tiesiog užkariavo pasaulį. 1999 m. Danijos selekcininkai išvedė naują arbatinių rožių veislę dideliais žiedais, kurią pavadino Isabellos Rossellini garbei. Dizaineriai mėgo ją už įžūlią drąsą. Pavyzdžiui, vienoje madų peržiūroje ji ėjo podiumu su cigarete, o pasirodžiusi po metų dažėsi lūpas, šoko tango ir iš mažo maišelio išsitraukė pistoletą.
Būdama dvidešimt aštuonerių ji tapo prancūzų kvepalų ir kosmetikos firmos „Lancôme“ reklaminiu veidu. Prieš kino kamerą Isabella Rossellini kartu su motina debiutavo 1976 m. filme „Laiko klausimas“ („A Matter of Time“), kur atliko nedidelį vienuolės Pijos vaidmenį. Pirmo didesnio vaidmens sulaukė 1979 m. savo tautiečių Paolo ir Vittorio Taviani filme „Pieva“ („Il prato“). Karjeros kine pradžią aktorė prisimena taip: „Spaudoje buvo rašoma: „Ji panaši į savo motiną, bet tikrai nepaveldėjo jos talento.“ Tai mane žeidė. Kai taip sakoma šiandien, tiesiog atsakau: na, gal ir tiesa. Tai nebe taip skaudina.“ Todėl ir pasirodymus filmavimo aikštelėje laikė atsitiktiniais nuotykiais.
Isabella Rossellini about how modelling is not a question of age
Viskas pasikeitė 1986 m., kai Isabella Rossellini susitiko su Davidu Lynchu. Ji išgyveno savo dramatiškiausią meilę ir sulaukė svarbiausio vaidmens karjeroje. Šio režisieriaus erotinis trileris „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986) sukėlė daug diskusijų. Ant savidestrukcijos slenksčio atsidūrusios salono dainininkės Doroti Valens vaidmuo sulaukė kino kritikų pagyrų ir atnešė Rossellini pasaulinę sėkmę.
Po ketverių metų Davidas Lynchas vėl pasiūlė jai vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotame filme „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990). Aktorė prisimena: „Kartą su Davidu užsukau į knygyną ir pamačiau ten knygą apie Fridą Kahlo. Tuomet populiariajai kultūrai ji dar buvo nežinoma. Pasakiau Davidui: „Tik pažiūrėk į tą moterį. Ji ir gundanti, ir atstumianti vienu metu. Kartais ji vaizduoja save žaizdotą, kartais - su ūsais ir suaugusiais antakiais.“
1988 m. Isabella Rossellini vaidino režisierės Tinos Rathbone filme „Zelė ir aš“ („Zelly and Me“). Šiame filme Lynchas debiutavo kaip aktorius, suvaidino paslaptingą guvernantės vaikiną Vilį. Pasitaikė ir nelabai sėkmingų vaidmenų, pelniusių net gėdingą „Auksinės avietės“ nominaciją. 1987 m. 1990 m. ji vaidino kostiuminėje komedijoje „Žavingos damos“ („Dames galantes“), nukeliančioje į XIX a. 1993 m. ji vaidino kartu su Jeffu Bridgesu Peterio Weiro dramoje „Be baimės“ („Fearless“) ir su Anthony Hopkinsu Johno Schlesingerio šnipų trileryje „Nekalti“ („The Innocent“). Pastarajame paslaptinga gražuolė suvilioja britų mokslininką ir šis padaro nedovanotiną klaidą, įsipainiojęs į politinių intrigų, nepasitikėjimo ir beprotiškos meilės labirintą. Dar viena lemtinga moteris Rossellini filmografijoje.
1994 m. Isabella Rossellini vaidino filme „Nemirtinga mylimoji“ („Immortal Beloved“) apie muzikos genijaus Ludwigo van Beethoveno paslaptingą meilę. Po kompozitoriaus mirties jo padėjėjas Antonas Schindleris ieško nežinomos paveldėtojos, laiške pavadintos „vienintele nemirtinga mylimąja“. Rossellini įkūnijo vengrų aristokratę grafienę Aną Mariją Erdody.
Už vaidmenį režisieriaus Marko Rydellio detektyvinėje televizijos dramoje „Amžiaus žmogžudystė“ („Crime of the Century“, 1996), sukurtoje pagal tikrus įvykius, Isabella Rossellini buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“. Rossellini suvaidino sugniuždytą, sutrikusią jo žmoną. Olandų aktoriaus Jeroeno Krabbé’s režisūrinis debiutas, drama „Pamestas bagažas“ („Left Luggage“, 1998) Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota specialiu prizu kaip geriausias europietiškas filmas. Su Isabella Rossellini jiedu susipažino vaidindami filme „Nemirtinga mylimoji“, ir Krabbé pakvietė partnerę suvaidinti savo debiute. Isabella Rossellini vaidina nuolankią ponią Kalman, susitaikiusią su viskuo, bijančią ginčytis su durininku naciu ar įeiti į vyro kabinetą, viską aiškinančią Dievo valia.
1998 m. Rossellini vaidino fantastiniame televizijos filme „Merlinas“ su Samu Neillu ir Helena Bonham Carter, o 2000 m. buvo išdidi grafienė „Don Kichoto“ („Don Quixote“) televizijos ekranizacijoje su Bobu Hoskinsu. Miniseriale „Napoleonas“ („Napoléon“, 2002), kuriame imperatorių vaidino populiarus prancūzų aktorius Christianas Clavier, Rossellini buvo didžioji jo meilė Joséphine de Beauharnais. Ji dalyvavo ir eksperimentiniame brito Peterio Greenaway’aus projekte „Tulso Luperio lagaminai“ („Tulse Luper Suitcases“, 2003).
Asmeninis Isabellos Rossellini gyvenimas nebuvo paprastas. Anksti netekusi tėvų (Roberto Rossellini mirė 1980, Ingrid Bergman - 1982 metais), ji visada svajojo apie „tikrą itališką šeimą“. Tačiau sicilietišką vyro pavydą ji sugebėjo atlaikyti tik ketverius metus. Isabella padavė skyrybų prašymą ir tiesiog pabėgo pas jauną modelį Jonathaną Wiedemanną. Su Davidu Lynchu jie palaikė artimus santykius net šešerius metus. Tačiau šis ekscentriškas menininkas visada pasižymėjo nenuspėjamu charakteriu, jis tiesiog tyliai, nepaaiškinęs kodėl, paliko Isabellą. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis.
Nuo sunkios depresijos Isabellą išgelbėjo aktorius Gary Oldmanas, įsimylėjęs ją „Nemirtingos mylimosios“ filmavimo aikštelėje. Gary pasipiršo Isabellai, tačiau aktorė nusprendė surengti jam „bandomąjį laikotarpį“, per kurį turėtų atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Dabar Isabella Rossellini yra vieniša. „Nemanau, kad galėčiau daryti tuos dalykus, kuriuos darau, jei turėčiau vyrą. Vyrai atima daug laiko“, - sako ji. 1993 m. Rossellini įsivaikino afroamerikiečių kilmės berniuką Roberto, kuriam davė savo garsaus tėvo vardą.
Didelis sukrėtimas aktorei buvo ir nutrauktas bendradarbiavimas su „Lancôme“. „Man buvo pranešta, kad reklama yra apie svajones, o moterys svajoja būti jaunos, todėl aš nebegaliu atstovauti tai svajonei“, - sakė ji laikraščiui „The Guardian“. Nors nerimavo dėl savo finansinės padėties, vis dėlto nepalūžo. Apie plastinės chirurgijos pramonę ir laiką stabdančias operacijas kalbėjo: „Tai tiesiog nauja mizoginijos rūšis. Pagrindinė problema yra paprasčiausias seksizmas. Sprendžiant iš kosmetikos reklamų, galima daryti išvadą, kad makiažas skirtas tik gražioms dvidešimtmetėms, bet juk brandžios moterys nori reklamose matyti savo bendraamžes - skirtingo amžiaus moterys reklamose pasitarnauja visoms, o jaunų merginų negąsdina perspektyva pasenti.“
2000 m. Laimė, kine ji ir toliau dažnai filmavosi. Tiesa, vaidmenys būdavo nepagrindiniai arba nelabai įdomūs ne ypač sėkminguose filmuose. 2006 m. ji suvaidino režisieriaus Douglaso McGratho biografinėje dramoje „Nekenčiamiausias“ („Infamous“, 2006), kur pateikiama sava versija apie paskutinio Trumano Capote’s šedevro „Šaltakraujiškai“ atsiradimą. Apsupta tokių žvaigždžių kaip Sigourney Weaver, Sandra Bullock, Danielis Craigas ir Gwyneth Paltrow, Rossellini suvaidino rašytojo draugę, ekscentrišką turtuolę italę Marellą Agnelli. Šmėkštelėjo romantinėje komedijoje „Atsitiktinis vyras“ („The Accidental Husband“, 2008), kur dominavo Uma Thurman, Colinas Firthas ir Samas Shepardas. Melancholiškoje režisieriaus Jameso Gray’aus dramoje „Tarp dviejų mylimųjų“ („Two Lovers“, 2008) suvaidino į painų meilės trikampį įsivėlusio pagrindinio personažo motiną. Jos partneriu šiame filme buvo Joaquinas Phoenixas.
Jaunos prancūzų režisierės Julie Gavras romantinėje komedijoje „Vėlai pražydę“ („Late Bloomers“, 2011) Isabella Rossellini ir Williamas Hurtas sudarė puikų duetą.
Šiandien Rossellini sako esanti dėkinga, kad prieš ketvirtį amžiaus Holivudas ją nurašė ir nelabai jos pasigedo. Būtent tada ji pradėjo rašyti knygas ir scenarijus, būdama penkiasdešimties įstojo į universitetą ir baigė gyvūnų elgsenos magistro studijas, nusipirko ūkį, ėmė skaityti paskaitas. Sėkmės sulaukė jos trumpametražiai filmai apie gyvūnų poravimąsi, kuriuose originaliai derinamas humoras ir mokslo žinios. Filmus rodė Roberto Redfordo „Sundance TV“. Tai filmukų apie gyvūnų seksualumą serijos „Green Porno“ ir „Seduce Me“.
Juose Rossellini persirengia įvairiais gyvūnais, šoka, puošiasi, erzina ir juda su uždėtu peniu. 2005 m. ji parašė scenarijų siurrealistiniam trumpametražiam filmui apie savo tėvą „Mano tėčiui 100 met...“
Psichologiniai aspektai ir patarimai
Tačiau sulaukusios brandaus amžiaus įvairiausiomis spalvomis pražysta moterys. Juk ne veltui sakoma, kad tuomet prasideda „aksominis“ moters amžius... Gydytojų teigimu, dažnai vyresnio amžiaus moterys patiria kur kas stipresnį orgazmą nei jaunystėje. Tam esą gali turėti įtakos atsipalaidavimas ir visiškas atsidavimas pojūčiams, susijęs su mažesne rizika pastoti.
Psichoterapeuto-seksopatologo Viktoro Šapurovo teigimu, jei vyrui nesutrinka erekcija ir jei jis neserga sunkiomis somatinėmis (fizinėmis) ligomis, - abu partneriai mylėtis gali kad ir iki gilios senatvės. Juk, sulaukus keturiasdešimties, lytiniai santykiai tampa brandesni, prasidėjus menopauzei nebereikia rūpintis kontracepcija. Žinoma, vyrui tikrai „nepakenks“ įvairūs (ypač daugiau cinko turintys) stipriajai lyčiai skirti vitaminai.
Tačiau, gydytojo teigimu, net ir tiems atvejams, kai „noriu - bet negaliu“, šiuolaikinė medicina turi ką pasiūlyti. Pasak jo, šiandien Lietuvoje galima nusipirkti tris preparatus (tadalafiną, vardenafilį, sildenafilį - vaistinėse parduodamus atitinkamai Cialis, Levitra ir Viagra pavadinimais), kurių vienas visiems tikrai girdėtas, tačiau kiti du - nemažiau veiksmingi. Bet svarbiausia, norint išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir mėgautis malonumais miegamajame, - gyventi darnioje ir laimingoje šeimoje, reguliariai mylėtis su tuo pačiu partneriu ir rūpintis abiejų pasitenkinimu. Retai ir negausiai vartojamas alkoholis taip pat padės išsaugoti vyriškąsias jėgas.
Štai keletas patarimų, kaip moteris gali būti laiminga sulaukusi penkiasdešimties:
- Būkite ištikimos sau. Nebijokite laužyti stereotipų ir daryti tai, kas jums teikia džiaugsmą.
- Rūpinkitės savo sveikata. Reguliariai sportuokite, sveikai maitinkitės ir skirkite laiko poilsiui.
- Puoselėkite santykius su artimaisiais. Bendraukite su draugais, šeima ir mylimaisiais.
- Atraskite naujų pomėgių. Išbandykite naujas veiklas, kurios jus domina.
- Nebijokite svajoti. Leiskite sau pasvajoti apie tai, ko norite pasiekti gyvenime.
Pavyzdžiui, Janinos istorija: „Sūnus su savo šeima gyvena kitame mieste, o man vienai nusibodo būti, todėl mintimis ėmiau šauktis žmogaus - intelektualaus, išsilavinusio. Ir visata mane išgirdo: vieną dieną užsukusi į banką išvydau aktorių Česlovą Stonį, su kuriuo jau kartą buvau bendravusi per jo viešnagę mūsų kaimo mokykloje. Banke priėjau, pasisveikinau ir paklausiau, gal kartais prisimena mane. Jo skambučio laukiau visą mėnesį, o nesulaukusi pati parašiau labai gražią žinutę, Stonys atskambino iškart“, - nenuleisdama nuo vyro akių šypsosi Janina. Ir kai Janinai suėjo 54, o Česlovui 69 metai pora atšoko vestuves.“
Janina tapo aktyvia kelių augalų mylėtojų feisbuke grupių nare, čia ji ne tik patirties įgyja, bet ir keičiasi sodinukais, talpina savo gėlynų nuotraukas. Česlovas irgi mėgaujasi gyvenimu kaime, o kai nori pradžiuginti žmoną, prašo kaimyno nuvežti į netoliese esantį E. Limino medelyną, kur savo moteriai negaili nieko. Kitąmet septyniasdešimtmetį švęsianti Janina tarp savo žiedų sukasi lyg voverė nuo ryto iki sutemsta ir sako, kad laimingiausia jaučiasi, kai nusiravi visus gėlynus.
Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso. Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės, nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti garsiau, nei mano pilvas. Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius, neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.
Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko bendro turėti. Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar madoje. Visi mano ankstesnio gyvenimo kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik atvykusi į knygų mugę.
Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika. Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus, stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną. Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų, kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti to, ko reikalauji, bet jei gerbi - tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam prisitaikyti prie permainų.
Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia niekas.
tags: #moteris #penkiasdesimt #turi #buti #laiminga