Molėtai - viena iš krypčių, į kurią keliaujant gamta atima žadą - tiek žiemą ar rudenį, tiek pavasarį bei vasarą. Miestelis žavi ne tik savo gamtine įvairove ir paprastumu, bet ir lankytinų objektų kiekiu.
Molėtų panorama nuo Mindūnų apžvalgos bokšto
Žydų bendruomenės istorija Molėtuose
Lietuvos pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis (1923), Molėtuose gyveno 1772 gyventojai, iš jų - 1343 žydai. XX a. pr. Lietuvoje didžioji dalis lietuvių vertėsi žemės ūkiu, o žydai - prekyba ir amatais. Nors pagal surašymą, žydų turtinė padėtis Molėtuose buvo geresnė nei lietuvių, jiems priklausė didžiausia nekilnojamo turto dalis, bet šių tautų bendravimas kelis amžius nekėlė didelių konfliktų. Lietuvos valstybės sukūrimas leido suklestėti žydų draugijoms, labdaros organizacijoms. Sąjunga palaikė žydų interesus, rūpinosi jų patriotizmo ugdymu. Molėtuose veikė ir Pamatinio Palestinos fondo ir Žydų tautinio fondo draugijos skyrius.
Net ir likvidavus žydų autonomiją 1926 m., liko gerai veikianti žydų švietimo sistema. Lietuvos valstybė buvo suinteresuota, kad žydai mokytųsi ne tik jidiš ir hebrajų, bet kartu išmoktų ir lietuvių kalbą - atitrūktų nuo rusų ir vokiečių kalbų įtakos. Molėtuose buvo ir Žydų karių sąjungos skyrius, kur veikė žydų kariai, dalyvavę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Tarpukario nesutarimai
Vis dėlto valstybingumą įtvirtinę lietuviai buvo vis labiau raginami rūpintis savo tautos ekonomine padėtimi ir perimti prekybą į savo rankas. Būtent ekonominė konkurencija tapo įtampos tarp lietuvių ir žydų priežastimi. Lietuvių kooperatyvai buvo remiami valstybės. Lietuvos verslininkų draugijos „Verslas“ agitacija, kad nebūtų perkama iš žydų, taip pat smarkiai paveikė žydų ekonomiką. Kartais ir kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve, o pirkdavę iš žydų buvo smerkiami. Savo ruožtu žydai sinagogose rengė atsakus prieš tokius lietuvių žingsnius.
Prie lietuvių ir žydų tarpukario nesutarimų prisidėjo ir tai, kad žydų bendruomenei įtaką darė iš bolševikinės Rusijos sklidusios proletarinės idėjos. Jauni Lietuvos žydai, ypač kilę iš vargingesnių sluoksnių, suartėjo su komunistine organizacija, kuri nepriklausomoje Lietuvoje buvo už įstatymo ribų. Istoriografijoje nurodoma, kad Molėtuose prieš II pasaulinį karą komunistinėms organizacijoms priklausė tik žydai. Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, dauguma žydų draugijų, sąjungų ir organizacijų buvo uždarytos. 1940 m. vasarą prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai komunistuojantys žydai galėjo legalizuotis, užimti atsakingas pareigas, jų paslaugomis naudojosi ir represinės sovietinės struktūros.
Didžioji katastrofa
Didžioji Molėtų krašto žydų katastrofa prasidėjo 1941 m. birželio mėnesį, kai į miestelį įžengė naciai. Jau pirmą savaitę buvo suimta ir nužudyta 60 žydų jaunuolių. Senieji molėtiškiai prisimena, kad į miestelį buvo atvykę tik 5-6 vokiečiai, o tvarkos palaikyti liko tik vienas. Vokiečiai suorganizavo vietinių baltaraiščių būrius žydų sargybai įkurtame gete Molėtų centre tarp Vilniaus ir Kauno gatvių, taip pat šaudymams ir turto dalyboms. Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininkas ir apskaitininkas buvo SS pulkininkas štandartenfiureris Karlas Jägeris, 3-ojo operatyvinio būrio vadovas. Jo 1941 m. raportai - tai savotiškos masinių žudynių Lietuvoje buhalterinės knygos: „Šiandien galiu konstatuoti, kad 3 operatyvinis būrys pasiekė užsibrėžtą tikslą - išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra...“.
Per vieną 1941 m. rugpjūčio 26 dieną ir naktį buvo nužudyti ir užkasti 700 Molėtų žydų. Štandartenfiurerio K. Jägerio ataskaitoje rašoma, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyti 1469 vaikai. Žydų kūdikiai dažnai net nebuvo šaudomi, juos žudikai paprasčiausiai gyvus sumesdavo į duobes ir užkasdavo kartu su tėvų lavonais.
Ruth Liberman atsiminimai: išdavė kaimynai (Izraelis, 2011):
„Mano senelis Pinkas Šochotas 1941 m. rugpjūčio mėnesį visus Molėtų žydus vedė sušaudyti. Vyrus, moteris, senelius, seneles ir vaikus. Prieš sušaudymą juos uždarė sinagogoje, kuri tuo pačiu yra ir žydų mokykla, ir tris dienas laikė be maisto ir vandens. Mano senelis kreipėsi į rabiną: „Rabi, tėra tik šeši vokiečiai, mes galėtume su jais sutvarkyti ir išlakstytume į visas puses - kas nors išsigelbėtų“. Bet rabinas atsakė: „Tai Dievo valia, jei mes išeisime iš gyvenimo“. Giedodami „Marselietę“, pirmieji į duobę šoko komjaunuoliai. Tada privertė šokti visus kitus. Mano senelis negalėjo su tuo susitaikyti - mirti be jokio pasipriešinimo. Jam pasimaišė protas - perplėšė mano močiutės suknelę ir puolė vieną vokietį, norėdamas perkąsti jo gerklę, bet iškart buvo nušautas. Mano trimetis pusbrolis Motale tris kartus iššliaužė iš duobės, bet jį kaskart vėl įmesdavo į duobę. Aplink stovėjo kaimynai ir žiūrėjo, kaip žudo žydus. Buvo atitemptas ir senas, ligotas daktaras Albertas Jauniškis, kad ir jis žiūrėtų, kaip miršta jo draugai žydai. Matydamas kūdikėlį ir jo norą gyventi, meldė vokiečių, kad jie jį atiduotų jam - jis išaugins vaiką kaip lietuvį. Bet tai nieko nepadėjo. Kitą dieną daktaras iš skausmo mirė.“
Laiškus parašė Molėtų žydai prieš pat žudynes (Yad Vashem, Jeruzalė, O.75/158, O.75/61):
Tsipora Yudelio Nutlevičiaus ir jo tėvo laiškas giminaičiams:
„Mano brangieji svaini ir broliene, <...> rašau jums apie mūsų tragišką mirtį, kuri pasiėmė visus miesto žydus - jie buvo nušauti per septynias Elulio mėnesio dienas. <...> Mes su Judke 16 savaičių slėpėmės rūsyje. Mirtinai kankinomės... Šį laišką rašau iš kalėjimo. Skaičiuojame minutes, kol jie išsives mus sušaudyti. Tai įvyks už kelių minučių... Jie pagavo keletą žydų Anmisl gatvės 8 nr. kieme. Abba Shniplisker buvo ten su savo šeima. Jie atvyko čia kaip iš „kito pasaulio“, tai yra kentėję nuo alkio ir šalčio. Mes palikti be paltų; <...> jau Teveto mėnesio 10-ta diena. Labai šalta. Mes turėjome eiti užsiregistruoti ir mus pagavo. Rytoj mus nušaus. <...>. Ella Gutz išsigelbėjo [pabėgusi] į Šiaulius. Aplinkiniuose miestuose neliko nė vieno žydo. Šiandien galima matyti, kaip pasaulis atrodo be žydų...<...> Laikykitės. Tai yra paskutiniai žodžiai nuo jūsų brolio, kuris žūna kartu su sūnumi Yudeliu Nutlevichiumi. Šiandien 1941 gruodžio 21. Tai bus mūsų atminimo diena.“
Molėtuose gyvenanti sentikė Nadiežda Vlaščenko sako vaikystėje buvusi Molėtų įvykių liudininkė - matė, kaip žydus varo centrine Molėtų gatve, prisimena jaunos žydės languotu švarkeliu, stumiančios vežimėlį, prakeiksmą. Ji pasakoja, kad lietuviai pažinojo žydus kaip savo penkis pirštus, o paskui šaudė. Vokiečiai tik fotografavo, filmavo, o baltaraiščiai užpiltom akim nebematė ką daro. Jei žydas prie duobės nesirengė, tai davė šautuvo buože ir šis virto į duobę ant nušautųjų. Dviejų metukų vaikas nuo išgąsčio net nebeverkė, vidury duobės du rabinai meldėsi. Pasamdytas žmogus kūnus „štabeliavo“ - papila smėlio su kalkių mišiniu ir vėl guldo. Ilgai krutėjo žemė... Iš kur aš žinau? Todėl, kad mano tėvas buvo tris paras dingęs, o kai grįžo, tai tik gėrė ir pasakojo. Iš batų artelės jį paėmė. Liepė įsidėti maisto ir kastuvą. Tie, kurie šaudė, turėjo didžiulį bidoną samagono, tai semdavo kaušais ir šaudė. Miestelis buvo liūdnas, namai tušti, užkaltais langais. Mano broliui liepė ganyt iš žydų surinktas karves. Jos ganėsi netoli tų griovių, kur šaudė. Užuodė jos kraują, tai berniukas negalėjo jų sulaikyt. Tuomet išsidalino ir tas karves.
Anastazijos Kuliešovaitės mama tą dieną, kai buvo renkami miestelio žydai, ėjo į turgų. Kadangi ji buvo tamsiaplaukė, vokiečiai ir ją palaikė žyde ir kartu nusivarė prie duobės. Ją ten pastebėjo sesers bendraklasis, turėjęs šaudyti žydus, paaiškino, kad ji ne žydė, tuomet motiną paleido namo. Pasak Anastazijos, buvo tokių lietuvių, kuriais žydai pasitikėjo, paliko turtus, o šie turtą pasilikę, pranešdavo apie pabėgėlį ar besislapstantįjį. Pasak dar menančiųjų tuos įvykius, žmonės atskirdavo gatvėje, kur žydaitės dantistės paltukas, o kur žydo kromelninko apsiaustėlis.
Renkant medžiagą šiai knygai ir konkrečiai - šiam skyriui - radosi vis daugiau žmonių, kurie nurodė ne tik į nacių bendrininkus, bet ir į tuos kilnius Molėtų krašto žmones, kurie gelbėjo žydus, nepaisant gręsiančio mirtino pavojaus. Vis dėlto, yra kai kas išlikę. Klemensas Kaušinis visą nacių okupacijos laikotarpį rūpinosi inžinieriaus Isako Judelevičiaus šeimos gelbėjimu, įtraukė ir savo seseris - Eleną Umbrasienę, kuri gyveno Molėtų rajone, Keršėniškių kaime ir Оną Navikienę, gyvenusią Alantos valsčiaus Ažuožerių kaime.
Deja, 1944-ųjų birželio vidury kažkam iš kaimynų įskundus, kad saloje pastebėtas pašalinis žmogus, salą užgriuvo policininkai, vadovaujami vokiečių karininko. Krata baigėsi tuo, kad broliai Juozas ir Povilas Vitkauskai buvo žiauriai sumušti ir įkalinti Utenos kalėjime, o I. Judelevičius uždarytas Molėtų daboklėje, vėliau Panevėžio kalėjime. Artėjant frontui, broliams Povilui ir Juozui pavyko iš kalėjimo pabėgti. Po patirtų žiaurių sumušimų jie ilgą laiką sunkiai sirgo. I. Judelevičiaus kelias per kalėjimus ir konclagerius baigėsi išvadavimu Vokietijoje, iš ten jis emigravo į Izraelį.
Teisuoliais buvo apdovanoti net trijų šeimų atstovai, karo metais gelbėję inžinierių I. Judelevičių, jo žmoną Rają ir dukrą Gitą. Greta kitų - buvusieji Molėtų rajono gyventojai Rachelė Vitkauskienė ir du jos sūnūs - Juozas ir Povilas Vitkauskai.
Giedraičių lietuvių išgelbėta žydė Mera Bender (pagal sūnaus Jono Butėno liudijimą, 2009):
„Mano tėvas išgelbėjo Giedraičių gyventoją, mano būsimą motiną Merą Bender, jos draugę Simą Oguzaitę, jis padėjo gelbėtis ir Esfyrai Gutmanaitei. Iškilus pavojui, tėvas paprašė miestelio vargonininko Izidoriaus Steponavičiaus pagalbos. Mera Bender slėpėsi jų namuose ir bažnyčioj. Vėliau Steponavičiai ją perkėlė pas Vaclavos Steponavičienės seserį Prancišką Ilgevičienę (Tarautiškių km.). Mera Bender slapstymasis komplikavosi, kuomet 1944 m. kovo mėnesį jinai pagimdė Vlado Butėno sūnų, t. y. mane. Tada tėvas kreipėsi pagalbos į savo seserį Felę Saikienę, kuri mane augino iki 1948 m. Visos mano paminėtos moterys - Mera Bender (kuri po karo ištekėjo už mano tėvo Vlado Butėno), Sima Oguzaitė ir Esfira Gutmanaitė išgyveno. Joms padėjo daugelis žmonių.“
Malvina ir Matas Valeikos iš Giedraičių slėpė ir globojo anglų kalbos kursų vedėją Gulgaševą, pabėgusią iš geto. Kitą žydaitę - Esfirą (Esterą) Gutmanaitę - nuo 1941 m. pavasario iki rudens slėpė savo namuose Giedraičiuose. Kai pasidarė visai nesaugu, ją išvežė į Karklynę pas dailininką Antaną Jaroševičių (Mato Valeikos pusbrolį). Ten Esfira išbuvo nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rudens.
Žydų Gatvė Vilniuje I Lankytinos vietos Lietuvoje I Jewish Heritage Lithuania
Molėtų rajono gamta ir lankytinos vietos
Molėtų rajono savivaldybė yra Aukštaičių aukštumoje (didžiausias aukštis 228 m, prie Kojeliškių kaimo). Sausio vidutinė temperatūra -4,5 °C, liepos 17,0 °C. Per metus iškrinta 650 mm kritulių. Dirvožemiai daugiausia balkšvažemiai, rudžemiai, yra durpžemių. Miškai užima 28,6 % savivaldybės teritorijos; didžiausi miškai - Poviliškio, Rudesos. Vyrauja pušynai, yra eglynų, drebulynų. Molėtų rajono savivaldybei priklauso Labanoro ir Asvejos regioninių parkų dalys, Žalvarių geologinis, Kamastos kraštovaizdžio, Baldono geomorfologinis, Malkėstaičio ir Virintos hidrografiniai draustiniai.
Molėtai - viena iš krypčių, į kurią keliaujant gamta atima žadą - tiek žiemą ar rudenį, tiek pavasarį bei vasarą. Miestelis žavi ne tik savo gamtine įvairove ir paprastumu, bet ir lankytinų objektų kiekiu.
Lankytinos vietos:
- Alantos dvaras. Istorija byloja, jog Alantos miestelį Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Kristinui Astikui už jo nuopelnus kovoje su Švitrigaila. Nuo tada miestelis turėjo ne vieną naują savininką - atitekęs Radviloms vėliau buvo parduotas kunigaikščiui Tadeušui Pac-Pomarnackiui. Dvare netrūko prabangos - nuo stilingų baldų dvaro rūmuose iki vertingų meno kūrinių, tarp kurių buvo gausi paveikslų kolekcija: giminės, Lietuvos ir Lenkijos karalių portretai.
- Arnionių dvaro sodyba. Kadaise Arnionių dvare gyveno ne viena bajorų giminė: Narbutai, Radvilos, Šveikovskiai.
- Muziejus įsikūręs Videniškiuose esančiame vienuolijos vyresniojo pastate, kuris buvo pastatytas 1754 m. Vienuolyne gyveno Mykolas Giedraitis, kilęs iš garsiųjų kunigaikščių Giedraičių giminės ir 2018 m. lapkričio 8 d.
- Įspūdingas savo aukščiu ir lokacija Mindūnų apžvalgos bokštas kviečia lankytojus pasižvalgyti po Labanoro regioninį parką net iš 36 metrų aukščio!
- Įspūdinga, Asvejos ežero pusiasalyje stūksanti Dubingių piliavietė slepia svarbius istorijos faktus - kadaise čia stovėjusi svarbi Dubingių pilis, saugojusi Vilnių nuo Livonijos ordino puolimų .
- Didžiausia pasaulyje sapnų gaudyklė. Asvejos regioniniame parke taipogi galite rasti neeilinį objektą - didžiausią pasaulyje sapnų gaudyklę. Sapnų gaudyklė - tai talismanas, saugantis žmogaus sapnus. Manoma, jog gaudyklės tikslas yra pagauti košmarus neleidžiant jiems pasiekti mūsų, o geriems sapnams leisti mus aplankyti.
Didžiausia pasaulyje sapnų gaudyklė
Verslo galimybės Molėtuose
Molėtų rajono savivaldybė suaktyvino verslo bei gyventojų komunikaciją, kurios pagrindinė idėja - viskas prasideda nuo M - Mūsų arba Meilės Molėtams. Tai, kad Molėtai gali tapti pradžios, išeities tašku sėkmingam verslui, patvirtina ne viena verslo sėkmės istorija ir tokių pavyzdžių gausa. Viskas prasideda nuo idėjos - svajonės ar potencialios investicijos Naujasis Molėtų turgus, įsikūręs prie vadinamųjų vartų į miestą - kelio Vilnius-Utena, vietinių žmonių ir aplinkinių miestų gyventojų vis labiau atpažįstamas traukos taškas Molėtų rajone.
Pramonės svarbiausios šakos - maisto (mėsos, krakmolo, konditerijos gaminių), trikotažo, siuvimo (bendrovės Lelija Molėtų filialas), medienos apdirbimo pramonė. Tarptautinė įmonė Teltonika. Išplėtotas turizmas (per metus apsilanko 160 000 turistų). Per savivaldybės teritoriją eina Vilniaus-Utenos plentas.
Naujojo Molėtų turgaus vadovas Saulius Dirma: „Nors ir vadinasi Naujasis Molėtų turgus, šiandien mes panašesni į smulkių versliukų, nišinių parduotuvėlių, originalių butikiukų ir paslaugų inkubatorių. Nematome nieko prieš, kad pas mus atsidarytų šunų kirpykla ar būtų teikiamos kitos reikalingos paslaugos. Esame atviri visiems“.
Molėtiškiai Oksana ir Andrius Rinkevičiai pasirinko verslą plėtoti greta savo namų. Išskirtinių formų ir skonių konditeriją gaminanti pora jau planuoja atidaryti naujai įrengtą cechą, kuriame būtų patogu tiek gaminti plūste plūstančius užsakymus, tiek pasitikti klientus.
Molėtiškis Mindaugas Agurkis - vienas iš pavyzdžių, kaip turint verslo idėją pasinaudoti krašto privalumais. Prasidėjus vasaros sezonui, Molėtuose rankinio klubą treniruojantis sportininkas ėmėsi papildomos individualios veiklos - įrengė vandens turizmo inventoriaus nuomos punktą šalia Molėtų miesto paplūdimio.
Rajono vadovams skatinant vis aktyvesnį ir garsesnį savivaldybės administracijos ir verslo atstovų dialogą įgyvendinama paskatų verslui sistema - taikomos mokesčių lengvatos veiklą pradedantiems verslininkams, o pagal paramos smulkiajam ir vidutiniam verslui programą šiais metais savivaldybė išdalijo per 24 tūkst. eurų paramos įrangos įsigijimui, kofinansavimui, nekilnojamojo turto nuomai, el. parduotuvėms ir palūkanų kompensavimui.
Ekologinio ūkininkavimo raida Molėtų rajone
Molėtų r. Ekologinio ūkininkavimo pradžia Molėtų rajone - 1991 metai. Iš LŽŪA į Alantos ž.ū. technikumą pirmosios ekologinio ūkininkavimo žinios atėjo su LEŽB „Gaja“ įsteigimu. 1991 m. pabaigoje įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja“, kurios nariais tapo molėtiškiai Elena ir Stasys Grajauskai.
Nuo 1996 iki 2002 metų Elena Grajauskienė buvo LR ŽŪR prezidiumo narė, paruošė „Ekologinio ūkininkavimo pagrindų“ 120 val. mokymo programą kartu su Žemės ūkio rūmų darbuotojais Vilija Gūžyte ir Vasilijum Danilčenko. Alantos žemės ūkio mokykloje 1994 m. vyko vieni iš pirmųjų mokymų ekologinių ūkių ūkininkams. Įkurtas ekologiškų produktų kooperatyvas „Padegsnys“.
2004 m. „Gojelis“ jungė 102 ekologinių ūkius. EŪB „Gojelis“ 2007 m. pradėjo organizuoti kasmetines vasaros konferencijas. Konferencijų tikslas - ekologinio ūkininkavino kokybės gerinimas. 2013 m. Alantos dvare minėjome EŪB „Gojelis“ veiklos dešimtmetį.
Šiuo metu Molėtų rajono savivaldybė visuomenei pristato naująjį verslo aplinkos vaizdo klipą, kuriame akcentuojama tvirta verslo ir gamtos sąsaja. Kamerų užfiksuoti verslai - savo vietą atradę būtent Molėtuose, o tvarumas - bendras šių verslų ir savivaldybės siekis.
Molėtų rajono geografinė padėtis labai palanki kurtis verslams. Netoli Vilnius ir Kaunas. „Molėtai - vartai į Rytų Aukštaitijos regioną. Esame išskirtiniai puikiais gamtiniais ištekliais, miškais, ežerais, todėl mūsų verslo plėtojimo bei investicijų pritraukimo strategija ir aktyvi, ir atsargi tuo pat metu. Norime, kad Molėtuose būtų vystomi draugiški aplinkai verslai, dominuotų netarši gamyba, todėl užduotis pritraukti investuotojus ir sudominti juos Molėtais - dar sudėtingesnė“, - sakė meras.
Molėtų rajone visų pirma orientuojamasi į poilsio, pramogų ir turizmo verslus. Jau dabar šiame krašte sėkmingai veikia per 60 kaimo turizmo sodybų, yra per 4 tūkst. apgyvendinimo vietų, rajonas lyderiauja pagal turizmo srautus vasaros sezono metu Rytų Aukštaitijoje.
Bijutiškis - nedidelis bažnytkaimis šiauriniame Stirnos ežero krante. Nuo čia iki Molėtų - 13 km, iki Giedraičių - 10 km. Iki artimiausio bažnytkaimio - Dubingių - 8 km. Bijutiškis yra netoli Vilniaus - Utenos betoninio kelio, todėl jo, bažnytkaimio, geografinę situaciją reikėtų vertinti kaip neblogą: plentas ččia pat, ežeras ir jo kalvotos pakrantės šiai gyvenvietei teikia savito grožio.
Piliakalniai, senkapiai rodo, kad labai seniai. Be jau minėto Kamastos piliakalnio, Bijutiškio apylinkėse yra Didžiokų piliakalnis, dar vadinamas Šideikių piliakalniu. Jis yra už 500 m. nuo vieškelio Molėtai - Giedraičiai. Vadinamas Švedų kalnu. Apaugęs storomis pušimis ir eglėmis.
Rašytiniuose šaltiniuose Bijutiškio vardas minimas jau 1452 m., kai Povilas ir Anastazija Giedraičiai, įruošdami Dubingiuose altariją,jos išlaikymui užrašė Bijutiškio palivarką. Nuo tada Bijutiškio vardas žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir ne kartą minimas jos dokumentuose. 1478 m. Ona Eiduravičienė čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią; ji buvo Dubingių parapijos filija. Stambieji Lietuvos feodalai 15-ame ir vėlesniais amžiais bažnyčiai, vienuolynams užrašinėjo ne tik dvarus ar jų žemės dalį, ne tik baudžiauninkus ir padargus žemiai dirbti, bet ir smukles.
1825 m. Bijutiškyje buvo gimęs Mikalojus Giedraitis, išėjęs aukštus mokslus. 1863 m. jis buvo Vilniaus vaivada. Vadovavo 1863 m. sukilimui savo Bijutiškyje - ir nukentėjo: jį ištrėmė į Sibirą, o dvarą konfiskavo.
Tverečiškis kun. Karolis Bielinis, kuris čia įsteigė Romos katalikų parapiją, pastatė medinę bažnytėlę ir aptvarkė kitus parapijos reikalus. Kunigą Bielinį užmušė pasibaidęs arklys. Po jo klebonavo Amerikos lietuvis kun. J. Zabulionis. Buvo įsteigta pradžios mokykla, turėjusi naujus modernius pastatus.
Bijutiškis vienas iš tų Molėtų rajono didesnių gyvenviečių, bažnytkaimių, kurių raida kiek pavėlavusi, atsilikusi. Keli rajono miesteliai prakuto greičiau negu Bijutiškis.
1936 m. mokytojo Stasio Dievulio pastangomis Bijutiškyje pastatyta pradžios mokyklos naujas pastatas. 1940 m. birželio 14 d. 1941 m. rudenį Bijutiškio pradžios mokyklos mokytoju pradėjo dirbti Augustinas Petrauskas. Okupacijos metais - sunkus laikotarpis: trūko sąsiuvinių, vadovėlių, mokiniai dažnai rašydavo ant vyniojamojo popieriaus.
1944 metų vasarą Bijutiškio apylinkės gyventojams buvo tokia pat tragiška, kaip ir Dubingių, Joniškio, Inturkės žmonėms. birželio mėnesį vieną naktį krajovcai Bitėnų kaime mėgino nužudyti Jono Katino, Lietuvos savanorio, šeimą. Nepavyko. Birželio 23 d. naktį Armijos Krajovos kovotojai Roputėnų kaime užpuolė valstiečio Demidos šeimą. Demidos žmona buvo išvažiavusi į Molėtų ligoninę. Įsibrovėliai nušovė 2 mergaites ir berniuką. Kadangi žudikai buvo girti, o šaudant pirkioje atsirado dūmų, viena Demidaitė paspruko laukan ir išvengė mirties.