Įmonių, Turinčių Didelį Nekilnojamąjį Turtą, Apmokestinimo Tvarka Lietuvoje

Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis. Jų surinkimas leidžia valstybei vykdyti savo funkcijas. Jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį. Mokesčiai pagal apmokestinimo būdą yra skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiai mokesčiai yra mokami tiesiogiai nuo mokesčio mokėtojo turto ar pajamų. Jei mokesčio našta kitam asmeniui nėra perkelta, laikoma, kad tas mokestis yra tiesioginis. Jei mokesčio našta perkeliama kitam asmeniui, laikoma, kad tas mokestis yra netiesioginis.

Vienas iš svarbiausių EB tikslų - bendrosios vidaus rinkos sukūrimas ir jos efektyvus funkcionavimas. Siekiant šio tikslo neišvengiamai susiduriama su nevienodo rinkos dalyvių apmokestinimo problema. EB teisės aktų harmonizavimas - viena iš būtinų sklandaus bendrosios vidaus rinkos funkcionavimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, Europos Taryba yra tiesiogiai įgaliota imtis aktyvių veiksmų, kad valstybių narių teisės aktai šioje srityje būtų harmonizuoti tiek, kiek tai reikalinga tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui.

Europos Komisija paskelbė 2008 m. komunikatą dėl tiesioginio apmokestinimo srities. Kalbant apie valstybių narių teisės aktų harmonizavimą arba valstybių narių integraciją, yra išskiriamos dvi jos rūšys: pozityvioji integracija ir negatyvioji integracija. Negatyviajai integracijai nereikalingas valstybių narių susitarimas, nes jai reikalingos priemonės (t.y. draudimai), kurias užtikrina ETT, kurio pagrindinė paskirtis yra užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant EB sutartį.

Taigi EB sutartyje nėra aiškiai įtvirtintų nuostatų, kurios suteiktų Europos Bendrijai teisę imtis aktyvių veiksmų tiesioginio apmokestinimo srityje. Tiesioginis apmokestinimas, priešingai nei netiesioginis apmokestinimas, iš esmės lieka valstybių narių kompetencija.

Reikia pastebėti, kad ETT praktikoje suformuluoti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar situacija patenka į EB reguliavimo sritį, ar yra grynai vidinė, laikui bėgant kito. Pvz., Werner byloje teismas pasisakė, kad pareiškėjas negali remtis EB sutartyje įtvirtintomis įsisteigimo laisvės nuostatomis, nes byloje trūksta tam tikro ekonominio pobūdžio tarptautinio elemento, kuris pateisintų EB sutarties nuostatų taikymą toje byloje. Tuo tarpu Schumacker byloje ETT pripažino esant tokį tarptautinį elementą, nes pareiškėjas įgyvendino EB sutartyje įtvirtintą darbuotojų judėjimo laisvę. Asscher byloje ETT taip pat pripažino pareiškėjo teisę remtis EB sutarties nuostatomis, nors jis, taip pat kaip ir p.Werner, perkėlė į kitą valstybę narę tik savo gyvenamąją vietą. Vykdydamas ekonominę veiklą dviejose valstybėse narėse p.Asscher įgyvendino EB sutarties garantuojamą įsisteigimo laisvę, ir tai jam suteikė teisę naudotis šios laisvės teikiamais pranašumais tiek savo „namų“, tiek „užsienio“ valstybėje narėje.

Po Mastrichto sutarties įsigaliojimo ekonominės veiklos vykdymo kriterijaus reikšmė siekiant pasinaudoti EB sutarties garantuojamomis teisėmis, sumenko, nes šia sutartimi buvo pripažinta, kad EB interesai yra susiję ne tik su ekonominiais, bet ir su socialiniais, kultūriniais, moksliniais ir kt. dalykais, be to įvestas Europos Sąjungos pilietybės institutas.

Geriausiai šį pasikeitusį požiūrį iliustruoja Schempp byla, kurioje ETT atmetė Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybių teiginį, kad nagrinėjama situacija laikytina grynai vidaus situacija, teigdamas, kad tokia situacija, kai p. Schempp pasinaudojo teise laisvai judėti ir perkėlė savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, turi tiesioginę įtaką pirmojo asmens teisėms. Siekiant pasinaudoti šios sutarties garantuojamomis laisvėmis, užtenka, kad kito asmens pasinaudojimas tokiomis teisėmis turėtų tiesioginę įtakos pirmojo asmens teisėms.

EB sutarties 43 straipsnyje numatyta, kad vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves. EB sutarties 49 straipsnis nustato, kad EB uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybėms narėms nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje EB valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos. Laisvė teikti paslaugas nuo įsisteigimo laisvės iš esmės skiriasi tuo, kad įsisteigimas paprastai pasireiškia tampant nuolatine įsisteigimo valstybės narės teisinės ir ekonominės infrastruktūros dalimi, tuo tarpu paslaugų teikimas šia prasme yra tik laikino pobūdžio veikla kitoje valstybėje narėje.

Europos Teisingumo Teismas patikslino savo poziciją išaiškindamas, kad nevienodas traktavimas turi būti susijęs su aplinkybėmis, kurios nėra objektyviai palyginamos arba būtų pateisinamos privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Be to tam, kad būtų pateisintas nevienodas skirtingų dividendų traktavimas jos neturėtų peržengti to, ko reikia nagrinėjamo teisės akto tikslui pasiekti.

Pažymėtina, kad visos EB sutartyje įtvirtintos pagrindinės laisvės draudžia tiek diskriminacinio pobūdžio priemones, tiek ir nacionalinėje teisėje įtvirtintus nediskriminacinio pobūdžio apribojimus, kurie asmenims trukdo nevaržomai pasinaudoti laisvėmis. Šis teismas savo sprendimuose yra ne vieną kartą konstatavęs, kad diskriminacijos draudimo principas reiškia, jog „sulyginamos aplinkybės neturi būti traktuojamos skirtingai ir skirtingos aplinkybės neturi būti traktuojamos vienodai, nebent toks traktavimas yra objektyviai pateisinamas“.

Remiantis ETT sprendimais galima išskirti dvi diskriminacijos rūšis: tiesioginę diskriminaciją ir netiesioginę diskriminaciją. Tiesioginės diskriminacijos atvejis būtų tada, kai nacionaliniuose teisės aktuose būtų įtvirtintas toks kriterijus, kuris yra įsakmiai uždraustas EB sutartimi (pvz., diskriminacija pilietybės, lyties pagrindu). Netiesioginė diskriminacija gali būti konstatuojama tuo atveju, jeigu nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas kitas išskiriamasis kriterijus (t.y. ne pilietybė ar lytis), kuris sukelia tokius pačius padarinius kaip ir įsakmiai EB sutartimi uždrausto kriterijaus naudojimas.

Mokesčių sistemos formavimasis Lietuvoje

Mokesčių sistema Lietuvoje formavosi istoriškai, patyrė įvairių etapų ir transformacijų:

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai
• Rusijos imperijos metų mokesčiai
• Vokietijos okupacijos laikotarpio mokesčiai
• Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai
• Tarybinės Lietuvos mokesčiai

Dabartinė mokesčių sistema Lietuvoje

Šiuolaikinė mokesčių sistema Lietuvoje apima:

• Mokesčių funkcijas ir savybes
• Mokesčių kvalifikaciją
• Darbo pakeitimo garantijas

Valstybė atlieka daug ir įvairias funkcijas krašto apsaugos, vystymo, administracinėje ir kitose srityse. Valstybės funkcijoms vykdyti yra reikalingi finansiniai ištekliai. Valstybės pajamos ir išlaidos sąmata nustatoma valstybės biudžete. Mokesčių surinkimas - viena iš aktualiausių valstybės problemų, spręstina panaudojant organizacines, teisines, ekonomines ir kitas priemones.

Pridėtinės vertės mokestį (PVM) Lietuvoje reglamentuoja 2002 m. PVM įstatymas, kuris 2004 m. įsigaliojusiu 2004 m. gegužės 1 dieną, buvo suderintas su 1977 m. Šeštąja direktyva dėl bendros sistemos. Ši direktyva, 2006 m. direktyva dėl Bendros PVM sistemos, yra išdėstyta nauja redakcija. Šis įstatymas apima atskirus apmokestinimo PVM klausimus, PVM sumokėjimo tvarką ir terminus, specialias apmokestinimo schemas.

Atsižvelgus į tai, keliamos kelios hipotezės: subjektai, taikantys mokesčius, dažnai klysta aiškindami atskiras teisės aktų nuostatas. Taikantys subjektai, klysta ne todėl, kad atskiros teisės aktų nuostatos yra neaiškios, bet todėl, kad dažnai nėra aiškus viso teisės akto, jo dalies ar skyriaus, kuriame įtvirtinta ta nuostata tikslas, pagrindinė idėja, o tai kelia keblumų aiškinant atskiras teisės akto nuostatas.

Tam, kad atliekama analizė būtų sisteminga ir aiški, antrasis darbo skyrius yra suskirstytas į poskyrius pagal PVM įstatyme įtvirtintą PVM objekto struktūrą. Šiame darbe analizuojamos teisės aktų nuostatos, prekių tiekimo, paslaugų teikimo samprata, prekių įsigijimo iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės samprata. Pabaigoje svarbiausi akcentai ir pasikartojimai išdėstyti išvadose.

PVM išradėju laikomas prancūzas M. Lore (M. Lorre). PVM sistema pirmą kartą buvo įvesta Prancūzijoje 1954 metais, nors galutinai įsigaliojo tik 1968 m. Prancūzijos pavyzdžiu artimiausiu metu pasekė daugelis Europos ir dalis pasaulio valstybių. Šiuo metu PVM taiko daugiau nei 50 šalių. Šis mokestis paplitęs visose Ekonominio Bendradarbiavimo ir Vystymo Organizacijos narėse, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas ir Australiją, taip pat visose ES valstybėse narėse. Europos Sąjungoje yra sukurta bendra apmokestinimo PVM sistema, todėl kiekviena valstybė prieš stodama į ES privalo įsivesti šį mokestį.

Prieš įvedant PVM beveik visos valstybės vietoje PVM taikė apyvartos mokestį. Apyvartos mokestis buvo taikomas kiekvieną kartą, kai prekės ėjo iš vieno tiekėjo kitam, jos buvo apmokestinamos kiekvieno tiekimo metu. Tai lemdavo „kaskadinio“ efekto atsiradimą. Prekės būdavo apmokestinamos du, tris ar daugiau kartų, o tai lemia staigų ir didelį prekių kainos augimą. Apyvartos mokestis nėra efektyvus ir sukelia kitas problemas.

PVM yra apmokestinama ne visa parduota prekės ar suteikta paslauga vertė, o tik paskutiniu tiekimu/teikimu sukurta vertė. Jei paskutinis tiekėjas nieko neprideda prie prekės vertės, tai jam PVM mokėti nereikia, o jei sukuriama neigiama vertė mokestis grąžinamas. Šis mechanizmas yra įgyvendinamas per PVM atskaitą. Pirkėjas už prekę ar paslaugą sumoka visą sumą, įskaitant ir priskaičiuotą PVM, vadinamo pardavimo PVM. Nuo apyvartos, tik šiuo atveju jis iš visos pardavimo PVM sumos atima jo už tas prekes sumokėtą pirkimo PVM, todėl į biudžetą iš tikrasis pardavėjas moka PVM nuo tų 10 procentų, kuriais jis pabrangina prekę.

Pagrindiniai PVM trūkumai: PVM sumokėjimas nėra paprastas, tam reikalingi nemaži techniniai ir žmogiškieji ištekliai. Be to, yra gana sudėtingas PVM grąžinimo mechanizmo įgyvendinimas. Be šių trūkumų iš dalies galima tvirtinti, kad PVM, kaip netiesioginis mokestis, didina visuomenės turtinę nelygybę. PVM administravimas taptų labai sudėtingas ir brangus, nes tektų nustatyti daug tarifų atskiroms prekėms ir paslaugoms kategorijoms.

Iki 1991 m. gruodžio mėn. Lietuvoje veikė apyvartos mokestis. Apyvartos mokesčio tarifus nustatydavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Finansų ministerija. Apyvartos mokesčio objektu buvo prekės, įtrauktos į tam tikrą, bet baigtinį prekių sąrašą. 1991 m. Aukščiausia Taryba priėmė nutarimą Nr. Nutarimu Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. Bendrojo akcizo mokestis buvo įvestas, panaikinus apyvartos mokestį. Bendrojo akcizo objektas - kiekviename prekės gamybos ir realizavimo etape bei paslaugos teikimo procese sukurta pridėtinė vertė. Bendrojo akcizo mokėtojai galėjo atskaityti sumokėtas sumas už įsigytas prekes ar paslaugas. Šis mokestis, kaip ir dabar galiojantis PVM, buvo netiesioginis mokestis, galutiniai jo mokėtojai buvo vartotojai, o mokestis sudarė dalį kainos. Bendrojo akcizo tarifas buvo 15 procentų prekės ar paslaugos kainos. Nuo 1992 m. padidintas tarifas. Bendruoju akcizu buvo apmokestinamos eksportuojamos prekės.

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad bendrojo akcizo mokestis turėjo daug bendrų bruožų su PVM. Abu šie mokesčiai skaičiuojami nuo sukurtos pridėtinės vertės. Bendruoju akcizu buvo neapmokestinamas importas, bet apmokestinamas eksportas. Šiame procese stengiamasi kuo labiau išvengti eksporto apmokestinimo, tokiu būdu sudarant sąlygas Lietuvos prekėms ir paslaugoms būti konkurencingomis užsienio rinkose. O importą priešingai - stengiamasi apmokestinti. 1993 m. Seimas priėmė PVM įstatymą Nr. I-345, kuris įsigaliojo nuo 1994 m. gegužės 1 dienos. Jį pakeitė 2002 kovo 5 dienos PVM įstatymas Nr. IX-751, kuris įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 dienos. Šis įstatymas su vėlesniais pakeitimais galioja ir dabar. Šios nuostatos buvo suderintos su 1977 m. Šeštąja direktyva dėl bendros sistemos: vienodas vertinimo pagrindas.

Analizuojant PVM įtaką šalies biudžeto sistemai pažymėtina, kad mokestinės pajamos sudaro didžiausią dalį visų valstybės pajamų. 2007 m. PVM sudarė 78 procentus visų biudžeto pajamų. Tai reiškia, kad pridėtinės vertės mokestis yra pats svarbiausias ir didžiausią įtaką šalies biudžeto sistemai darantis mokestis ir pats didžiausias nacionalinio biudžeto pajamų šaltinis.

Mokesčio objektas yra visa tai, už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairios rūšys pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairios rūšys turtas. PVM atveju mokesčio objektas - tai sukurta pridėtinė vertė. Pagal Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 3 str. nuostatas PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis tam tikras sąlygas. Pagal PVM įstatymo 15 str. PVM apmokestinamoji vertė yra toks atlygis, kuris yra gautas ar turėtų būti gautas už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą. Taigi, pagal šias PVM įstatymo nuostatas, PVM objektas yra atlygis už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas. Tokia PVM objekto sąvoka nėra visiškai tiksli. PVM skaičiuojamas nuo visų pardavimų (patiektų prekių ir suteiktų paslaugų) pajamų neįvertinant yra sukurta pridėtinė vertė ar ne.

PVM objektas yra apibrėžiamas PVM įstatymo 3 str., kai prekes tiekia ir paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. Taigi iš PVM įstatymo 3 str. 1 dalies skiriame tokius PVM objekto būtinus požymius: prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atlygis, šalies teritorija, apmokestinamasis asmuo ir ekonominė veikla. Operacija tik tuomet bus laikoma PVM objektu, kai ji turės visus išvardintus požymius. Pagal PVM įstatymo 3 str. 2 dalies 1 punktą, sprendžiant ar konkretus prekių įsigijimas yra PVM objektas Lietuvoje, reikia analizuoti, ar yra visi nurodyti požymiai: kitoje valstybėje narėje įsiregistravęs tiekėjas, PVM mokėtojas (arba asmuo privalantis ten įsiregistruoti PVM mokėtoju), apmokestinamasis asmuo vykdantis ekonominę veiklą, kuris įsigyja prekes, šalies teritorija, atlygis.

PVM įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatyta, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Atvejai, kai prekės laikomos importuotomis Lietuvoje, nustatyti PVM įstatymo 14 str. 12 ir 13 dalyse. PVM įstatymo 3 str. 4 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra PVM įstatymo 53 str. nurodytų aplinkybių susidarymas. PVM įstatymo 53 str. nustatyti kai kurie atvejai, kai tiekiamos prekės nėra apmokestinamos PVM arba apmokestinamos 0 procentų PVM tarifu. Tai atvejai, kai tiekiamos prekės nėra išleidžiamos cirkuliuoti į laisvą apyvartą, bet yra pateikiamos laikinai saugoti muitinės prižiūrimose laikino prekių saugojimo vietose, įvežamos į laisvąją zoną arba padedamos į laisvąjį sandėlį, prekėms įformina muitinio sandėliavimo, muitinės prižiūrimo perdirbimo ar laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais muitinės procedūra, prekės išgabenamos į PVM lengvatos sandėlį ir kiti atvejai, kai prekės nėra išleidžiamos į laisvąją apyvartą.

Šios PVM objekto struktūros yra įtvirtintos ir direktyvos Dėl bendros PVM sistemos 2, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 24, 25, 26, 27, 28 ir 29 straipsniuose. Taigi, PVM įstatyme įtvirtinta tokia PVM objekto struktūra: prekės (paslaugos teikimas), tenkinantis tam tikras sąlygas, prekių įsigijimas iš ES valstybės narės, tenkinantis tam tikras sąlygas, prekių importas ir tam tikros PVM įstatymo 53 str. nurodytų aplinkybių susidarymas.

Kiekvieną PVM objekto struktūrinį elementą reglamentuoja atskiros teisės aktų nuostatos. Toliau kiekviena šių klaidų grupė bus nagrinėjama atskirai.

PVM įstatymo 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas tenkinantis tam tikras sąlygas. Prekių tiekimo samprata yra įtvirtinta PVM įstatymo 4, 5, 51 ir 6 straipsniuose, o paslaugų teikimo - 7 ir 8 straipsniuose. Sprendžiant klausimą ar konkreti ūkinė operacija yra PVM objektas (PVM įstatymo 3 str. 1 dalies prasme), pirmiausiai reikia nustatyti ar yra įvykęs prekių tiekimo ar paslaugų teikimo faktas. Vieną šalis teigia, kad prekių tiekimo faktas yra įvykęs, o kita - priešingai, kad jo nebuvo. Šios prekių teikimo sąvokos, kaip ji yra reglamentuota teisės aktuose, interpretavimu, bet su įrodymais, kurie patvirtintų prekių tiekimo faktą. Tai įrodymus, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijos teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Administratorius pareikalauja pateikti įrodymus, kurie patvirtintų prekių eksporto ar patiekimo kitos Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojui faktą.

Pavyzdžiui, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nustatė, kad išleisdama naujas akcijas bendrovė siekia padidinti savo aktyvus įgydama kapitalo ir pripažįsta naujų akcininkų nuosavybės teises į dalį taip padidinto kapitalo. Teismas nurodė, kad „bendrovės požiūriu, tai kapitalo įgijimas, o ne paslaugų teikimas. Akcininko požiūriu, tai investicija, kapitalo panaudojimas, o ne už kažkokią paslaugą ar prekę mokamas atlyginimas“.

Pirmoji grupė susijusi su klaidomis daromomis interpretuojant prekių tiekimo sąvoką PVM įstatymo 4 str. 1 dalies ir Šeštosios direktyvos 5 str. antroji su dažnomis klaidomis aiškinant prekių suvartojimo PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti sąvoką. PVM įstatymo 4 str. 1 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimu laikomas toks sandoris, kai viena šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jos savininkas. Šeštosios direktyvos 5 str. 1 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimas tai teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas. Tokia pati prekių tiekimo sąvokos formuluotė pateikta ir direktyvoje Dėl Bendros PVM sistemos. Šios prekių tiekimo sampratos tik tikslina šią sąvoką, prekių teikimui prilygina tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui prekių perdavimą pagal nuomos sutartį, prekių suvartojimą privatiems PVM mokėtojo poreikiams tenkinti ir kita.

2005 m. liepos 14 dieną Europos Bendrijų Teisingumo teismas priėmė sprendimą byloje Nr. C-435/03, pagal „Hof ...

Pagrindinės mokesčių sistemos charakteristikos

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindines Lietuvos mokesčių sistemos charakteristikas:

tags: #mokestis #imonems #turincioms #dideli #nekilnojamaji #turta