Miškas Lietuvoje, kaip vertybių šaltinis, pradėtas sistemiškai skirstyti XVI a. pagal administracinio suskirstymo ribas ir nuosavybę. Šalia nuosavybės formų, miško suskirstymo į skirtingas kategorijas dėl aplinkosaugos ir rekreacijos poreikių tendencijos Lietuvoje pradėjo ryškėti tik XX am. viduryje. Šiandien miškai užima svarbią vietą Lietuvos kraštovaizdyje ir ekonomikoje. Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje miškai užima apie 2,1 mln. hektarų, arba apie 32 proc. šalies teritorijos.
Miškų pasiskirstymas Lietuvoje
Miškų svarba ir paskirtis
Lietuvos miškai atlieka svarbų socialinį vaidmenį: apie 701 tūkst. ha miškų turi specifinę rekreacinę paskirtį, o ir kiti miškai naudojami įvairioms rekreacinėms reikmėms: miško gėrybių rinkimui, medžioklei, kaimo turizmui ir kt. Juose įrengiami įvairios paskirties takai bei miško poilsiavietės.
Dar didesnė miškų gamtosauginė reikšmė: beveik pusė miško žemių - 954,6 tūkst. ha yra saugomose teritorijose ir kitose ekologiškai vertingose teritorijose.
Kasmetinis medienos prieaugis Lietuvoje siekia 13,1 mln. m³, o per metus iškertama 7,6 mln.
Miškų nuosavybės formos
Pagal Miškų įstatymą, miškas gali priklausyti nuosavybės teise valstybei arba Lietuvos piliečiams. 2006 m. sausio 1 d. Lietuvos miškų valstybinėje ataskaitoje nurodoma, kad tuo metu Žemės ir nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 717,2 hektarų privačių miškų, valstybinės reikšmės miškų miško žemė užima 1 051,2 tūkst. hektarų. 1 026,6 hektarų iš jų yra urėdijų valdomi miškai, nacionaliniai parkai ir valstybiniai rezervatai.
Pagal šių metų rugpjūčio mėnesio Nekilnojamo turto registro duomenis, Lietuvoje yra 217 586 miško savininkai. Nors žemės reforma Lietuvoje vyksta jau dešimtmetį, kol kas nuosavybės teisės į mišką atkurtos tik truputį daugiau negu pusei ploto, kuriame turėtų ir galėtų būti atkurtos. Dar daugiau negu 300 tūkst. hektarų miško rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti.
Manoma, jog žemės reformai pasibaigus, maždaug 40-50 proc. šalies miškų ploto savininkai bus privatūs asmenys.
Anot aplinkos ministro patarėjo Aido Pivoriūno, neramina „žaidimo metu keičiamos taisyklės“. „Turiu galvoje Žemės ūkio ministerijos pasiūlymą nuosavybės atkūrimo procesui užtikrinti skirti bent 50 tūkst. hektarų geriausios kokybės valstybinių miškų, nors laisvų grąžintinų miškų skaičius Lietuvoje šiuo metu yra kur kas didesnis, tačiau kokybė nėra tokia jau gera. Klausimas - kodėl tik dabar susirūpinta, o ne anksčiau, ir kam tai naudinga“, - sakė jis.
Valstybiniai ir privatūs miškai: skirtumai
Lyginti valstybinį ir privatų miškų ūkio sektorius ar jų valdymą nėra korektiška. Pirmiausiai dėl to, kad vidutinis miško valdos plotas skiriasi keliais šimtais kartų, pavyzdžiui, privati vidutinė miško valda Lietuvoje nesiekia 5 hektarų, o vidutinė valstybės įmonės miškų urėdijos prižiūrimų miškų valda - apie 20 tūkst. hektarų.
Kita vertus, tiek privatūs, tiek valstybiniai miškai Lietuvoje šiuo metu sėkmingai tenkina pagrindinius darnaus miškų ūkio principus. Tenka pripažinti, kad valstybiniai miškai pastaruoju metu kur kas daugiau dėmesio skiria socialinei funkcijai vystyti - bet tai natūralus valstybės poreikis ir viešojo intereso gynimas. Nedažnas privatus miško savininkas savo iniciatyva ir lėšomis ryžtasi įrengti kad ir pažintinį taką, einantį per jo miško valdą.
PMPC direktorės Jūratės Jankauskienės teigimu, vis daugiau miško savininkų dalyvauja jiems skirtuose renginiuose, kaip tvarkyti ir prižiūrėti savo valdas, domisi jiems skirta literatura, perima vieni iš kitų gerąją patirtį, stengiasi kuo geriau sutvarkyti savo miškus.
Ūkinė veikla miškuose
Kiekvienam miško savininkui pagrindinis klausimas - kiek kainuoja miško ūkio išlaikymas ir kaip iš šios šakos gauti kuo didesnį pelną. Savininkas iš savo miško finansinę naudą gali gauti keliais būdais: parduodamas mišką su žeme, parduodamas nenukirstą mišką išsikirsti, pats vykdydamas kirtimus ir parduodamas medieną, naudodamas mišką kaip užstatą bankams, vykdydamas savo miško ūkyje kitokią veiklą - organizuodamas kaimo turizmą, medžioklę, žvejybą, veisdamas vaistažolių ūkius, uogynus ir pan.
Parduodamas mišką su žeme, savininkas pinigus gauna iš karto. Jo kaina priklauso nuo 2 veiksnių: žemės vertės ir medyno vertės. Kita kalba apie miškus, esančius rekreacinėse zonose - vaizdingose vietose, prie ežerų, upių, netoli didelių miestų, judrių kelių. Pardavęs tokį mišką su žeme, klientas gaus kelis kartus daugiau pelno, negu pardavęs mišką kirsti.
Ypač miško su žeme kaina didėja, jei sklype leidžiamos statybos - yra arba kažkada buvo sodyba, jos pamatai. Tuomet pinigus pirkėjas moka ne už žemę ar medynus, bet už vertingą vietą.
Vienų tikslas - gražiai ir jaukiai įsikurti, kitų - nebrangiai nupirkti, o pakeitus žemės paskirtį (kas paprastam mirtingajam atrodo neįmanoma), parduoti ir užsidirbti solidžią sumą, trečių - įsigyti žemės lopinėlį idealiai tinkantį turizmo ar poilsio verslui vystyti ir pan.
Miškų grupės Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje išskiriamos 4 skirtingos miškų grupės (I - rezervatiniai, IIA - ekosistemų apsaugos, IIB - rekreaciniai, III - apsauginiai, IVA - normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai, ir IVB - trumpo kirtimo amžiaus plantaciniai miškai), atspindinčios visuomenės aplinkosauginius, socialinius ir ūkinius poreikius bei lūkesčius.
Kadangi miškų susikirstymo į grupes tvarka ir principai apibrėžia žmogaus veiklos pobūdį ir mastą šiuose plotuose, pati miško grupių sistematika ir priskirtų miško žemės plotų proporcijos yra nuolatinių diskusijų objektas ir neabejotinai yra ir bus tobulinami. Pavyzdžiui, šiandien dėl išaugusių aplinkosaugos poreikių diskutuojama dėl galimybės I grupės miškus suskirstymo į pogrupius, kurių viename būtų uždrausta bet kokia veikla, kai kitame būtų leidžiami gamtotvarkos pobūdžio darbai, skirti aplinkosaugos programų įgyvendinimui.
I grupės miškai (rezervatiniai)
Šiuose miškuose jokia ūkinė veikla apskritai nėra vykdoma. Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Rezervatų reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonose galimi rezervatų nuostatuose numatyti miško kirtimai.
Rezervatinių miškų tikslas - leisti šiose teritorijose miškui vystytis be tiesioginio antropogeninės veiklos poveikio. Rezervatiniai miškai buvo išskirti siekiant mokslinių tikslų, kaupiant ir analizuojant duomenis apie natūralaus miško vystymosi ypatumus, tačiau be jokios abejonės, jie atlieka ir aplinkosaugines funkcijas. Tokiuose miškuose galima pamatyti, kaip atrodytų miškas, jei į jo vystymasi nesikištų žmogus.
I grupės miškams priskiriami valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Čia yra daug senų, sausų, išvirtusių medžių bei negyvos medienos, vyksta natūrali rūšių kaita. Iš šių miškų savininkai ar valdytojai negauna jokių pajamų, priešingai, jų apsaugai yra reikalingos lėšos. Dėl šios priežasties Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, visi rezervatiniai miškai yra valstybės nuosavybė.
II grupės miškai (specialiosios paskirties)
Lietuvoje II grupės miškai dar skirstomi į:
- IIA- ekosistemų apsaugos
- IIB - rekreacinius miškus.
Ekosistemų apsaugos miškų išskyrimo ir ūkininkavimo juose tikslas yra išsaugoti arba atkurti konkrečias miško ekosistemas arba atskirus jų komponentus. Dauguma Lietuvoje išskirtų draustinių miškai ir visi priešeroziniai miškai priklauso IIA miškų grupei.
Rekreaciniuose miškuose ūkininkavimo tikslas yra formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Šiems miškams priskirti miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, ir kt.
II grupės miškai šiuo metu užima 260335 ha, arba 11,8 % visų miškų ploto. Daugiau nei pusė tokių miškų yra valstybės nuosavybė, tačiau privačių valdų dalis II, ypač IIB grupės miškuose, yra ženkli. II grupės miškuose ūkinė veikla yra stipriai apribota.
III grupės miškai (apsauginiai)
III grupės, arba apsauginiai, miškai užima 288156 ha (13,1 %). Jų išskyrimo tikslas - formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti ekosistemų, dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos ir kt. funkcijas. Jiems priskirti genetinių, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių, kultūrinių rezervatų miškai, atkuriamųjų ir genetinių sklypų, miško sėklinių medynų, laukų apsauginiai, apsaugos zonų miškai.
Lyginant su IV gr. miškais, ūkinė veikla III gr. miškuose yra ribojama šiek tiek griežčiau. Apytikriai trečdalis III gr.
IV grupės miškai (ūkiniai)
IVA grupės, arba normalaus kirtimo amžiaus ūkiniai ūkiniai miškai. Juose leidžiamos visos Miškų įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytos ūkinės veiklos formos, kurių taikymo pagrindinis tikslas - produktyvių medynų, skirtų medienos ruošai, formavimas.
Ūkiniai miškai sudaro didžiąją dalį visų miškų - 1623289 ha, arba 73,9 %. Nepaisant to, kad šiuose miškuose vykdomos veiklos pagrindinis tikslas yra medienos auginimas, tą galima daryti tik laikantis numatytų aplinkosauginių reikalavimų bei prisiimant atsakomybę už socialinių ir aplinkosauginių funkcijų teikimą ir/arba prieinamumą.
Prieš ketverius metus buvo išskirta nauja grupė IVB, arba plantaciniai trumpo kirtimo amžiaus miškai. Jų auginimo tikslas - patenkinti medienos ir energijos gamybos pramonės poreikį miško biomasei. Aplinkosauginiai reikalavimai šiuose miškuose yra patys mažiausi, dėl to juos draudžiama veisti dabartinėje miško žemėje.
Pagrindinės problemos
Pasak ministro patarėjo A. Pivoriūno, šiuo metu esminė privačių miškų problema yra nepakankamai aukšta iškirstojo miško atkūrimo kokybė. Anksčiau aktualesnė problema buvo pats iškirsto miško atkūrimo faktas. Šiuo metu turime pradėti rūpintis kokybe ir negalime likti abejingi tam, kokios kokybės ateityje bus privatūs miškai.
Kita aktuali problema, priskirtina visai visuomenei, - miško teršimas įvairiomis buitinėmis, o kartais ir statybinėmis atliekomis.
Anot Privačių miškų plėtros centro direktorės Jūratės Jankauskienės, šiuo metu pagrindinė privačių miškų savininkų problema - ES lėšų įsisavinimas miškų ūkyje, o mišką naudojant - kvalifikacijos ir ūkininkavimo žinių trūkumas.
„Vis dar aktuali problema - nesibaigiantis žemės reformos procesas, - pasakojo A. Pivoriūnas. - Dalis miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti ar privatizuoti, todėl dabar pakibę nežinioje. Tikrojo savininko šiandien jie neturi, o valstybinėms įmonėms, t. y. miškų urėdijoms, primesta prievolė rūpintis šių miškų sanitarine ir priešgaisrine apsauga.
Kita problema, nulemta pačios gamtos, - Lietuvoje džiūsta uosynai, eglynai ir ąžuolynai. Apskritai mūsų šalyje labai trūksta lapuočių medžių, o valstybės įmonės miškų urėdijos, kurios turi didžiausius medelynus, anksčiau neskyrė pakankamo dėmesio lapuočių medžių auginimui. Džiugu, kad pastaruoju metu šiuo aspektu situacija radikaliai keičiasi ir miškų urėdijų medelynai rinkai gali pasiūlyti geros kokybės beržo, juodalksnio, ąžuolo ir kitų lapuočių sodinukų.
2006 m. miškų urėdijos pavasarį atkūrė 9852 ha miškų. Želdinant mišką, atkurta 3426 hektarų, arba 34,8 proc. Iš 6426 hektarų apželdinto ploto - 5387 hektarų, arba 83,8 proc. pasodinti mišrūs želdiniai (su lapuočių medžių ir krūmų rūšimis - 70 proc.). Nauji miškai pasodinti 1237 hektarų plote.
Aplinkos apsaugos ministro patarėjas pasakojo, kad šiais metais bus pradėtos procedūros privačios miško žemės pirkimui. Pirmiausia bus bandoma supirkti tokius miško ir žemės plotus, kurie yra vertingi ekologinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, miškai, turintys įvairius ūkinės veiklos apribojimus, saugomos teritorijos, kurios nėra miško savininkui patrauklios kaip apvaliosios medienos tiekimo šaltiniai.
2006 m. šiems tikslams planuojama skirti daugiau nei 2 mln. litų valstybės įmonių miškų urėdijų ir valstybės biudžeto lėšų.
Miško kaina
Anot miškininkų, labai sunku nusakyti parduodamo miško kainą jo nematant. Parduodamo iškirsti miško kaina priklauso nuo medyno brandumo, kokybės, medžių rūšies, paklausos rinkoje, atstumo nuo perdirbimo įmonės. Šiuo metu Lietuvoje paklausiausia pušų mediena, kadangi ji tinkamiausia statybinei žaliavai. Taip pat paklausi tarinė mediena. Stataus brandaus pušies miško 1 m³ kaina yra apie 100-110 litų. Liepa taip pat vertinamas medis, tačiau jo paklausa nedidelė, nes jis naudojamas daugiausia įvairiems dirbiniams. Iš lapuočių dažniausiai kertama ir parduodama beržų mediena. Maksimali gero brandaus medyno kaina iki 80 Lt/m³.
Tačiau gali būti ir taip, kad miško išsikirsti parduoti nepavyks vien dėl nepalankios vietos: tarkime, jeigu jis yra šlapioje, pelkėtoje vietovėje, niekas nenorės pirkti, nes jo paruošimas kainuos daugiau, nei yra pardavimo kaina. Brangiausi medynai - ąžuolynai. Jų Lietuvoje yra tik keli procentai bendrojo miškų kiekio. Kaina - iki 300 Lt/m³.
Vienos nekilnojamo turto agentūros, esančios Dzūkijoje, savininkas pasakojo, jog šiame krašte už 1 hektarą mišraus miško su žeme galima gauti 4 000-6 000 Lt/ha, o, pavyzdžiui, už 1 hektarą šimtamečio pušyno, kuriame leidžiamas plynas kirtimas, jau galima prašyti ir 30 tūkst. litų.
Jeigu miškas ribojasi su ...
tags: #miskai #pagal #nuosavybes