Labūnavos dvarų istorija ir jų savininkai

Reta mūsų platumų gyvenvietė taip džiugina akį, kaip jaukūs Žemaitijos ar dzūkų miesteliai. Sovietinė „plėšinių“ politika visur, kur tik pajėgė prisibrauti, padėjo kryžių romantiškam provincijos žavesiui. Labūnava - viena tokių.

Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia

1980 m. kolūkio valdžia, sekdama tuometinę madą skandinti po vandeniu vaizdingiausias upių pakrantes, užtvenkė Barupės ir Urkos santakos slėnį.

Labūnavos praeities didybė

Mes ne pirmieji, ieškantys Labūnavos praeities didybės. Prieš šimtmetį - 1922 m., čia automobiliu iš Kauno atvyko du solidūs ponai. Vienas jų buvo Morisas Prozoras - Sofijos Zabielaitės, Rusijos diplomato Konstantino Zabielos sesers ir 1831 m. Antrasis buvo Oskaras Milašius. Abiejų šaknys glūdėjo Nevėžio slėnyje. Bajoriškoje plotmėje čia karaliavo tų pačių grafų Zabielų giminė, kurie savo tėvonija laikė ne Apytalaukį, kur rezidavo, bet Labūnavą.

Oskaras Milašius, Varšuva, XIX a. pabaiga

Klausimas, ar XIX a. Zabielai giminiavosi su įtakingu grafų Prozorų klanu, šeimininkavusiu Nevėžio žemupio dvaruose. Kokios buvo kitos giminės, gana vaizdingai aprašė Stanislovas Moravskis, puikiausiai jas pažinojęs nuo prestižinės Kauno apskrities mokyklos laikų tų giminių klestėjimo metu XIX a. Jo memuaruose minimi Daugirdai, Milošai, Medekšai, Ibianskiai, Brunovai, Kosakovskiai ir daugelis kitų bajorų šeimų, S. Moravskio įvardintų giminėmis nuo Žemaitijos, už Nevėžio. Bajorų mokykloje šie sudarė „vieną partiją“, nuo kurios vienišam „nuo Nemuno“ kilusiam S.

Grafo Vladislavo Zabielos (1867-1892) kriptos plokštė Labūnavos koplyčioje. XX a. pradžioje šių bajoriškų dinastijų aukso amžius jau buvo pasibaigęs. Medekšiai, Ibėnai, Zabieliškis - iki mūsų dienų išliko tik dalis vietovardžių, bylojančių apie kažkada čia viešpatavusias ponų gimines.

Mauricijus Prozoras buvo Adomo Mickevičiaus bičiulis, abu jie, jodinėdami palei Nevėžį, pasiekdavo ne tik Labūnavą, bet ir Kėdainius. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo jiems abiem (kaip ir daugeliui kitų pabėgėlių, bėgančių nuo rusų kariuomenės…) atsidūrus Paryžiuje, A. Herojai, susiję su Kėdainių kraštu, figūruoja poemose „Vėlinės“, „Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“. Lietuviai ten nuožmiai kaunasi su įvairiais priešais nuo pagonybės laikų iki XIX a.

Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų” (Contes lithuaniens de ma mere l’Oye) viršelis. Paryžius, 1933 m.

Nors Milašių-Milošų giminės atstovai taip pat kovojo visuose XIX a. sukilimuose (Z. Sierakausko adjutantas Artūras Milošas palaidotas prie Vandžiogalos bažnyčios), poetas modernistas O. Poeto požiūris čia nebuvo originalus. Juo rėmėsi dar A. Anot literatūros tyrėjo Vytauto Kubiliaus, šie „ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą.“ Pats A. Mickevičius „Konrado Valenrodo“ pratarmę užbaigia F. Tuo vadovavosi ir O. Milašius.

Tobulai mokėdamas literatūrinę prancūzų kalbą, prancūzams, o per ją ir Europai 1930 ir 1933 metais jis pristatė lietuviškas pasakas. Jos, kaip ir beveik viskas sukurta O. Milašiaus, turi mažai analogų.

Kai kurias pasakas poetas „įkurdino“ pro Labūnavos apylinkes tekančio Nevėžio slėnyje. Jis fenomenaliai sujungė iš kartos į kartą perduodamus giminės pasakojimus, istorinius šaltinius ir krašto padavimus, sukurdamas archetipinį Labūnavos istorijos vaizdinį. Nuostabiausia tai, kad O. Milašius savo kuriamuose siužetuose nelabai suklydo.

Verta atkreipti dėmesį į poeto asmenybę - jis turėjo neįprastų domėjimosi sferų. Kanoninėje knygoje Apreiškimas Jonui (Apokalipsėje), tarp kitų pranašysčių, jis iššifravo beveik tikslią Antrojo pasaulinio karo pradžios datą. Zabielų koplyčios, šiuo metu - Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčios altorius.

Neseniai iš Labūnavos mokyklos ištremtame muziejuje saugomi (?) Lietuvos valstybės priešaušrį menantys labūnaviečių reliktai - kovos kirviai ir ietgaliai. Jie buvo rasti buldozeriams rausiant Barupės-Urkos santaką. Kaip visada, per vėlai iškviesti archeologai iš gausybės išverstų radinių neberado nieko.

Šių eilučių autoriui drauge su Rytu Tamašausku prieš keletą metų pavyko apleistame Kunionių mokyklos muziejuje atrasti unikalių Labūnavos istorijos reliktų. Barupės kilpos kalvoje buvo senkapiai, kuriuose labūnaviškiai savo artimuosius laidojo apie 1000 metų. Kapaviečių likučius ištyrę archeologai radinius datavo V-VI a. po Kr. Gretimuose Graužiuose ir Pakapiuose archeologiniai tyrimai buvo vykdomi nuo 1938-39 m. Pakapiuose tuomet buvo rasti XI-XVI a. Tačiau archeologai nustatė, kad Graužiuose ir Pakapiuose gyventa dar mezolito laikotarpyje.

Galimai tuometinė „Labūnava“ dar buvo abiem šonais Nevėžio skalaujamos salos kyšulyje, kurio pietrytinėje dalyje yra dabartinė dvarvietė ir kapinynas. Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje pagonybę keičiant krikščionybei ir nykstant mirusiųjų deginimo papročiui, kapinynai dažniausiai likdavo tie patys. Nemaža dalimi tai lėmė socialiniai motyvai, siekiant parodyti bendruomenės tęstinumą, kartu ir pagal rašytinę bei paprotine teise bendruomenei priklausančias valdas.

Ginklai iš Labūnavos senkapio

Ginklai iš Labūnavos senkapio - kovinis plačiaašmenis kirvis prailginta pentimi ir įmoviniai ietgaliai ištęsto trikampio plunksnomis. Pastarieji, kaip ir tame pat senkapyje rastas skliautiniu raštu puoštas ietgalis, yra nedažni radiniai, siejami su Skandinavija ir būdingi daugiau vakarų Lietuvai. Galbūt jie yra ir iš tos pačios Labūnavos kapinyno dalies, nes priskirtini tam pačiam laikotarpiui - X-XI a. Ginklai sulankstyti laidojimo apeigų metu - galimai tikėta, kad dausose jie atgims, kaip ir žuvęs karys.

Dar XX a. viduryje vietiniai Pakapių kapinyno kilmę aiškindavo įvairiai, taip pat įvardindavo ir kaip piliakalnį. Keliautojas Teodoras Triplinas, XIX a. viduryje išmaišęs Kėdainių apylinkes, rašė, kad Labūnavos dvaro sodyba pastatyta ant senosios pilies griuvėsių. Galimai tai autoriaus romantinės inspiracijos. Visgi kol kas apie šiose apylinkėse buvusias lietuvių pilis mokslinių duomenų nėra.

Neturime faktografijos, kuri leistų bent pasamprotauti apie karinius įtvirtinimus karų su abiem ordinais laikotarpiu. Šioje vietoje į Labūnavos istorinę dėlionę būtina pridėti dar vienas objektą - Graužius, anksčiau dažniau vadintus Graužais. Graužiuose ties Kapupe 1938 m. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad mūsų eros palaidojimų datavimas beveik identiškas Labūnavos senkapiams - nuo VI-VII a. Nuo XX a. Tačiau dar pakankamai neseniai taip nebuvo. Tiltai, keltai, luotai, brastos abiejų upės krantų gyventojus jungė į organišką socialinę visumą.

Šių eilučių autoriui, su mama sėdint kupinai javų maišais prikrautoje traktoriaus priekaboje, vaikystėje teko važiuoti iš Kunionių į Pelėdnagius. Už Jasnagurkos dvarvietės pervažiavus Šušvės brastą, kelias vedė Malaikonių keliu link Graužių. Nuo ten žemyn iki Nevėžio, per kurį siūbuojančiu tiltu buvo išvažiuojama į Zabielų koplyčios vieškelį.

Graužių senolis - Labūnavos apylinkių gyventojų protėvis. Solidaus amžiaus sulaukęs vyras čia gyveno V amžiuje. Ant piršto mūvėjo žalvarinį įvijinį žiedą, ant rankų nešiojo po juostinę apyrankę, rūbai susegti lankine sege. Į kapą greta įdėti pjautuvas ir yla. Veido antropologinę rekonstrukciją atliko Vytautas Urbanavičius.

Reikia atkreipti dėmesį, kad Pakapių ir Labūnavos senkapiai buvo išsidėstę juos beveik puslankiu jungiančios Urkos slėnio viršutinės terasos kalvos papėdėje. Jei vaizduotėje Pakapių ir Labūnavos dvarvietės vietose pastatysime po pilį, šios stovės elipsinės kalvos ašies galuose. Visa ši geometrija leidžia kelti hipotezę apie apylinkėje galėjusią būti gana išmanią gynybinę sistemą. Rytinė ir pietinė jos pusės dvejonių kelia mažiausiai. Šioje kalvoje puikios sąlygos fortifikuotos gyvenvietės kūrimui.

Ansainių bajorkaimio plano fragmentas, 1991 m. akmenyje iškaltas čia gimusio Adomo Ganusausko. Buvusios Simono Ganusausko sodybos vietoje Ansainiuose.

Nuo priešų buvo ginamasi ne tik kalaviju ir pilių sienomis. Kai kurie būdai dabar atrodo gana egzotiški. Su tokiomis kryžiuočiai susidūrė jau pirmajame rašytiniuose šaltiniuose minimame 1364 m. žygyje į Labūnavą. Tuomet, mūšyje įveikę netikėtai užkluptus pernaraviškius, kryžeiviai pasuko į pietryčius. Labūnavos žemės pariby jie susidūrė su „stipriomis užtvaromis“, kurias jie išardė ir padegė. Iš vėlesnių - XIV a. Galimai būtent nuo čia prasidėjo mįslinga šių užtvarų linija, kryžiuočių šaltiniuose vadinama indagines.

Istorikai jos pradžią lokalizuodavo prie Ariogalos, tačiau Ordino šaltiniuose nuo jos iki Ritersverderio pilies (prie Nevėžio žiočių) minimas 4 mylių atstumas iš esmės tiksliai atitinka kelią iki Šaravų - Bajėnų miškų masyvų, pusiau dalinamų Aluonos upės. Mėginusių prasibrauti iki Labūnavos iš rytų ir pietų, užtvaros laukė net dešimtyje vietų.

Turintys informacijos, senų nuotraukų ar girdėję pasakojimus apie Labūnavos apylinkėse buvusius senkapius ir kitus istorinius objektus bei jų likimą kviečiami pasidalinti žiniomis su straipsnio autoriumi. El. Kaip sako pats kunigas, ten tuščia, nieko nebelikę, o apie didžią praeitį ir buvusį dvarą ir patys vietiniai ne visi žino. O J. Montvilos būta ne šiaip turtingo žmogaus: jis buvo Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių ir kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius. Todėl būtent į jį R.

Juozapas Montvila ir Mitėniškių dvaras

„Juozapas Montvila (1850 m. kovo 9 d. Mitėniškių dvare prie Šėtos - 1911 m. vasario 20 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių bei kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius. Perėmė bei reorganizavo Vilniaus prekybos banką. Nuo 1885 m. Jo užsakymu ir jam vadovaujant 1889-1891 m. pastatytas tuometinio Vilniaus žemės banko pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 6 (dab.

Pasakysiu tik tiek, kad patys bankininkai galėtų parodyti iniciatyvą ir savo profesijos žmones įamžinti. Tada nereikės teikti niekam jokios „labdaros ir paramos“, o tai bus jų pačių iniciatyva ir investicija.R. Apie jį rašoma ir dabartinėje spaudoje. Publikuota: 2021 lapkričio 12 d: „Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės esanti Kražių, arba dar kitaip vadinama Montvilos, kolonija - vienas pirmųjų Vilniaus mikrorajonų.

Prašau jo gimtinėje Mitėniškių k. įamžinti jo atminimą, pastatant nors ir kuklų paminklą ar akmenį su įrašu“, - tokį prašymą LB prieš pusantrų metų pateikė R. „Dėkojame, kad rūpinatės bankininko Juozapo Montvilos atminimo įamžinimu. J. Montvilą prisimename ne tik kaip bankininką, filantropą, bet ir kaip dabartinio Lietuvos banko pastato Gedimino pr. Deja, pagal LR Labdaros ir paramos įstatymą, negalime skirti finansinės paramos jo atminimo įamžinimui“, - kunigui rašė l.e.p. „Labdaros ir paramos įstatymo 4 str. 4 d. numatyta, kad labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų, Lietuvos banko ir kitos valstybės ir savivaldybių piniginės lėšos.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos istorinių asmenybių atminimo įamžinimo nefinansuoja.A. Tačiau kunigas neslepia apmaudo dėl tokio požiūrio į istoriją ir sako: „Pasakysiu tik tiek, kad patys bankininkai galėtų parodyti iniciatyvą ir savo profesijos žmones įamžinti.

Kadangi, kaip minėjo kunigas, Mitėniškių dvaras yra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą, pasidomėjome Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vyr. Dėl J. Montvilos atminimo įamžinimo ji siūlo kreiptis į Jonavos rajono savivaldybės administraciją arba, esant atskirai iniciatyvai (bendruomenės ar pan.), J. Kaip pasakojo A. Naureckaitė, dvaro sodyba formavosi XIX a. pab.-XX a. pr. „Mitėniškių dvaro sodybos fragmentai į Naujai išaiškintų kultūros paveldo objektų sąrašą įregistruoti 1992-03-27. Į Laikiną apskaitą buvo įrašyti 1995-01-31.

Mitėniškių dvaro sodybos fragmentų vertingosios savybės ir reikšmingumo lygmuo (regioninis) nustatyti bei teritorijos ribos apibrėžtos KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012-12-11 aktu Nr. KPD-RM-1861. Šiuo aktu yra nustatyta tokia dvaro sodybos vertingoji savybė: ,,7.5. Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius - Mitėniškių dvaro sodyboje gimė ir augo žymus visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių ir kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius Juozapas Montvila (1850-1911). 1902-1905 m. J. Montvila dvare įsirengė pirmąją vėjo elektrinę Lietuvoje. Vėjo jėgainė buvo naudojama iki 1960 m.“, - aiškino A.

Štai lentelė, apibendrinanti Mitėniškių dvaro sodybos svarbiausius faktus:

tags: #ministro #namas #aruodas