Šeštadienį, gegužės 13 dieną, įvyko Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus surengtas Anykščių krašto partizanų, jų palikuonių, artimųjų, tėvynę ir istoriją mylinčių žmonių sąskrydis.
Lietuvos partizanų apygardos
Partizanų pagerbimo šventė Andrioniškyje
Partizanų pagerbimo šventės dalyviai rinkosi prie Andrioniškio bažnyčios. Paskaityta partizaniška malda prieš žygį ir dainuojant patriotinę dainą „Ko gi nusižvengei, bėras žirgeli…“ tvarkingai su vėliavomis priešakyje nužygiuota į šventovę.
Prisimintas legendinis vadas Šarūnas. Narsus karys, kuris priešams nepasidavė gyvas, kartu su bendražygiais pasirinko mirtį ir kurio kūnas iki šiol nesurastas, jo kapas - visa Lietuva. Savos kūrybos eilėraščių apie Lietuvą ir jos gynėjus didingai padeklamavo poetas Povilas Kulvinskas.
Šv. Mišias už tėvynę Lietuvą, jos gynėjus, pokario partizanus aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir vietinis klebonas kun. Mindaugas Šakinis. Iš Andrioniškio smagiu dulkėtu vieškeliuku per pavasariu alsuojančius šilus nukeliavome į Niūronių kaimą.
Sąskrydis Niūronyse
Pagrindinė šventės vieta - etnografinės Arklio muziejaus sodybos, nuo gamtos negandų pastogę teikiantis erdvus senovinis klojimas, pervežtas iš žuvusio partizano Juozo Gražio - Viesulo tėviškės sodybos kaimyniniame Ramaškonių kaime. Nuskambėjus Lietuvos himnui ir įžanginiam žodžiui bei minute tylios maldos pagerbus už tėvynės laisvę žuvusius, jauniesiems šauliams ir Antano Baranausko pagrindinės mokyklos mokinukams suteikta garbė uždegti žvakutes ant Niūronių kaimo kapinaitėse palaidotų partizanų kapų.
Sveikinimo žodį, pamokantį ir įkvepiantį poetiška vilties dvasia, ypač išryškindamas lietuvių motinų pasiaukojimą, tarė legendinis Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda - ko ne vienintelis šios dienos sulaukęs, nors ketvirtį amžiaus sovietiniuose kalėjimuose vargęs, bet vis dar šviesaus proto, jau 96 metus begyvenantis Aukštaitijos partizanas. Dar kartą į susirinkusius prabilo vyskupas J. Kauneckas, prisiminė tikinčiųjų persekiojimus sovietų laikais, dėl jo veiklos kankintą ir žalotą seserį, pabrėžė, kad stebuklingai per amžius išlikusi, Dievo globojama lietuvių tauta gyvuotų net ir atominio karo ugnyje.
Minėjime dalyvavo ir nemenkas būrelis Anykščių jaunųjų šaulių. Vienas kitą papildančių pokario istorijos tyrinėtojų duetas - Gintaras Vaičiūnas ir Raimondas Guobis - išmaniai, pasitelkę ant didelio ekrano rodomus partizaninių kovų akimirkų vaizdus, trumpai apžvelgė partizaninio judėjimo mūsų krašte istoriją nuo 1944 metų vasaros iki įsimintino 1953 m. birželio, kuomet agentų smogikų nukautas Anykščių rajono teritorijoje žuvo ko ne paskutinis partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis.
Jautriai apie savo tėvelį, net šimtą metų išgyvenusį Didžiosios kovos apygardos partizaną Joną Svilainį-Liūtą kalbėjo jo dukros. Susibūrimu džiaugėsi ir buvusi pasipriešinimo dalyvė bei politinė kalinė Prima Petrylienė. Sąskrydyje dalyvavo Alberto Pakenio-Jūreivio sesuo Genė Pankevičienė, narsių partizanų ryšininkių Mieliauskaičių sesuo Genė Žarskienė, Šimonių girios partizano Juozo Kriaučiūno-Liutauro sūnus Rimantas Kriaučiūnas, Liudos Kaminskaitės-Kuosos sūnėnas Raimundas Kaminskas, Mykolo Namejūno-Rimanto sūnėnas Albinas Namejūnas ir dar nemažas būrys laisvės kovotojų giminaičių.
Istorinę valandą užsklendė šių dienų partizaninio karo atminties akcijų prisiminimai bei minėjimų, jaunimo žygių vaizdai, ypač pabrėžiant Kraštų šilo brolijos veiklą Svėdasų krašte. O pačioje istorinės valandos pabaigoje sugiedota tėvynės meilėje vienijanti giesmė „Lietuva brangi“.
Gretimos Legų sodybos ūkiniame pastate atverta partizanų slėptuvė. Pirmasis jos ieškoti ėmėsi ir pasitelkęs kriminalinio seklio patirtį surado meras K. Įdomu, kad slėptuvė įrengta remiantis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio vaidybine juosta „Poetas“ - filmuojant paimtos naudotos bunkerio sienų dekoracijos. Slėptuvė neįprastai erdvi, iš dviejų nemažų, neįprastai aukštų patalpų, tačiau suteikia šių laikų žmogui įspūdį apie pokario metų gyvenimą bei pasipriešinimą okupantams.
Pažymėtina, kad pokario kovas primenančioms edukacinėms programoms „Ir tada buvo Žalgiris“ muziejininkai beveik dešimtmetį naudojo šile prie kapinaičių įrengtą požeminį bunkerį. Naujasis partizaninį karą menantis objektas, tikėtina, tarnaus kelis dešimtmečius, o gal ir visą šimtą metų.
Pabaigoje pasistiprinta gardžia kareiviška grikių koše, išvirta Krašto apsaugos Anykščių pėstininkų kuopos savanorės Sonatos Veršelienės kartu su jai patalkinti mielai sutikusioms žaviomis bičiulėmis.
Kelionė po Suvalkiją
Šią vasarą pirmą kartą keliavau į Suvalkiją, tiksliau sakant, į Užnemunę. Pakeliui pirmiausia stabtelėjome Obelynėje prie Ringaudų - prof. Tado Ivanausko memorialinėje sodyboje, kurią supa 1920 metais pradėtas kurti Obelynės botanikos parkas. Sodyba-memorialinis muziejus, kur gyveno prof. Prieš tai čia buvo Marvos dvaro žemės.
Obelynės sodyba
Parceliuojant šio dvaro žemes T. Ivanauskas būsimai sodybai statyti ir parkui įkurti nusipirko 8 hektarus žemės. Šiandien tas plotas sumažėjęs. Mat jauniausias profesoriaus sūnus paveldėtą žemės dalį pardavė. Dabar šis plotas apaugęs juosmenį siekiančia žole.
Pasak po šią vietą lydėjusio gido Simono Stašaičio, prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250-300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Obelynėje taip pat auga vieni seniausių planetos medžių - dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 m. čia auganti metasekvoja.
Parko kolekcijoje - 250 rūšių ir formų lapuočių: ąžuolų, beržų, bukų, lazdynų, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai. Obelynės dendrologinis parkas naudojamas Aleksandro Stulginskio universiteto studentų mokomosioms praktikoms ir pasitarnauja tiriamiesiems darbams. 1958 m. šis parkas paskelbtas gamtos paminklu. 1986 m. Pasivaikščiojimas po šį parką buvo tikra atgaiva tvankią vasaros dieną. Viso parko per valandą nespėjome apžiūrėti. Tam reikėtų skirti mažiausiai vieną dieną.
Apie Obelynės sodybą pasakojęs Algirdas Baltuškevičius, prof. Sutartu laiku mūsų laukė apsilankymas buvusiame Tado Ivanausko name, kur yra daug autentiškų namų apyvokos daiktų, kuriais naudojosi T. Ivanauskas ir jo šeima. Čia apie profesoriaus gyvenimą lankytojams papasakojo jo žentas, jau mirusios įdukros Eleonoros vyras Algirdas Baltuškevičius, kurį laiką čia taip pat gyvenęs. T. Ivanauskas gamtos mokslus studijavo Sankt Peterburgo ir Paryžiaus Sorbonos universitetuose. Spalvingas ir asmeninis profesoriaus gyvenimas. Jis buvo tris kartus vedęs. Su pirma ir trečia žmona susilaukė po sūnų.
Zapyškio bažnyčia
Iš Obelynės nukeliavome į Zapyškį, kur stabtelėjome prie senosios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ant Nemuno kranto. Ši bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, saugomas valstybės, ir dabar naudojamas kultūros reikmėms. Čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio ir kitokie kamerinės muzikos koncertai. Lankymosi dieną veikė Lietuvos fotografijos grando Romualdo Požerskio fotografijų iš ciklo „Atlaidai (1974-1992)“ paroda.
Zapyškio bažnyčioje tikintieji jau seniai nebesimeldžia. Senoji Zapyškio bažnyčia oficialiai uždaryta 1901 metais, nes tapo per maža vietos gyventojams, o planai ją praplėsti liko neįgyvendinti. Buvo patvirtintas naujos bažnyčios Zapyškyje projektas. Gal taip nutiko ir dėl to, kad ši bažnyčia stovi prie pat Nemuno, kurio vandenys per pavasario potvynį užliedavo šią vietą. Tos problemos nebeliko pastačius hidroelektrinę. Prie senosios Zapyškio bažnyčios atnaujinta Nemuno krantinė, išklota betono danga. Toks šios vietos sutvarkymo architektūrinis sprendimas buvo sukėlęs daug diskusijų ir nepalankiai vertintas kai kurių architektų.
Zapyškio bažnyčia
Plokščiai
Toliau kelionės maršrutas vedė Plokščių kaimo link. Pasirodo, Lietuvoje turime upę-gatvę. Tai išplatėjusi ir sekliausia Vaiguvos upelio dalis, besitęsianti apie 500 metrų. Tik ja Plokščiuose kelių sodybų gyventojai gali pasiekti savo namus. Anksčiau šia gatve leista pasivažinėti ir turistams. Atvykėliams įrengtas trinkelėmis išklotas pėsčiųjų takas palei šią gatvę. Pažintiniam takui pasibaigus ties upe-gatve, perėjus tiltelį, toliau miško takeliu galima nueiti iki Vaigeliškių piliakalnio.
Plokščių bažnyčią pamatėme įveikę gana aukštą įkalnę. Autobusu leidžiantis atgal nuo stataus kelio, pajutome tikrą tos vietos aukštį. Įspūdis buvo toks, lyg būtume Alpėse. Juokinga, kad kaimo pavadinimas Plokščiai, o jo be stačių kopėčių nepasieksi. Alpėmis šią vietą yra vadinęs ir gydytojas, rašytojas, visuomenės veikėjas, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, gyvenęs šiose vietose. Net yra teigiama, kad jis „Tautišką giesmę“ galėjo sukurti būtent Plokščiuose.
Važiuodami pro langą stengėmės įžvelgti per žalumos uždangą tą vietą, kur stovėta mokytojo ir visuomenės veikėjo Petro Kriaučiūno sodybos. Pas jį į Plokščius atvykdavo ne tik Vincas Kudirka, bet ir kiti Lietuvoje garsūs žmonės - Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Baranauskas.
Šventaduobė (dauba prie Didžiaupio). Legenda byloja, kad Nemune ties Plokščiais buvo sugautas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį pakabino bažnyčioje. Į Šventaduobę vedė statoki akmeniniai laiptai. Kas norėjo, pasimeldė koplytėlėje prie altoriaus. Šaltinio vandens ragauti ir išbandyti jo gydomųjų galių nedrįsome. Pasak gidės, neaišku, ar tas vanduo tikrinamas.
Suvalkietiški valgiai
Šaltų užkandžių stalas nenustebino - šaltiena, skilandžio, rūkyto kumpio užkandėlės, mišrainė su burokėliais arba kitaip sakant „vinegretas“, duoninė gira su razinomis - niekuo nesiskyrė nuo aukštaitiškų valgių. Netgi vėliau patiekta silkė su karštomis bulvėmis ir virtais burokėliais, paskanintais sėmenų aliejumi, taip pat ne naujiena. Paruošta troškinti mėsa dedama į apvalią kepimo formą, kad savo išvaizda primintų kopūstą. „Kopūsto galva“ troškinama lėtai, net keturias valandas, kaimiškoje krosnyje. Šis valgis buvo tikrai gardus ir neįprastas, skoniu panašus į balandėlius. Ragaučių paskanino ir edukatorės pasakojimai apie Suvalkijos praeitį, suvalkietiškas tradicijas.
Šakiai
Po ragaučiaus susitikome su vietine gide, kuri pirmiausia mus nuvedė prie Vinco Kudirkos paminklo (autorius skulptorius Stasys Žirgulis) čia pat miesto centre ant Šakių ežero kranto, pastatyto minint „Tautiškos giesmės“ autoriaus 140-ąsias gimimo metines. Šioje vietoje buvusiame name V. Kudirka nuomojo kambarėlį ir priiminėjo ligonius. Šakiuose jis gyveno 1890-1895 m. Konkuruoti su žydais gydytojais jam buvo sunku. Sakoma, kad savo profesijos jis nelabai mėgo. Labiau jį traukė kūryba, visuomeninė veikla.
Apžiūrėjome ir Šakių fontaną miesto skvere su plieno konstrukcijos 24 varpų kariljonu, kurį nuliejo viena geriausių varpų liejyklų Olandijoje „Royal Eijsbouts“, o kariljono konstravimą kuravo kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius. Varpų muziką galima išgirsti darbo dienai prasidedant, jai įpusėjus ar baigiantis. Deja, kai ten lankėmės, varpų muzikai dar nebuvo atėjęs metas.
Iš miesto centro gidė nuvedė prie unikalaus paminklo kalbai. Tik Suvalkijos krašte tokia idėja ir galėjo atsirasti. Deja, skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio bronzinė skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“ nukentėjo per eismo įvykį. Iki šiol dar neatstatyta bronzinės mergaitės su knyga skulptūra, sudaužyta įsirėžus į ją automobiliui. Likusios tik grindinyje įspaustos jos pėdutės su lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis.
Šakių rajono savivaldybė yra davusi Lietuvai daugiausia, net tris signatarus. Tad toliau patraukėme prie Šakių rajono savivaldybės, kur apie šį faktą byloja ten stovintis paminklinis akmuo, ant kurio įamžintos trijų iš šio krašto kilusių signatarų - vyskupo Justino Staugaičio, Saliamono Banaičio ir Jono Vailokaičio parašų faksimilės. Paminklą sukūrė kraštietis skulptorius Mindaugas Šnipas, giminystės ryšiais susijęs su signataro J. Su Šakiais atsisveikinome prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, turinčios modernizuoto renesanso bruožų. Sužinojome, kad bažnyčia neįsileidžia šurmulingų vestuvininkų.
Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Ilgamečiai, ilgaamžiai bendražygiai Prima Perylienė ir Jonas Kadžionis.
Sonata Veršelienė (dešinėje) porą samčių kareiviškos košės mielai įdėjo ir merui Kęstučiui Tubiui. Šalia S. Veršelienės - Lina Pagalienė, Romas Pačinskas ir Irutė Aleknavičienė.
tags: #mindaugo #kriauciuno #sodyba