Adomas Bernardas Mickevičius, vadinamas Lietuvos ir Lenkijos poetu, gimė 1798 m. Zaosėje, netoli Naugarduko miesto vakarų Baltarusijoje.
Šio poeto kilmė siejama su lietuviška bajorų Rimvydų - Mickevičių gimine, kuri gyveno etnografiniame Lietuvos pakraštyje - Rodūnės apylinkėse, XVII a. pabaigoje išsikėlusia į Naugarduką. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais.
Asmeniniai potyriai
Taip nutiko, kad kelerius metus, pačioje sovietmečio pabaigoje ir Atgimimo priešaušryje, 1987-1989 m., teko vadovauti memorialiniam A. Mickevičiaus muziejui Bernardinų gatvėje, tada dar vadintoje Pilies skersgatviu, t. y. turėjau unikalią galimybę gana artimai bendrauti ir su autentiškais poeto tekstais, ir su autentiškais jo daiktais - kad ir kokie kuklūs jie būtų.
1990 m. parengiau spaudai kelis dešimtmečius Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne, Stasio Šalkauskio fonde, gulėjusius rankraščius - filosofui gyvam esant taip ir nepaskelbtą Vincui Mykolaičiui-Putinui dedikuotą ir „laimingais bendro studentavimo laikais“ Fribūre, taigi dar Šveicarijoje, rašyto straipsnio „Rimvydas-Mickevičius“ trečiąją dalį ir tais pačiais metais Kaune studentams ateitininkams perskaitytos paskaitos „Adomo Mickevičiaus sielos drama gyvenimo filosofijos šviesoje“ fragmentus.
Tada dariau prielaidą, kad dar Fribūre gimė bendra S. Šalkauskio ir būsimo A. Mickevičiaus kūrinių vertėjo - V. Mykolaičio-Putino - programa, kurią tada pavadinau „Lietuvos Mickevičius“.
S. Šalkauskis taip grindė šį savo sumanymą: „Mickevičius kartu abiem tautom užrašė didelį savo veikalo palikimą. Abidvi jį priėmė meiliai teisėmis, kiekviena tačiau skirtingu pobūdžiu: dovanos pavidalu jį priėmė lenkai, tėvainystės gi - lietuviai“.
Ši publikacija man davė pretekstą nueiti gilyn į 1916-1919 m., t. y. pažvelgti ir į garsiąją S. Šalkauskio prancūzų kalba parašytą monografiją „Sur les Confins de deux Mondes“ („Dviejų pasaulių takoskyroje“ vel „Dviejų pasaulių riboje“ vel „Tarp dviejų pasaulių“), kurios vienas didelis poskyris iš esmės ir buvo skirtas kaip tik A. Mickevičiui, kurį filosofas jau tada pavadino ne tik „savo epochos šaukliu“, bet ir „visuotinės žmogiškosios dvasios aiškintoju“ („il est à la fois le porte-parole de son époque et lʼinterpréte de lʼesprit humain universel“).
S. Šalkauskis akcentavo ir ribinių, 1824-ųjų, metų svarbą poeto biografijoje, teigė, kad kaip tik tada prasidėjo jo tremtis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš jos kultūros.
Taigi galima sakyti, kad A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870-1959) knygą „Monsalwat. Rzecz o Adamie Mickiewiczu“ („Monsalvat [Šventojo Gralio pilis. - R. G.]. Veikalas apie Adomą Mickevičių“).
Šio lenkų literatūros kritiko ir filosofo, pasirašinėjusio įspūdingu „Quasimodo“ pseudonimu ir kvietusio nusisukti nuo pozityvizmo, dėl kurio esą Lenkija išgyvena idėjų bankrotą, ir raginusio grįžti į Romantizmo ideologijos laikus, idealas buvo A. Visiems jiems būdingas vienas pagrindinis bruožas.
Jis pasireiškia visur, į ką tik bežiūrėtume iš tų laikų. Jų kalbėjimo maniera, mąstymas, jų jausmai ir veiksmai, jų veidai, pažįstami iš graviūrų ir portretų, jų laiškai [pridurčiau dar - ir atminimų albumai. - R. G.], namai, butai, baldai, net jų gestai ir eisena, dar išsaugoti senolių, ragavusių anų laikų, - visa tai yra paženklinta aukšto kultūros lygio.
Šis vystymasis staiga buvo nutrauktas. Šiandien neturime nei savo stiliaus, nei vieningos kultūros, t. y. Toks pat noras gaivinti aukštąją kultūrą per A. Mickevičių būdingas ir S. Šalkauskiui: „<…> jojo pamokomasis likimas yra reikšmingas įspėjimas pačiai Lietuvos visuomenei ir netiesioginis įrodymas, kaip turėtų eiti ir kur siekti kultūrinis ir dvasinis lietuvių augimas“.
Ir šiam filosofui buvo įdomi ne tiek A. Mickevičiaus kūryba, kiek jo asmeninė biografija: „<…> iš visų Mickevičiaus veikalų didžiausias yra pats jo gyvenimas.
Galbūt ateis laikas, kai „Vėlinės“ nebus skaitomos, kai „Poną Tadą“ užklos dulkės, betgi Mickevičiaus gyvenimo poema visuomet tebevaldys žmonių širdis…“
Visur ir visada ieškojo analogijų su istoriniu Lietuvos likimu, todėl poeto asmuo čia buvo tikras lobis: „Jo sielos gelmėse visuomet buvo gyvas instinktas, kuris liepė laikyti idealu Rytų ir Vakarų pusiausvyrą ir jųdviejų civilizacijų sintezę“.
Arba štai tokia mintis: „Kaip kad Lietuva yra neįvykdytų istorinių galimybių šalis, taip jisai yra neįvykdytų asmeninių galimybių genijus“.
Taip šalkauskiškai A. Antrasis ryškus susitikimas su poetu įvyko jubiliejiniais 1998-aisiais, kai „Metų“ žurnale paskelbiau studiją „Adomas Mickevičius - Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai“.
Kaip tik tada analizuodama daugiau negu turtingą ne tik spausdintą, bet ir archyvinę medžiagą, iš esmės ir apčiuopiau tai, ką formuluoju ir šiame rašinyje - kad Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt vel Ostyk-Narbutt, 1784-1864) Šiauriai (tai tėvoninis šio Lietuvos istoriko dvaras tuometėje Gardino gubernijoje (nuo 1843 m. - Vilniaus gubernija), Lydos apskrityje, dvaras-archyvas, nes jame buvo parašyti visi šio vyro darbai) nuo A. Mickevičiaus Paryžiaus nebuvo jau taip ir toli, arba ir visai atvirkščiai, - kad Paryžius nebuvo jau taip ir toli nuo Šiaurių.
Kitaip tariant, kad A. Mickevičius, 1824 m. spalio 30-ąją arba spalio 31-ąją (tiksli diena iki šiol nėra nustatyta) kirsdamas senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną, - paskutinė vieta Lietuvoje, kur poetas buvo apsistojęs ir kur nakvojo, buvo Šiauliai (šiame kontekste apmaudu, kad ne Šiauriai…), šį kraštą paliko tik fiziškai.
Chrestomatiniu tapo faktas apie A. Mickevičiaus nostalgiją Lietuvai visus tuos likusius trisdešimt vienus jo gyvenimo metus. Šio ilgesio, o ir nuolatinio dėmesio tam, kas vyksta ten, anapus kordono, apstu tiek poeto kūryboje, tiek egodokumentikoje.
Tačiau ar tikrai fizinis A. Mickevičiaus nebuvimas Lietuvoje reiškė ir dvasinį jo nebuvimą? Net turint galvoje daugiau negu svarbų faktą, kad nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios šio poeto kūryba - su labai trumpais „atšilimo“ periodais - Rusijos imperijoje iš esmės visą laiką buvo draudžiama, o poeto vardą net užginta minėti?
Šaltiniai rodo, kad nors ir „nematomas“, A. Tada mėginau šią tezę grįsti per T. Narbutą ir A. Mickevičių - du intelektualius to meto vyrus, du kilmingus bajorus, iš kurių pirmasis savo giminės pradžią siejo su Astikais, taigi ir su Radvilomis, o antrasis - su Rimvydais, du Vilniaus universiteto auklėtinius, kurie, kad ir kaip būtų paradoksalu, asmeniškai niekada nebuvo susitikę, bet kurie žinojo ir skaitė vienas kito kūrybą.
Pirmasis neakivaizdus T. Narbuto ir A. Mickevičiaus pasimatymas įvyko Vilniuje 1818 m. spalio 31 d., kai 125-ajame Joakimo vel Joakimo Juozapo Benedikto Lelevelio (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786-1861) įsteigto populiariojo Vilniaus savaitraščio „Tygodnik Wileński“ numeryje buvo išspausdintas ne tik debiutinis A. Mickevičiaus eilėraštis „Żima miejska“ („Miesto žiema“ - pagal Eugenijaus Matuzevičiaus vertimą, arba „Miestas žiemą“ - pagal Vytauto Bložės interpretaciją), bet ir T. Narbuto eilėraštis „Powieść. Derwisze“ („Legenda.
Tame numeryje tai buvo vieninteliai poezijos kūriniai. Akivaizdu, kad ir dėl šios aplinkybės T. Narbutas, nors tada jau labai populiarus trisdešimt ketverių metų literatas, už kurio pečių buvo dar ir audringa nuotykiais prisotinto gyvenimo atkarpa, ir A. Mickevičius - dvidešimtmetis debiutantas, kurio tikri jausmai ir tikri įvykiai dar tik laukė, - įsidėmėjo vienas kitą.
A. Mickevičiui - aistringam Lietuvos istorijos mylėtojui - negalėjo būti nežinomas ankstesniuose šio žurnalo puslapiuose spausdintas T. Narbuto rašinių ciklas „Badanie starożytności litewskich“ („Lietuvių senienų tyrimas“).
O ir būsimas veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“.
- T. 1-9. - Vilnius, 1835-1841) autorius, nors ir nebuvo tobulas poetas, suprato ir mėgo gerą poeziją - vertė Horacijų, Jeaną Baptisteʼą Rousseau, žavėjosi Ignacijumi Krasickiu, Pranciškumi Karpinskiu, Kazimieru Brodzinskiu, o vėliau, jo paties žodžiais tariant, ir „dieviškuoju Adomu“, o dar gerokai vėliau - ir „naujuoju Adomu“, t. y. Vladislovu Sirokomle (tikr. Liudvikas Kondratavičius; Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz vel Władysław Syrokomla, 1823-1862).
Beje, savo jaunėlę dukterį Teodorą Narbutaitę-Mončiunskienę (Teodora z Narbuttów Monczuńska, 1839-1925), 1863-1864 m. sukilimo dalyvę ir emigrantę, kito kultinio poeto - Teofilio vel Teofilio Aleksanderio Lenartowicziaus (1822-1893) sielos draugę, tiesiog dievino už tai, kad ji, be kitų savo dorybių, dar ir rašė gerą poeziją.
Taigi A. Mickevičiaus eilėraščio „Żima miejska“ niekaip negalėjo neįsidėmėti, nors, regis, kaip tik taip ir galėjo įvykti - kūrinys buvo paskutinis tame žurnalo „Tygodnik Wileński“ numeryje, o ir ne žiema, tik ruduo, buvo ir pačiame Vilniuje.
Tačiau nuo to karto T. Narbutas visada atidžiai sekė A. Mickevičius kūrybą, net ir tada, kai poetas jau buvo ne Lietuvoje - paskutinę impresiją „Mickevičiaus tema“ randame istoriko užrašų knygelėje. Įrašas darytas 1856-aisiais, jau po poeto mirties. Štai jo fragmentas: „Imperatorius Aleksandras II davė sutikimą iš naujo išleisti Mickevičiaus raštus (prenumeratos kaina - dešimt sidabro rublių).
Ir šios lėšos bus skirtos našlaičiams, likusiems po Mickevičiaus mirties.
Užsisakiau [šis žodis T. Narbuto paryškintas. - R. Tačiau cenzūriniai suvaržymai, priešingai nei siekė imperinė valdžia, visada tik didino norą paragauti uždrausto vaisiaus.
Dažnai šiame kontekste prisimenamas literatės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Gabryela z Güntherów von Hildesheim Puzynina, 1815-1869) džiaugsmas, kai savo tėvų namuose, Dabraulėnų dvare (tada Minsko gubernija, nuo 1843 m. - Vilniaus gubernija, Vileikos apskritis), pagaliau sulaukė poemos „Pan Tadeusz“ („Ponas Tadas“).
Įspūdį, kurį rašytojai sukėlė tokio brangaus ir netikėto svečio apsilankymas, ji prilygino Perkūno trenksmui iš giedro dangaus, vadino tai nepaprasta švente; rašė, kad tai toks pat jausmas, kai po žiemos staiga atsidaro visi namo langai ir šiltas kvapnus pavasario vėjas į visas puses išblaško per žiemą krosnies prišildytą orą.
Tačiau G. Giunterytės-Puzinienės impresijoje randame ir du labai konkrečius faktus: pirma, kūrinys „Pan Tadeusz“ į rašytojos rankas pateko praėjus vos porai metų nuo pirmosios kūrinio laidos, t. y. 1836-aisiais, ir antra, kad ir kaip draustas, jis atkeliavo tiesiai iš Prancūzijos: „Ponas Tadas“, slapta atvykęs iš Paryžiaus…“[15] Taip pat slapta į Dabraulėnus atkeliavo ir trečioji poetinės dramos „Dziady“ („Vėlinės“) dalis[16].
Beje, tokie nelegaliai į Lietuvą atkeliavę poeto kūriniai niekada nebuvo išstatomi viešai, knygų lentynose, o saugomi specialiose rakinamose skrynelėse[17]. Taigi nepaisant cenzūrinių suvaržymų, Lietuvos dvarai ir dvareliai, miestai ir miesteliai vis tiek A. Mickevičiumi pulsavo.
Tiesą sakant, pulsavo visada, ir ypač nuo tada, kai poetas paliko Lietuvą. Tada jo kūryba pasidarė dar vertesnė, dar sakralesnė. Ta pati G. Giunterytė-Puzinienė rašė, su kokiu jauduliu - kaip maldaknygę - tais pačiais lemtingais 1824-aisiais pirmą kartą skaitė ir du pirmuosius rausvu popieriumi aptrauktus A.
Galima būtų įtariai žvelgti į emocingos moters pateiktus faktus, bet tą patį, beveik žodis žodin, liudija ir solidus vyras, naujasis Konradas Valenrodas - leidėjas, istorikas, publicistas Adomas Honorijus Kirkoras (Adam Honory Kirkor, 1818-1886), kuris su imperine cenzūra susidurdavo kasdien. Štai ką jis rašė tos pačios imperinės valdžios užsakymu (sic!) apie 1880-1881 m. rašytame (nuo A.
Žmonės poetą suprato, pajuto jį esant genijų, ir mes prisimename laikus, kai buvo ne tik grobstyte grobstomi nauji jo kūriniai, bet ir šimtais perrašinėjami, laiškuose siunčiami į pačius tolimiausius kampelius, Baltarusijos užkampius; seni ir jauni, aristokratės ir šlėktaitės jo kūrinius mokėsi atmintinai.
Pats A. H. Kirkoras iš visos A. Mickevičiaus kūrybos labiausiai vertino poemą „Pan Tadeusz“; sakė, kad šį kūrinį galima skaityti dešimtis kartų ir vis rasti naujų grožybių; aiškino, kad visuose A. Mickevičiaus kūriniuose juntama stipri Tėvynės Lietuvos meilė, tačiau nė viename Lietuva nepavaizduota taip gyvai ir taip plačiai; antrino garsiojo indoeuropeisto Augusto Schleicherio (1821-1868) minčiai, kad kaip tik šio kūrinio dėka lietuviai turi savąją „Iliadą“.
Panašiai galvojo ir V. Sirokomlė, į kurio dvarelį Zalučę (Minsko gubernija, Naugarduko apskritis) kūrinys „Pan Tadeusz“ iš pradžių atkeliavo jo sekretoriaus ir bičiulio Vincento Korotinskio (Wincenty Korotyński, 1831-1891) padarytu nuorašu („perrašiau visą knygą iki pat paskutinės papildymų eilutės, ir šis rankraštis ilgai kursavo po mūsų apylinkę, kol ir vėl grįždavo į Zalučę - iki tol, kol kažkas jį nusavino - gražiu papročiu, leidžiančiu tolerantiškai žvelgti į vižlų ir knygų vagystes“), ir tik vėliau, 1851-aisiais, iš Dorpato, per pažįstamus studentus, - jau ir tikra knyga (pirmoji, paryžietiška, kūrinio laida V. Sirokomlei buvo paskolinta vos porai savaičių).
A. Mickevičiaus kūrybos nuorašai po Lietuvą plito ne tik vyrų, bet ir moterų dėka. Bet štai dar vienas pavyzdys - du Vilniaus universiteto auklėtinio, literato, o vėliau - 1830-1831 m. sukilimo dalyvio ir emigranto Ipolito Klimaševskio (Hipolit Klimaszewski, 1802-1874) 1829 ir 1830 m., taigi dar sukilimo išvakarėse, Vilniuje išleisti žurnalo „Noworocznik Litewski“ („Lietuviškas almanachas“) tomeliai.
Leidiniai ir tikrai nedidukai, autorių taip pat vos keletas. Tačiau ir viename, ir kitame dominuoja nepageidaujamas, bet dar tada oficialiai nedraustas A. Mickevičius - spausdinama jo poezija, vertimai, poeto eilės, jo mintys tampa epigrafais kitų autorių straipsniams[23]. Poeto vardas visur - net anonimas, pasirašęs inicialu „K***“ (galbūt tai pats I. Klimaševskis?), rašinyje apie Kauno istoriją mini ir A. Mickevičių: „Dėkingi Kauno gyventojai įamžino poeto buvimo jų mieste atmintį suteikdami jo vardą jo apdainuotam slėniui“.
Štai tokia visai kitokia poeto buvimo šalia detalė. Kaip ir garsusis Kauno apskrities mokyklos prefekto (šiuolaikiniu įvardu - direktoriaus) Stanislovo Dobrovolskio (Stanisław Dobrowolski, 1773-1857) namelis, ilgainiui ne tik dėl to, kad tai buvo pirma A. Mickevičiaus aplankyta vieta Kaune, o tiksliau dar ne visai Kaune, nes palivarkas su mediniu dvareliu, kuriame ir buvo įsikūręs prefektas, tada buvo tik priemiestis, dabartinė teritorija tarp S. Nėries, Gedimino, K. Donelaičio ir A. Mickevičiaus gatvių; taigi ne tik dėl to, kad tai buvo pirma poeto aplankyta vieta mieste, bet ir dėl jo bičiulystės su šiuo pedagogu, ilgainiui imtas vadinti ne šeimininko - S. Dobrovolskio, o jo svečio - A. Tas vietas Kaune lankyti buvo tiesiog privalu.
Tai darė ir garsusis Gustavas Olizaras (Gustaw Olizar, 1798-1865) - dvarininkas, poetas, laisvasis mūrininkas, tremtinys, kai 1843-iaisiais po ilgo gyvenimo svetur kartu su sūnumi keliavo po Lietuvą ir konstatavo - poeto vardas neužmiršta...
Adomo Mickevičiaus gyvenimo etapai
1815 m. Adomas Mickevičius baigė Naugarduko mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame mokėsi lenkų ir kitų tautų literatūros. Būtent studijavimo metais Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius.
Ketveri metai universitete subrandino Adomą Mickevičių kaip asmenybę bei augantį talentą. Svarbų istorinį žingsnį Mickevičius žengė 1817 m. su rašytoju Tomu Zanu įkūręs Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją.
1819 m. kai baigė universitetą, poetas išvyko mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Gavo apgyvendinimą prie Kauno rotušės, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija.
Mokykloje Mickevičius mokė visuotinės literatūros, lotynų kalbos, antikinės istorijos, poetikos, retorikos, gramatikos ir net politinės ekonomikos. Daugeliu atžvilgių tai suformavo Mickevičiaus atsakomybės jausmą, nes jis, nors ir trūko žinių ir laiko, uoliai mokėsi ir ruošėsi savo dėstomų dalykų medžiagą, ją uoliai mokėsi ir nagrinėjo, tuo pačiu mokydamasis ir pats.
Laiko trūkumą lėmė ir tai, kad labai dažnai iš Kauno važinėdavo į Filomatų susirinkimus Vilniuje. Jo gyvenime netrūko ir dramų. 1820 m. mirė Mickevičiaus motina, o 1821 m. jo mylima moteris ištekėjo už kito vyro. Šias nuoskaudas rašytojas sudėjo į kūrinį pavadinimu „Vėlinės“.
Mokytojaudamas pradėjo daug rašyti. Kaip pirmuosius mokytojavimo metais parašytus kūrinius galima įvardinti „Odę jaunystei“, „Adomo“ dainą, „Filaretų“ dainą ir kt.
1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau savivaliaujant caro valdžiai ir šiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jos narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius. Jis pusę metų buvo įkalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne.
Tačiau 1824 m. pasibaigus bylai, buvo paleistas už užstatą. Po šio incidento, 1824 m. rudenį Mickevičius išsikėlė gyventi į Sankt Peterburgą.
Kurį laiką gyveno Odesoje, keliavo po Krymą, kurio įspūdžiais remiantis 1826 m. išleido kūrinį „Krymo sonetai“.
Vėliau gavo tarnybą Maskvoje, kur bendravo su daug pasiekusiais ir įtakingais žmonėmis. Draugų padedamas, Mickevičius 1829 m. išsikėlė gyventi į Romą.
Būnant ten, 1830 m. jis gavo žinią apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Atvykti dėl asmeninių priežasčių Mickevičius negalėjo. Kai atvyko 1831 m., sukilimas jau buvo nuslopintas.
Nuo 1840 m. Paryžiuje Mickevičius saitė slavų literatūros kursą, o 1848 m. Europoje prasidėjus didžiausioms revoliucijoms, keliavo į Italiją organizuoti lenkų legiono kovai su Austrija.
Paskutinysis gyvenimo laikotarpis siejamas su Rusijos - Turkijos karu. Mickevičius nedelsdamas atvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai, tačiau būdamas Konstantinopolyje susirgo cholera, tad 1855 m. Adomas Bernardas Mickevičius mirė. Buvo palaidotas Paryžiuje, tačiau 1890 m.
Kūryba ir jos bruožai
Adomas Mickevičius savo kūrybos dėka garsėja kaip kovingas ir atsidavęs romantikas. Savo kūriniuose gina svarbiausią tautos ir asmenybės teisę į savo laisvę, autonomiją. Peikia baudžiavą ir skatina tautą kilti į kovą prieš tuomet įsiviešpatavusią carinę valdžią.
Tačiau kaip vieną svarbiausių aspektų Adomo Mickevičiaus kūryboje galima pabrėžti begalinę meilę ir atsidavimą savo gimtajam kraštui bei didingai jo istorijai. Savo poemose kaip tikras patriotas išaukštino lietuvius, kurie drąsiai kovojo su kryžiuočiais. Jis pabrėžė jų valingumą, patriotizmą, drąsą, atsidavimą.
Taip pat poetizuojama ir nuostabi Lietuvos gamta, detaliai aprašomas įspūdingas jos paveikslas.
Adomo Mickevičiaus pėdomis | VII epizodas. Paskutinieji gyvenimo metai
tags: #mickevicius #gyvenamasis #laikotarpis