Kaimo Turizmo Sodybos Miciūnų Apylinkėse: Istorija, Kultūra Ir Reikšmė

Mūsų Jubiliatas kun. Aleksandras Dambrauskas gimė 1860m. rugpiūčio 27 d. Ukmergės aps. iš Andriejaus Dambrausko ir Kotrynos Vaičiūnaitės.

Ukmergės apskritis žemėlapyje

Nuo Jakščipio (Jakštupio), ties kuriuo turėjo būti pirmykštė Dambrauskų sėdyba. Viso Kuronyse buvo 21 kiemas tikrų lietuvių. Dabar Kuronys išėję vienkiemiais. Prel. sėdybos, ir gavo 45 ha. Nusikėlė ir trobas. pasistatė gražų naują gyvenimą.

Tikrą brolį kun. Aleksandras teturi vieną Antaną. yra išėjęs į Žižmius, smulkių bajorėlių kaimą, ir ten sudarė lietuvišką šeimą. Tikrųjų seserų kun. Al. visai neturėjo. Už kilometro nuo Pagirio m. mažažemių Maišymų kaimelis, iš kur buvo kilusi kun. krikštomotina antra Vaičiūnaitė ir dėdė priv. vedęs bajoraitę Paškevičiūtę ir pats tapęs „Wojczyn-Wojciechowski“.

Aleksandrą paliko dešimties metų. Jį tuojau pasiėmė Vaičiūnai. mylėjo, dėdė advokatas davė pradžią mokslo. 70-taisiais metais lietuviškų visai nesimaišė, rusams lietuvių spaudą uždraudus. Kun. Aleksandras žiemos metu buvimą Vaičiūnuose mini mielai maloniai. gaudavo grįžti į tėvelį.

Kriukų klebonas, Aleksandrą pasiėmė į save ir leido į Šiaulių gimnaziją. Išbuvęs aštuonerius metus Šiaulių gimnazijoje, Al. brandos atestatą gavo 1880 m. birželio 16 d. Petrapilio universitete. Tačiau jau pavasarį 1881 m. kovo 5 d. ir birželio 24 d. perkėlė juos į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. tepabuvusį, 1884 m. liepos mėn. 6 d. akademiją Petrapilyje, kurią baigė 1888 m. Al. Ant. Vileišiu (paskui medikais) ir k. patriotu. Juo gilyn ėjo jo mokslas, juo tvirtyn tautiškas nusistatymas.

1888 m. rugsėjo 21 d. kun. Jačinauskį iškėlus Kaunan. (Kunigu įšvęstas t. m. birželio 29 d.). pusę metų tepa-dirbėjus, kun. Aleksandrą ištinka katastrofa. ir penkeriems metams (nuo 1889 m. birželio iki 1894 m. geg.) į Naugardo Ustiužną. skiriamą lietuvių tautai ginti nuo pašalinių ir vidurinių priešininkų. pasiryžusį. Bet tai būta Apvaizdos plano.

Kun. užsiima lietuviška hagiografija, o nuo 1891 m. „Apžvalgos“ laikraščio bendradarbiu. Ustiužnoje pavaidina tiesiog providen-cialę rolę - dr. „Baustas“ valdininkas nebeturėjo teisės valdininkauti. iš ištrėmimo Kaunan, kun. 1895 m. sausio 14 d. buvo paskirtas patarnauti Kauno kalėjimui. 1896 m. sausio 15 d. Kaune. Gruodžio 27 d., iškilus kun. filialę šv. Gertrūdos bažnytėlę (dabar Tėvų Marijonų). 1898 m. sausio 11 d. seminarijos mokytoju. 1900 m. spalio 30 d. Žemaičių vyskupo M. pakeičiant kan. A. veltui nepraėjo. Stipri kun. nuotaika vertė jį visur dirbti tautinės kultūros darbą, kad ir blogiausiomis sąlygomis.

Kun. D. Nuo šio laiko Rusų valdžia ima darytis kun. ji sutinka nuo 1902 m. rugsėjo 1 d. ir patrologijos profesorium. Kun. D. net bandomąją prelekciją parašė. kitaip susidėjo: gavo dėstyti Šv. Petrapilyje tuo pačiu žygiu kun. D. nuo 1902 m. lapkr. 4 d. Ksenijos institute, o nuo lapkr. 11 d. Elzbietos institute. 1903 m. baland. 6 d. gauna kryžių (napierstnyj krest), o 1906 m. vieną ordeną, gauna tiesiog Šv. Onos 3 laipsnio.

Prof. pavojingesnis buvo kun. paskaitomis, galėjo išgaišinti visą savo besusidarančią visuomeninę nuotaiką. jis parašė:- „Praelectiones exegeticae 1, In Evangelium S. psalmos, 3, In Hexaemeron“. išspausdinti, baliui iškelti etc. Ir prof. D. nesidoktorizavo Ir nerimo. 1906 m. laisvo lietuviškos religinės kultūros darbo.

Įsikūrus Šv. knygoms leisti, iš Šv. Tėvo gavo jai atlaidus, 1907 m. iki šiam laikui. laisvę, reagavo į visus gyvuosius reikalus. Jis džiaugės ir barės, mokė ir taisė. Ir klausė jo visi, ne viena konservatyvioji dalis visuomenės. rejestras dalykų, kuriuos kun. Dambrauskas nusvėrė. Jei dr. lietuvystės apoteoza, tai kun. Dambrauskas buvo jos šaknis.

1914 m. gegužės 28 d. kun. Al. Dambrauską iškėlė tiesiai kapitulos prelatu, aplenkdamas kitus laipsnius. Cantoris. impertimur. 1915 m. kovo 1 d. Žemaičių vyskupijos vienuolynų, pakeičiant kan. Pr. vieton įdėti Jubiliato garbės vainike, kad kun. gerumų, nesiekė karjeros ir garso, pigiai gaunamo šiam tam papataikaujant.

Kun. Al. Dambrauskas-Adomas Jakštas - A. J. - Druskius etc. negalima buvo nesiskaityti. duodavo ir pasivydamas pridėdavo. Sakoma, paprato nepriklausomai dirbti, vadovauti. žodeliu. Niekados nepaliko ir geru už gera neatsimokėjęs, kaip už bloga neatsikirtęs. Savo teises gynė viešai, o privilegijų iš niekur nelaukė. mokslu, savo padėtimi kun. „Nenuolankus“ (niepokorny) atestavo kun. bevelijo eilinį jo vieton žmogų. pagerbti - Jakštas. priešginybes žmogui gyvenimo kelyje deda. tas retas plaukėjas nenugrimždęs svetimoje jūroje. Dabar mums aišku, jog Al. niekur kitur nebūt taip tikęs, kaip vargdamas tarp savųjų dėl tautos ir Bažnyčios.

Digitus Dei fuit; jis pravedė kun. Dambrauskui rolę, o kun. Ad majorem Dei gloriam. Aš nežinau nė mažmožių, kurių kun. skyręs, ko jis Dievo vardu nebūt baigęs. persunkė viską pasauliška. Ir matematiką? Taip. Po teologijos kun. vertybės. net ir tautinį darbą dirbant, Al. studentaudamas. dailinti, ekonominius santykius Lietuvoje tirti. kriste atkrito nuo jų į priešingą lagerį. gyvenime. Mokslas kun. Religija reikalinga žmonijai lietuvių tautos asmenyje tarnauti. liktis kun. nuo pravoslavų grobuonies erelio. išganymui, bet ir patektės gerovei.

Pilietinė krikščionies pareiga būti religinio įsitikinimo ir tautinės kultūros sargyboje. jos parodomieji amžinieji tikslai. kuo tik lygina kelią į sąmonę aukščiausiajai Būtybei. Ne kuriuo kitu tikslu kun. niekur kitais nepasivaduodamas, nors troško susilaukti padėjėjų. redaktorius, leidėjas, organizatorius. Kiekoje dalykų orientuojas! vandenis išverčiančią verdenę. teologijos, filosofijos ir pozityvinio mokslo. Tangancevo, Andriejevskio, Solovjovo, pravoslavijos teologų. griežtumu, kaip ir matematikos tvirtinimas.

Pagaliau, keletas žodžių apie patį kun. būdą. Pirmiausia jis pagarsėjo poetu-eilininku, dviem leidiniais. spaudai visų eiliavimų storokas tomas. kreipiąs į taisyklingą formą ir į filosofinį turinį. griežtas galvojime, griežtai nuoseklūs ir kūryboje. neg pavaizduoti. Kone tuo pačiu žygiu pasireiškė ir matematiškais darbais. ir esperanto kalbomis. Sudėjus krūvon, susidarytų storas tomas. laimėjęs iš Lietuvos Universiteto gamt.-mat. fakulteto Daktaro laipsnį honoris causa.

Matematiškų darbų įvertinimą parodo čia dedamas diplomas. mūsų universiteto profesorių matematikų. Žiūr. Iš beletristikos srities, griežtai imant, kun. nėra nieko davęs mūsų literatūrai. įtraukiant į ją poeziją, irgi susidarytų gerokas bagažas. dienos reikalais, išdėstyti sūriai. Šiuose raštuose labai daug kartaus sąmojaus. Gauti tomą ydas pliekiamųjų raštų būtų nemažas laimėjimas. Užtat lietuvių literatūrą kun. Kun. prasmėje: bent vienu feljetonu paminėti gera ir bloga. Kun. D. menui. Šiaip -jau geroji ir malonioji kun. D. nepavydėdamas jo.

Tiesa, nudažo savo asmenybe; bet kaipgi kitaip? Nuo savęs neatskirsi. Tų recenzijų žiūrėk du tomu: „Mūsų Naujoji Poezija“ 400 p. Literatūra“ 178 p.+XXXV p. Tąsą sudaro šitas štai „Užgesusių Žiburių“ tomas. darbus, čia apie pačius darbininkus. Taip raštus, taip rašytojus kun. D. paduoda daugybę faktinosios medžiagos būtinos bet-kuriam kritikui. kruopščiau surankiotos iš autentiškų šaltinių. m. atstumo. esperantišku vardu: „Mažytės mintys apie didžiuosius klausimus“.

Paslaptis, žmogaus paslaptis, tikėjimo paslaptys, „Didžioji Realybė“ ir Dievas. Prof. Dambrauskas drąsus papolemizuoti su visais autoritetais, prof. Būčių, prof. Čepinsku, prof. Pagaliau, kun. A. (1927 - 29 m.) publicistiškus savo straipsnius į atskirą leidinį. per visus 40 paskutiniųjų metų, pradedant nuo jo ištrėmimo į Rusiją. rūpintojėlį, krikščionį mokslininką publicistą, tą tretį šalia dr. ir dr. Dr. Tumas L. K. M. I. II. MOKSLININKAI III. I. (Referatas, skaitytas L. K. Mokslo Akademijoj 1925 m. tai žino kiekvienas lietuvis inteligentas. vis bergždžias. niekam kol kas neatėjo noro. Tiesa, d-ras J. autorius savo knygoje „Iš mano atsiminimų“ 3). p i e t- ir t a r-. 2) 1903 m. Skaitant naujausią J. nepadaryta. Mūsų literatūros istorijoj tai didžiulė nedovanotina spraga. užkišti ir pagamintas šitas rašinys. vis neleido tos mano pareigos atlikti. susirašinėjant. šio rašinio šaltiniai. rašto „Medžiaga d-ro V. Pietario biografijai“ ir iš S. įdėto senoj „Vilty“ 1912 m. 2). Šis mano rašinys nebus tikra P-rio biografija, bet tik medžiaga jai. 1) Sk. J. Maironis-Mačiulis. būdu. Tai įvyko 1889 metais. už carą.

Žymi mokinių dalis paklausė ir cerkvėn nebėjo. mane tvarkos ardytoju ir įskundė Vilniaus Kuratoriui. pasiaiškinti. už carą tvarkos nenaturalumą ir neteisėtumą. Valdžios, žinoma, tuo neįtikinau. pasirodžiau jai tikras maištininkas, pavojingas esamai valstybės tvarkai. mėn. policiji“. dieną anksti galėčiau būti pasirengęs kelionėn. Ją atlikau laimingai, kun. C. tokio pat, kaip ir aš, kaltininko ir dviejų žandarų lydimas. ir Petrogradą atvykau Naugardan. Vietos gubernatorius ištrėmimo vietą paskyrė kun. Jačinauskui - Valdajų, o man apskrities miestą Ustiūžną. vienu palydovu, kurs ir įteikė mane „pod razpisku“ vietos sprauninkui. vaikams melstis už carą savoj bažnyčioj taip smarkiai būtų mane pabaudus. tik daug vėliau. neišvažiuosiu, patarė susiieškoti sau butą ir apsigyventi jo globai pavestame mieste. po 6 rub. nežinomam miestely rasiu sau įmanomą pastogę. Ustiūžnos gatve, kaip štai pamačiau man priešais beateinant dailų tvirtą vyrą. - Tegul bus pagarbintas! jis padarė man labai malonaus įspūdžio 1). „V. catarrhalis). Šiaip buvo sveikas. turėjo tamsiai palvus“. Iki atvyksiant Ustiūžnon aš apie P-rį nieko nebuvau girdėjęs. Taigi man buvo įdomu jis arčiau pažinti. plačiai apipasakodamas savo kilmę ir jaunystę. dorų, protingų, kad ir neperturtingų ūkininkų sūnus, gimęs 1850 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos ir rodęs net sename to krašto žemėlapy P i e t a r ė l i ų (vok. V. kitaip V e k e r i o t i š k i a i s vadinami. ir ežero, labai gražioje vietoje. sužadindami jame savo tautos ir krašto meilės. vasarą meškerioti. Žiūrių-Gudelių kaime. Kaipo visų mylimą, Vincą leido ir į mokslą. nekokia. gimnazijon. iš gabaus juokdario savo brolio Kazio. dailiai lietuviškai, nes jo šeimynoj kitaip ir nekalbėta. dar jaunutis būdamas jis jau pasirodė karštas lietuvystės mylėtojas. branginimą jis yr parodęs jau 3-iais progimnazijoj buvimo metais. inspektorius Al. biaurumą. „Ji taip elgetiška, sakė jisai, jog lig šiam laikui neturi jokios gramatikos“. Atsimenu ir šiandien šituosius jo iš tarpo kitų žodžių. jeigu da aš tau į nosį jąja neįdursiu!..“ 1). į Suvalkų gimnaziją. ir nebeduoti lenkams jų lenkinti. didesnis negu lietuvių. nepasiduoti lenkams. P-ris buvo jų vadas. suduokit jam. Tai bus lietuviška falanga“. vaikinas. kad ji jau yra parašyta, meta tą darbą. jo paties pasakymu, jos buvę nelemtos, nors jo draugui Juoz. Per 1863 m. namie. namon 11 rublių kišenėje; jais, sakėsi, „visus namus pakėlęs“.

Kur ir įstojo fizikos-matematikos skyriun. Jį 1875 m. kvotimus vėliau; tai ir yr laimingai atlikęs. su Basanavičium. jis buvo gana darbštus, gabiai mokinosi ir gerai visus ekzaminus atlikdavo. 1873 m. sėbravova. Jungiąs mus ryšys daugiausia buvo lietuvystė. mūsų pasikalbėjimų tema, o nekartą ir karštų disputų. gerovei kelti, to dėl jau tuomet buvo užsiėmęs vienos agronomiškos brošiūros vertimu“. laikydavos savo nuomonės. galėjo papildyt, ką jis Maskvoje dar būt galėjęs lengviau padaryti. skaitymas, neretai - kortos, kuriose jis laimės neturėjo. jis griežime smuiku tobulybės pasiekti negalėjo, nes muzikos lekcijų neėmė. tik griežė lietuviškų dainų melodijas. dainų tekstus. Geriausiai, rodos, buvo papiešta jauna lietuvė, rymant. Europeae descriptio“ paveikslų kelių Lietuvos kunigaikščių, k. š. ledai apie nepasiekiamą širdį. pažintį. reiškiantį matematiką. sau žmonėmis. Su tarnystės kolegomis dažnai susibardavo. su Basanavičium; su kitais nesugyvendavo, nes mėgdavo į akis jiems jų klaidas rodinėti. lenkų, o ypač lenkbernių, visados laikydavos iš tolo. studentų viešpatavo „duch patryotyczny polski“. ir lietuviais lenkberniais nesyk per aštriai susikirsdavo. net rimtesnių konfliktų. Pav. 1878 m. sausio m. užsigavęs, išvadino jį „przeklęty litwin“ ir net spiovė P-iui į veidą. drauge nešiojos, kaip kirs mozūrėliui. ir padarė kontūziją. negirdėtą „lietuviškąjį barbarizmą“. P-ris pareikalavo garbės teismo. tame teisme dalyvavo Basanavičius, Oleka, Kudirka ir k.

Medicinos skyrių baigė P-ris 1879 m. buvo pasiūlytos jam dvi vietos: viena Sibirijoje, antra Demjanske. šią antrąją. Čia pagyvenęs penkerius metus, persikėlė Ustiūžnon. platesnių žinių ir apie pačią Ustiūžną, kur P-ris savo gyvenimą baigė. vardas yra: U s t i ū ž n a - Ž e l e z n o p o l s k a j a. laukuose esama geležies rūdies. geležim; iš jos darydavo kavalerijai pasagas, ginklus, vinis. įtekančią už 60 varstų į Volgą (Ustje Ižiny - Ustjužna). turėjęs tuomet, 5000 gyventojų ir 10 cerkvių. viena prie kitos. taręs: „tu į mano cerkvę nevaikščiok“. savo cerkvę, į kurią tu nedrįsk man nei kojos kelti“. trečioji. kurią jose būdavo laikomos pamaldos. savy neturinčios. Gyvenimas tylūs, ramus. Judėjimo beveik jokio. visos kitos, ypač pakraštinės, vasarą virsdavo žaliomis vejomis, nes buvo negrįstos. besiganančių palaidų arklių. Ant Mologos kranto žaliavo originalinė beržų alėja. Neatsimenu, kad būčiau kada matęs Ustiūžnoj bent vieną profesionalą vežėją. retkarčiais didžiąja gatve vien turtingų pirklių žmonos ir dukterys.. čia buvo ramūs, tylūs; bent man neteko girdėti jų rėkaujant, nei matyti besipešant. Pragyvenimas buvo be galo pigus. buvo 180 varstų. į antrą -120. visi Ustiūžnos gyventojai ir jų butai. sandėliuko: šis turėjo man būti koplyčios vietoj. nuomininku nepabijojo. jokio nemalonumo, nors vaikščiojau kunigo rūbais. Pirmutinė mano vizita, žinoma, buvo P-riui. be virtuvės 6 ar 7 kambarius. gydytojo, padėtis, bet ir jo šeimynos reikalai. žmonos kilmę paskelbta kelios nuomonės. Miklašius - tiesiog „maskolka“, Čiurlionienė - „surusėjusia lenke“. nuomonė ...

Šiame kontekste svarbu paminėti ir žymius to meto žmones, tokius kaip kun. Aleksandras Dambrauskas, kuris gimė 1860 m. rugpjūčio 27 d. Ukmergės apskrityje. Jo gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su Lietuvos kultūra ir švietimu. Kun. Dambrauskas buvo ne tik dvasininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie tautinės savimonės stiprinimo. Jo darbai ir idėjos turėjo didelės įtakos to meto visuomenei ir kultūrai.

Analizuojant Miciūnų apylinkių kaimo turizmo sodybas, negalima pamiršti ir vietos gyventojų indėlio į šių sodybų kūrimą ir puoselėjimą. Vietos gyventojai, perduodami iš kartos į kartą tradicijas ir amatus, prisideda prie autentiškos kaimo aplinkos išsaugojimo. Tai ne tik materialus paveldas, bet ir dvasinės vertybės, kurios yra svarbios Lietuvos kultūrai.

Štai keletas esminių punktų, apibūdinančių kaimo turizmo sodybas Miciūnų apylinkėse:

• Istorinis paveldas: Sodybos, išsaugojusios senovinius pastatus ir tradicijas.
• Kultūrinis identitetas: Vietos gyventojų puoselėjamos tradicijos ir amatai.
• Gamta ir aplinka: Gražus kraštovaizdis ir galimybės aktyviam poilsiui gamtoje.
• Žymūs žmonės: Vietovės, susijusios su žymių Lietuvos asmenybių gyvenimu ir veikla.

Kaimo turizmo sodybos Miciūnų apylinkėse yra svarbi Lietuvos kultūros dalis, kurią būtina išsaugoti ir puoselėti. Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti, kad ateities kartos galės mėgautis autentiška kaimo aplinka ir pažinti savo šalies istoriją bei kultūrą.

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius kun. Aleksandro Dambrausko gyvenimo etapus:

Kaimo turizmo sodyba

tags: #micaiciu #kaimo #turizmo #sodyba