Mokslo metodologija yra mokslo žinių apie mokslinio pažinimo principus, metodus, priemones ir procesus forma, taip pat šio pažinimo formavimo, organizavimo ir vykdymo forma.
Abiejų šių formų vienovė sudaro metodologijos žinių sistemą, arba bendrąją metodologiją, kuri greta mokslo ir filosofijos yra trečioji fundamentali sąmonės forma.
Metodologijos samprata
Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių “methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama nevienodai:
- Metodologija - tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.
- Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.
- Metodologija - tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus.
Savaime suprantama, kad pradedančiajam, nėra lengva nusakyti tyrimo metodologiją. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant, metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika, t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.
Mokslo metodologija ir metodas
Knygos metodologija turi savo sąvokų sistemą, objektą, dalyką, struktūrą ir sudėtį, savo vietą tarp kitų disciplinų ir aiškias ribas.
Metodologinis knygos pažinimo aparatas - tai tarpusavyje ir su pažinimo lygmenimis susijusių knygos pažinimo principų, metodų ir priemonių sistema.
Pažinimo principai, kaip vadovaujanti idėja arba pažintinė taisyklė, nurodo pažinimo proceso kryptis, pobūdį, lygmenis ir metodus.
Pagal pažinimo lygmenis galima išskirti tokius principus: empirinio lygmens - stebėjimo, atkartojamumo ir vientisumo; teorinio lygmens - loginės determinacijos, sistemiškumo, funkcionalumo ir istoriškumo.
Moksliniai knygos pažinimo metodai kaip metodologinio aparato sudedamosios dalys yra ne šiaip metodų rinkinys, bet sisteminis darinys, kurį lemia, viena vertus, pažinimo principų sistema, kita vertus - knygos elementų, pusių, aspektų ir reiškinių sistema, kurios pažinimui šie metodai yra skirti.
Tačiau jų veiksmingumą gali užtikrinti tik integracija su knygos pažinimo priemonėmis.
Visos mokslinio pažinimo priemonės gali būti suskirstytos į tris grupes:
- specialiai sukurtos konkrečiam tikslui;
- gamybos reikmenys, sukurti kitiems tikslams, tačiau naudojami kaip pažinimo priemonės;
- aplinkinio pasaulio daiktai ir reiškiniai, naudojami siekiant pažinimo tikslų.
Hierarchijos, struktūros ir funkcijų požiūriais tarpusavyje suderinta knygos pažinimo principų, metodų ir priemonių sistema sudaro metodologinį knygos pažinimo aparatą.
Metodologinę knygos analizę sudaro trys procedūros: konstruojamas pažinimo procesas, parengiamas ir įtraukiamas metodologinis aparatas bei gaunama žinių apie knygą.
Knygos metodologinės analizės struktūra (pažinimo judėjimo lygmenų schema) gali būti bendra (priklausoma nuo bendrų tikslų) ir specialioji (priklausoma nuo dalyko specifikos).
Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas
Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.; įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų pagalba ir t.t.
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį.
Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai. Empirinio tyrimo duomenys - tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys.
Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą:
- bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant hipotezes. Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis) savybėmis.
Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą. Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją.
Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais.
Pavyzdžiui, tokie duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai, koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams apibendrinimams.
Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai apibendrinti.
Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir t.t., o pagal tyrimo metodus - į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.
Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai (pavyzdžiui. Archimedo dėsnis).
Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos ir kaip jos plinta.
Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje.
Teiginys apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais.
Tyrimo metodai
Tyrimo metodų (pavyzdžiui, eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir kt.) reikšmė yra didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą.
Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau.
Mokslui vis labiau rutuliuojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso.
Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose socialinių mokslų tyrimuose.
Pavyzdžiui, anksčiau edukologijoje vienas pagrindinių tyrimo metodų buvo stebėjimas bei pedagoginės patirties apibendrinimas.
Stebėjimas yra pagrindinis neverbalinės elgesenos duomenų rinkimo įrankis [2, p. 79]. Jis taikomas, kai siekiama detaliai išstudijuoti tam tikrą elgesį ar aplinką tam tikroje vietoje.
Pavyzdžiui, universiteto kultūros tyrime stebėjimas yra vienas iš pagrindinių tyrime naudojamų metodų. Šiuo metodu tiriama pastebima universiteto kultūra - simboliai, kalba, pasakojimai bei veiksmai.
Tyrimo metodas - tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų.
Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų būti.
Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje.
Tradiciskai jie naudojami atliekant normatyvinius tyrimus (išsiaiškinant atsakymus į iš anksto numatytą klausimą, užrašant matavimus, aprašant reiškinius ar vykdant eksperimentus)[2, p.70].
Skirtinguose mokslo srityse naudojami tyrimo metodai gali skirtis, pvz.: medicinos ir sociologijos.
Tačiau, socialinių mokslų tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir uždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.
Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika, kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi.
Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra - turi būti informatyvūs ir patikimi (validūs).
Kadangi metodas paremtas tam tikra teorija, vadinasi neteisingų metodų praktiškai neturėtų būti.
Metodo validumas - tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti.
Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą. Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas sako tiesą.
Norint įsitikinti, reikalingas išorinis kriterijus. Pavyzdžiui, aprašomas toks išorinio kriterijaus tyrimas (Postlethwaite, 1996), kuriuo bandyta nustatyti, kiek validūs buvo dešimtmečių atsakymai į klausimyno punktus [1, p.92].
Tie patys klausimai buvo vėliau pateikti vaikų motinoms interviu metu. Rezultatai parodė, kad motinų ir vaikų atsakymų apie dabartinį vaiko gyvenimą buvo gana tikslus, tačiau atsakymai apie praeitį ir ateities galimybes gerokai skyrėsi.
Padaryta išvada, kad dešimtmečių vaikų prasminga klausti apie dabartinę jų padėtį, o klausimų apie ateitį ir praeitį galėtų būti kuo mažiau.
Iškylus abejonėms, verta patikrinti atsakymų į klausimyno punktus validumą. Nereikia vengti nustatyti ir anketos (klausymino) informacijos patikimumą.
Tokiu atveju galimi du būdai. Pirmas būdas yra pateikti tą patį klausimą skirtingose klausimyno vietose ta pačia arba pakeista forma.
Antras būdas yra pakartoti tyrimą su tais pačiais tiriamaisiais, pateikti tą patį klausimyną antrą kartą tiems patiems vaikams ir palyginti rezultatus.
Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais.
Hipotezės formulavimas
Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausias ir sunkiausias tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš faktų, o sukuriamos remiantis faktais.
Tai preliminari teorija, kuri preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus.
Galimi hipotezės kriterijai. Pirma, hipotezės - tai teiginiai, konstatuojantys ryšius tarp kintamųjų, ir antra, jos savo potekste skatina patikrinti nurodytus santykius.
Prie šių kriterijų priskiriame du pagalbinius kriterijus: hipotezės turi sietis su esamojo laiko mokslo žiniomis bei būti apibrėžtos kaip galima glausčiau.
Mes spėjame, kad tėvų išsilavinimas nulemia vaiko socialinį elgesį, mes turime santykį tarp vieno - tėvų išsilavinimo - kintamojo ir kito - vaikų socialinio elgesio.
Hipotezė skatina atlikti tą ar kitą stebėjimą arba eksperimentą, kai ji yra suformuluota. Hipotezė savo ruoštu, leidžianti traktuoti bet kurį reiškinį, iš tikrųjų mums nieko tikslaus nepasako, tačiau kuo daugiau reiškinių ji draudžia, tuo ji yra informatyvesnė.
Tinkamai suformuluota hipotezė privalo turėti loginio paprastumo bruožą. Ji turi būti specifikuota, o ne akcentuojanti gausybę neesminių reiškinių.
Jos loginis paprastumas ypatingai vertingas todėl, kad ją galima pamatuoti (testuoti), naudojant tiesiogines, praktines priemones. Būtina skirti hipotezės formuluotę (hipotezės lingvistinę formą) nuo pačios hipotezės.
Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio prognozė ir apytikris žinojimas.
Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir nenurodo tyrimo objekto bei metodų.
Šiuolaikinė mokslo metodologija hipotezę traktuoja kiek plačiau. Neapsiribojama vien priežastinėmis hipotezėmis. Skiriamos hipotezės apie reiškinio, objekto, fenomeno egzistavimą, objektų struktūrą, kriterijų hipotezės.
Hipotezės statusą potencialiai gali turėti prognozė, induktyviniai apibendrinimai, analogijos, klasifikavimo, sąvokų operacionalizacijos procedūros, nebaigtos teorijos.
Mokslinei hipotezei keliami du pagrindimai reikalavimai. Hipotezių formuluotės moksliniuose tyrimuose paprastai charakterizuojamos šiuo standartiniu pavidalu: H(aRb), čia H &- hipotezės modusas, a ir b - kintamieji, R - ryšio tarp kintamųjų tipas (statistinio, funkcinio, priežastinio).
Eksperimentinio tyrimo hipotezėje (kauzalinėje hipotezėje) vienas iš kintamųjų apibrėžiamas kaip nepriklausomas, o kitas - kaip priklausomas kintamasis. Tikslesnis yra apytikris žinojimas.
Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys: jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500 kartų. Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks.
Hipotezių tipai
- Indukcinės - logikos požiūriu indukcija - tai samprotavimo būdas, susijęs su empiriniu apibendrinimu, kurio metu požymio pasikartojamumo pagrindu duotoje objektų klasėje daroma išvada apie požymio priskirtinumą visai objektų klasei. Indukcijai būdinga minties raida nuo atskirybės prie bendrybės.
- Dedukcinės - logikos požiūriu dedukcija - tai samprotavimas, kurio metu iš keleto teisingų teiginių (prielaidų) pagal logikos taisykles formuluojamas naujas teisingas teiginys. Deduktyvus samprotavimas turi įrodymo statusą.
Hipotezių formulavimo šaltiniai
- Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija.
- Kartais gali būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t.
Hipotezių charakteristikos
- Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais.
- Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams.
Paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar tiriant skirtingą kontingentą ir t.t.
- Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai.
- Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių, t.y.
- Ji turi būti produktyvi.
- Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio) pobūdžio, tačiau tą tikimybę rei...
LEAN metodologija
Visų pirma reikia suprasti, kad LEAN yra labiau mąstymo būdas, o tik po to LEAN metodologija.
LEAN reikalauja visų darbuotojų įsitraukimo, komandinio darbo ir didžiulio visų sutelkimo į nuolatinį tobulinimą.
Gali atrodyti paradoksalu, tačiau įsitraukimas ir komandinis darbas yra įmanomas tik puoselėjant svarbiausią LEAN sistemos vertybę - pagarbą žmogui.
Pagarba žmogui įgyvendinama vadovaujant ir analizuojant procesą Genchi genbutsu principu: eikite ir pamatykite viską savo akimis, paklauskite, kodėl darbuotojai dirba tokiu būdu, pasakykite jiems „ačiū“ ir tik tada priimkite sprendimą.
LEAN tikslas - sukurti daugiau vertės klientams ir įmonei ar organizacijai mažinant vertės nekuriantį darbą - švaistymą (muda).
Visi LEAN metodai yra nukreipti į vieno ar kito švaistymo mažinimą ir kliūčių, kurios trukdo pasiekti geresnių rezultatų, šalinimą.
Kliūčių (problemų) šalinimas yra įgyvendinamas ugdant įmonių ir organizacijų darbuotojų problemų sprendimo įgūdžius.
Tik įgiję žinių ir gebėjimų darbuotojai keičia savo darbo aplinką ir procesus, o tai lemia gerėjančius rezultatus.
LEAN sistemoje labai svarbus yra vadovų vaidmuo ir jų įsitraukimas į nuolatinį tobulinimą ir problemų sprendimą.
Kiekvienas įmonės darbuotojų lygmuo sprendžia savo lygio problemas arba jas eskaluoja į aukštesnį lygį.
Kuo aukštesnis vadovavimo lygmuo, tuo sudėtingesnes problemas tenka spręsti vadovams.
Kitaip sakant, vadovų vaidmuo yra padėti darbuotojams įveikti problemas, kad jie sukurtų daugiau vertės.
Jei darbuotojai nemato kliūčių, vadovų darbas - parodyti problemą, susijusią su jų darbu ir padėti darbuotojams ją išspręsti.
LEAN sistemos ilgalaikių tikslų ir uždavinių įgyvendinimui sukuriama LEAN programa, kurioje yra numatoma, kokie metodai ir kokiu eiliškumu bus diegiami, kokie darbuotojai bus mokomi ir ugdomi jais naudotis, kokias kliūtis reikės įveikti ir pan.
Kitaip sakant, tai ilgalaikis veiksmų planas, kuriame numatoma LEAN metodų praktinio diegimo trukmė ir apimtis bei darbuotojų mokymo ir ugdymo apimtys.
Labai svarbu, kad LEAN programa būtų paremta iš anksto atlikta procesų analize, būtų aiškiai numatyti rodikliai, kuriais bus matuojama pažanga.
LEAN programa nesibaigia darbuotojų apmokymu ir metodų įdiegimu. Po jos seka palaikymo ir užtikrinimo etapas, kurio tikslas yra užtikrinti, kad viskas išliks.
LEAN sistemoje yra apibrėžta ilgalaikė universali vizija, į kurią turi orientuotis bet kuri įmonė ar organizacija, norinti tapti konkurencingesnė ir išlikti rinkoje kiek įmanoma ilgiau.
Tai SQDCE vizija:
- S (safety) reiškia darbuotojų saugumą darbe, tiek fizinį, tiek protinį;
- Q (quality) - nulis defektų;
- D (delivery) - pristatymą klientui ir proceso atlikimo būdą (pristatymo gerinimas įgyvendinamas per artėjimą link vieno vieneto srauto metodo);
- C (cost) - mažiausia įmanoma savikaina;
- E (environment) - nulis taršos emisijų gamyboje, vartojime ir perdirbime.
Prie šios vizijos įmonės ir organizacijos prijungia ir P (people) kryptį.
Ilgalaikių tikslų įgyvendinimas nepaisant trumpalaikių nesėkmių yra dar viena LEAN filosofijos dalis.
LEAN mąstymo principus galima pritaikyti labai plačiai. LEAN sistema susijusi su visų darbuotojų nuolatiniu augimu, stengiamasi įdiegti tobulėjimo filosofiją - tai viena būtinu LEAN sistemos veikimo sąlygų.
Lean startup metodika, skirta naujoms įmonėms, užtikrina sklandžią verslo pradžią ir tolesnį užtikrintą judėjimą į sėkmę. Užuot svarsčius, kaip plėtoti verslą, galima pasinaudoti veiksmingais LEAN metodais ir užtikrintai augti.
Šiame straipsnyje apžvelgta metodologija kaip žinių sistema, jos pagrindiniai elementai ir taikymo sritys, įskaitant LEAN metodologiją. Tikimės, kad ši informacija padės geriau suprasti mokslinių tyrimų procesus ir sėkmingai taikyti įvairias metodologijas praktikoje.