Ką reiškia būti menininku Lietuvoje? Šiandien pristatytas Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva kartu su tyrėjomis dr. Rusne Kregždaite, dr. Kristina Mažeikaite ir Karolina Šulskute atliktas tyrimas „Menininkų kūrybinės ir ekonominės aplinkos vertinimas“ atskleidžia nelengvą menininkų padėtį.
Remiantis net 1 633 kūrėjų atsakymais, tyrimas detaliai apžvelgia darbo sąlygas, finansinį stabilumą, psichologinę savijautą, kūrybos ir poilsio balansą bei menininkų vietą visuomenėje. Jo tikslas - įvertinti, ar pastarųjų metų pokyčiai, tarp jų ir kultūros politikos sprendimai bei finansavimo peržiūros, realiai pagerino kūrėjų situaciją.
Pasak tyrimo pristatyme dalyvavusio kultūros ministro Šarūno Biručio, „Šis tyrimas - tai galimybė aiškiau brėžti mūsų šalies kultūros ateities kryptis. Kultūros politika privalo atspindėti realybę. Tai svarbu formuojant tikslesnę ir efektyvesnę kultūros politiką.
Kaip kultūros ministras, laikausi nuostatos, kad menininkų darbas turi būti vertinamas, o kūrybinė veikla - tvari ir oriai apmokama. Turime susitelkti ir ieškoti naujų instrumentų, stiprinti dialogą su savivaldybėmis, menininkų organizacijomis ir plačiąja visuomene.“
Menininko Konfliktas ir Asmenybės Disbalansas
Tyrimo duomenimis, 40,4 proc. menininkų Lietuvoje jaučiasi perdegę, o vidutinė jų darbo savaitė siekia 55 valandas. Jos apima ne tik kūrybinį darbą, bet ir su kūryba susijusias ar visiškai nesusijusias veiklas. Dauguma menininkų priversti derinti kelis pajamų šaltinius, tačiau jų bendros mėnesinės pajamos išlieka menkos.
„Šis tyrimas yra labai platus, vien klausimyne yra apie 50 klausimų, dauguma jų turi papildomas kategorijas. Jų analize siekiama atspindėti kuo daugiau menininkų būklės dedamųjų, susijusių su finansiniu atlygiu, dėmesiu kūrėjui, jo kūrybinėmis sąlygomis ir kitais aspektais.
Tyrimo ataskaita tampa savotiška duomenų baze, kurioje kiekvieną klausimą galima analizuoti įvairiais pjūviais, pavyzdžiui, atskleisti atskirų sričių ar amžiaus grupių menininkų padėtį“, - sako dr. R. Kregždaitė.
Renginyje tyrėjos pristatė duomenis apie menininkų pajamas, užimtumą, darbo struktūrą bei palyginimą su 2020 m. rezultatais. Diskusijos metu svarstydama apie tai, ką reikėtų daryti, kad menininkų atlygių situacija keistųsi, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė minėjo, kad „2023 m. organizacijos skyrė beveik 7 mln. eurų kūrėjų atlygiams, o dar beveik 2 mln. buvo paskirstyti stipendijų priemonėse. Visa tai sudarė 40 proc. tarybos biudžeto.
Ar ši proporcija galėtų slinktis kūrėjų naudai? Apskritai, nuolat susiduriame su tuo pačiu vertybiniu klausimu, kai turime rasti konsensusą - skirti didelės vertės stipendijas, bet mažam kūrėjų kiekiui ar atvirkščiai. 2025 m. taryba individualių stipendijų konkurse finansavo beveik kas antrą paraišką pateikusį menininką, bet ar sumos pakankamos?“.
Diskusijų metu aptarta, kokie yra būtini tolesni žingsniai tam, kad menininkų gerovės klausimas būtų integruotas į politinę darbotvarkę, o orus atlygis už kūrybą - taptų realiai pasiekiamu tikslu.
„Galvodami, kaip keisti menininkų situaciją, turime žiūrėti kompleksiškai ir ieškoti sprendimų, prie kurių galėtų prisidėti visi. Lietuvos kultūros taryba negali būti vienintelis finansavimo šaltinis menininkams, todėl labai reikalingas ir aktyvesnis savivaldybių įsitraukimas, stiprinant investicijas į kūrėjus.
Taip pat svarbu, kad būtų parengti ir viešai skelbiami rekomenduojami atlygiai už menininkų darbą“, - teigė naujoji tarybos pirmininkė dr. Kristina Mažeikaitė.
Anot Jungo, žmogus stipriai sumoka už savo kūrybinę dovaną. Kiekvienas menininkas yra dviejų, vienas kitam prieštaraujančių aspektų, sintezė: iš vienos pusės jis yra tiesiog eilinis žmogus, gyvenantis savo asmeninį gyvenimą. Iš kitos pusės - jis yra neasmeninis kūrybos procesas. Tai suprantant, nenuostabu, kad menininkas psichologui yra labai įdomus.
Menininko gyvenimas neišvengiamai yra pilnas konfliktų, nes dvi minėtos vidinės jėgos nuolat kariauja: jei viena neišvengiamai ilgisi paprasto žmogaus laimės, pasitenkinimo ir saugumo, kita gali užgožti asmeninius troškimus ar net poreikius dėl negailestingos ir stiprios aistros kūrybai.
Energijos Balansas ir Kūrybinis Impulsas
Galima sakyti, kad visi turime tam tikrą, limituotą energijos kiekį. Menininkai kūrybiniame procese atiduoda be galo didelę energijos dalį - žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, ant jų gula didesnė kolektyvinė atsakomybė nei ant kitų visuomenės narių. Tai reiškia, kad tokia dinamika - kai vienai sričiai skiriamas žymiai didesnis kiekis energijos nei kitoms - neišvengiamai paliks deficitą kurioje nors kitoje asmenybės dalyje.
Kūrybinis impulsas gali taip išsunkti sąmoningąjį „aš“, kad menininkui gali tekti susiduria su labai primityviomis būsenomis. Pats kūrybinis procesas yra tarsi dovana, didesnė nei sąmoningasis „aš‘‘, o kūryba gali būti laikoma didele atsakomybe, gulančia ant menininko pečių - dažnai atrodo, kad pats kūrybinis objektas žūtbūt reikalauja būti sukurtas.
Kadangi šis procesas gali būti labai vieniša veikla, reikalaujančia daug laiko ir keliančia nemažai nerimo, menininkui reikalingas kompanjonas, parama, draugai. Net nesvarbu, ar tas kompanjonas kuria kartu - svarbu, kad kūrybos procesas nenugramzdintų menininko į stiprią izoliaciją.
Kūrėjai taip pat dažnai stoja į akistatą su vidiniu ciniku, kuris nuolat kartoja tokius žodžius kaip „tai - niekam neįdomu“ arba „kas tu manai toks esantis?“. Sunkiausia būna tuomet, kai koncentruojamasi į rezultatą ir galutinį produktą.
Tada vidinis cinikas įgauna daugiau galios ir gali žmogui priminti baimes ir mintis, jog žmonės pagalvos, kad menininko kūrinys - nesąmonė. Tačiau jei pavyksta koncentruotis į patį procesą - vidinis cinikas praranda galią, o pats procesas iš savęs tampa apdovanojantis.
Menininko ir Visuomenės Santykis
Jungistinės psichologijos akimis, menininkas nėra tiesiog eilinis žmogus, jis - kolektyvinis žmogus, visos žmonijos pasąmoningo psichinio gyvenimo formuotojas.
Meno kūriniuose apstu simbolių - pirmapradžių, archetipinių vaizdinių. Archetipai iš savęs nėra nei blogi, nei geri - jie yra neutralūs, iki kol neatsiranda kontaktas su sąmoninguoju „aš“ - ego. Kai sąmoningas požiūris yra per daug vienpusiškas, archetipai instinktyviai iškyla su tikslu kompensuoti tą visapusišką požiūrį menininko sapnuose ar vizijose, taip siekdami atstatyti balansą individualiame arba visos epochos lygmenyje.
Kūryba - kompensuojantis mechanizmas, padedantis palaikyti balansą visuomenės lygmenyje.
Menininkai meta iššūkį visuomenėje vyraujančiam įsitikinimui, kad viskas turėtų būti vienaip, o ne kitaip. Šis požiūris, dar vadinamas „normalumu“, vienokia ar kitokia prasme, menininkui dažnai yra svetimas. Galima sakyti, kad menininkas netgi turėtų toks būti - tuomet kūrybinis procesas savo išraiškai pasirenka būtent jį.
Patys menininkai dažnai, sąmoningai ar nesąmoningai, saugosi visuomenės įtakos - jie nenori kurti kažko, kas yra iš kažkur kitur. O pilnai surasti būtent tai, ką nori kurti pats, yra nelengva - užtrunka daug laiko ir pastangų, kol pavyksta atmesti visų kitų įtakas ir surasti savo unikalią meninę išraišką.
Viena menininkų dalis gali norėti, kad jų kūrybą kiti priimtų ir įvertinimu. O tuo pačiu kita dalimi jie gali norėti išlikti paslaptyje, nes žinomumas turi kainą.
Svarbu paminėti ir visuomenėje vyraujantį patriarchalinį požiūrį, kurį vis dar galima pastebėti, jei atidžiau išanalizuosime visuomenės reakciją į kuriantį vyrą ir kuriančią moterį. Pavyzdžiui, vyras, kuris viską meta ir užsidaro palėpėje kurti muzikos arba rašyti knygos, matomas kaip drąsus kūrėjas. Tuo tarpu moteris, pasirinkusi tapybą vietoj vakarienės gaminimo šeimai, dažniau vadinama savanaude.
Du Meno Tipai: Psichologinis ir Vizionierinis Menas
Jungas išskiria du skirtingus meno tipus: psichologinį ir vizionierinį meną. Būtent psichologinei analizei psichologinės novelės nėra įdomios, nes jos pačios save paaiškina - tokiu atveju nelieka, ką veikti, galima nebent kritikuoti kūrinį arba jį praplėsti. Tačiau visai kitaip yra su ne psichologiniais kūriniais, kurie palieka daug vietos analizei ir interpretacijai.
Tas pats principas galioja ir kitose meno formose. Galima poeziją naudoti kaip pavyzdį - vienas mėgstamiausių Jungo kūrinių - Gėtės „Fausto“ - pirmoji dalis stipriai skiriasi nuo antrosios. Pirmoje dalyje psichologui nėra ko pridėti ar atimti. Tuo tarpu antrojoje dalyje apstu dalykų, kuriuos galima analizuoti. Mat pirmoji „Fausto“ dalis yra psichologinis menas, antra - vizionieriškas menas.
Psichologinis menas susideda iš medžiagos, paimtos iš žmogaus sąmoningo gyvenimo - tai apima menininko nusivylimus, patirtis, stiprias emocijas, aistrą ir visus kitus žmogiškojo gyvenimo aspektus. Būtent tai aprėpiančių literatūros ir filmų kūrinių kiekį suskaičiuoti sunku. Mat tai yra visi kūriniai apie meilę, šeimą, nusikaltimus, visuomenę, tragiškos ar komiškos dramos ir panašiai.
Aprašomos situacijos ir patirtys savyje neturi nieko keisto - jos yra universaliai žinomos ir patirtos. Kad ir kokia menine forma tai perteikiama, tokie kūriniai visada telpa į žmogaus patirties rėmus. Būtent todėl, kad tokie kūriniai telpa į psichologiškai suprantamą amplitudę, juos Jungas ir vadina psichologiniais.
Vizionieriniame mene viskas yra atvirkščiai: turinys nebėra pažįstamas, tai - kažkas keisto ir svetimo, kas kyla iš taip giliai, jog atrodo, kad ateina iš priešistorinių laikų. Tai pirmapradė patirtis - neįtikėtinai stipri, keista, svetima, gąsdinanti, bet tuo pačiu nešanti daug prasmės.
Kad ir kas vaizduojama vizionieriniame mene, to neįmanoma apsakyti žodžiais. Pamatę tokio tipo meną galime būti nustebę, pasišlykštėję, sumišę, gali atrodyti, kad norime atsakymų, komentarų, paaiškinimų. Toks menas neprimena nieko iš mūsų kasdienybės, priešingai - jis kupinas simbolių, fantazijos elementų, dviprasmybių, yra panašus į sapnus ar gali priminti nakties baimes, tamsą, ar kitus, visiškai nepažįstamus ir slaptus psichikos kampus.
Menininkas ir Kūrybos Reikšmė
Dažnai patys menininkai nesupranta savo kūrinių sąsajos su pasąmone gilumo, taip pat to, kiek jų kūryba neša prasmės visuomenei ir pačiam kūrėjui - tarsi kūrybinio proceso rimtumą reikėtų ginti nuo paties menininko priešiškumo.
Menininkas gali užtikrintai kartoti, kad jo darbas „nieko nereiškia“ arba, kad jis yra „apie nieką“, tačiau tai nuspręsti - ne menininko galioje.
,,Būti menininku reiškia, kad ne tik gali visiškai laisvai mąstyti ir reikšti savo mintis, bet dar daugiau - būtent tai ir yra tavo darbas“ - sako ji. Man atrodo, kad nežinant Eglės intencijų yra gana sunku suprasti jos kūrybą kaip vientisą sistemą.
Tapyba ir konceptualūs, šalti, iš pirmo žvilgsnio tiesmukiškai visuomenę bei institucijas kritikuojantys kūriniai, įsigilinus atsiskleidžia turintys platesnį kontekstą - biografinius elementus, asmeniškumus, autentišką meno sampratą ir aiškiai artikuliuojamas vertybes.
Eglė turi sau susikūrusi savotišką menininko etinį kodeksą, kuris galėtų būti įdomus ir kitiems kūrėjams kaip instrumentas, padedantis nepasimesti visuomenės lūkesčiuose, nebandyti patenkinti jų visų, o apsibrėži savo identitetą.
Finansinė Padėtis ir Pasitenkinimas Profesija
Vienas ryškiausių pirmojo tyrimo apie menininkų socioekonominę būklę rezultatų kas penktas menininkas gali pragyventi iš kūrybinės veiklos, o 42 proc. iš kūrybos uždirba iki 300 eurų per mėnesį.
Kūrybinės veiklos pajamos, kaip ir ankstesniame tyrime, dažniausiai nėra pakankamos pragyventi. Tą teigia apie 70 proc. apklausoje dalyvavusių menininkų. Tik kiek daugiau nei kas dešimtas menininkas apklausoje sutiko, kad gali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Šis klausimas ypatingai opus literatūros, vizualiųjų menų bei etninės kultūros srityse.
Daugiau nei 80 proc. literatūros srities bei daugiau nei 75 proc. vizualiųjų menų ar etninės kultūros kūrėjų negali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Dėl to menininkai savo dieną turi dalinti tarp skirtingų veiklų, nebūtinai susijusių su kūryba. Apie pusę darbo laiko skiriama kūrybai. Penktadalis darbo laiko tenka su kūryba susijusioms veikloms, pavyzdžiui, edukacijai.
Likęs laikas skiriamas veikloms, nesusijusioms su kūryba, kurios padeda uždirbti papildomų pajamų. Sudėjus visų veiklų pajamas, gaunama, kad vidutinės menininko pajamos per mėnesį siekia 1 090 eurų (pajamų mediana gerokai žemesnė - 750 eurų). Tuo pat metu, vidutinė menininkų darbo savaitė trunka apie 55 valandas.
Šis skaičius svyruoja nuo 40 iki 70 valandų. Be to, beveik 83 proc. respondentų turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Vis dėlto, net ir turint šias kompetencijas ir skiriant tiek laiko, daugumos menininkų pajamos nesiekia vidutinio šalies darbo užmokesčio. Daugumos menininkų gaunamos lėšos patenka į žemesnių pajamų rėžius.
Kas penktas dalyvavęs apklausoje, nurodė, kad patenka į patį žemiausią pajamų rėžį, nesiekiantį minimalios algos - 500 eurų (į rankas). 30 proc. nurodė, kad jų mėnesinės pajamos buvo 500-1 000 eurų, 26 proc. - 1 000-1 500 eurų (į rankas). Tik 1 iš 10 menininkų gauna pajamas, kurios yra didesnės nei 2 000 eurų (į rankas).
Pajamos taip pat priklauso ir nuo meno srities. Žemiausias pajamas vidutiniškai gauna etninės kultūros srities kūrėjai, kurių tiek pajamų vidurkis, tiek mediana siekia apie 750-760 eurų. Taip pat itin žemomis pajamomis išsiskiria dailės srities kūrėjai. Jų pajamų vidurkis - 913 eurų, o mediana - 750 eurų.
Menininkų apklausos duomenys taip pat išryškina egzistuojančius pajamų atotrūkius tarp vyrų ir moterų. Jei vertiname vidutines pajamas, moterys uždirba apie 77 proc. vyrų vidutinių pajamų, arba, kitaip tariant, beveik 23 proc. mažiau nei vyrai. Vertinant medianines pajamas, atotrūkis dar didesnis - moterys uždirba tik apie 60 proc. medianinių vyrų pajamų dalies.
Vertinant amžiaus grupes ir pajamas, daugiausiai dėmesio reikėtų skirti vyresniems menininkams (65 m. ir daugiau). Net 70 proc. jų priklauso pajamų grupei iki 1 000 eurų.
Šis tyrimas atskleidė, kad menininkai yra patenkinti profesija, galimybe atsiduoti savo pašaukimui ir išreikšti save kūryboje, tuo pačiu keliu eitų ir profesiją rinktųsi dar kartą 68 proc. tyrime dalyvavusių respondentų. Pastebima, kad dar kartą pasirinksiančių šią profesiją kūrėjų skaičius mažėja. Daugiausiai savo profesija patenkinti šokio, dizaino ir kino menininkai, o veiklos alternatyvas labiausiai linkę apsvarstyti fotografijos ir žurnalistikos kūrėjai.
Fizinėmis darbo sąlygomis yra patenkinti vos daugiau nei pusė menininkų. Deja, lyginant su ankstesniu tyrimu situacija prastėja. 2020 m. sąlygos netenkino kas aštunto menininko, dabar - jau kas penkto. Be to, sudėtingos fizinės darbo sąlygos ne vienintelis sunkumas, su kuriuo susiduria menininkai.
Tik trečdaliui menininkų pavyksta išlaikyti darbo ir laisvalaikio balansą, o apie 40 proc. menininkų jaučiasi „perdegę“. Situacija prastesnė tarp 25-44 metų kūrėjų - „perdegę“ jaučiasi daugiau negu pusė. Pastebima pagerėjusi situacija dėl darbinėje aplinkoje patiriamos diskriminacijos, patyčių, seksualinio priekabiavimo. Tačiau, nors rečiau, šie reiškiniai vis dar egzistuoja.
Nors gyventojų dalyvavimas kultūroje auga (tą atskleidė minėtas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis“ tyrimas), jūsų duomenys rodo, kad išlaidos kultūrai sudaro tik apie 6 proc. visų išlaidų. Ar tai susiję su nemokamų kultūros paslaugų prieinamumu? Ar turite idėjų, kaip paskatinti gyventojus daugiau investuoti į kultūros produktus ir paslaugas?
Pastaruosius 20 metų šalies gyventojų vidutinių poilsio ir kultūros vartojimo išlaidų dalis, tenkanti vienam namų ūkio nariui nesikeičia išlieka apie 6 proc. nuo visų išlaidų. Tačiau kultūros dalis jose, be kitų poilsio išlaidų, yra dar mažesnė. Paprastai išlaidos kultūrai susijusios su periodinių leidinių ar knygų, audiovizualinių ar fotografijos įrenginių įsigijimu, apsilankymu koncerte ar spektaklyje.
Taip pat nemenka dalis renginių (daugelis parodų ar ypatingai regionuose vykstančių renginių) yra nemokami. Kalbėdami apie menininkus ir jų gerovę, tikimės sulaukti aktyvesnės auditorijos. Žmonių, kurie reguliariai lankytųsi kultūros renginiuose, domėtųsi menu ir būtų linkę įsigyti, kad ir nedidelės apimties, meno kūrinius.
Tokiu būdu jie reguliariai prisidėtų prie kultūros vartojimo ir kartu prie menininko pajamų. Jau minėjau, kad, pavyzdžiui, vizualaus meno atstovai ypatingai retai gali pragyventi iš kūrybinės veiklos. Tą lemia, kad šalyje meno rinka yra labai ribota. Nedaug žmonių yra linkę įsigyti meno kūrinius savo namams.
Jie neretai mano, kad meno kūrinių įsigijimas reikalauja didelių išlaidų ar juos įsigyti gali tik profesionalūs meno kolekcionieriai. Kaip tai pakeisti? Pirmiausia, turime atsigręžti į ugdymą, kad menas, kultūrinis gyvenimas taptų natūralia žmogaus rutinos dalimi, įprasta laisvalaikio praleidimo forma. Tai būtų tvariausias būdas kurti ilgalaikį kultūrinį vartojimą.
Lietuvos kultūros tarybai per dešimtmetį pateikta 8 637 paraiškos stipendijoms, finansuota apie pusė. Panašus santykis matomas ir Lietuvos kino centre. Tuo tarpu daugelyje savivaldybių vis dar nėra ilgalaikio finansavimo modelio kūrėjams. Kokie sprendimai galėtų užtikrinti tvaresnį investavimo į kūrėjus modelį Lietuvoje?
Lietuvoje yra daugiau nei 16 tūkst. menininkų ir, natūralu, nacionalinio lygmens Lietuvos kultūros tarybos ar Lietuvos kino centro - stipendijos nepadengs viso menininkų poreikio. Todėl labai svarbu spręsti, kaip nacionalinį finansavimą papildyti savivaldos lygmeniu skiriamomis stipendijomis.
Dalis savivaldybių tai jau daro, pavyzdžiui, Klaipėdos, Panevėžio miestų, Neringos savivaldybės ar kt., bet ypatingai norėtųsi atkreipti dėmesį į Vilniaus, Kauno miestų savivaldybes. Pavyzdžiui, Vilniuje gyvena ir kuria daugiau nei 60 proc. menininkų. Savo veiklomis jie kuria Vilniaus, kaip gyvybingo, kultūriškai stipraus miesto įvaizdį, todėl būtų aktualu savivaldos lygmeniu ieškoti instrumentų, galinčių prisidėti prie menininkų gerovės.
Kalbant apie regionines savivaldybes, jų dėmesys ten gyvenantiems menininkams galėtų padėti jiems plėtoti ir brandinti kūrybą, būti labiau matomiems šalies kontekste. Kita problema - didelė menininkų koncentracija keliuose didžiuosiuose miestuose ir kartais vos keli menininkai atskirose savivaldybėse.
Todėl būtų galima galvoti apie aktyvesnes rezidencijų programas, pavyzdžiui, pakviečiant menininkus iš didžiųjų miestų pusmečiui ar metams reziduoti atokesnėse nuo sostinės savivaldybėse, sudarant galimybes ten pristatyti jų kūrybą, megzti ryšį su vietos gyventojais.
Šalia to būtų svarbus ir meno kūrėjų organizacijų vaidmuo ne tik užsiimant kūrybos eksponavimu ar sklaida, bet ir atstovavimu kūrėjams. Ką jūsų tyrimas atskleidė apie dabartinį meno kūrėjų organizacijų vaidmenį? Ką reikėtų stiprinti, kad šios organizacijos galėtų efektyviau ginti kūrėjų interesus?
Man patiko vienas atsakymas iš menininkų apklausos, kur buvo pastebėta, kad „asociacijų ir organizacijų stiprybė slypi jų gebėjime suvienyti kūrėjus ir būti jų balsu tiek valstybėje, tiek visuomenėje. Bet tam reikia drąsos imtis naujų iniciatyvų ir drąsiai ginti menininkų interesus“.
Kartu šis atsakymas gana gerai reziumuoja menininkų lūkesčius. Apklausoje dalyvavę menininkai tikėtųsi didesnio jų bendruomenės atstovavimo, ypatingai kalbant apie atlygio už kūrybą klausimus, derantis tiek su kitomis kultūros organizacijomis, pavyzdžiui, galerijomis, tiek su kultūros politikos formuotojais.
Taip pat iš meno kūrėjų organizacijų tikimąsi mokymų, tinklaveikos veiklų - pagalbos „sujungiant“ menininko kūrybą su meno rinka, potencialiais pirkėjais, auditorija. Menininkai lauktų ir organizuojamų pristatymų apie papildomo finansavimo pritraukimo galimybes.
Be to, jie šias organizacijas mato ir kaip tas, kurios gali burti bendruomenes, prisidėti ne tik prie finansinio saugumo, bet ir socialinės bei emocinės gerovės.
Socialinės Reklamos Kampanija „Žymėk Autorių“
Lapkritį baigėsi drauge su Vilniaus galerijų savaitgaliu prasidėjusi socialinės reklamos kampanija „Žymėk autorių“. Galerijų, muziejų ir meno erdvių lankytojai buvo kviečiami socialinių tinklų nuotraukose, kuriose užfiksuoti meno kūriniai, pažymėti jų autorystę - #žymėkautorių.
Projekto organizatoriai pabrėžia, kad autorystės nurodymas yra pagrindinis pagarbos kūrėjui gestas, o socialiniai tinklai, nors ir tapę svarbia meno sklaidos platforma, neretai kūrinį redukuoja iki dekoratyvinio fono. Būtent todėl menininkai, aktyviai dalyvaujantys šiuolaikinėje kultūros ekosistemoje, vieningai pabrėžia šio veiksmo svarbą.
LATGA Menų skyriaus vadovė Ingrida Radovič primena, kad jau nuo pat kūrinio sukūrimo momento atsiranda turtinės ir neturtinės autoriaus teisės. Turtinės autoriaus teisės - tai išimtinės autoriaus teisės leisti naudoti kūrinį tam tikrais būdais, pavyzdžiui, skelbti jį internete. Šios teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir dar 70 metų po jo mirties. Neturtinės teisės - autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir kūrinio neliečiamybės teisė - galioja neribotai.
Skirtingų meno sričių kūriniams turtinių teisių apribojimai gali šiek tiek skirtis - pavyzdžiui, be autoriaus leidimo galima nekomerciniais tikslais viešai skelbti skulptūras, kurios yra sukurtos nuolat stovėti viešose vietose. Taip pat nedraudžiama nekomerciniais tikslais viešai rodyti įsigytą dailės kūrinį, kai autorius žinojo, kad pirkėjas rengia parodas.
Taisykles ir ribas naudotojams nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Nėra didelio skirtumo, ar kūrinys naudojamas internetinėje žiniasklaidoje, ar žiniasklaidos priemonės paskyroje socialiniuose tinkluose.
Kai privatūs asmenys autorių kūrinius viešai skelbia socialiniuose tinkluose nekomerciniais tikslais be autorių leidimo, - toks skelbimas pažeidžia socialinių tinklų naudojimo taisykles, kurios dažniausiai numato, kad į socialinius tinklus galima kelti tik savo sukurtą turinį, nepažeidžiantį kitų asmenų autorių teisių. Taigi, autoriai ar jų atstovai gali paprašyti internetinės platformos administratoriaus pašalinti jų teises pažeidžiantį turinį.
Lentelė: Menininkų Pajamos Lietuvoje
| Pajamų lygis (į rankas) |
|---|