Kaip būti savimi: kelias į autentiškumą ir savęs priėmimą

Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų.

Paauglystėje būti savimi dar sunkiau, nes labai svarbūs tampa draugų vertinimai, norima prisitaikyti prie grupės normų; dėl to tuo laikotarpiu asmeninio tapatumo paieška kelia didelę vidinę sumaištį. Bendraudamas su savo klientais pastebiu, kad vyrai dažnai bijo būti savimi, nes gali pasirodyti silpni, nesugebantys ko nors pasiekti; moterys labiau bijo atrodyti egoistės, nepateisinti artimųjų lūkesčių, tapti nereikalingos ar nusivilti savimi kaip žmonos, mamos ir pan.

Neretai iš savo suaugusių klientų girdžiu klausimus: „kokia man būti?“, „ką daryti?“, „kaip į tai reaguoti?“ Šie klausimai rodo, jog asmuo jau iš dalies yra praradęs ryšį su savimi.

Kaip pažymi geštalto terapijos pradininkas Friedrich’as Salomon’as Perls’as, kadangi savivaizdis dažnai būna visiškai klaidingas, t. y. savęs sureikšminimas trukdo būti savimi, nes susikurtas savivaizdis reikalauja nuolat kelti sau perfekcionistinius tikslus bei įrodinėti sau ir kitiems, kad esu šaunesnis (-ė) nei iš tikrųjų.

Perdėtas susirūpinimas socialiniu pripažinimu irgi ne mažiau trukdo būti savimi, nes skatina ignoruoti savo jausmus, norus ir pataikauti kitų lūkesčiams; orientuojamasi ne į savo, o į aplinkinių nuomones, įsitikinimus. Kaip minėjau, disfunkcinėse šeimose to mokomasi nuo ankstyvos vaikystės.

Kuo mažiau girdėjome iš tėvų, kokie mes mylimi, nuostabūs, vertingi, tuo mažiau gebame remtis savimi, ir tuo labiau savęs patvirtinimo ieškome pasaulyje, tuo labiau tampame priklausomi nuo kitų vertinimo. Ne viena mano klientė skundėsi, kad ir kiek kiti stengtųsi patvirtinti jos vertę, to vis maža, tai daryti reikia nuolatos.

Ir vienu, ir kitu atveju susiduriama su tuo pačiu sunkumu priimti savo nepatraukliąją, negatyviąją, šešėlinę asmenybės dalį. Ji, pasak C. G. Jung’o, susiformuoja slopinant savyje aplinkai nepriimtinus arba savo idealo neatitinkančius vidinius impulsus. Kuo griežtesnė sąmoninga nuostata, tuo stipresnė priešinga šešėlinė pusė.

Kartais atsakomybė už savo šešėlinę pusę perkeliama kitiems žmonėms, pvz., kai kaltinami tėvai, kurie suformavo blogą charakterį ar pan. Dažnai tai daroma vengiant kentėjimo, kurį gali sukelti savo problemų pripažinimas ir sprendimas. Deja, sunkumų vengimas veda ne kur kitur, bet į neurotinę pasaulėjautą. Ne veltui C. G. Pripažinti savo šešėlinę pusę yra labai nelengva.

Kaip pažymi vokiečių psichoterapeutė Maja Storch, „kuo labiau siekiame šviesos, tuo labiau turime kovoti su tamsa“.

Vienas sunkiausių iššūkių, kaip pastebiu konsultuodamas sutuoktinius, yra būti savimi poroje su kitu. Vyras, bendraudamas su drauge ar sutuoktine, dažnai vengia reikšti šilumą, atskleisti savo jautriąsias, švelniąsias savybes; paradoksalu, bet kai to nepadaro iš baimės būti kontroliuojamas, jis ima užsidaryti, tada labai nutolsta nuo moters ir tokiu būdu ne išsaugo, o praranda save santykyje.

Moterys poroje, bijodamos prarasti ryšį, dažnai rūpinasi, kaip įtikti, dėl to slepia savo tikrus jausmus bei norus ir taip pat vis labiau užsidaro; vis labiau praranda tiek save santykyje, tiek ir ryšį su vyru, kurį labiausiai ir bijojo prarasti. Taigi, partneriai yra linkę arba per daug įsitverti į savo individualumą ir jį perdėtai saugoti, arba aukoti savo individualumą dėl kito ir tai traktuoti kaip savitą būdą būti savimi.

Kaip matėme, ir viena, ir kita skatina užsidarymą ir vis didėjantį individualizmą. Štai ką apie tai savo knygoje „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo C. G. Jung’as, kaip alternatyvą individualizmui pateikdamas individuaciją, t. y.

Visas gyvenimas gali būti kelionė savos būties link, nes mes nuolat tampame, keičiamės. Rožė yra savimi dar būdama mažas daigelis, tačiau tikra rože ji tampa tik išskleidusi žiedą. Tada žinome, kad tai rožė, galime užuosti jos aromatą, ja gėrėtis. Taip ir mes savimi tampame ne saugodamiesi pokyčių, bet į juos eidami, realizuodami savo paskirtį, išskleisdami savo būtį, leisdami jai šviesti.

Tiek mėgindami atrasti, tiek pranokti save, dažnai susiduriame su stipriomis baimėmis.

Kaip žinomoje pasakoje bjaurusis ančiukas patiki, kad yra tapęs gulbe tik išvydęs savo atvaizdą vandenyje, taip ir mus daug labiau nei kitų žodžiai įtikina naujas savęs pamatymas. Cituojant Šventąjį Raštą, „kūno žiburys yra akis, todėl jei tavo akis yra sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (Mt 6, 22).

Kas yra ta sveika akis, savo knygoje „Dvasinė kelionė“ mums suprasti padeda rusų dvasininkas Anthony Bloom’as. Pasak jo, kiekvieną savo gyvenimo minutę mes galime būti autentiški ir tikri, jeigu tik pasirinksime riziką būti tuo, kas esame, o nesistengsime kopijuoti, susitapatinti su išankstiniu modeliu.

Kiekvienas iš mūsų esame Dievo atvaizdas, ir nors atrodome kaip senas, apgadintas, sunkiai beatpažįstamas paveikslas, galime būti restauruoti nuvalant visus nereikalingus sluoksnius ir atrandant tai, kas autentiška. Užuot žvelgiant į tai, kas mumyse klaidinga ar bjauru, svarbu išmokti įžvelgti tai, kas tikra ir likti tam ištikimiems.

Būti savimi tiesiog privaloma, pritapėlis ilgainiui tampa nebeįdomus, prielipa su kuriuo tiesiog neįdomu bendrauti. Prielipa - koks įdomus žodis! Bet tai tiesa, kitaip tokių žmonių ir nepavadinsi.

Svarbiausios savybės norint būti savimi:

• Turėti svarią savo nuomonę.
• Neabejoti ir pasitikėti savimi.
• Atskleisti save.
• Būti charizmatiškam.
• Parodyti savo talentą.
• Būti kompanijos siela (tai nereiškia gerti ar panašiai, o tiesiog draugų rate būti įdomiam, veikliam...)

O kalbant apie pritapimą prie draugų, tai ne visada priveda prie gero, pirmiausiai visą tai reikia tvirtai apmastyti: ar nori būti savimi, ar tik prie kako pritapti?

Pasiekti sėkmės ir vadovauti kitiems žmonėms tampa įmanoma tik tada, kai žmogus lieka ištikimas sau.

10 būdų, kaip išlikti ištikimam sau:

1. Gebėjimas reflektuoti. Norėdami išlaikyti savo individualumą, turite tiksliai žinoti, koks žmogus esate. Norint gerai pažinti save, reikia apmąstymų. Jei domitės tik kitais žmonėmis, niekada nesuprasite, ko jums reikia iš gyvenimo. Todėl analizuokite savo mintis ir veiksmus. Savirefleksija padeda pasiekti vidinę harmoniją, kuri padidina jūsų atsparumą stresui. Jūsų nebedomina kitų žmonių statusas, nes esate pakankamai pasitikintis savimi, kad galėtumėte dirbti su savimi. Jūs neturite ko slėpti. Tai suteikia laisvę būti savimi.
2. Sveikas egoizmas. Imitatoriai negali rasti pusiausvyros tarp savo ir kitų žmonių interesų. Tie, kurie yra ištikimi sau, žino savo vertę. Tik turėdami sveiką optimizmą galite tapti geru lyderiu.
3. Sutelktas dėmesys į galimybes. Žmogus, kuris vadovaujasi tik savo interesais, yra orientuotas tik į save, savo norus. Jis visada stengiasi tikslus pasiekti greičiausiu būdu, griebdamasis įvairių manipuliacijų. Tokie žmonės tikrai turi gauti tai, ko nori čia ir dabar, ką nors išplėšti, kol kiti nesuspėjo anksčiau. Tikri lyderiai supranta, kad kartais, norint laimėti karą, reikia pralaimėti mūšį. Ištikimi sau žmonės nesigilina į laikinus ir kartais neišvengiamus nesklandumus.
4. Charakterio stiprybė. Žmonės, kurie yra be stuburo ir silpnos valios, negali likti ištikimi sau. Jie atsisako savo žodžių ir pažadų ir nežino, kaip prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Dažniausiai žmonės pasitiki tais, kurie atsako už savo žodžius ir moka suvaldyti emocijas.
5. Įžvalgumas. Jūs nebijote elgtis neįprastai ir tai turi įtakos visiems gyvenimo aspektams, ypač karjerai. Esate toliaregis, todėl jus domina kiti žmonės. Žinote, ko siekiate, padėdami kitiems išsikelti reikšmingesnius tikslus ir juos pasiekti. Nuolat stumiate save ir aplinkinius, kad pakeltumėte kartelę.
6. Gebėjimas klausytis. Žmonės, kurie visose situacijose išlieka savimi, turi stabilią savigarbą, kuri suteikia jiems galimybę klausytis ir išgirsti kitus žmones, net kai jie reiškia priešingas idėjas. Tokie žmonės nori išklausyti nuomonių, kurios skiriasi nuo jų pačių ir persvarstyti savo požiūrį, kai supranta, kad jie galbūt klysta. Gebėjimas klausytis yra susijęs su gebėjimu mokytis. Tokiems žmonėms natūralu siekti tiesos.
7. Sąžiningumas ir tiesmukiškumas. Tik sau ištikimi žmonės geba atvirai bendrauti su kitais. Kai pasitikite savimi, esate sąžiningesni ir labiau kreipiate dėmesį į kitus, o tai veda žmogų į sėkmę. Nereikia versti žmonių spėlioti, ką turėjote omenyje.
8. Dvasinė pusiausvyra ir šaltakraujiškumas. Pasitikintys savimi žmonės kitų neteisia. Jie pasveria ir vertina kitų nuomonę, net jei šios nuomonės nesutampa su jų pačių, tai daroma su pagarba. Sveikiems žmonės nereikia nuvertinti kitų. Pasitikėjimas savimi leidžia tokiems žmonėms išvengti pernelyg emocingų reakcijų į išpuolius jų kryptimi.
9. Lankstumas ir gebėjimas dirbti komandoje. Žmogus, kuris visada išlieka savimi, išsiskiria orientacija į komandinį darbą. Sveikas lankstumas kitų žmonių atžvilgiu leidžia jam sutelkti dėmesį į kiekvieno interesus. Toks žmogus moka suformuoti komandą, galinčią efektyviai dirbti.
10. Atkaklumas ir ištvermė. Sau ištikimas žmogus sugeba atsispirti pagundoms. Jis gyvena pagal principą „yra laikas darbui ir yra laikas pramogoms”. Jis nesijaučia kaltas dėl to, kad yra neproduktyvus, nes žino, kad visada dirba geriausiai. Kiekvieną kliūtį, kurią toks žmogus sutinka kelyje, jis naudoja kaip galimybę tobulėti ir pasinaudoti savo patirtimi.

Kiekvienam duotas individualus kelias, būdas ir duotybės, kurias realizuodamas jis bus laimingas o sekdamas ne savo keliu, nusivils. Kiekvienas jaučiame savyje kas “mano”, o kas ne, bet nebūtinai tuo vadovaujamės savo gyvenime.

Tad jei jaučiate, kad jums viduje tai netinka, tačiau jaučiate, kad taip daryti “reikia”, mano patarimas - nedarykite. Tad stenkitės įsiklausyti į save, elgtis taip, kokie jūs esate ir neiselkite taip, kaip kiti jums pasakoja, kaip reikia teisingai gyventi, nes jie pasakoja apie tai, kaip jie gyventų dl to, kad jie yra tokie.

Tad pati esminė žinutė, ką žmonės labai mėgsta sakyti - tai būti savimi, gyventi pagal savo vidų.

Taigi priimkite save ir gyvenkite taip, kokius bruožus ir charakerio savybes jūs turite.

Kai artimiesiems nesiseka, puolame juos palaikyti ir guosti. O kaip elgiatės su savimi? Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą. Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai.

Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness). Geranoriškumas sau apibūdina gebėjimą švelniai, šiltai reaguoti į save kenčiant bei palaikant santykį su savo paties trūkumais ir ribotumais, užuot neigus negatyvius gyvenimo aspektus ar skriaudus savikritika. Bendražmogiškumas reiškia gebėjimą suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų žmones jungiančių patirčių.

Zessin su kolegomis išnagrinėjo 79 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 16 tūkst. žmonių, ir atrado tvirtas atjautos sau sąsajas su psichologine gerove. Ir, atvirkščiai, P. Muris atlikta tyrimų analizė atskleidė, kad mažesnė atjauta sau susijusi su depresija, nerimu, mitybos sutrikimais, stresu. I. C. Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ - kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti?

Pratimai atjautai sau ugdyti

K. Neff siūlo keletą pratimų, kurie gali padėti ugdyti atjautą sau:

1. 1 pratimas. Iš pradžių prisiminkite (ar išgalvokite) situaciją, kai artimas draugas jautėsi labai prastai, buvo kažkuo susirūpinęs ar stipriai išgyveno dėl savo paties trūkumų. Kaip elgėtės, kaip mėginote jam padėti? Antra, pabandykite prisiminti, kada pats kentėjote ar išgyvenote kažką nemalonaus. Kaip tipiškai elgiatės su savimi tokiose situacijose? Kokiu tonu bendraujate su savimi? Ką sau sakote? Trečia, pasvarstykite, ar pastebite elgesio su savimi ir draugais skirtumą? Jei taip, kodėl ir kokie šie skirtumai. Kokie veiksniai, kokios baimės verčia jus taip elgtis? Pagaliau užrašykite, kaip situacija pasikeistų, jei sunkiu metu elgtumėtės su savimi taip, kaip su savo draugais? Kodėl nepabandžius padėti sau taip, kaip padėtumėte savo geram draugui, ir pažiūrėti, kas nutiks?
2. 2 pratimas. Pirmiausia pagalvokite apie situaciją savo gyvenime, kuri jums kelia stresą. Įsileiskite ją į savo mintis ir patyrinėkite savo reakcijas. Kokios emocijos kyla? Dabar pasakykite sau: „aš kenčiu“, „man skaudu“, „tai stresas“. Šios frazės skirtos įsisąmoninti savo skausmui. Antra, pasakykite sau: „kentėjimas yra gyvenimo dalis“, „kiti žmonės irgi tai jaučia“, „aš ne vienas“ ar „visi mes kenčiame“. Šios frazės padeda priimti, kad kentėjimas - bendražmogiška patirtis. Ištarę šias frazes užsidėkite ant krūtinės rankas ir leiskite sau pajusti jų skleidžiamą šilumą - galite paglostyti save ar kitaip parodyti sau dėmesį. Trečia, pasakykite sau: „aš galiu būti sau geras“, „aš galiu save atjausti“, „aš galiu save priimti tokį, koks esu“, „aš galiu sau atleisti“, „aš galiu būti stiprus“. Šis kelių žingsnių pratimas gali būti taikomas bet kuriuo metu.
3. 3 pratimas. Šis pratimas susideda iš trijų dalių. Pirmiausia savo netobulumų, dėl kurių jaučiatės menkavertis, tyrinėjimas. Visi žmonės turi tokių savybių ar ypatybių, kurių savyje nemėgsta, netoleruoja ar dėl kurių jaučiasi nepakankamai vertingi. Kartkartėmis taip jaustis yra bendražmogiška patirtis. Pamėginkite aprašyti savo netobulumą, kuris jums neduoda ramybės. Tai gali būti tiek išvaizda, tiek darbo ar santykių problemos ir pan. Antra šio pratimo dalis - laiško sau rašymas. Jį rašykite besąlygiškai mylinčio ir gerbiančio „nematomo draugo“ akimis. Pamėginkite įsivaizduoti, kad jis žino visas jūsų stiprybes bei silpnybes, tačiau yra atjaučiantis, mylintis ir geras žmogus. Pasvarstykite, ką besąlygiškai jus mylintis „nematomas draugas“ galėtų jums parašyti. Gal jis pasakytų, kad visi turime trūkumų? O gal, kad ne visi trūkumai priklauso nuo jūsų - juk yra tiek daug aplinkybių, kurių neįmanoma sukontroliuoti! Tai ir šeimos istorija, ir genai, ir kitos nuo jūsų valios nepriklausančios gyvenimo aplinkybės… Visa tai gali atsispindėti „nematomo draugo“ laiške. Susitelkite į netobulumą, dėl kurio save smerkiate. Kaip jūsų draugas į jį reaguotų, jei besąlygiškai jus mylėtų ir atjaustų? Ko palinkėtų laiške? Trečioji užduotis - įsisąmoninti atjautą ir leisti sau pajusti, kokia ji guodžianti. Parašę laišką jį trumpam padėkite į šalį, o po kurio laiko perskaitykite iš naujo. Leiskite sau pajusti visus jausmus, kurie iškils skaitant: visą šilumą, ramybę ir meilę.
4. 4 pratimas. Šiam pratimui atlikti galima pasistatyti tris kėdes, geriausiai trikampiu, kad visu kūnu pajustumėte jo poveikį. Pirma kėdė skirta vidiniam kritikui: atsisėskite ant šios kėdės ir garsiai iškritikuokite kažkokį jums ramybės neduodantį aspektą. Galite save keikti, barti, smerkti - pasitelkite tą vidinio kritiko kalbą, kuria dažniausiai kalbatės su savimi. Ant antros kėdės atsisėskite kaip kritikuojamasis. Kaip jaučiatės, kai jus bara? Pamėginkite išsakyti tai garsiai, pavyzdžiui: „tai girdėdamas jaučiuosi įskaudintas“. Įsisąmoninkite savo kūno kalbą, intonaciją, emocijas. Galite pamėginti suvaidinti skirtingų vaidmenų dialogą. Trečioji kėdė skirta stebėtojui: pamėginkite išmintingai pažvelgti į situaciją ir įsisąmoninkite visas kylančias įžvalgas. Gal kritiko žodžiai skamba kaip mamos? Gal jis šneka nemalonius dalykus iš baimės, kad kitaip nepavyks kažko pasiekti ar pakeisti?
5. 5 pratimas. Labai dažnai žmonės nejaučia, kaip kritiškai vertina save ir kaip tuo save kankina. Todėl svarbu mokytis pajusti, kada vidinis kritikas įsijungia ir ką jis sako. Kokiu tonu pliekiate save viduje - paniekinančiu, smerkiančiu, piktu, šaltu? Ką sau sakote? Pavyzdžiui, jei sukirtote maišelį traškučių, gal vidinis balsas sako: „tu tiesiog šlykštus“? įdėkite pastangų ir savo mintyse atsikirskite vidiniam kritikui: „žinau, kad rūpiniesi, bet tu keli man skausmą, gal dabar galėtų kalbėti atjaučiantis aš?“. Performuluokite vidinio kritiko balsą į švelnų ir rūpestingą, atspindintį jūsų savijautą ir poreikius, pavyzdžiui: „žinau, kad suvalgei tuos traškučius, nes pavargai po ilgos ir sunkios darbo dienos. Gal yra koks nors sveikesnis būdas pasirūpinti savimi?
6. 6 pratimas. Dienoraštis - puikus būdas išlieti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad jis stipriai prisideda prie emocinės gerovės. Pamėginkite bent savaitę rašyti atjautos sau dienoraštį: kiekvieną dieną vakarop permąstykite tos dienos įvykius. Aprašykite patirtis, kai jums buvo sunku, save smerkėte arba kentėjote. Kiekvieną jų aprašykite per tris prizmes: sąmoningumo, bendražmogiškumo ir geranoriškumo sau. Sąmoningumo skiltyje surašykite visus kilusius jausmus. Aprašykite juos perdėtai nedramatizuodami, bet aiškiai įvardydami, kokie kilo jausmai, priimkite juos savęs nesmerkdami. Bendražmogiškumo skiltyje pamėginkite įvardyti, kaip jūsų patirtis susijusi su kitų žmonių patirtimis. Pavyzdžiui, gal ir kiti jaučia panašius išgyvenimus? Šioje skiltyje taip pat galite parašyti, kas paskatino jūsų kančią (gal buvote jautresnis, nes peršalote arba vakar vėlai nuėjote miegoti?). Geranoriškumo sau skiltyje parašykite keletą šiltų, palaikančių ir supratingų žodžių sau.
7. 7 pratimas. Pirmiausia pagalvokite, ar savikritika jus motyvuoja ir kaip. Ar turite kažkokią ypatybę, dėl kurios save nuolat kritikuojate, siekdami ją pakeisti? Gal nuolat sau kartojate: „aš per tingus“, „aš per storas“, „aš pernelyg impulsyvus ir nesivaldantis“ ar pan.? Jei pagaunate, kad save stumiate pirmyn per kritiką, įsisąmoninkite, kiek toks savęs nuvertinimo motyvavimo būdas sukelia nemalonių emocijų. Antra, pasvarstykite, ar nėra kito, geranoriškesnio, rūpestingesnio, būdo save paskatinti. Kokiais žodžiais, kokia intonacija jus mėgintų motyvuoti geras draugas, tėvai, mentorius? Kaip jie palaikydami ir pagarbiai pasakytų, kad kažkoks jūsų elgesys yra neproduktyvus ir kad jį reikėtų keisti? Kiekvieną sykį, kai pajusite, kad stumiate save pirmyn per savikritiką ir smerkimą, išmokite įsisąmoninti tokio „motyvavimosi“ keliamą skausmą. Pamėginkite pastūmėti save pirmyn per atjautą ir savęs palaikymą švelniu bei draugišku būdu. Išmokite performuluoti savo mintis į pozityvesnes, labiau palaikančias.
8. 8 pratimas. Jei dirbate sferoje, kur reikia rūpintis kitais (arba esate kažkieno šeimos narys ir tenka rūpintis aplinkiniais), kartkartėmis jums tikrai prireiks „įsikrauti savo baterijas“. Leiskite sau pasirūpinti ir savo poreikiais, pripažinkite, kad tai pagerins jūsų gyvenimo kokybę, suteiks daugiau jėgų rūpintis kitais. Aišku, pasitaikys tokių situacijų, kai negalėsite tiesiog dingti ir pasirūpinti savimi. Tuo metu bent mintyse padarykite mažą pertraukėlę ir sau priminkite: „šiuo metu man sunku, natūralu, kad jaučiu stresą, bet aš galiu save palaikyti“.

Ką reiškia „būti savimi“ yra vienas iš dažniausiai keliamų klausimų psichologijoje ir saviugdos pasaulyje. Žmonės dažnai svarsto, kaip būti tikrais savimi, neišduodant savo prigimties, tuo pačiu metu laikantis visuotinai priimtų moralinių ir etikos normų. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp savo vidinių troškimų ir išorės reikalavimų?

Žmogaus prigimtis ir jos aspektai

Žmogaus prigimtis yra daugiapusė:

• Gyvuliška prigimtis - tai instinktyvioji mūsų dalis, kuri padeda mums išgyventi. Ši prigimtis apima bazinius poreikius, tokius kaip maistas, miegas, saugumas. Gyvuliškos prigimties supratimas gali padėti mums geriau suprasti savo kūno signalus ir poreikius.
• Žmogiškoji prigimtis - tai mūsų socialinė prigimtis, kuri leidžia mums bendrauti, kurti bendruomenes, išreikšti emocijas ir suprasti kitus žmones. Ši prigimtis skatina mus siekti pilnaverčio gyvenimo, bendradarbiauti ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
• Dieviškoji prigimtis - tai aukštesnioji mūsų dalis, kuri siekia egzistencinių tikslų, tokių kaip dvasingumas, moralė ir savęs tobulinimas. Ši prigimtis pasireiškia tada, kai siekiame tapti geresniais žmonėmis ir prisidėti prie pasaulio gerovės.

Gyventi pagal savo prigimtį nereiškia, kad turime nepaisyti visuomenės taisyklių ir vertybių. Priešingai, tikras savęs išreiškimas turi būti suderintas su pagarba kitų žmonių teisėms ir laisvėms.

Kaip suderinti savo prigimtį su visuomenės reikalavimais?

• Savirefleksija - nuolat analizuokite savo veiksmus ir jausmus, siekdami suprasti, ar jie atitinka Jūsų vertybes ir moralinius principus. Tai padeda išvengti veiksmų, kurie galėtų pakenkti kitiems ar prieštarauti Jūsų pačių įsitikinimams.
• Empatija - gebėjimas įsijausti į kitų žmonių jausmus ir poreikius. Empatija padeda mums suprasti, kaip mūsų veiksmai veikia kitus ir leidžia pasirinkti tokius elgesio būdus, kurie yra naudingi ne tik mums, bet ir aplinkiniams.
• Atsakomybė - prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Tai reiškia, kad turime būti pasirengę pripažinti savo klaidas ir stengtis jas taisyti, o ne kaltinti kitus ar aplinkybes.

Būti savimi kaip žmogumi reiškia prisiimti atsakomybę už savo žmogiškąją prigimtį. Tai apima ne tik savęs pažinimą ir priėmimą, bet ir pagarbią sąveiką su kitais žmonėmis.

Būti savimi reiškia suderinti savo prigimtį su visuomenės taisyklėmis ir vertybėmis. Tai reikalauja savirefleksijos, empatijos ir atsakomybės už savo veiksmus. Tikras savęs išreiškimas yra ne tik gyvenimas pagal savo prigimtį, bet ir pagarbi sąveika su kitais žmonėmis.

tags: #menas #buti #savimi