Materija pasireiškia keturiomis formomis: medžiagos, lauko, erdvės ir laiko. Erdvę ir laiką tyrinėja astrofizikai, kosmologai, fizikai ir filosofai.
Laukas Kaip Materijos Pasireiškimo Forma
Lauką, kaip materijos pasireiškimo formą, patiriame netiesiogiai savo jutimo organais, kuriomis materialieji kūnai veikia vienas kitą per atstumą. Laukas dar skirstomas į keturias grupes: gravitacinis, elektrinis, magnetinis ir biolaukas.
Elektromagnetinis spektras
Gravitacinis Laukas
Gravitacinis laukas stebėtojo pajuntamas tada, kai vienas iš kūnų turi didelę masę.
Elektrinis Laukas
Jeigu materialusis kūnas turi elektros krūvį ir nejuda, tai jis sukuria elektrinį lauką visomis kryptimis. Elektrinį lauką taip pat sukuria kintamasis magnetinis laukas.
Magnetinis Laukas
Jei įelektrintas kūnas ar elementarusis krūvis judės greičiu v statmenai lapo plokštumai, tai jo sukuriamo lauko linijos sudarys koncentrinius apkritimus. Toks judančio elektros krūvio laukas vadinamas magnetiniu lauku. Magnetinį lauką taip pat sukuria kintamasis elektrinis laukas.
Magnetai ir magnetiniai laukai
Formos Samprata Filosofijoje
Fòrma (lot.) - tikrovės ir pažinimo proceso elementas, suteikiantis pažiniems objektams atskirumą ir tapatumą. Platonizme, neoplatonizme ir patristikoje forma artima idėjos (eidos) sąvokai. Platonizme forma siejama su pirmavaizdžiais - tobulomis formomis, kurios iškraipomos, kai pasireiškia tikrovėje. Neoplatonikas Plotinas formą laikė aukščiausiu idealaus lygmens atspindžiu materijoje - žemiausioje būties emanacijos pakopoje. Formos sąvoka filosofijoje dažniausiai vartojama formos-materijos ir formos-turinio perskyrose.
Platonas
Aristotelio Formos ir Materijos Atskyrimas
Formą (morphe) ir materiją (hyle) atskyrė Aristotelis, tai buvo plėtojama scholastikoje. Materija yra potencija (galimybė kuo nors būti), forma yra aktas (buvimas kuo nors). Materija visada pasireiškia tam tikra forma, gamtoje jos susietos tarpusavyje. Skiriamos substancialios ir akcidentalios formos.
Tomas Akvinietis substancialia žmogaus kūno forma vadino sielą. Akcidentali forma gali pakisti nepasikeitus esmei, sąvokai, vardui. Anot Tomo Akviniečio, turėti formą būdinga ir paprastosioms, ir sudėtinėms substancijoms, o materiją - tik sudėtinėms, žemesnėms substancijoms.
I. Kanto Transcendentalinė Estetika
I. Kantas transcendentalinėje estetikoje nagrinėjo grynąsias stebėjimo formas - išorinę (erdvę) ir vidinę (laiką), kurios yra pažinimo sąlyga, priklauso pažįstančiam subjektui, o ne pažįstamam objektui.
Hilomorfizmas
Mokymas apie formos ir materijos neatsiejamumą nuo 19 amžiaus pradėtas vadinti hilomorfizmu.
Formos Sąvoka Šiuolaikinėje Filosofijoje
Formos sąvoka taip pat vartojama logikoje (mąstymo forma), kalbos filosofijoje (tikrovei suteikiama kalbos forma). Šiuolaikinėje filosofijoje forma neturi apibrėžtos reikšmės, tradicinės reikšmės susipynė.