Pastaruoju metu populiarėja įvairūs dvasiniai centrai, tokie kaip „naujosios bangos” krikščionių judėjimai, Rytų religijų mokytojai (budistai, induistai), astrologai, ošo, okultistai, šamanai, eklektinės mokyklos ir daugybė kitų. Daugelis jų teigia sprendžiantys psichologines problemas. Natūraliai kyla klausimas, kuo šių centrų siūloma pagalba skiriasi nuo psichologų teikiamos?
Norint į šį klausimą atsakyti kvalifikuotai, vertėtų atlikti mokslinį tyrimą, tačiau Lietuvoje dvasiniai sąjūdžiai psichologiškai beveik netyrinėti. Akademiniai psichologai į dvasinius judėjimus nesigilina arba žiūri į juos skeptiškai. Tačiau pasaulyje egzistuoja ne vienas psichoterapijos ir dvasingumo institutas, vykdoma integruota terapija, o psichoterapija neatsiejama nuo dvasinio matmens.
Šiuolaikinis mokslas psichologiją priskiria hermeneutikos sričiai ir laiko ją interpretuojančių struktūrų dalimi, labiau susijusia su teologija, filosofija, etika nei su tradiciniu mokslu. Tyrimais įrodyta, kad nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau. Be to, daugelis dvasinių mokymų atstovų taip pat mano, jog šios skirtingos sritys gali puikiai viena kitą papildyti. Todėl norėtųsi abi puses išnagrinėti įsigilinus.
Transpersonalinė psichologija: kas yra dvasinis terapeutas?
Žmogaus problemų suvokimas
Ne tik psichoterapija, bet ir dvasiniai mokymai teigia, kad žmogus yra suskilęs ir negali tapti vientisas. Žmonės, besidomintys galimybe dalyvauti seminaruose, dažnai patys nežino, ko ieško. Panašiai suvokiamos žmogaus problemos. Jis mato pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį nori matyti, - vadinkime tai sansara ar gynybiniais mechanizmais.
Ir dvasinė praktika, ir psichoterapija padeda įsisąmoninti vidinį pasaulį. Čia ir dabar - tai tokia būsena, kai žmogus aiškiai suvokia savo kūno pojūčius, jausmus, aplinką, o ne klaidžioja mintimis po praeitį ar ateitį. „Čia ir dabar” svarba. Per psichoterapijos seansus jis tyrinėja save padedamas psichologo, suvokia savo reakcijas į psichoterapiją, stebi, kaip keičiasi jo išgyvenimai, pastaruosius įvardija. Terapinio santykio reikšmė.
Psichoterapijoje disciplina siekiama sukurti gydantį terapinį santykį ir tam tikros drausmės reikalaujama gyvenime. Pavyzdžiui, klientas turi stengtis nevartoti alkoholio, nekonfliktuoti, o prastą nuotaiką suvaldyti pozityvesniais būdais. Taip pat jo gyvenime turi atsirasti daugiau prasmingos veiklos, bendravimo.
Psichoterapijos sesija gali padėti įsisąmoninti vidinį pasaulį.
Dvasingumo stiprinimas
Dvasinėse praktikose atmetamos nereikalingos veiklos, kurios veda į užsimiršimą. Dvasingumas - tai procesas, kurio metu žmogus peržengia save, išeina už savo asmeninių poreikių ribų. Tai santykio su dievu patyrimas, heroizmas, altruizmas, harmonijos ir vienybės su visata išgyvenimas.
Kai žmogus atranda ryšį su kažkuo didesniu už save, pavyzdžiui, su savo misija, sumažėja egocentrizmo, padaugėja sąmoningumo, atsiranda stipri motyvacija.
Psichoterapijoje klientą gydo pasitikėjimas terapeutu ir jo vertybėm, taip pat aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Tikėti kitu žmogumi - jau prasmė. Patikėti psichoterapeutu reiškia patikėti pagalbos egzistavimu, t. y. kad ją suteiks šis konkretus žmogus, kad jis yra geranoriškas ir kad klientas vertas to geranoriškumo. Prasminga norėti susitikimų su psichoterapeutu ir jų metu patirti trokštamus ir svarbius dalykus.
Psichologijoje manoma, kad žmogus sąmoningas, bet kažkas neįsisąmoninta, o dvasinėse tradicijose žmogaus sąmonė suvokiama kaip gerokai labiau iliuziška ir ribota. Teigiama, kad sąmoningumas primena dinamą, kuri švies tiek, kiek suksi, ir neįmanoma sukurti jokios gerovės visiems laikams. Nesistengdamas, netobulėdamas žmogus pamažu viską ima daryti automatiškai.
Pasaulėžiūra ir ilgalaikiai vystymosi tikslai
Psichoterapija nevyktų, jei nebūtų konkrečių terapinių tikslų, kuriuos pasiekus ji baigiasi, o dvasinių mokymų tikslai susiję su pasaulėžiūra. Šių tikslų galima siekti visą gyvenimą, jie aprūpina mus erdve atskleisti savo prigimtį, kuri yra gilesnė negu visos problemos.
Bendruomenės svarba
Dvasiniai seminarai sukuria bendruomenę, bendraminčių ratą. Iš tiesų, grupė žmogui suteikia saugumą, čia jis randa naujų draugų - tai labai didelis palaikymas. Psichologai tokių klubinių bendrijų kol kas pasiūlyti negali, trūksta ir sunku rasti netgi paprasčiausių psichologinių grupių.
Kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, jogos, dvasiniai mokytojai nuolat tobulinasi, tam yra sukurtos sistemos. Daugiau dėmesio ir laiko atskiram žmogui. Patikimos praktikos.
Psichologų ir dvasinių mokytojų požiūrio skirtumai
Psichologams svarbiausia yra tinkamai parinkta pagalba. Jie yra daug realistiškesni, sveikesnio proto, mažiau painiojasi ir geriau įsigilina į tai, kas su žmogumi vyksta ir ko verta siekti. Dvasiniuose mokymuose galima sutikti žmonių, turinčių nemažų psichologinių problemų, apie kurias prasitaria, arba tai tiesiog akivaizdžiai matyti.
Pavyzdžiui, daugelis jų nemėgsta savo darbo, yra vieniši arba patiria šeimos krizę, dažnai būna blogos nuotaikos, negali nuoširdžiai ir paprastai bendrauti su aplinkiniais. Nemažai laiko praleidusi įvairiose dvasinėse bendruomenėse susidariau spūdį, kad daugelyje jų (bet ne visose) emocinė atmosfera ir bendravimas yra prastesni negu, pavyzdžiui, keliautojų grupėse arba akademiniuose ir medicinos įstaigų kolektyvuose, kuriuose dirbu ir leidžiu laisvalaikį. Kita vertus, kitų tokių „nesveikų” grupių pas mus irgi netrūksta. Tik štai dvasinėse bendruomenėse vengiama pripažinti iš tiesų skaudamus dalykus.
Problemų sureikšminimas ir dvasinių problemų neišmanymas
Psichoterapijoje ir psichologiniuose seminaruose nuolat kalbama apie problemų sprendimą, o ne apie augimą. Taip pat problemoms nesuteikiamas platesnis dvasinis kontekstas, t. y. kad tai išbandymai, judėjimas į priekį. Todėl pas psichologą atėjęs žmogus jaučiasi tarsi nepilnavertis, jam atrodo, kad visur vien problemos. Viskas tampa mediciniška ir nyku.
Kai kurių mokyklų, pavyzdžiui, psichoanalitinės krypties, psichoterapeutai menkiau gali padėti įveikti egzistencines krizes ir patenkinti dvasinį alkį. Individuali psichoterapija ir kitos psichologų teikiamos paslaugos yra brangesnės už dvasinių centrų. Jei psichoterapijoje kas nors vyksta ne taip, klientui nėra su kuo pasitarti, nes jis paprasčiausiai nežino, kaip tą daryti, nepažįsta kitų to psichologo klientų.
Pasaulėžiūrų konfliktas
Ar dvasiniai mokymai gali būti atsiejami nuo ideologijos? Metodas neveikia visa jėga, jei nėra pasaulėžiūros, iš kurios jis gimė. Pavyzdžiui, budistinė pasaulėžiūra labai skiriasi nuo krikščioniškosios, pozityvistinės - vertinamas ne kūrimas, o atsisakymas.
Norint išpažinti religiją, kurios neperėmei su tradicijomis ir pasaulėžiūra, reikia laiko ir didelio vidinio darbo, o tai sukelia nemažai sunkumų. Dažnai, medituojantis žmogus, perėmęs rytietišką pasaulėžiūrą, ima konfliktuoti su šeima, aplinkiniais ir net būdamas stipri asmenybė susiduria su psichologinėmis problemomis.
Pavojai psichiškai nestabiliems žmonėms
Rytų mokymai skirti žmogui, jau turinčiam sveiką asmenybės struktūrą. Meditacija ne laiku gali tik prišaukti bėdą, todėl geriau rinktis psichoterapiją. Nors Indijoje ir nėra takoskyros tarp ligos ir sveikumo, į vienuolynus nepriimami nestabilios psichikos vienuoliai.
Pavyzdžiui, rytietiškas mokymas apie „aš” išnykimą gali pakenkti žmogui, kuris dar nėra pajautęs gyvenimo pilnatvės ir neišvystė tokio „aš”, kurį pats galėtų gerbti. Tai vadinama absoliučios ir santykinės tiesos supainiojimu.
Žinomas reiškinys, kad kai kurie žmonės, tapę tradicijų pasekėjais, keičiasi savaime, be sistemingų pastangų. Bet taip pat jie tampa uždaresni, siauresnių pažiūrų, mažiau pakantūs kitiems ir savo tamsiajai pusei. Žinios, paimtos iš dvasinių tradicijų, didina narcizišką gėrėjimąsi ir susidomėjimą savimi. Fanatiškas dvasingumas kaip gynyba.
Problemas pagilinanti meditacija
Netinkamai parinkta meditacijos forma gali pagilinti problemas. Pavyzdžiui, ir taip labai racionalus žmogus nuo budistinės meditacijos gali tapti visai bespalvis ir bejausmis (žinoma, lygiai taip pat galima piktnaudžiauti ir psichoterapinėmis žiniomis). Geras dvasinis mokytojas turi išsiaiškinti mokinio problemas ir pasiūlyti metodus - „antidepresantus ir trankviliantus”.
Psichozės sukėlimas
Dvasinėse bendruomenėse pasitaiko ir regresyvaus transo reiškinys, kurio vertė abejotina ir trumpalaikė. Koks tai reiškinys? Transas patiriamas per daugelį meditacijų ir yra gydantis. Ši būsena panaši į atsirandančią tarp miego ir būdravimo, kurios metu nustojama mąstyti, klaidžiojama mintimis, matomi ryškūs vaizdiniai, padidėja kūrybiškumo galios, žmogus tampa labiau savimi.
Regresyvų transą galima sulyginti su tokiu įsijautimu į vaidmenį, kai aktorius pamiršta, kad vaidina - tai melavimas ir nutolimas nuo savęs, laikinas asmenybės skilimas, kai pradingsta riba tarp realybės ir fantazijos. Tokia būsena - grįžimas atgal, o ne judėjimas į priekį.
Iškreiptas požiūris į psichologiją
Tie, kurie dvasiniuose centruose bandė diskutuoti apie psichologiją, ne kartą susidūrė su primityviu ir agresyviu požiūriu. Antai psichologai dirba tik galva, o dvasiniuose mokymuose svarbu patirtis, perduodama energija. Dažnai nieko nežinoma nei apie psichologijos teoriją, nei apie praktikos būdus, nei apie konkrečius psichologus.
Mistifikacija
Daugelis dvasinių mokymų praktikų yra aprašytos ir taikomos įvairių krypčių psichoterapijoje. Tačiau dvasiniai mokytojai retai įvardija, kas yra kas ir iš kur paimta.
Ne visi psichologai yra altruistai, dvasingi žmonės, atidūs savo klientams. Tiek su vienais, tiek su kitais gali neužsimegzti gilesnis ryšys, nes tai labai asmeniška. 30 proc. žmonių, net jei tai stiprios ir gerai prisitaikiusios asmenybės, sprendžiančios egzistencines problemas, nesuderinami su psichoterapeutu (o, greičiausiai, ir su dvasiniu mokytoju) pagal charakterologiją ir temperamentą.
Elementari psichoterapija gali padėti kompetentingai susitvarkyti gyvenimą, formuoti atsakingus santykius, džiaugtis seksualumu ir kitais potraukiais, auklėti vaikus - sukurti stiprų pamatą, padėsiantį ieškoti aukštesnės prasmės. Dvasiniai mokymai gali padėti atrasti prasmingumą.
Kai pradedame drąsiau kalbėti apie dvasingumą, atrandame, kad nėra skirtumo tarp sąvokų „mano gyvenimas” ir „mano dvasinis gyvenimas”. Būti gyvam reiškia būti gyvam dvasiškai.