Markučiai - unikalus Vilniaus rajonas, pasižymintis turtinga istorija, savita architektūra ir gamtos grožiu. Ši sostinės teritorija patenka į Pavilnių regioninį parką, o Markučių kraštovaizdžio draustinio teritorija yra saugoma. Čia iki šiol kai kurie gyventojai vandenį semia iš kolonėlių, namus šildo kietu kuru, o kai kurios gatvės - negrįstos.
Didžiausias šio rajono patrauklumas - jausmas, kad gyveni priemiesty, kaime, bet kartu esi labai arti sostinės širdies. Parke yra išlikęs dvaras, kuriame įrengtas rusų poeto Aleksandro Puškino muziejus. Markučių ąžuolyne buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė, o netoliese yra Belmontas, kurį galima pasiekti pėstute.
Markučių dvaras
Istoriniai Puslapiai: Nuo Kunigaikščių Vasarvietės Iki Puškino Dvaro
Markučiai, iš pradžių vadinti Sakalaičiais, o vėliau gavę Svistapolės vardą, jau nuo XVI amžiaus buvo Lietuvos kunigaikščių ir didikų gyvenamoji vieta. Nuo 1899 metų pora gyveno Markučiuose. Šeimos kapinėse dvaro parke, šalia šv. Išsiskyrusi su pirmuoju vyru, ji susituokė su jauniausiuoju Aleksandro Puškino sūnumi Grigorijumi. Paskutinė dvaro savininkė - jo duktė Varvara. Dabartinį medinį dviejų aukštų namą-vasarnamį ant kalvos 1867 metais pastatė geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas.
Varvara Puškina, mėgusi prabangų gyvenimą, vis labiau klimpo į skolas, todėl ėmė pardavinėti dvarui priklausiusias žemes neturtingiems vilniečiams, taip duodama pradžią dabartiniam Markučių rajonui. Našlė pardavė daugiau nei 160 sklypų, kuriuose ir įsikūrė pirmieji gyventojai, ėmėsi statytis nedidelius vienaaukščius medinius namus.
Po jos mirties Markučių dvaras atiteko didikams Kiškoms. Vilniaus vaivados Stanislovo Kiškos našlė, Ona Radvilaitė Kiškienė (žemaičių seniūno Jono Radvilos dukra) čia pasistatė rūmus, kurių griuvėsius vėliau tyrinėjo A. H. Kirkoras su grafu Eustachijumi Tiškevičiumi. Onos Radvilaitės Kiškienės dukra Elžbieta Kiškaitė ištekėjo Kristupo Chodkevičiaus, ir nuo tada beveik du šimtmečius dvarą valdė Chodkevičiai. XIX a. grafas Aleksandras Chodkevičius valdą pardavė Vilniaus iždininkui Juozui Eismantui, o netrukus dvarą įsigijo daktaras Ignas Godlevskis.
1867 m. Markučių dvaro savininku tapo rusų geležinkelių inžinierius A. Melnikovas, kuris 1875 m. dvarą padovanojo dukrai Varvarai kaip kraitį, šiai ištekant už pirmojo vyro Vasilijaus Moškovo. Dovanojimo akte išsamiai apibūdintas turtas, kilnojamasis ir nekilnojamasis bei piniginės lėšos A. Melnikovo įvertintos 100000 rublių sidabru. Varvaros antrasis vyras buvo poeto Aleksandro Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus.
1899 m. jiedu apsigyveno Markučių dvare, čia plėtojo ūkinę veiklą, poilsio verslą (nuomodavo dvaro žemėse pastatytus vasarnamius). Po vyro mirties Varvara Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu paliko centrinį dvaro pastatą valstybei, nurodydama įkurti muziejų.
Vienvalde dvaro šeimininke likusi Varvara Puškina visą likusį gyvenimą mėgino išlaikyti dvarą, tačiau jai teko vis pardavinėti dvaro žemes, kol galiausiai, paskutiniais gyvenimo metais, tebuvo likusi daugiau nei 3 ha dvaro dalis su centrine sodyba. Vėliau dvaru rūpinosi jos patikėtinis V. Nazimovas, iki pat II-ojo pasaulinio karo, tuomet Markučių dvaras buvo nacionalizuotas.
Architektūrinis Veidas: Kontrastų Harmonija
Markučiai pašaliečio akį traukia kontrastais - vienas su kitu sugyvenančiais skirtingais klodais: šalia senųjų spalvotų dažnai apsilupusiais dažais ir senovinio šiferio lakštais dengtų medinukų su senaisiais gyventojais ir kur ne kur kudakuojančiomis vištomis ima rastis ir nauji prabangūs namai. Kyla nauji pastatai.
Geografinę Markučių pradžią žymi 1946 metais pastatyto „Audėjo“ fabrikas, tiksliau jo liekanos, skaičiuojančios paskutines dienas. Jau greitai nebeliks ir Markučių slėptuvės-bunkerio, kur 2002-2007 metais veikė garsus alternatyvios muzikos klubas „Vault“. Ten iškils svečių namai. Kalvotas reljefas žavus, nors kartais verčia pamesti plaučius ant tako.
Markučių kraštovaizdis
Markučių dvaro gyvenamasis namas su dviem mezoninais, išoriškai primenantis šveicariško stiliaus vilą (architektas - vilnietis Hieronimas Lastowskis), niekada nebuvo perstatytas. Pirmame gyvenamojo namo aukšte išlikę šeši reprezentaciniai kambariai, įrengti XIX a. antroje pusėje: valgomasis, biliardinė, svetainė, Aleksandro Puškino atminimui skirtas kambarys, biblioteka ir kabinetas. Taip pat buvo keli nedideli kambariai tarnams, keli miegamieji ir pagalbinės patalpos, kurių interjero detalės neišliko. Antrame aukšte (mezoninuose) buvo įrengti vaikų kambariai. Juose išlikusios XIX a.
Pasak M. Daraškevičiaus, Markučių dvaras iš išorės atrodo labai modernus šveicariškos vilos prototipas, tačiau viduje žengiame gana tradicinių kambarių traktu: iš vestibiulio, kaip įprasta, patenkame į valgomąjį, už jo - keli svečių gyvenamieji kambariai, kurių vienas atlieka biliardinės funkciją, kitas - salono. Sunku pasakyti, ar biliardinė buvo sumanyta iš karto statant ir planuojant pastatą, ar atsirado vėliau, tačiau ši erdvė tikrai buvo skirta svečiams. Tai paliudija ir greta esantis valgomasis, kurio paskirtis nebuvo keičiama.
Dvaro interjeras, ypač valgomojo, įdomus tuo, kad, nors šiose patalpose buvo gyventa beveik šimtmetį, tapetai buvo keisti bent septynis kartus, tačiau jų spalva beveik nekito. Keitėsi tapetų dekoro raštas, bet pati žalsvo tono spalva išliko - galbūt buvo derinta prie užuolaidų, kitų baldų, gerai derėjo su ruda medienos spalva.
Dvare yra keturi mezoninai - jaukių kambarių anfilada antrame aukšte. Juose buvo pastatytos baltos spalvos krosnys, puoštos figūrinėmis karūnomis. A. Melnikovas buvo numatęs šiuos kambarius skirti vaikams. Vėliau patalpos buvo naudojamos kaip svečių miegamieji. Dvaro name iš viso išlikę trylika krosnių, kurių karūnos visos skirtingos, savotiškos.
Architektas A. Dar statybų metais šis namas išsiskyrė savo modernumu - ne tik suplanavimu, bet ir praktinėmis detalėmis. Dvaras turėjo vonią ir tualetą, name buvo įrengtas vandentiekis. Vanduo tekėjo iš šulinio į šildymo katilą, iš čia pasiekdavo ir vonios kambarį.
Markučių dvaras ilgą laiką buvo žinomas literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus vardu, bet neseniai jam buvo grąžintas istorinis Markučių dvaro vardas. Muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė teigia, kad dažnai žmonės, matydami kuklaus eksterjero pastatą, užėję į vidų nustemba čia radę gražų ir turtingą interjerą.
Naujas Kvartalas: Investicijos Ir Plėtros Planai
Jau nenusileidžia Užupiui Markučių rajoną galima padalinti į senąją ir naująją dalį. Pastarojoje, kur dar dominuoja pramoninės paskirties pastatai, pirmieji projektai buvo pradėti įgyvendinti dar 2011-2012 metais. Čia rinkoje žinomi veikėjai „Prodo“, „Vilmesta“, „Merko“, „Puiki investicija“ pradėjo plėtoti naujus būsto projektus. Skaičiuojama, kad iš viso šiuose projektuose bus pastatyta virš 600 būsto vienetų.
Nekilnojamojo turto agentūros „Capital Centras“ biuro vadovas Gediminas Jankauskas įsitikinęs, Markučiai - tai rajonas, turintis milžinišką nekilnojamojo turto kainų augimo perspektyvą kaip kadaise Užupis. Šiuo metu Markučiuose vystomi keli NT projektai. Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Realco“ paskelbė, kad Markučių rajone planuoja daugiabučių kvartalą, į kurį investuos 15,5 mln. eurų. Planuojama, kad teritorija bus išvystyta per septynerius metus ir kvartalas turėtų būti baigtas 2026 metais.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pabrėžė, kad šią teritoriją sudaro kelios zonos. Dar 2004 metais buvo parengta rajono raidos programa, kurioje numatėme, kad tiek buvęs „Skaiteks“, tiek „Vilniaus kailiai“, tiek aplinkinės teritorijos turėtų tapti gyvenamosiomis, turėtų grįžti į miesto gyvenimą, nebūti uždaros pramoninės teritorijos, bet ten turėtų būti centrinės miesto dalies tąsa.
| Projekto Pavadinimas | Plėtotojas | Investicijos (mln. eurų) | Planuojama Baigtis |
|---|---|---|---|
| Vilnelės Slėnis | Merko | N/A | 2026 |
| P9 | Prodo | N/A | N/A |
| M26 | Vilmesta | N/A | N/A |
| Daugiabučių Kvartalas | Realco | 15.5 | N/A |
Socialinės Problemų Šešėlis
Visgi Markučių gyventojai su tokiais teiginiais toli gražu nesutinka ir dalijasi užfiksuotais vaizdais. Policijos atstovas Ramūnas Matonis sako, kad problema pareigūnams puikiai žinoma, tačiau ją išspręsti nėra paprasta. Teigia, kad Markučiai dėl opios narkotikų problemos išsiskiria iš kitų Vilniaus rajonų, todėl pareigūnai ten patruliuoja nuolat.
Markučių Dvaro Muziejus
Markučių dvaro muziejus įsteigtas buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų Markučių dvaro gyvenamajame name. Markučių dvaro muziejuje saugoma daugiau nei 8000 eksponatų. Muziejaus ansamblį sudaro buvęs dvaro gyvenamasis namas, 18 ha parkas su tvenkiniais, šeimyninės kapinaitės, Šv. Varvaros koplyčia ir paminklas A.
Istorijos mokslų daktarė Mingailė Jurkutė tapo naująja Markučių dvaro muziejaus vadove. Tas išlikęs namas, išlikusi koplyčia - tie autentiški dalykai išlikę iš dvaro laikų - yra pati didžiausia vertybė. Visas ten esantis paveldas. Ir visa muziejaus komunikacija turėtų suktis apie tą paveldą: apie jo išsaugojimą, jo restauravimą ir tik tada apie didesnį įveiklinimą.
Pats namas - jo išplanavimas, jo pertvaros - niekada nebuvo keistas. Visas namo planas ir tūris. Yra išlikę labai daug autentiškų baldų. Jeigu kalbėtume apie Senamiesčio butus, apie kitus dvarus, čia turime gana unikalų atvejį. Yra tikrai labai nemažai buvusių savininkų baldų, kurie ten ir buvo tuos šešiasdešimt ar daugiau metų. Tai yra senas namas, pastatytas 19 a. viduryje, todėl jo būklė yra gana prasta.
Viena vertus, suprantu rezervuotą požiūrį į Rusijos kultūrą, ypač Rusijos Federacijos kultūrą. Tačiau Lietuvos rusai - mūsų rusai - mano supratimu, yra visai kitas dalykas. Tai yra mūsų žmonės, mūsų piliečiai. Jie atsidūrė Lietuvoje įvairiais būdais ir įvairiais istoriniais laikotarpiais. Yra žmonių, kurie čia gyvena nuo 13 amžiaus. Yra tokių, kurie čia gyvena nuo 19 amžiaus, kiti -nuo 20-to, sentikiai - nuo 17 amžiaus. Tapę lojaliais piliečiais, pasižymintys lietuviška tapatybe ir meile valstybei - visais tais atributais, kurie ir turėtų būti būdingi Lietuvos valstybės piliečiams. Mane nustebino kad šie niuansai nelabai yra matomi. Viskas sumetama į vieną katilą, kuris tarsi automatiškai linksta į Rusijos Federacijos pusę.
Artimiausiu metu mes norėtume atkurti, gerokai rimčiau restauruoti interjerus, sukurti namų įspūdį - kad tai būtų ne kažkokios tamsios salės, į kurias atėjęs gali išgirsti tam tikrą pasakojimą, bet kad atėjęs pasijustum taip, tarsi iš tiesų atėjai į dvarą, atėjai į namus, juoba, kad medžiagos šio muziejaus fonduose yra išlikę pakankamai daug, kad tai būtų galima padaryti.
Kryptis, kuria dabar einame ir kuria eisime, yra kurti šiame muziejuje patrauklias priemones, programas lankytojams. Mūsų edukatorės sukūrė labai įdomią naują edukaciją, kuri vadinasi „Kodėl juda skulptūros?“, nes turime A. Puškino skulptūrą, kuri nepriklauso muziejui, tiesiog stovi netoli muziejaus. Probleminis yra ne tik turinys, bet ir pačios medžiagos, nes granitinis postamentas, ant kurio jis stovi, buvo paimtas iš uždarytų žydų kapinių ir panaudotas kaip medžiaga paminklo statybai. Todėl mūsų edukatorės paruošė didelę debatų pavidalo edukaciją apie skulptūras Vilniaus viešosiose erdvėse.
Patraukti A. Puškiną iš kertinės šio muziejaus vietos nėra naujas sprendimas. Jis buvo padarytas dar iki reformos, kuri sujungė Markučių dvarą ir Vilniaus muziejų. Jei neklystu, 2023 m. Šį sprendimą motyvavo du dalykai. Viena vertus, patys darbuotojai buvo pradėję stipriai abejoti, ar tikrai turėtų šio muziejaus dėmesys būti sutelktas vien į A. Puškiną, nes tai atrodė kiek dirbtina. Kita vertus, pats dvaras yra labai įdomus, pati šeima labai įdomi - kodėl žmonių, kurie ten iš tikrųjų gyveno istorijai skiriama tiek mažai vietos.
Muziejus negali būti neutralus. Iliuzija, kad muziejus gali būti neutralus. Kaip ir iliuzija galvoti, kad kultūra ir politika nėra susijusios, kad tai kažkokie nesusisiekiantys indai. Totalitariniai režimai tiesiogiai naudoja kultūrą kaip vieną iš savo idėjų įgyvendinimo būdų ar įrankių. Ir būtent iš totalitarinių režimų mes esame paveldėję idėją, kad tai yra nesusisiekiantys indai. Jiems tiesiog buvo labai paranku ir aktualu prastumti idėją, kad kultūra, kaip ir sportas, yra nesusijusi su politika. Tačiau ir demokratinėse santvarkose tai yra laipsnio ir pobūdžio klausimas.