Šiame straipsnyje panagrinėsime Marijampolės butų ūkio valdybos istoriją, apžvelgdami svarbiausius įvykius, kurie formavo šios srities raidą mieste. Pradėsime nuo miesto ištakų ir pereisime prie dabartinių pastatų administravimo įmonių veiklos.
Marijampolės panorama
Miesto Ištakos
Dabartinės Marijampolės vietoje antrame tūkstantmetyje prieš Kristų ir pirmo tūkstantmečio po Kristaus pirmoje pusėje būta gyvenviečių. 1667 metais čia buvo Pašešupio kaimas. 1732-39 metais jis pradėtas vadinti Starapole, o 18 a. viduryje ėmė kurtis miestelis. Jo augimą paskatino greta 1717 (ar 1718) Prienų seniūno M. Butlerio netoliese įkurtas Kvietiškio dvaras. 1758 metais pastatytas medinis marijonų vienuolynas su bažnyčia. Susidarę du statinių kompleksai 18 a. antroje pusėje pradėti vadinti vienu Marijampolės vardu. Po 1765 metų gaisro miestelis perstatytas pagal stačiakampį planą. 1783 metais įsteigta parapija. 1785 metais miestelis gavo 6 prekymečių privilegiją, o 1792 metais - miesto teises. 1795 metais po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo miestas atiteko Prūsijai (1807-15 priklausė Varšuvos kunigaikštystei); tapo Marijampolės apskrities centru (iki 1950 metų).
XIX Amžius: Miesto Augimas Ir Kultūrinis Gyvenimas
XIX a. pirmoje pusėje įkurta marijonų parapinė mokykla, vienuolyne - klierikams - filosofijos ir teologijos kursai (Filosofijos institutas). 1820-29 metais per miestą nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos plentas su šaka į Kybartus. Per 1830-1831 metų sukilimo Marijampolės kautynes miestą puolė Antano Pušetos ir Karolio Šono vadovaujami sukilėliai, bet Rusijos kariuomenės buvo sumušti. 1834 metais pastatyta pašto stotis, 1835-41 metais - evangelikų liuteronų bažnyčia, 1841 metais prie jos atidaryta mokykla. 1840 metais į Marijampolę iš Seinų atkelta apskrities mokykla, 1867 metais pertvarkyta į gimnaziją (pastatyta 1870 metais). 1854 metais per miestą nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos telegrafo linija. Nuo 1867 metų Marijampolė priklausė Suvalkų gubernijai. 1868 metais sudegus centrinei daliai miestas atstatytas pagal 1869 metų caro Aleksandro II patvirtintą miesto reguliavimo projektą. 1873 metais pradėtas projektuoti, o 1888 metais - statyti karinis miestelis (baigtas 19 a. pabaigoje). 1888 metais pradėta statyti cerkvė, 1890 metais išplėsta gimnazija.
XX Amžiaus Pradžia: Tautinis Judėjimas Ir Nepriklausomybės Siekis
XIX a. antroje pusėje Marijampolė buvo vienas lietuvių tautinio judėjimo centrų - čia dirbo arba mokėsi J. Aleksa, P. Arminas-Trupinėlis, J. Basanavičius, K. Grinius, J. Jablonskis, P. Kriaučiūnas, V. Kudirka ir kiti. Apie 1885 metus Marijampolė tapo svarbiu draudžiamosios lietuviškos spaudos paskirstymo punktu, veikė slaptos knygnešių organizacijos - Artojų draugija (1901-05) ir Sietynas (1894-97). XX a. pradžioje mieste pradėjo veikti lietuvių visuomenės draugijų - Marijampolės ūkininkų draugovės (1907-40), Krikščionių darbininkų draugijos (1909-14), Šviesos (1905-09), Žagrės (1907-14, 1918-40), Žiburio (1906-40; 1907 draugija Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją) centro valdybos, kitų draugijų skyriai. Jas telkė katalikiškų ir liberalių bei socialdemokratinių pažiūrų veikėjai. 4 dešimtmetyje tapo Užnemunės neoficialia sostine. 1918 metais įkurtas Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų vienuolynas. 1923 metais pro Marijampolę nutiestas Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelis. 1919-24 metais mieste buvo dislokuotas Dešimtasis pėstininkų Marijampolės pulkas, 1924-40 - Devintasis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio pulkas, 1938 metais kareivinių teritorijoje pastatytas paminklas Vyteniui (1940 nugriautas). 20 a. 4 dešimtmetyje veikė stambesnės įmonės - audimo fabrikas, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, skerdykla, plytinė, keli malūnai. 1938 metais žemiau miesto ant Šešupės pastatyta hidroelektinė. 1918 metais atkurta Žiburio gimnazija (trumpai veikė 1916), įsteigta žydų gimnazija, 1919 metais iš Veiverių atkelta mokytojų seminarija, 1920 metais įsteigta marijonų gimnazija. 1919-40 metais veikė Dirvos knygų leidykla ir spaustuvė, 1919 įsteigta Šešupės, 1921 - marijonų spaustuvės, marijonai sukaupė gausią biblioteką (1932 - daugiau kaip 50 000 tomų), 1940 ji išvežta į Kauną.
Sovietinė Okupacija Ir Pokario Metai
1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavus Lietuvą buvo uždaryti vienuolynai, marijonų ir žydų gimnazijos, periodinių leidinių redakcijos, dauguma draugijų ir organizacijų. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui 1941 m. birželio 22 d. vokiečių aviacija subombardavo Marijampolės centrą. 1941 m. rugsėjo mėn. ir 1942 m. pradžioje nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Marcinkuose (kareivinių rajone) buvo nužudyta 5090 žydų ir sovietinių aktyvistų. 1944 m. gegužės mėn. SS dalinys Marijampolėje nuginklavo Vietinės rinktinės karo mokyklą. 1940-41 m. ir 1944-53 m. sovietų valdžia ištrėmė daugiau kaip 300 miestiečių. Nuo 1950 m. Marijampolė buvo rajono centras.
Sovietinis Laikotarpis: Pramonės Plėtra Ir Urbanizacija
20 a. 6-9 dešimtmetyje išplėtota pramonė; didžiausios įmonės - Maisto pramonės automatų ir Technologinių įrenginių gamyklos (1959), Putliųjų verpalų fabrikas (1975), Pieno konservų kombinatas (1977), automobilių remonto įmonė (1978). 20 a. 8-9 dešimtmetyje pastatyti Degučių ir Tarpučių mikrorajonai, daugėjo gyventojų. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio rekonstruojant miesto centrinę dalį nugriauta daug senų statinių, pastatyta tipinių standartinės architektūros pastatų.
Nepriklausomybės Atkūrimas Ir Dabartis
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Marijampolės pramonė ir verslai dėl palankios miesto geografinės padėties (tarptautinių automobilių magistralių Via Baltica ir Maskva-Minskas-Karaliaučius sankryža, netoli siena su Lenkija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi) gana sėkmingai prisitaikė prie rinkos ekonomikos sąlygų. 1991 metais marijonams grąžinti vienuolyno ir gimnazijos pastatai (1999-2005 vienuolyno pastate veikė Vilkaviškio kunigų seminarija). 1995 metais vėl įkurta Marijampolės apskritis.
Svarbių Dokumentų Ir Archyvų Saugojimo Tradicija
Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija Marijampolėje siekia XVIII a. vidurį, kai čia, prie Šešupės, Prienų seniūnas Butleris pasistatė Kvietiškio dvarą, pradėjo kurti miestelį ir marijonų vienuolyną. Vienuoliai rašė Marijampolės vienuolyno kroniką (šiuo metu ji saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve), kurioje atsispindėjo ne tik kasdieniai vienuolyno reikalai, bet ir kitos to meto aktualijos: Ketverių metų seimo nustatyti mokesčiai, 1795 ir 1831 metų sukilimai, prūsų valdžios veiksmai po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, prancūzų kariuomenės buvimas Marijampolėje 1807 m. ir t. Pirmoji žinia apie Marijampolės apskrityje veikusį archyvą yra 1941 m. gegužės 28 d. raštas įstaigoms, raginantis pristatyti dokumentus į „apskrities archyvą“.
Marijampolės Regioninis Valstybės Archyvas
Archyvas savo darbą pradėjo 1944 m. rugsėjo 9 d. Jam skirtas patalpas, kuriose prieš II pasaulinį karą dirbo miesto burmistras, sudarė salė ir trys kambariai. Patalpoms reikėjo skubaus remonto, taigi prieš įrengiant stelažus ir priimant saugoti dokumentus teko sutvarkyti krosnį, įstiklinti išdaužytus langus. 1956 m. Archyvas išsikraustė į dar ankštesnes patalpas. Be to, vienas iš dviejų Archyvui skirtų kambarių buvo pusrūsyje, o tai vėliau turėjo liūdnų pasekmių - 1960 m. 1964 m. vietoj likviduotų rajonų valstybinių archyvų įsteigus 10 Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo filialų, naujai įsteigtam tuometinio Kapsuko (dabar - Marijampolė) filialui buvo pavesta kontroliuoti Kapsuko, Šakių ir Vilkaviškio rajonų įstaigas, įmones bei organizacijas bei priimti saugoti šių įstaigų dokumentus. Nuo 1966 m. iki 1969 metų, kai Archyvas persikėlė į naujai sutvarkytas 510 m2 buvusios bažnyčios patalpas, dėl vietos stokos dokumentai iš įstaigų saugoti nebuvo priimami, netgi priešingai - kai kurie fondai buvo grąžinti įstaigoms, dalis jų perduota Centriniam valstybiniam archyvui. 1990 m. bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, archyvas persikraustė į dabartines patalpas P. Butlerienės g.
Pastatų Administravimo Įmonės Marijampolėje
Šiandien Marijampolėje veikia kelios įmonės, teikiančios pastatų administravimo ir priežiūros paslaugas:
- UAB "ADMI“ - teikia visas pastatų administravimo ir priežiūros paslaugas. Bendrovėje dirba ilgametę patirtį sukaupę savo srities profesionalai nuolat keliantys kvalifikaciją ir neatsiliekantys nuo naujovių.
- UAB „DOMUS SERVICE” teikia kompleksines ir dalines pastatų administravimo, inžinerinių tinklų priežiūros, valymo ir aplinkos tvarkymo paslaugas. Įmonė vykdo nuolatinį pastatų būklės stebėjimą, energijos sąnaudų stebėjimą bei atlieka užsakovų poreikių analizę.
- Civinity Namai - viena didžiausių statinių priežiūros ir inžinierinių sprendimų grupių Baltijos šalyse, jungianti daugiau nei 30 įmonių, kurios prižiūri 13,5 mln. kv. m. gyvenamųjų namų ir komercinių pastatų ir yra įdiegusios kelis tūkstančius inžinierinių sistemų skirtingose Europos miestuose.
Juridinis asmuo Uždaroji akcinė bendrovė "Marijampolės butų ūkis" (registracijos adresas Marijampolė, Kauno g. 13B) išregistruotas 2023 m. lapkričio mėn.
Šiandien apžvelgsime vieną iš sėkmingiausių ūkių Marijampolės rajone - Juozo Bekampio ūkį. Tai - bene didžiausias ūkis visame Marijampolės rajone. Išskirtinė ir šio ūkio istorija. Dabar žemę dirba jau septintoji Bekampių karta. Šių metų lapkričio pabaigoje J.Bekampis minės ūkininkavimo trisdešimtmetį.
Juozo Bekampio ūkis Kūlokų kaime (Valentino Daubaro nuotr.)
Būtent 1989 m. lapkričio 25 d. pagal valstiečių ūkio įstatymą jis atsiėmė 43,42 ha kadaise tėvų turėtą žemės plotą.“Kai pasakiau tėčiui, kad noriu atsiimti jo turėtas valdas, jis patarė atsiimti ne daugiau dešimties hektarų. Tėtis sakė, kad nė prie vienos valdžios ūkininkai gerai negyveno, tad man 43 hektarų plotas būsiąs per didelis ir aš su tiek žemės labai vargsiu. Visgi atvažiavęs matininkas atseikėjo visą tėvų žemę. Tėtis apie tai sužinojo gal tik po mėnesio ir nebuvo labai tuo patenkintas”, - prisiminė J.Bekampis.
Vos atsiėmęs tėvų žemę Juozas iš karto pradėjo ūkininkauti. Nuo pat pradžių jis suprato, kad reikia plėsti valdas, kad reikia investuoti į naują techniką. Nepriklausomybės pradžioje Kūlokų kaimo gyventojas nuolat vykdavo į Vokietiją, kur iš vietinių ūkininkų sėmėsi žemės dirbimo paslapčių. Vyras pasakojo, kad iš pradžių žemės dirbimo padargus pirkdavo Kaliningrado srityje, tačiau parsivežęs juos į Lietuvą susidurdavo su jų įregistravimo problema. Tada mūsų šalyje dar buvo daugybė įstatymų spragų. Turėdamas našią techniką suvalkietis suprato, jog ji negali stovėti be darbo, todėl po truputį ėmė plėsti savo dirbamus plotus. Taip nepastebimai jo ūkis išsiplėtė iki vieno iš didžiausių visoje Lietuvoje.
„Šiandien aš pats žemių jau nesupirkinėju. Tai daro mano vaikai. Dabar Suvalkijoje žemių kainos svyruoja nuo 7 iki 10 tūkstančių eurų už hektarą. Jei parduodama žemė ribojasi su mūsų valdomis, neretai už ją mokame daugiau nei ji verta. Bet mums tai apsimoka. Pavyzdžiui, per dieną viename plote kombainas gali nukulti apie 30 hektarų javų. Jei dirbama mažuose, 3-4 hektarų plotuose, nukuliamas laukas - perpus mažesnis. O kuro juk išdeginama tiek pat, darbuotojams reikia mokėti tą patį atlyginimą, tačiau nauda gaunama dvigubai mažesnė. Štai ir visa ekonomika“, - kalbėjo žemdirbys.
Jis teigė, kad prieš 30 metų ūkininkavimo problemos buvo kiek kitokios nei dabar. Tada užauginti gerą grūdų derlių buvo nepaprastai sunku, nes trūko ir trąšų, ir chemikalų. Dabar tai padaryti nesunku, tačiau nėra lengva ūkio produkciją parduoti už priimtiną kainą. Nepaisant to, kad kasmet dėl kainų šuolio užauginti gerą derlių tampa vis brangiau, supirkėjai už jį mokėti daugiau nenori.
„Nors kai kurios ūkininkavimo tendencijos keičiasi, tačiau viena problema visada išliko ta pati. Tai - orų sąlygos. Atrodo, gali daryti viską taip pat kaip ir anksčiau, tačiau šalnos, liūtys ar sausra viską pakeičia vos per vieną dieną. Ar pastebiu klimato šiltėjimą? Sunku pasakyti. Ir vaikystėje būdavo karštų vasarų, tačiau seniau niekas temperatūros pokyčių taip nefiksavo, kaip dabar, niekas to pernelyg neakcentavo“, - pastebėjimas dalijosi didžiausias Marijampolės rajono žemdirbys.
J.Bekampio ūkis - mišrus. Jame auginamos įvairios augalų kultūros, pradedant kviečiais, rapsais, žirniais ir pupomis bei baigiant kukurūzais, bulvėmis ir avižomis. Kai kurių iš šių kultūrų reikia Kūlokų kaimo gyventojo penimiems gyvuliams. Juozas buvo pirmasis, kuris kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997 m. iš Vokietijos į Lietuvą atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų. Tada šalyje visi augino karves, tačiau apie mėsinius galvijus niekas rimtai negalvojo. Karves prieš daugiau nei dvidešimtmetį augino ir J.Bekampis su žmona, tačiau galiausiai šeima nusprendė jų atsisakyti. Kaip pats sako - dėl nestabilios ir neprognozuojamos padėties pieno rinkoje.
„Daugiausiai turėjome 49 karves. Buvo laikai, kai jos kainavo vos po 300-400 litų, o už pieną mokėjo išvis mažas sumas. Tada primelžtą pieną veždavome pardavinėti į Marijampolę, buvome pradėję gaminti sūrius, grietinę, varškę. Taip vargome gal dvejus metus, tačiau naudos iš to mažai teturėjome. Buvo smagu, kad yra darbo, bet ne pelno. Galiausiai nusprendėme atsisakyti karvių ir iki pat dabar dėl to nė kiek nesigailime“, - prisipažino pašnekovas.
Šiandien karves J.Bekampio ūkyje pakeitę mėsiniai galvijai. Jų ūkininko valdose ganosi apie 360. Kai 1997-aisiais jis nusprendė pradėti juos auginti, daugelis pašaipiai sakydavo, kad tai - tinginio verslas. Visgi prireikė nemažai laiko, kol pats Juozas išmoko tinkamai auginti ir prižiūrėti šiuos raguočius.
„Mus daug konsultavo profesorius Česlovas Jukna. Jis net padėjo atsirinkti tinkamus galvijus, kuriuos parsigabenome į Lietuvą. Tada patys turėjome mažai suvokimo, kaip su jais reikia elgtis. Galvojome, kad jų priežiūra bus tokia pati, kaip karvių. O visgi, pasirodo, tai visiškai skirtingi ir daug labiau charakteringi gyvuliai. Dabar jau žinau, kad veršingai karvei negalima duoti miltų, nes jos gimdymas bus sunkesnis, o tada kaip tik stengdavomės galviją kuo labiau nupenėti. Dabar mūsų galvijai šeriami tris kartus per savaitę, tačiau koncentratais maitinami nuolat“, - pasakojo J.Bekampis.
Įprastai kasmet jis realizuoja po 100-120 galvijų. Vyras seka rinką ir žiūri, kuriems supirkėjams vienais ar kitais metais užaugintus gyvulius parduoti apsimoka labiau. Dabar jis bendradarbiauja su lietuviais, tačiau anksčiau tą yra daręs su ispanais, šveicarais, italais ir kai kurių kitų šalių atstovais. Anot jo, neretai atsitinka taip, kad užsieniečiai lietuviams moka daug daugiau nei vietiniai supirkėjai, tačiau vis tiek ne tiek pat, kiek savo šalies mėsinių galvijų augintojams. Aišku, visada galima leistis į derybas, ypač tada, jei vienu metu pasiūlomas didesnis galvijų kiekis. Nors pats vyras mėsinius gyvulius parduoda įvairių šalių atstovams, jo teigimu, mūsų šalyje pati vertingiausia mėsa neužsilieka, ji iškeliauja į Vakarų valstybių rinkas, nes dažnam lietuviui ji būtų pernelyg brangi.
Kadaise J.Bekampiui priklausė ir didžiulė kiaulių ferma. Jų buvo apie 2,5 tūkst. Deja, laikui bėgant jas teko išnaikinti ir šiandien namuose vyras savo šeimos reikmėms augina vos dvi kriukses.
„Atsidarius Europos Sąjungos sienoms, lietuviai į šalį iš Lenkijos ėmė įvežinėti vis daugiau kiaulienos, ėmė kristi mūsų užauginamos mėsos kainos. Galiausiai užauginti kiaulę tapo brangiau, nei ją parduoti. Neketinome jų atsisakyti. Norėjome greta kiaulių komplekso įsteigti mėsos perdirbimo cechą, kuriame ketinome gaminti dešras ir kitokius mėsos gaminius. Gaila, bet negavome visų reikiamų leidimų, nes numatytas cechas buvo per arti kiaulių fermos. Taip pamažu teko jas išnaikinti“, - pasakojo ūkininkas.
Šiandien jo namuose yra ir daugiau gyvūnų. Čia galima sutikti būrį avių, ožkų, vištų. Juozas taip pat laiko 23 bičių šeimas, nors kadaise jų buvo net 180. Dabar, anot jo, medų parduoti yra gana sunku, nes į Lietuvą daug jo atvežama iš Ukrainos bei Kinijos, todėl bites vyras jau laiko tik savo malonumui ir šeimos narių poreikiams patenkinti. Be išvardintų gyvūnų lankose ganosi ir ūkiniame pastate dienas leidžia 17 arklių. Tai - didžioji vyro meilė. Jis pats nuolat juokauja, kad yra gimęs ant arklio. J.Bekampio tėtis kadaise kolūkyje dirbo arklių prižiūrėtoju, o jam neretai tai daryti padėdavo ir mažasis Juozukas. Kaip jis pats teigia, greičiausiai nebuvo nė vieno kumeliuko, kurio jis neišjodinėtų.
Kadaise vyriškis sau priklausančiuose ūkiniuose pastatuose laikė net 119 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Kol ūkininkauja, tol suvalkiečio namuose arkliai turi išskirtinį statusą. Kad J.Bekampis išties myli šiuos ristūnus, galima įsitikinti vos užėjus į jo darbo kabinetą. Jame ant sienos nupieštas bėgantis arklys, o lentynose gausu šių gyvūnų statulėlių. Pokalbio metu ne kartą suskambo Juozo telefonas, o jo skambėjimo tonu pasirinktas... arklio žvengimas.
Kūlokų kaimo gyventojas apgailestavo, kad arkliai pastaruoju metu tampa egzotiniais gyvūnais. Šiais laikais jais niekas nei aria, nei akėja, nei leidžiasi į keliones. Pats J.Bekampis labai mėgsta su jais jodinėti, tačiau per darbus to nėra daręs jau bemaž trejus metus. Anksčiau kas mėnesį ant žirgo vyras su vaikais lipdavo bent po 5-6 kartus per mėnesį.
Tuomet ir Europos Sąjunga rėmė retų veislių išsaugojimą. Tai daroma ir dabar, tačiau paramos suma per 15 metų beveik nė kiek nepakito, tad vien savo malonumui laikyti šiuos ristūnus tapo per brangu.
„Arklių dabar niekam nebereikia. Juos superka nebent dėl mėsos, tačiau aš per daug juos myliu, kad atiduočiau į skerdyklas. Taip ir laikau juos nieko su jais neveikdamas“, - juokėsi pašnekovas.
Už indėlį į Lietuvos ūkininkavimo raidą J.Bekampis apdovanotas daugybe diplomų ir padėkos raštų. Jo kolekcijoje - ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Šis valstybinis apdovanojimas vyrui skirtas už žemės ūkio vystymą. Kadaise suvalkiečio ūkyje viešėjo ir tuomet šaliai vadovavęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Paklaustas, ką reiškia tokių garbių svečių vizitai ir daugybė įvertinimų, J.Bekampis teigė, jog visa tai rodo, kad gyvenimas nenugyventas veltui. „Džiaugiuosi sukūręs tokį ūkį. Man didžiausia palaima stebėti, kaip jis auga, klesti. Nemėgstu toli keliauti. Geriausiai pailsiu namuose“, - šypsojosi suvalkietis.
Apie istorizmą. Su Alvydu Jokubaičiu.
tags: #marijampoles #butu #ukis #marijampole