Lyderis - tai žmogus, kuriuo kiti tiki ir jį seka. Jis yra gerasis pavyzdys, rodantis kelią miniai paskui sekančių žmonių, kad viskas, ką pastarasis sako, yra teisinga ir vertinga. Dažniausiai lyderiu tampa ambicinga ir drąsi asmenybė, kuri nebijo keisti pasaulio ir stengiasi kovoti dėl visų gerovės.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad būti lyderiu nėra lengvas uždavinys. Nors iš pradžių atrodo, kad tai smagi ir žavinga veikla, vis tik nėra paprasta visada būti teisingu ir tinkamu pavyzdžiu kitiems, neklysti, atsiriboti nuo asmeninio gyvenimo ir visą save paaukoti tik tam, kad būtum kitų žmonių vedlys. Lyderis susiduria su daugybe iššūkių - kitų pasipriešinimu, savo vidinėmis ambicijomis, netinkamu visuomenės požiūriu ir kaltinimu. Taigi ar tikrai būti lyderiu nėra lengvas darbas, laisva ranka pasiekiama žmogaus gyvenimo misija?
Atsakomybės bei savigraužos jausmai ypač sustiprėja, kai dėl tam tikrų pasirinkimų kenčia ne tik pats lyderis, bet ir aplinkiniai. Kartais, dilemos, su kuriomis susiduria lyderiai, neturi sprendimo, nuo kurio niekas nenukentėtų, todėl lyderiai turi giliai apmastyti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Dėl šių priežasčių, sprendimai, kurie daro įtaką jo žmonėms, dažnai būna itin slegiantys.
Visų pirma, lyderis turi vadovautis tikrosiomis gyvenimo vertybėmis ir atstovauti gėriui, kai aplinkui vyrauja blogis ir vis atsiranda priešiškai nusiteikusių jėgų. Lyderio kelyje dažnai pasitaikys žmonių, kurie bandys paskui savo pervilioti jį sekusią minią ir esą parodyti teisingą kelią, nors tai tik apgaulė ir melo pinklės. Apie tokius lyderį užklumpančius sunkumus kalba ir Wiliamas Goldingas romane „Musių valdovas". Romano siužetas sukasi aplink negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos esančius paauglius ir mažamečius vaikus, kurie liko be suaugusiųjų priežiūros. Pagrindinis jų tikslas - išgyventi ir pasirūpinti savimi.
Didį Lietuvos lyderį, susiduriantį su šiomis problemomis, vaizdavo XX. a. I p. neoromantikas Vincas Krėvė - Mickevičius dramoje tragedijoje „Skirgaila“. Pagrindinis dramos herojus Skirgaila - Lenkijos karaliaus bei Lietuvos kunigaikščio Jogailos brolis, XIV amžiuje paskirtas valdyti Vilniaus kraštą (galima teigti, kad jis yra tuometinės Lietuvos lyderis). Jo pagrindinis tikslas - išsaugoti Lietuvos suverenitetą. Pirmojoje dramos dalyje „Tarp dviejų pasaulių“ pasakojami neseni įvykiai: Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė (bajoraitė, kilminga, našlė) vyksta pas savo būsimą vyrą į Lenkiją ir ją sulaiko Skirgaila Vilniaus pilyje, prievarta uždaro, norėdamas išsaugoti Lietuvos žemes (Lietuva prarastų Volynės ir Podolės regionus jei Ona Duonutė ištekėtų už Lenkų Mozuro, nes šie regionai būtų Onos Duonutės kraitis).
Atskleidžiant lyderystės temas lietuvių literatūroje, verta paminėti ir Justiną Marcinkevičių. Valentinas Sventickas atveria mums nežinomą Justino Marcinkevičiaus pusę, pasakodamas apie poeto asmenybę ir kūrybą. Knyga turi ir politinio romano bruožų. V. Sventickas nupasakoja politinio romano siužetą, pavardžių nepateikia, bet Lietuva dar nepamiršo skaityti tarp eilučių. Knygos autorius Alberto Camus žodžiais paskatina skaityti tekstų raidą ir „pajusti tą nebylų vyksmą, kuris juos jungia, pasakyčiau tiksliau - pateisina“.
Jau nuo pirmų knygos puslapių juntamas šiltas, artimas, bet kartu pagarbus ir dalykiškas santykis su poetu, draugu, kolega, kaimynu. Jokio farso, jokių kaukių ar pataikavimo. Pradžioje lyg ir suabejoji, apie ką kritikas rašo: apie save, apie laikmetį, apie kūrybą, apie asmenybę? Bet ta abejonė išsisklaido. Knyga lyg dienoraštis sau, kitiems, prarastam laikui. Žinoma, pagrindinis subjektas - Justinas Marcinkevičius, bet autorius taip pat vienas iš pagrindinių „personažų“. Ir tai džiugina, kad kritikas nebijo kalbėti apie save - tikrai įdomią Lietuvos literatūrinio pasaulio figūrą.
Knygos autoriui intelekto trūkumų nereikia slėpti po barokiniu rafinuotumu. Jo kalba aiški, paprasta, lietuviška. Lengvą žodį lydi smagi ir dramatiška asmeninė istorija. Tokia, koks ir yra gyvenimas. Čia surasime intarpą apie Rusijos teatre pastatyto Justino Marcinkevičiaus Mindaugo virtimą realistine drama, norintieji galės perskaityti Valentino Sventicko kritinių straipsnių apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą ištraukas, rasime šiltų redaktoriaus ir leidėjo bendradarbiavimo aprašymų, dar ir dar kartą sugrįžtama prie poetą kankinusio kaltinimo, jog Pušis, kuri juokėsi buvusi užsakyta KGB, bei suabejojama Tomo Venclovos ir Aleksandro Štriomos vaidmeniu.
Kritikas prisimena ir kitus poeto skaudulius - Sigito Gedos ir Justino Marcinkevičiaus santykius, Gedos pagarbą ir pavydą. Valentinas Sventickas neatima mums šio malonumo. Gal ne tiek svarbus publikos skonį tenkinantis Viktorijos Daujotytės ir Justino Marcinkevičiaus santykis, svarbiau talentų bendradarbiavimas vienam tikslui - literatūrai, abipusė pagarba. Nieko kita ir nesitikėtume. Valentinas Sventickas praveria mums savo namų duris, taip skaitytojas tampa poeto kaimynu, pamato, jog „kūrėjas ir kasdienybės žmogus yra tapatūs“.
Valentinas Sventickas pateikia faktų apie šią, menkiau pažįstamą, kūrėjo veiklą. Taip pat apie esmingą dalyvavimą savos kūrybos leidyboje, meilę lietuviškam žodžiui, istorijai ir literatūrai. Kritikas taikliai renkasi citatas, pagrindžiančias savitą istorijos suvokimą, iškeliančias ydas ir skaudulius. Kartu iškeliamas klausimas - kas tai yra autentiškas tekstas?
Nuotrupos iš poeto Justino Marcinkevičiaus gyvenimo 1972-1983
tags: #marcinkevicius #ir #buti #savimi