Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems savininkams. Neretai tarp bendraturčių kyla įtampos ir ginčai, kaip tą turtą valdyti ir juo naudotis. Konfliktuojantiems bendraturčiams patiems nusistatyti minėtą naudojimosi turtu tvarką yra sudėtinga, todėl ginčai dažnai persikelia į teismą, kuriame situacija nebūtinai yra išsprendžiama. Pavyzdžiui, kai norima atlikti bendrai naudojamo turto pagerinimus ar perleisti jį, būtina bendraturčių išreikšta valia, t. y.
Eimanto Čepo nuomone, jau esant konfliktui, susitarti tarpusavyje dėl atidalijimo būdo nepavyks, todėl išeitis viena - kreiptis į teismą. CK nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra.
Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus prioritetas yra teikiamas turto atidalijimui natūra, t. y. kiekvienas atsiskiria jam priklausančia turto dalį, kuria gali naudotis be apribojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atidalijant daiktą natūra pagal šalių sutartą arba teismo patvirtintą atidalijimo variantą, atskiriamos, atribojamos bendro daikto dalys. Geriausiai bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas užtikrinamas, kai bendraturtis visiškai atidalijamas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepaliekant bendrai naudojamų daikto dalių, todėl būtent tokio atidalijimo turi būti siekiama.
Tačiau natūra atskirti turtą ne visada yra realiai įmanoma, pavyzdžiui dėl nedidelės jo dalies, ar dėl to, kad bendrai valdomas turtas, kaip visuma, gali būti naudingiau panaudojamas. Negalint atskirti turto natūra, sprendžiama dėl turto atidalijimo vienam iš bendraturčių sumokant kompensaciją pinigais. Sprendžiant dėl turto atidalijimo natūra, vienam iš bendraturčių perduodant valdyti visą turtą, o kitam sumokant kompensaciją pinigais, esminis momentas yra tai, būtent kuriam bendraturčiui gali atitekti turtas, o kuriam sumokama kompensacija.
Atidalijimo klausimui persikėlus į teismą, ypatingai svarbus momentas yra civiliniuose ginčuose taikomas rungimosi principas, kai galutinis teismo sprendimas iš esmės priklauso nuo to, kokias aplinkybes byloje pavyksta įrodyti šalims. Padarius išvadą, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą tikslingiau perduoti vienam ar keliems bendraturčiams, taip pat turi būti nuspręsta kokia piniginė kompensacija išmokėtina bendraturčiams, iš kurių atidalijama jiems priklausanti turto dalis, t. y. paprastai tariant, kurie netenka teisių į turtą.
Teismų praktikoje nurodoma, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę.
Apibendrindamas advokatas pažymi, kad esant situacijai, kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai nesutaria dėl tokio turto valdymo aplinkybių, naudojimosi tvarkos turtu nustatymas įprastai galutinai neišsprendžia konfliktinių situacijų, kurios linkusios vis kartotis. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, t. y. „Svarbus aspektas taikant tokį teisinį instrumentą yra tai, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, t. y.
Prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių - įgyvendinimą. Praktikoje daugeliui nežinant apie tokią galimybę, įprastai tiesiog siekiama nustatyti bendrąja daline nuosavybe valdomo turto naudojimosi tvarką. Kaip jau minėta, pastarasis būdas gali sureguliuoti ginčus trumpuoju periodu, tačiau pagrindas konfliktams ateityje išlieka - bendraturčiai vis tiek lieka priklausomi vienas nuo kito valdant turtą.
Ūkininko teisės disponuoti ūkio pinigais
Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui - pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik po to lieka „tau“? Į šiuos klausimus, komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė.
Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus. Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. LAT pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės.
Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui. Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai - individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui.
LAT taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai - dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena - prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita - prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip.
Ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja.
Nekilnojamojo turto mokestis
Nekilnojamojo turto (toliau ― NT) mokestis yra skaičiuojamas nuo visų Jums priklausančių, įsigyjamų NT objektų (gyventojams už komercinės paskirties, o juridiniams asmenims už visą nuosavybės teise priklausantį, įsigyjamą ar ir perimtą iš fizinio asmens nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį)), bendros mokestinės vertės. Masiniu būdu vertinamo nekilnojamojo turto objekto mokestinę vertę galima sužinoti Valstybės įmonės Registrų centras svetainėje įvedus NT unikalų numerį.
- Unikalus numeris yra suteiktas kiekvienam registruotam objektui.
- Naujai nustatytos NT objektų mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti naudojamos 5 metus, pradedant nuo 2021 m. mokestinio laikotarpio.
- Gyventojai neatlygintinai vieną kartą per mokestinį laikotarpį gali užsisakyti Nekilnojamojo turto mokestinės vertės išrašą vienam NT objektui arba (savininkui paprašius) visiems NT objektams esantiems viename registre. Registrų centras per 7 darbo dienas parengia ir įteikia Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodoma nekilnojamojo turto objekto mokestinė vertė.
Į Registrų centrą dėl pažymos užsakymo galite kreiptis keliais būdais:
- Elektroniniu būdu per Registrų centro klientų savitarnos sistemą išskyrus turtui, kuris turi būti vertinamas išlaidų (kaštų) metodu.
- El. paštu išsiuntus užpildytą ir e. parašu pasirašytą laisvos formos prašymą el.
Jeigu išraše esančio NT objekto vertės nustatymo būdas yra „Atkuriamoji vertė“ ir nustatymo data yra anksčiau nei 5 metai, arba neradote ieškomo NT objekto mokestinės vertės Registrų centro internetinėje svetainėje, pvz.: Jums reikia kreiptis į Registrų centrą ir užsakyti NT vidutinės rinkos ir / ar mokestinės vertės perskaičiavimą vienu iš aukščiau nurodytų būdų.
Vidutinės rinkos vertės apskaičiavimas išlaidų (kaštų) metodu atliekamas NT, kurio vidutinė rinkos vertė nėra nustatoma masinio vertinimo būdu (pvz. sandėliavimo, pramoniniai ir inžineriniai statiniai, kūrybinės dirbtuvės ir pan.). Apskaičiuotos vidutinės rinkos vertės mokesčiams galioja ne ilgiau nei 5 metus.
Jei jums priklauso tik dalis NT objekto, tuomet tos dalies mokestinė vertė apskaičiuojama visą NT objekto vertę padauginus iš turimos dalies. Pvz.: jums priklauso 1/3 administracinės patalpos, kurio mokestinė vertė yra 12 000 eurų, tai turimos dalies mokestinė vertė 12 000 eurų x 1/3 = 4 000 eurų.
Mokesčio tarifus nustato savivaldybės - nuo 0,5 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Savivaldybių sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų rasite čia.
Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos KIT711 formoje yra nurodoma savivaldybėje esančio nuosavo ar perimto nekilnojamojo turto, apmokestinamo pagal nurodytą tarifą, vertė. Jei turite keletą NT objektų vienoje savivaldybėje, tuomet jų vertes turite sudėti, jei tiems objektams yra taikomas tas pats mokesčio tarifas.
Žemės sklypų ribų tikslumas
Registrų centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje egzistuoja per 50 tūkst. žemės sklypų, kurių ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos kaip koreguotinos. Be to, dar yra apie 2 tūkst. žemės sklypų, kurių ribos apskritai nėra pažymėtos kadastro žemėlapyje, tad nėra aiški nei tiksli šių sklypų lokacija, nei jų ribos.
„Žemės sklypų, kurių ribos yra koreguotinos ar apskritai nepažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, savininkai, neatlikę reikiamų veiksmų rizikuoja susidurti su nepatogumais, norėdami parduoti tokį žemės sklypą ar jo dalį. Be to, gali kilti daug laiko, finansų ir kantrybės galintis pareikalauti bylinėjimasis su gretimų sklypų savininkais. Taip pat gali kilti nesusipratimų dėl žemės sklypo vertės, tikslios jo lokacijos, nuosavybės identifikavimo ar netgi tokių kuriozinių situacijų, kai asmeniui gali tekti atsakomybė už kaimyno žemės sklypo nepriežiūrą“, - galimas pasekmes vardina Registrų centro Registrų tvarkymo direktorius Kazys Maksvytis.
Jis primena, kad Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis naudojasi įvairios institucijos ir kiti asmenys, pavyzdžiui, matininkai, savivaldybės, nekilnojamojo turto agentūros, projektuotojai ar privatūs asmenys. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad žemėlapyje esanti informacija būtų aktuali, išsami ir tvarkinga.
Kaip pasitikrinti, ar mano sklypo ribos yra tikslios?
Paprasčiausias būdas pasitikrinti, ar žemės sklypo ribos yra tikslios yra Registrų centro sukurtas geoinformacinės aplinkos žemėlapis REGIA. Žemėlapio dešinėje esančioje meniu juostoje tereikia pažymėti „Nekilnojamojo turto objektai“ ir „Sklypų ribos“.
Suradus konkretų žemės sklypą pagal jo koordinates ar adresą, žemės sklypo ribos bus pažymėtos viena iš trijų spalvų:
- Žalsva (elektrine) spalva žymimos sklypų ribos, nustatytos kadastriniais matavimais - toks žymėjimas reiškia, kad sklypo ribos yra tikslios ir jų tikslinti nereikia.
- Geltona spalva žymimos sklypų ribos, nustatytos preliminariais matavimais, kurie atlikti palyginti seniai ir jas derėtų patikslinti, nes gali būti, kad žemės sklypas plane įbraižytas ne toje vietoje, kur turėtų būti.
- Oranžinė spalva indikuoja žemės sklypus, kurių ribos yra koreguotinos.
„Daugeliu atveju, kai žemės sklypo ribos yra koreguotinos, nustatytos preliminariais matavimais ar apskritai nepažymėtos, sklypo savininkas turėtų kreiptis į matininką, kad šis atnaujintų žemės sklypo planą ir paruoštų duomenis taip, kad jie būtų tinkami registruoti Nekilnojamojo turto kadastre“, - pataria Registrų centro Registrų tvarkymo direktorius K. Maksvytis.
Registrų centro duomenimis, šiuo metu Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje yra įregistruota daugiau kaip 2,5 mln. žemės sklypų. Registruojant žemės sklypus į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi žemės sklypo kadastro duomenys, apibūdinantys žemės sklypo buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes.