Žurnalas "Mano Sodyba" - tai leidinys, skirtas tiems, kurie domisi sodininkyste, kultūra ir įdomiais pokalbiais su įvairiais žmonėmis. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias temas, kurios gali sudominti potencialius žurnalo prenumeratorius.
Sodo Augalai ir Sodybos Puošyba
Kiekvienas, turintis sodybą, nori, kad ji būtų ne tik praktiška, bet ir graži. Sode galima veisti tradicinį sodą su žemaūgiais, pusiau žemaūgiais ar vidutinio augumo poskiepiais. Renkant sodui sodybos vietą, reikia atsižvelgti ne tik į dirvožemį ir reljefą.
Labai svarbu sodo eiles suformuoti nebūtinai šiaurės-pietų kryptimi, o tokia kryptimi, kad iš sodybos vietos, kur daugiausiai būna šeimininkai ar vieši svečiai, sodas matytųsi eilių kryptimi. Taip pat labai svarbu artimiausioje sodo vietoje, kur geriausiai matyti vaismedžiai, nesodinti kaulavaisių ar ankstyvųjų sėklavaisių, nes jie gražūs bus tik trumpai - kai žydės ir derės. Vėliau jie atrodys kaip eiliniai vaismedžiai ir nepuoš sodybos.
Jeigu sodyba užima nedidelį plotą, galima nesodinti tradicinio sodo, o tik atskirus, įdomiai suformuotus žemaūgio sodo fragmentus. Atitinkamai suformuota ažūrine vaismedžių eile galima vietoje gremėzdiškų ir šiek tiek jau pabodusių tujų gyvatvorių atsitverti sodybą nuo kaimynų sklypo.
Mėgėjiškų sodo konstrukcijų fragmentai gali būti labai įvairūs. Jie priklausys nuo žemaūgių vaismedžių sodinimo atstumo ir nuo vainikų formos. Vaismedžiai gali būti pasodinti labai tankiai (4 × 0,6 m) ir suformuoti superverpstės formos vainikais, o kas antras vaismedis nukreiptas į priešingas puses - taip padaroma V formos sodo konstrukcija.
Žemaūgiai vaismedžiai gali būti pasodinti rečiau, bet suformuotos dviliemenės, triliemenės ar keturliemenės superverpstės, vadinamaisiais Mikado formos vainikais.
Žemaūgių Obelų Produktyvumo ir Vaisių Kokybės Tyrimai
Įvairių modifikacijų sodo konstrukcijų įtakos žemaūgių obelų produktyvumui ir vaisių kokybei tyrimai parodė, kad vaismedžių derėjimo pradžioje, 3-4 augimo metais, vaismedžių produktyvumą ypač lėmė sodo konstrukcija. Kitų formų vaismedžiai turėjo tendenciją derėti mažiau. Jauno amžiaus triliemenės ar keturliemenės superverpstės taip pat derėjo gausiai. Mat buvo suformuotas ne vienas, o trys ar keturi liemenys.
Versliniuose soduose visada stengiamasi gauti kuo didesnį vaisių derlių ne iš atskirų vaismedžių, o iš viso sodo, tai yra iš ploto vieneto. Todėl sodai tankinami iki tam tikros optimalios tankumo ribos, kad duotų kuo didesnį geros kokybės obuolių derlių.
Paprastai tradiciniai obelų sodai pradeda derėti praėjus keleriems metams po sodinimo. Obelų vainikų formų ir vaismedžių tankumo tyrimai 3-4 metais po vienamečių nešakotų sodinukų pasodinimo parodė, kad greičiausiai pradeda derėti ir gausiausiai dera tankiausiai pasodinti verpstės formos vaismedžiai.
Tiriant V formos sodo konstrukciją, labai tankiai pasodinti superverpstės formos vaismedžiai (kad geriau būtų apšviesti palenkti į priešingas puses) palyginti su dvigubai rečiau pasodintais dviliemenės, triliemenės ar keturliemenės superverpstės formos vaismedžiais (5-8 variantai).
Formuojant plokščiuosius obelų vainikus, derlius iš ploto vieneto jauname 3-4 metų sode buvo mažiausias, nes žemaūgiai vaismedžiai pasodinti retai, o formuojant žvakides ar palmetes, obelų liemuo buvo trumpintas vieną ar du kartus.
Renkantis vaismedžių tankumą ir vainikų formas, labai svarbu ne tik sodo konstrukcijos derlingumas, bet ir vaisių kokybė. Nustatyta, kad kol vaismedžiai jauni ir dar iki galo nesuformuoti, o jų vainikas neužima jiems skirtos erdvės, vaisių kokybė dar iš esmės nepriklauso nuo vaismedžių vainikų formos ar sodo konstrukcijos.
Aptariant žemaūgių vaismedžių produktyvumą jauname įvairių konstrukcijų dar ne galutinai suformuotame sode, daugiausiai dėmesio skirta vaisių derliui iš ploto vieneto. Nustatyta, kad 3-4 sodo augimo metais gausiausiai derėjo ir puikios kokybės vaisius vedė tankiausiai pasodinti superverpstės formos vaismedžiai.
Taip suformuoti derantys žieminių veislių vaismedžiai įspūdingai atrodo ne tik pavasarį, per žydėjimą, bet ir rudenį, augant ir ryškėjant vaisiams.
Tiesa, veisiant sodą, reikia nepamiršti, kad jį reikės ne tik apgalvotai formuoti, bet ir tinkamai bei laiku apsaugoti nuo ligų, kenkėjų, graužikų ir piktžolių.
LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute įveistas bandyminis sodas - pasodinti vienmečiai Ligol veislės obelų sodinukai su žemaūgiu P 60 poskiepiu.
Obelų sodas
Tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje dar gilioje senovėje buvo pradėti auginti vaisiniai augalai. Vaismedžiai buvo brangūs, todėl labai vertinami. Dažnai įvežti iš kitų kraštų ir auginami dvaruose ar kitose turtingų žmonių sodybose.
Kuriant parkus prie dvarų, greta dekoratyvių medžių ir krūmų tam tikrą vietą užėmė ir vaisiniai ar uoginiai sodo augalai. Jie buvo auginami ne tik dėl to, kad vestų vaisius, bet ir kaip puošybos elementai.
Vėlesniu laikotarpiu Lietuvoje nusistovėjo tradicija sodinti didesnius ar mažesnius sodus prie kiekvienos sodybos. Soduose išaugę vaisiai ir uogos praturtindavo žmonių maistą vitaminų ir kitų biologiškai naudingų medžiagų.
Interviu su Lilija Valatkiene: Nuo Žurnalistikos Iki Meno
Žurnalas "Mano Sodyba" taip pat siūlo įdomius interviu su įvairiais žmonėmis. Vienas tokių - pokalbis su žurnaliste, fotografe ir menininke Lilija Valatkiene, kuri pasakoja apie savo gyvenimą, kūrybą ir pasirinkimą įsikurti Trakų rajone, Karaliūnuose.
Lilija smagiai pradėjo pasakoti apie savo pirmuosius žingsnius žurnalistikoje. „Baigusi universitetą išvažiavau dirbti į Šilutę, laikraštį „Pamarys". Ten aš pradėjau savo karjerą foto žurnalistikoje. Buvau rašanti ir fotografuojanti žurnalistė. Visi redaktoriai labai džiaugiasi, kai gauna vairuojantį, fotografuojantį rašantį ir dar plepantį žmogų, - smagiai nusijuokia pokalbininkė. - Ten man teko būti penketą metų."
Vėliau Lilija grįžo į gimtąjį Vilnių. Su Šilute ji niekada nieko bendro sako neturėjusi:„Man buvo įdomu pamatyti tą kraštą. Galbūt atšiauriausią Lietuvos kraštą, Mažosios Lietuvos perlą. Su potvyniais, žvejais, su paukščių žiedavimu ir itin turtingu kultūros palikimu tas nuostabus kraštas mane suformavo kaip žurnalistę. Šilutė man dovanojo labai daug smagių bei įdomių pažinčių ir emocine prasme. Sutikau daug šviesių žmonių, su kuriais palaikau labai glaudų ryšį iki šiol. Kai jie rengia kraštiečių susitikimus, mane visada kviečia. Sakau, kad aš ne šilutiškė, bet džiaugiuosi, kad vietiniai žmonės vertina mano ankstesnį darbą, sako, kad įspaudžiau gilią pėdą Šilutėje".
Grįžusi į Vilnių, dvidešimt metų dirbau „Lietuvos ryte". Tai buvo taip pat neįkainojama patirtis, tik visiškai kitokia kuriant, rašant, bendraujant su būsimais rašinių herojais. Kalbant apie kūrybinę biografiją, „Lietuvos rytą" palikau, supratusi, kad padangėje sukasi ne viena planeta. Jų daug, jos labai įdomios ir reikia save išbandyti kitur.
Tada pasukau į Lietuvos dailininkų sąjungą, leidau laikraštį „Dailėraštis". Ten man atsivėrė labai daug fotografinių galimybių. Sukūriau parodą, kuri vadinasi „Išrinktieji". Dabar šią parodą įsigijo Panevėžio Stasio Eidrigevičiaus vardo menų centras.
Būdama dailės pasaulyje pradėjau tapyti, nes daug laiko praleisdavau su dailininkais pleneruose, parodose, kūrybos vakaruose. Tuomet pradėjau rašyti į portalą 15min.lt. Taip atsirado didelis ir išsamus ciklas „Meno erdvė". Susitikdavau su menininkais jų dirbtuvėse prie dažų ir paveikslų. Pradėdavome kalbėtis apie meną, o baigdavome apie gyvenimą (juokiasi). Aš visada sakau, kad aš ateinu pas jus kaip žurnalistė ir kalbėkite tik tai, ką norite, kad aš išgirčiau ir parašyčiau. Jei nenorite - nesakykite. Pauzė taip pat turi savo skambesį...
Baigiau VU žurnalistiką. Iš tikrųjų žurnalistika yra mokslų mokslai. Neseniai įteikėme Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigtą „Žurnalisto-kūrėjo" apdovanojimą mano fotografijos dėstytojui Virginijui Juodakiui. Tai buvo žmogus, kuris mane Vilniaus universitete išmokė ne tik fotografijos meno principų, bet ir pagarbos žmogui. Aš nuo septintos klasės turėjau fotoparatą. Man tėtis padovanojo „Smena". Pradėjau sėkmingai fotografuoti „Jaunimo gretoms", „Moksleiviui" ir net žurnalui „Tarybinė mokykla". Ant šio žurnalo viršelio buvo atspausdinta mano pirmosios mokytojos fotografija. Ėjo 1975-ųjų rugpjūtis. Aš buvau tik ką baigusi mokyklą.
Mudviejų su vyru Vytautu tikslas buvo likti civilizacijoje, kad kelias būtų lengvai pravažiuojamas, o sodyba nuo Vilniaus nebūtų nutolusi daugiau nei 50 km, nes tenka nemažai dirbti sostinėje ir beveik kiekvieną dieną ten vykti. Taip pat privalumu laikėme elektrą, parduotuvę, nenorėjome vienkiemio. Susiklostė taip, kad Karaliūnai yra lygiai 50 km iki Vilniaus (šypteli).
Lilija, kalbant apie Jūsų tapybos darbus. Koks stilius vyrauja juose? Kokios nuotaikos? Savo tapybos stilių įvardinčiau kaip intuityvusis ekspresionizmas. Yra toks žanras. Tu judi per savo jausmus. Jausmus išreiški spalvomis. Aš, klausydamasi muzikos, išgirstu spalvą. Tada einu į savo lauko virtuvėlę, kuri virto tapybos virtuve. Ten dirbu vasaros metu. Išgirdusi muziką ar ką nors perskaičiusi, pajaučiu spalvą.
Kalbant apie muziką, patinka rokas - Queen, Led Zeppelin, AC/DC. Klasikinė muzika irgi užveda. Ji skatina išgirstą garsą susieti su tuo laikotarpiu. Klausantis Mocarto ar Bethoveno laikų - grįžti šimtmečius atgal. Įvyksta savotiška teleportacija. Tada ant drobės ir išlieju savo mintis. Dažniausiai tapau be teptuko, rankomis, liejimo būdu. Dirbu akrilu jis greitai džiūsta, kartais net per greitai. Tapyba man patinka, nes joje turiu labai daug užkoduotų dalykų. Mėgstu metaforų kalbą.
Laisvalaikio aš neturiu. Visą gyvenimą nebuvo tokio laisvalaikio, kad sėdėčiau rankas sudėjusi. Kai pavargstu po renginių, miegu. Laisvalaikis - lovoje. Laisvalaikis - kūryboje. Kartais būna sunku, pavargstu, bet nueinu į savo meno virtuvę ir nepastebiu, kur laikas dingsta. Būna, kad ten praleidžiu visą dieną. Pradedu vieną darbą -palieku. Kitą - palieku. Būna, kad „nesiklijuoja" kažkas. Prievartos mene būti negali. Ir „užkankinti" paveikslo nevalia. Viskas turi lietis laisvai, lengvai, o jei nepavyko, nebijau užtepti ir vėl viską pradėti iš naujo.
Neturiu aš rutinos. Neturiu ir ypatingų planų. Aš turiu gyvenimo filosofiją. Ne visada išeina prieš save būti sąžiningai, nors reikia to siekti. Mano darbo knygos prirašytos, pastabomis primargintos, bet negaliu fiziškai visko padaryti. O filosofija yra paremta tuo, kad aš negaliu pavesti kito žmogaus: jei aš prižadėjau, aš tikrai būsiu, jei sutarėme - mes tikrai tai padarysime. Stengiuosi nebarstyti savo laiko žmonėms, kurie nenori su manimi būti. Man lengva pasakyti ne, nes tai mane išlaisvina. Reikia dirbti savo darbą, tai, ką tu žinai, ir savaime tas karjeros kelias atsiveria. Tave pastebi, nereikia niekam pataikauti ir įrodinėti. Darbai kalba už žmogų. Jei darai - nebijok, jei bijai - nepradėk. Man sekasi eiti tiesia linija.
Reikėtų skirti kūrybą nuo kitų veiklų. Yra papildomos veiklos, į kurias aš esu įtrauka ir nepasakyčiau, kad man tai nepatinka. Aš esu Lietuvos dailininkų sąjungos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos vadovė. Tai labai talentingi, daugiabriauniai žmonės, mokantys daryti performansus, instaliacijas, jie ir fotografuoja, ir tapo, ir skulptūras kuria. Aš vadovauju tokiai grupei žmonių, kurie tokie pat pamišėliai kūryboje, kaip aš pati (juokiasi). Kalbant apie planus, kuomet reikia susitikti, kalbėtis, ginčytis, rašyti paraiškas galerijoms, strateguoti temas, bendrų parodų idėjas ir t.t. - čia turi planuoti.
Taip pat esu Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos narė. Ten taip pat daugelis dalykų taip pat susiję su planavimu. Tai - bendri pasitarimai, kuriuose mes sprendžiame kaip mes veiksime toliau. Pačioje kūryboje planų nėra. Jų tiesiog negali būti, nes čia viskas paremta emociniu pagrindu. Dažnai pradedu tapyti ir nežinau, kuo baigsis. Dėl to tas ekspresionizmas mane ir „veža". Suteikia laisvę, iš kurios gimsta kūrinys. Būtent iš laisvės, lengvai, su malonumu, neperspaudus. Aš manau, kad mano darbuose laisvė juntama. Kai kada aš labai užsižaidžiu spalvomis, jos mane imponuoja, įkvepia klausantis linksmos muzikos. Ypač žiemą metu iššūkį baltai ir pilkai spalvai ir imuosi tapyti itin ryškių drobių. Taip gimė mano „Spalvų terapijos" ciklas.
Niekur nuo jos nepabėgau. Dabar rašymas susijęs su parodomis. Savo parodomis, kitų kolegų parodomis, anonsuojant renginius ir pasakojant apie kūrybą. Stengiuosi minimalizuoti rašymą, nes ruošiuosi didelėms parodoms ir stengiuosi savęs neišbarstyti. Reikia ir sau pasilikti grūdelį, kad galėčiau per savo kūrybą nešti šviesą.
Labai pavargstu nuo atostogų. Man pakanka dviejų ramių tinginio dienų ir pradedu nerimauti, noriu vėl į darbą kibti. Kai keliauju yra visiškai kitaip, nes akys, protas, ausys užimtos reginiais, garsais, vaizdais. Aš fotografuoju. Lankau miestus, bažnyčias, muziejus, einu į kalnus, susitinku su žmonėmis.
Esu europietė. Mane žavi miestų architektūra. Senųjų kultūrų miestai. Taip pat žavi Skandinavija. Esu buvusi ne vieną kartą Danijoje, Švedijoje Norvegijoje, Suomijoje. Man patinka tų kraštų gamta. Noriu pamatyti geizerius Islandijoje, važiuosime rudenį arba ankstyvą pavasarį.
Kaip šauksi taip ir atsilieps. Su Trakų valdžia mane jungia kultūrinė veikla. Mano partija - dailė, tapyba. Jei man ko reikia, kreipiuosi konkrečiu klausimu. Šiemet Onuškis - mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Labai gražiai bendraujame su Onuškio seniūnija, nes Karaliūnai yra šioje seniūnijoje. Šią vasarą Onuškyje vyks dešimties profesionalių dailininkų pleneras.
Lilija Valatkienė
Kultūros ir Meno Apžvalgos
Žurnalas taip pat apžvelgia įvairius kultūros ir meno įvykius, knygas, filmus ir parodas. Tai puiki galimybė sužinoti apie naujausias tendencijas ir įdomiausius kūrinius.
- Knygos istorija: Knygos kelias nuo seniausių laikų iki šių dienų.
- Kinematografinis šiaurietiškos melancholijos žemėlapis: Joachimo Triero kinas.
- Nihilizmo šešėliuose: Regimybė, tiesa ir tikrovė po „Dievo mirties“.
- Lietuviškos meilės rakursai: Nacionalinės premjeros Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje.
Žinomi Žmonės ir Jų Gyvenimo Istorijos
Žurnalas taip pat pristato įdomias žinomų žmonių gyvenimo istorijas. Vienas tokių pavyzdžių - interviu su buvusia Lietuvos Seimo ir Europos Parlamento nare Aušra Maldeikiene, kuri pasakoja apie savo pensiją ir gyvenimą kaime.
Žurnale "Mano Sodyba" rasite įdomių straipsnių apie Vytautą Labutį, Mantą Daujotą, Valdį Felsbergą, Liną Liandzbergį ir kitus žymius žmones.
Informacija apie Pristatymą ir Garantijas
Užsakymai Lietuvoje pristatomi 8.00-17.00 val.
Į Neringą užsakymai pristatomi per 4-8 darbo dienos. Šiuo atveju užsakymai nėra pristatomi nurodytu adresu, juos reikia pasiimti iš artimiausio pašto skyriaus.
Leidinių atsiėmimas redakcijoje Vilniuje yra nemokamas, t.y. nemokamas pristatymo mokestis. Atsiimti galite Vilniuje darbo dienomis 8.30-17.30 val. „Sodo spalvos“, Laisvės pr. 125-201, Vilnius.
Visiems leidiniams taikoma leidėjo garantija. Jeigu gaunate nekokybišką leidinį, galite mums grąžinti. Už nekokybiškos prekės pristatymą ir grąžinimą mokame mes. Ant prekių įpakavimo aiškiai užrašykite „SKUNDAS“.
Nekokybišką leidinį pakeisime į analogišką kokybišką, o jeigu tokios galimybės neturėsime, pasiūlysime kitą tos pačios vertės arba grąžinsime pinigus. Nekokybišką leidinį siųskite adresu UAB „Katikauga“, Laisvės pr.
| Telefonas | 8 652 91 131 |
|---|---|
| El. paštas | (Informacija nenurodyta) |