Šiame straipsnyje aptarsime teisinius aspektus, susijusius su mama, kuri nori gyventi savo bute, atsižvelgiant į įvairias situacijas ir aplinkybes.
1. Socialinės Rizikos Šeimos
Visuomenė ir valstybė yra tokia, kokia yra šeima. Šianti šeima - vienas iš šiuolaikinės visuomenės bruožų. Gausėja nepilnų šeimų, kuriose vaikai auga tik su vienu iš tėvų, paprastai su motina. Šios šeimos yra viena skaudžiausių modernios visuomenės problemų. Atkreiptinas dėmesys, kad įvairūs autoriai vartoja skirtingus terminus šeimai, kuri susiduria su įvairiomis problemomis, apibūdinti. Tokias šeimas vadina probleminėmis, disfunkcinėmis, asocialiomis, rizikos grupės šeimomis. Šiose institucijose vartojamas terminas „socialinės rizikos šeimos“.
Vadovaujantis rizikos šeimos apibrėžimu, pateiktu 2006 m., socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaiko, naudoja prieš jį psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
2004 metų pabaigoje Lietuvoje Vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje buvo 16 869 socialinės rizikos šeimos, jose augo 63 895 vaikai. 2005 m. sausio 1 d. jų buvo - 12 466, jose augo 27 079 vaikai. Tai sudarė 73,8 proc. jų, jose augantys vaikai - 73,3 proc. jų. Tai neigiamai atsiliepia tiek Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, tiek savivaldybių biudžetams, nes vieno vaiko išlaikymas institucijoje vidutiniškai kainuoja 1237 litus per mėnesį apskrities pavaldumo globos namuose, 903 litus savivaldybių pavaldumo globos namuose, o problema, dėl kurios vaiką tenka atskirti nuo šeimos, neretai taip ir lieka nesprendžiama. Šis iššūkis su socialinės rizikos šeimomis reikalauja specialistų etatų. Tam skirta 8.041 mln. litų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierius pabrėžia, kad socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis ir vaikais reikalauja profesinių žinių, todėl su šios grupės asmenimis turi dirbti turintys profesinį specialų pasirengimą specialistai (griežtai atsisakyti praktikos, kai etatus „užima“ senikanės draugai ir šiaip geri pažįstami, neturintys tuo metu darbo). Norint, kad darbas būtų sėkmingas, reikia ne tik gerai žinoti socialinio darbo metodus, bet ir kuo geriau pažinti klientų grupę, šiuo atveju socialinės rizikos šeimas ir šios šeimos vaikus (šiuo metu Lietuvoje tik 4 proc. visų socialinių darbuotojų yra atsakingi už darbą su šeima ir vaikais. Kiti 96 proc. dirba su vaikais teises. Šiaip vaikus.
R. Žukauskienė 2003 metais atliko tyrimą, kurio tikslas - nustatyti galimus tėvų auklėjimo stiliaus ir delinkventinio paauglių elgesio ryšius, lyginant juos su kontroline grupe. Barkauskienė R. nagrinėjo bendraamžių grupę. Palavinskienė B. 2001 metais apibendrino užsienio šalių patirtį smurto šeimoje prevencijos srityje. Kairienė B. su kolegomis 2003 metais atliko vaiko teisių šeimoje tyrimą. Kontento analizės metodu analizuoti laiškai, kuriuos gavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 2002-2003 metais ir ekspertų apklausos metodu tirtas vaikų teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų požiūris į šeimoje pažeidžiamas vaiko teises. Kokie rizikos šeimos tarpusavio santykiai ir koks šios šeimos socialinis ryšių tinklas?
Pokalbiai apie jaunimo kultūrą ir priklausomybes - stereotipai, problematika ir praktika Lietuvoje
1.1. Socialinė Atskirtis ir Socialinė Rizika
Pataruoju metu vis dažniau vartojamos sąvokos: socialinė atskirtis ir socialinė rizika. Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirti savo narį (pavyzdžiui, benamis, narkomanas), jeigu jo gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Iš šio apibūdinimo matyti, kad socialinė rizika sąlygoja socialinę atskirtį. Mikulionienė S. (2005), analizuodama riziką tapti socialiai atskirtam, pateikia estų sociologės Kutsar D. (1997) požiūrį, kuris remiasi trinare gerovės koncepcija. Šis požiūris veikia individo galimybes visavertiškai įsitraukti į visuomenę.
J. Jovaiša (2005) nurodo, kad didesnę riziką patekti į socialinę atskirtį turi tos socialinės grupės, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Tuo remiantis, socialinės atskirties priežastis grupuoja į teisines, ekonomines, kultūrines bei psichologines. Luobikienė I. analizavo šių asmenų padėtį. L. Žalimienė (2004) pateikia Maceinos A. socialinės problemos apibūdinimą, kuris iš esmės atitinka dabartinę socialinės atskirties sampratą, kurioje pabrėžiama ne išteklių trūkumas, o santykių aspektai.
Paplitęs požiūris, kad socialinė atskirtis yra nesavanoriškas reiškinys. Šį požiūrį atspindi aukščiau cituotas apibrėžimas ir kiti Lietuvos teisės aktai. Ar gali būti savanoriška atskirtis? Barry B. (1998) tai paneigia: Socialinė atskirtis yra priverstinio, o ne savanoriško (tada būtų izoliacija) pobūdžio. Mikulionienė S. (2005) pastebi, kad kita atvejų grupė, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės, faktiškai yra tik tariamas savanoriškumas. Šį reiškinį yra padiktuotas sveiko proto (adaptaciniai gebėjimai) nei išskirtinio noro prisiimti socialiai atskirtojo, atstumtojo vaidmenį. Šis reiškinys yra socialinės atskirties mažinimas.
Lietuva į skurdo ir socialinės atskirties mažinimo procesą įsijungė 2002 metais, pasirašiusi su Europos komisija Susitarimo memorandumą, pagal kurį įsipareigojo pradėti perkelti Europos sąjungos bendruosius kovos su skurdu ir socialine atskirtimi tikslus į šalies politiką, t.y. kurti Nacionalinį kovos su kurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planą (toliau NVP). Šią žmonių grupę vadinsime rizikos grupe. I. Leliūgienė teigia, kad šiame darbe kalbėsime tik apie pirmąją rizikos grupę - šeimą ir, žinoma, vaikus. L. Žalimienė analizavo šią skurdo kultūros ir socialinės atskirties grupę.
Šiame darbe kalbėsime apie tokias šeimas vartodami rizikos šeimos sąvoką, nes dabartiniu metu paplitęs būtent šis terminas. Šios šeimos vadinamos Lietuvos teisės aktuose, toks terminas vartojamas ir institucijų, kurios dirba su šeima, terminologijoje. Jei šeima, atsidūrė rizikoje, jai reikalinga pagalba, kad nepatekų į socialinę atskirtį.
1.2. Poreikiai
Mokslinėje literatūroje poreikis apibrėžiamas, kaip reikmė ar trūkumas. J. Matulionis A.V. (2002) poreikio apibrėžimą pateikia apjungdamas reikmės ir aktyvumo skatinimo komponentus. Kaip matome, poreikis yra ne tik reikmė, bet ir aktyvumo skatintojas, vadinasi pastangos poreikiui patenkinti turi tendenciją skatinti žmogų ar grupę keisti kažką savo gyvenime, tobulėti, eiti į priekį.
Maslow A. teigė, kad tikras poreikio patenkinimas patobulina, sustiprina individą, stumteli į priekį sveiką jo vystymąsi. Tad bet kokio poreikio patenkinimas, kiek apie jį galima kalbėti izoliuotai, yra poslinkis sveikumo link, nutolimas nuo neurotinės tendencijos. Norėdamas paaiškinti, kaip tai vyksta, Maslow A. analizavo. Žvelgiant iš kitos pusės, jeigu pagrindiniai poreikiai netenkinami, prasideda dezintegracija - tiek individo, tiek kolektyvinė arba socialinė. Šis neigiamas reiškinys yra nepakankamo žmogaus poreikio tenkinimo tam tikroje istorinėje situacijoje indikatorius. Socialinė dezintegracija paprastai išryškina dvi šio reiškinio puses: atšalimas arba aktyvumo trūkumas (freezing) ir virimas arba per didelis aktyvumas (boiling).
Nėra vieningos poreikių klasifikavimo sistemos. Minėti pagrindiniai poreikiai yra skirtingai pavadinami, todėl tikslinga apžvelgti įvairius mokslininkų siūlomus poreikių klasifikavimus. J. Kardelis (1995) poreikius skirsto į biologinius ir socialinius. Socialiniai poreikiai - tai augti žmogui kaip asmenybei. Tai bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos ir kt. Šios socialinės normos, etikos reikalavimas. Lapė J. ir Navikas G. Galtungas J. poreikius skaido į materialinius ir nematerialinius, t.y. dvasinius. Bunge M. Pumputis A. (2000) skiria pirmojo lygio pagrindinius poreikius (saugumo ir gerovės) ir antrojo lygio pagrindinius poreikius (laisvės, lygybės, minties, sąžinės, religijos ir kt.). Autorius paaiškina, kad pirmojo lygio prigimtiniai poreikiai, susiję su individo egzistencijos išsaugojimu. Jų pagrindu formuojasi kitas lygis - pagrindiniai poreikiai. Poreikių lygis priklauso nuo visuomenės ekonominės - socialinės aplinkos ir technologijų kokybės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kiekvienas kitas žmogaus pagrindinis poreikių lygis tarsi išskaido, detalizuoja prieš tai buvusį.
Bendravimo psichologijos vadovėlyje atskirai išskirtas bendravimo poreikis. Nepatenkinus žemiausius jų - fiziologinius ir saugumo - poreikius, žmogus nesirūpina aukštesniaisiais. Poreikius galime klasifikuoti į išreikštus ir neišreikštus. Išreikšti poreikiai yra tokie, kurie žmogaus yra lengvai įvardijami. Neišreikšti poreikiai yra žmogaus negalimi įvardinti poreikiai, todėl, kad nėra aiškiai suvokti. Atskirai norėtume paminėti Kvieskienės G. (2005) poreikių klasifikaciją. Autorė teigia, kad kiekviena institucija atlieka jai būdingą funkciją; visos socialinės institucijos susiformuoja ir funkcionuoja tenkindamos vieną ar kitą socialinį poreikį. Atskirai reiktų panagrinėti, kokie poreikiai tenkinami šeimoje. Matulionis A. (2002) teigia, kad esama nuomonės, jog šeimos tyrimas negalimas be poreikių analizės. Šeimoje tenkinami įvairiausi svarbiausi žmogaus poreikiai, pirmiausia seksualiniai, vaikų gimdymo, ūkiniai, vartojimo, emociniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai ir pan.
Navaitis G. išskiria priklausomybės ryšius, prasmingumo, psichologinio intymumo, šeiminio bendravimo poreikius.
1) Šeimos ekonominė padėtis daro įtaką jos ryšiams su sociumu ir santykiams tarp šeimos narių.
Šeimos ekonominė padėtis daro įtaką jos ryšiams su sociumu ir santykiams tarp šeimos narių. Paminėtinas, jos socializacijos ypatumai, šeimos narių kultūrinės galimybės, nedarbingų jos narių globa. Buitinius sunkumus, kaip pagrindinę skyrybų priežastį, 1997-2001 metų apklausos duomenimis nurodė 6,9 proc. šeimų (1992-1994 metais - 1,6 proc.).
2) Prie motinystės - tėvystės poreikių, Navaitis G. (2002) priskiria poreikį globoti, kontroliuoti ir kt.
Jo teigimu, noras turėti vaikų, ugdyti jų asmenybes yra viena svarbesnių šeimos kūrimo bei jos stabilumo išsaugojimo paskatų. Tėvystės ir motinystės poreikių disfunkcija gali pasireikšti dviem priešiingais tėvų elgesio modeliais - vaiko hipergloba, jo aktyvumo, savarankiškumo ribojimu arba vaiko apleistumu, atstūmimu.
4) Ketvirtai šeiminių poreikių grupei priskiriama: psichologinė nedarna (skirtingi interesai, nepagarba, charakterių nesutapimas), girtavimas, neištikimybė, faktinis šeimos iširimas.
Šeiminio bendravimo poreikio netenkinimas kliudo šeimos nariams išreikšti savo jausmus, kelia vidinius konfliktus. M. Leliūgienė (2004) pateikia Schenk - Danziger L. - poreikis įsitraukti į suaugusiųjų gyvenimą pagal savo sugebėjimus, jėgas ir interesus. Dirbant socialinį darbą, specialistams tenka atsižvelgti ir į specifinius poreikius vaikų patyrusių smurtą, išnaudojimą, seksualinę prievartą. Sutton C. analizavo šiuos poreikius.
Žmogus savo gyvenime tenkina daugybę įvairiausių poreikių. Vieni gali būti svarbesni, kiti mažiau svarbūs. Pagrindiniai žmogaus poreikiai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, todėl juos gana sudėtinga suskaldyti į grupes. Neabejojame, kad poreikiams būdinga hierarchinė tvarka, t.y. patenkinus žemesniuosius poreikius, atsiranda aukštesnio lygio poreikiai. Kai kurie iš jų gali būti patenkinami tik šeimoje. Vaiko poreikių tenkinimas - pagrindinis veiksnys lemiantis jo integraciją į visuomenę. O kadangi vaiko poreikiai pirmiausia tenkinami šeimoje, galime teigti, kad šeima - pirminis socializacijos institutas.
1.3. Šeimos Samprata
1.3.1. Normatyvinė šeimos samprata sietina su Murdocko G.P. (1949) pasiūlytu branduolinės šeimos apibrėžimu.
Matulionis A. V. Pruskus V. Leonas P. teigia, kad šeima yra gerai organizuotas ir labai solidarus kolektyvas, nuolat veikiantis ir darantis įtakos savo nariams, o dėl to ir visuomenei. Kvieskienė G. rėmėsi LR teisės aktais, pvz. Šeima - sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys, taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai ir įvaikiai iki 18 metų. Švedijos sociologas Trostas J. (2003) skatina atsisakyti požiūrio į branduolinę šeimą kaip normatyvinę. Jo manymu, laikant branduolinę šeimą privilegijuota ir suteikiant jai normatyvinę reikšmę, tapatinant ją su namų ūkiu, žvelgiant į šeimą pirmiausia kaip į visuomenės reprodukcijos buveinę, ignoruojamos šeimos problemos.
Todėl Trostas J. šeimą laiko diados visuma. Jo nuomone, apibrėžiant šeimas „iš šalies“, kitaip tariant, orientuojantis į visuotinai priimtiną modelį, daugelis šeimų gali būti laikomis deviacijomis. Tuo tarpu pasitelkus diadinį požiūrį, kiekvieną diadą galima laikyti šeima. Tai reiškia, kad du asmenys, pavyzdžiui vienas iš tėvų ir vaikas, yra šeima. Keičiasi ir šeimos samprata. Miaškinio K. (2003) aiškinimu, šeimos funkcijas suprantame, kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vieni kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas. Navaitis G. (1996) teigia, kad šeimos funkcijų apibrėžimo problema galėtų būti sprendžiama tiksliai apibūdinant šeimos tenkinamus poreikius. Jis pritaria Solovjovui N. Miaškinis K. Bajorikūnas Z. pateiktam apibrėžimui.
Svarbiausios šeimos funkcijos vyrams (procentais):...
Šis straipsnis apžvelgė svarbius teisinius ir socialinius aspektus, susijusius su mama, norinčia gyventi savo bute, ypač atsižvelgiant į socialinės rizikos šeimų kontekstą. Aptarėme socialinės atskirties ir rizikos sąvokas, šeimos poreikius ir valstybės paramą, taip pat įvairias šeimos sampratas. Tikimės, kad ši informacija padės geriau suprasti teisinius ir socialinius iššūkius, su kuriais susiduria mamos ir jų šeimos.