Verslo vertinimo teorinė bazė yra laikoma tarpusavyje susijusių vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio ekspertų-vertintojų patirtimi. Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę, turi būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.
Šie principai išskiriami į keturias kategorijas:
- Įmonės naudotojo principai.
- Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.
- Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.
- Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso panaudojimo principas.
Įmonės naudotojo principai
Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo ir laukimo principus.
Naudingumo principas
Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją - gaminti tam tikrą produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar patenkina kitus savininko psichologinius poreikius. Naudingumas - tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.
(Pa)keitimo principas
Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas, nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių, charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus. Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su ekvivalenčiu naudingumu.
Laukimo principas
Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis. Laukimas - tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gautaiš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas, gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo, dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike pataisa.
Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto vertinimo principai
Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų, subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo išskaidymo ir sujungimo.
Likutinis žemės sklypo produktyvumas
Bet kuri ūkinė veikla paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo ir žemės. Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.
Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra “pririšti” prie jos. Visų pirma apmokami trys “pririštieji” gamybos veiksniai, o po to žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos mokestį. Tokiu būdu žemė turi “likutinę vertę” (“likutinį produktyvumą”), t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasispelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo išlaidos.
Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta, leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui, įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės maksimalizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas už šią įmonę sumokės didesnę kainą.
Indėlis
Panagrinėkime kitą pavyzdį. Tarkime, kad įmonės savininkas nusprendė nudažyti pastatus ir aptverti savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Po atliktų patobulinimų ekspertas-vertintojas įvertino įmonę 25,45 mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. padidino 450 tūkst. jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Įmonės indėlis gali būti pozityvus ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę.
Didėjantis arba mažėjantis našumas
Šis principas teigia, kad esant pastoviems gamybos veiksniams, didinant vieną veiksnį (pvz., kapitalą), bendras našumas didėja tik iki tam tikro lygio, o vėliau ima mažėti. Pavyzdžiui, didinant trąšų kiekį, naudojamą žemės sklypą, viršijančius normatyvinius, bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais.
Įmonės subalansuotumas (proporcingumas)
Įmonės gamybos veiksniai turi būti subalansuoti. Pavyzdžiui, turi būti optimalus santykis tarp darbininkų ir valdančiojo personalo ir pan.
Optimalus dydis (mastelis)
Kiekvienas gamybos veiksnys turi būti naudojamas tame lygyje, kuriame jis duoda maksimalų pelną, t.y. optimalus dydis priklauso nuo to, kuriam gamybos veiksniui jis taikomas. Pavyzdžiui, optimalus dydis gali būti žemės sklypas, kuriame įsikūrusi įmonė.
Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas ir sujungimas
Nuosavybės teisės gali būti suskaidytos ir pateiktos kaip vieningo paketo sudedamąją dalį. Nuosavybės turtinių teisių suskaidymas atsiranda dėl savininkų interesų skirtumo. Suskaidymas reiškia skirtingą požiūrį į šią nuosavybę.
Rinkos išorinės aplinkos veiksniai
Įmonės vertė priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai ekonominiai, socialiniai, politiniai veiksniai, nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan.
Priklausomybė
Įmonės vertė priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai ekonominiai, socialiniai, politiniai veiksniai, nacionalinio šalies charakterio, tarptautinių ryšių ir pan. Priklausomybė gali būti išreikšta piniginėmis sąnaudomis arba kitais vienetais. Pavyzdžiui, norint surasti gerą darbuotoją, šiuo metu sunaudojama daug laiko ir energijos. Jei įmonė yra nutolusi nuo didžiųjų miestų, gali sumažėti darbo našumas. Todėl įmonė turi būti statoma šalia didžiųjų miestų arba regionų, esančių šiame regione. Šie veiksniai parodo priklausomybes tarp įmonės vertės ir ją lemiančių veiksnių.
Atitikimas
Įmonė turi atitikti standartus, būdingus tam tikram regionui. Tai turi įtakos įmonės naudojimo tam tikroje vietovėje.
Pasiūla ir paklausa
Įmonės vertę lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Jei pasiūla viršija paklausą, kaina mažėja, ir atvirkščiai. Kai pasiūla ir paklausa yra vienodos, rinka stabilizuojasi. Paklausą ir pasiūlą veikia daug veiksnių: pirkėjų skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir kt. Paprastai paklausa yra labiau kintama nei pasiūla.
Konkurencija
Kapitalas juda ten, kur yra didelis pelnas. Tačiau didelė konkurencija sumažina monopolinius pelnus.
Pasikeitimas
Pasikeitimai vyksta ekonominėje, socialinėje, techninėje, politinėje įmonės veiklos sferoje. Visi šie pokyčiai veikia įmonės kainą. Verslo linijos gyvavimo ciklas yra gimimas, augimas, stabilizacija ir nuosmukis. Verslo linijos gyvavimo ciklą veikia vidiniai veiksmai, supančios aplinkos ir rinkos kitimas.
Verslo vertinimo sistema apima verslo vertinimo sampratą ir tikslus, teisinį reglamentavimą bei principus ir metodus. Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas - nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje.
Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos Sąjungos bendrąją rinką.
1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL), Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.
1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie leidiniai: TEGOVOFA parengtos “Pagrindinių fondų vertinimo metodinės pastabos” bei TIAVSC parengti “Tarptautiniai vertinimo standartai”. Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė “Turto vertinimo laikinuosius metodinius nurodymus”. Šio dokumento tikslas - pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.
Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 “Dėl turto vertės nustatymo”. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino “Bendruosius turto vertės nustatymo principus”.
Šių principų tikslai ir paskirtis yra: a) reglamentuoti vienodus visai Lietuvos Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo profesionalumo bei etikos reikalavimus; b) nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai; c) sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.
Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m. birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 “Dėl Turto vertintojų atestacijos komisijos nuostatų patvirtinimo”. TVAK tikslas - diegti Lietuvos Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių, metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus. Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.
1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu “Dėl turto vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo” buvo patvirtinti Turto vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims - turto vertintojams.
Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė dvi laikinąsias darbo grupes “Turto vertinimo metodikai” ir “Turto vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams” parengti.
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 “Dėl Turto vertinimo metodikos” LRV patvirtino “Turto vertinimo metodiką”, kuri reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų, harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.
Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 “Dėl Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo” patvirtino Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarką.
Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir atsakomybė.
Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas; b) jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d) jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto; e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g) jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėmstaikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas.
Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.
Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos
Bet kuri ūkinė veikla paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo ir žemės. Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.
| Nr. | Veiksnys | Kompensacija |
|---|---|---|
| 1 | Darbas | Atlyginimas |
| 2 | Kapitalas | Palūkanos |
| 3 | Valdymas | Pelnas |
| 4 | Žemė | Renta |
Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo sampratos. Pagal pirmąją verslo vertinimas - tai įmonės, turinčios juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas - tai ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių, technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų, kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės, technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.
Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma vertinamo objekto vertė. Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina. Vertė - prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos požiūrį į naudingumą. Kaina - pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis. Atstatomoji vertė (išlaidos) - vertinimo metu nustatyta pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui sukurti, pagaminti arba pastatyti.
Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant tų “nefunkcionuojančių” įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo linijose, rinkos vertę. Verslo linija - tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų (dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip sinonimus.
Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus:
- įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;
- nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą, kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);
- įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė (neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos vienintelės verslo linijos verte;
- nustatyti investicinio projekto, sutampančio su nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;
- nustatyti orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo kapitalo rinkos vertę.
Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo tikslus:
- patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;
- sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;
- ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo- pardavimo;
- suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.