Maišiagalos dvaro sodybos piliakalnio istorija

Maždaug 25 km šiaurės vakarų kryptimi nuo sostinės Vilniaus nutolusi Maišiagala garsėja savo itin sena bei garbinga istorija. Apie I tūkstantmetyje apgyvendintas apylinkes liudija gražiai sutvarkytas ir lankymui pritaikytas Maišiagalos piliakalnis. Maišiagalos pietvakariniame pakraštyje esantis piliakalnis, dar vadinamas Bonos pilimi, byloja apie labai seną miestelio atsiradimo istoriją.

1992 m. Maišiagalos piliakalnio su papiliu ir gyvenviete piliakalnis, vad. Pilimi, Bonos pilimi įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip nacionalinės reikšmės architektūrinis, kraštovaizdžio ir istorinis paminklas. Rašytiniuose šaltiniuose (Prūsijos analuose) Maišiagala minima nuo 1254 metų. 1365 metais minima Maišiagalos pilis. Istorikas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz) (1415-1480) teigė, kad toje pilyje mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas.

Labai išsamiai Maišiagalos istorija ir urbanistika aptariama architekto, urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos paveldas ir jo vertybės“. Vertingos istorinės informacijos apie Maišiagalą ir jos apylinkes 1880-1902 m. Szynkowski, Tadeusz. To wszystko Ojczyzna. - Vilnius, 1999. 1999 m. išleista iš Vilniaus rajono kilusio, dabar Lenkijoje gyvenančio Tadeušo Šynkovskio (Tadeusz Szynkowsi) knyga apie Maišiagalos parapijos ir bažnyčios istoriją „To wszystko ojczyzna: sześć wieków kościoła ir parafii Mejszagoła: od ks. kanonika Mikołaja do ks. prałata Józefa“. Leidinyje rašoma apie Maišiagalą įvairiais istorijos laikotarpiais, miestelio bažnyčią, čia dirbusius kunigus, apie šalia bažnyčios esančias kapines. Pateikiamos kelios legendos ir pasakos. Yra bibliografija.

2010 m. vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai nekilnojamosios kultūros vertybės, Maišiagalos piliakalnio su gyvenviete ir Maišiagalos buv. dvaro sodybos fragmentų vizualinės apsaugos pozonio Smėlio, Vilniaus, Dūkštų, Šv. Antano, Mokyklos ir Kiemelių g. įrengiamų vandentiekio ir buitinės nuotekynės magistralinių tinklų vietose. Ištirti 58 šurfai. Apibendrinus istorinę ir archeologinę medžiagą buvo pasiūlytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto - Maišiagalos senojo miesto teritorijos, kuri apimtų miesto centrinėje dalyje esančios kalvos aukščiausiąją dalį, apibrėžiant teritorijos ribas Vilniaus g. su greta abipus gatvės esančiais sklypais, visą šv. Antano ir (Gaisrininkų g.) su abipus gatvės esančiais sklypais bei aukščiausioje Trumposios g. dalyje.

Tęsiant tinklų statybos darbus2011 m. vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai Vilniaus ir Šv. Antano gatvėse. Iškasti 36 skirtingo dydžio šurfai, kurių bendras plotas 129,0 m² ir vienas 21,0 m² dydžio tyrimų plotas. Apibendrinant gautą medžiaga nustatyta, kad Šv. Antano g. trasa yra seniausia Maišiagalos miestelyje, ji, greičiausia, atsiradusi kartu su pirmosiomis miestiečių sodybomis ir buvusi pagrindine miesto gatve iki XVIII a. pab. įrengiant Vilniaus g. trasą. Pradžioje gatvė buvo prisiderinusi prie reljefo, tačiau pakankamai tiesi ir grįsta akmenimis.

Atsiradus Vilniaus g. trasos atkarpa ėjusi iki Dukštos upės, buvo panaikinta ir sujungta su Vilnius g. užpylus nuokalnės apačioje esančią šlapią daubą. Pirmiausia buvo apgyvendinta jos PR dalis t.y. nuo Dukštos upelės iki sankryžos su Trumpąja g. Tai patvirtina šurfuose rasti XVI a. pab.-XIX a. radiniai. Tai kad Šv. Antano g. yra buvusi pagrindine miestelio gatve patvirtina ir tas faktas, kad dabartinės Vilniaus g. trasoje, prieš dabartinės Maišiagalos bažnyčios, kuri mažai keitė savo statybos vietą, šventoriaus vartus yra buvusios Maišiagalos miestelio kapinės.

Archeologinių tyrimų metu plote Nr. 1 ir šurfe Nr. 32 buvo rastas 21 palaidojimas. Iš jų du vaikų arba mažamečių paauglių kapai. Mirusieji laidoti ištiestoje padėtyje, galvomis 195º -250º PV kryptimi. Rankos daugiausia buvo sulenktos per alkūnes ir padėtos ant dubens arba ant juosmens. Tik vienas kapas Nr. 19 buvo rastas su įkapėmis. Kape rastos geležinio su vario liekanomis stiliaus liekanos, neaiškios organinės medžiagos kapšelio, puošto vario lydinio skardos tūtelėmis, liekanos ir vario lydinio, juostinis su trimis ranteliais žiedas. Tokie radiniai yra datuojami XV-XVI a. III ketvirčiu.

Dar viename kape Nr. 10 buvo rastas Žygimanto Augusto sidabrinis dvidenaris (1566-1570 m). Be to, tyrimų metu įvairiose vietose buvo rasti keli daiktai iš suardytų kapų. Tokiu būdu, bent jau vėlyviausia rastų kapinių chronologinė riba yra XVI a. II pusė. Pavieniai žmonių skeletų kaulai iš suardytų kapų buvo rasti jau 0,65 m gylyje nuo dabartinio asfaltuotos gatvės paviršiaus. Kai kurie kapai buvo stipriai apardyti kasant kapų duobes vėlesniems kapams. Vietinių gyventojų pasakojimu žmonių skeletų kaulų yra randama kai kuriuose Vilniaus g. sklypuose.

Vilniaus g. šurfe Nr. 35, tirtame sklype Vilniaus g. 23, buvo rastas griuvenų sluoksnis. Vietinių gyventojų pasakojimu ir užfiksuota Maišiagalos miestelio XX a. I pusės nuotraukose, šioje teritorijoje yra buvęs didelis pastatas, naudotas kaip karčiama.

Maišiagalos dvaras

Nuo XIV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minimas Didžiajam kunigaikščiui priklausęs Maišiagalos dvaras. Valdovo priklausomybėje miestelio teritorija, o drauge ir dvaras, išbuvo iki XVIII a. pabaigos, keitėsi tik vietovės laikytojai. Pastaraisiais XVII a. buvo Sapiegos, Tyzenhauzai, XVIII a. Eperješai, pastarojo šimtmečio pabaigoje Maišiagalos dvaras, iki tol priklausęs valdovui, tapo privačia Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio valda.

1794 m. sukilimo metu žuvus I. Masalskiui, valda atiteko Potockiams, vėliau Valavičiams, paskutiniaisiais dvaro valdytojais tapo Houvaltų giminės atstovai, gyvenę Maišiagaloje iki Antrojo pasaulinio karo.

Onuprijaus Hauvalto iniciatyva 1806-1812 m. pastatyti klasicistiniai dvaro rūmai. Rūmų projekto autorius - žinomas to meto Vilniaus architektas, Vilniaus Universiteto profesorius Mykolas Angelas Šulcas. Architektui mirus, projektas įgyvendintas tik iš dalies. Dvaro sodybos pastatų kompleksas susiformavo XIX a. - XX a. pradžioje.

Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus santvarkoms dvare buvo apgyvendinti kolūkiečiais tapę ponų samdiniai. 8-jame dešimtmetyje po rekonstrukcijos rūmuose buvo įkurdinta tarybinio ūkio kontora, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Houvaltų rūmai tapo mokykla. Rūpintis Houvalto rūmų renovavimu pradėta 2011 m. Tuomet iš šio pastato buvo iškelta čia gyvavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinė mokykla (dab. gimnazija), rūmuose dar veikė biblioteka, būrėsi saviveiklininkai, rinkdavosi vietos bendruomenė.

Dėl avarinio rūmų stogo vanduo jau buvo pradėjęs ardyti pastato sienas. Vilniaus rajono savivaldybės parengtam dvaro renovavimo projektui įgyvendinti buvo gauta ES struktūrinių fondų lėšų. Klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, dar vadinami Houvalto rūmais, baigti restauruoti 2016 m. kovo mėn.

Šiuo metu rūmų pastatas priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, ūkio pastatai privatizuoti. Čia įsikūręs Vilniaus krašto etnografijos muziejaus filialas - Maišiagalos tradicinių amatų centras, rengiami įvairūs kultūriniai renginiai.

1992 m. Maišiagalos dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro rūmai, svirnas, bravoras, bravoro sandėlis, kumetynas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip vietinės reikšmės architektūrinis, kraštovaizdžio ir istorinis paminklas. Šiandien dvaras - tai kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta, kur veikia kultūros namai, biblioteka bei Tradicinių amatų centras.

Prie dvaro yra parkas, kuris 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Senųjų želdinių jame nedaug: 13 rūšių medžiai ir krūmai. Daugiausia auga beržai ir klevai, yra uosių, liepų.

Kunigo Prelato Juzefo Obrembskio muziejus

Maišiagalos gyvenvietės istoriją ypač praturtino čia apie pusę amžiaus gyvenęs prelatas Juzefas Obrembskis. Šviesaus atminimo dvasininkas kunigavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Nuo 2013 metų klebonijos pastate, kurį juokais pats dvasininkas vadino dvareliu, veikia kunigo prelato Juzefo Obrembskio vardo muziejus, lankytojams pristatantis jo asmeninę ekspoziciją bei supažindinantis su kitomis iškiliomis Katalikų bažnyčios asmenybėmis.

Klebonijos kieme įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje 2013 m. kunigo garbei atidengtas jį vaizduojantis paminklas. 2013 metų birželį lankytojams duris atvėrusiame muziejuje pristatomos iškilios Bažnyčios asmenybės, eksponuojami įvairūs artefaktai, dokumentai bei svarbūs archyvai, liudijantys apie sunkius XX a. Klebonijos dalis paskirta kunigo Juzefo Obrembskio ekspozicijai.

Muziejaus veikla taip pat apima kultūrinio bei šveičiamojo pobūdžio renginių organizavimą. Čia nuolat vyksta susitikimai, diskusijos, edukaciniai užsiėmimai, į kuriuos kviečiami ne tik vietos bendruomenės vaikai bei jaunimas, bet ir visi Vilniaus krašto gyventojai ir svečiai.

Kovo 19-oji - išskirtinė kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus diena - švenčiamas Juzefo vardadienis. Tą dieną rengiamas iškilmingas šviesaus atminimo dvasininko gyvenimo kelio paminėjimas, o svečiai tradiciškai vaišinami vietoje iškeptomis spurgomis. Muziejus dirba nuo trečiadienio iki sekmadienio.

Maišiagala ir iki šiolei išlieka kaip reikšmingas kultūros ir švietimo centras, kuriame puoselėjamos krikščioniškosios vertybės, darniai sugyvena įvairių tautybių žmonės.

Šalia dvaro yra piliakalnis, vadinamas karalienės Bonos pilimi. Nuo jo atsiveria miestelio panorama. Piliakalnio papėdėje 2002 metais, minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines, buvo pastatyta kompozicija iš lauko akmenų (skulptorius Domas Čiapas).

„Kiekvienais metais liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, ant piliakalnio giedame tautos himną. Praėjusiais metais Maišiagalos piliakalnis buvo įtrauktas į šimto piliakalnių, nuo kurių skambėjo Lietuvos himnas, sąrašą“, - pabrėžė A.Adomaitis.

Žinoma visoje Vilnijoje Netoli Maišiagalos gyvena ir Vilnijoje žinoma ūkininkė Kasia Jankun, užsiimanti pieno produktų gamyba. Beveik tris dešimtmečius ūkininkaujanti moteris teigė, kad į kiekvieną jos pagamintą produktą įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams.

„Dėkojame Dievui, kad esame ūkininkai, mes labai mylime savo darbą“, - tvirtino K.Jankun. Ūkininkės K. Jankun produkcijoje yra įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams. Kiekvienais metais, atsižvelgdama į vartotojų poreikį, ūkininkė plečia savo gaminių asortimentą.

Kartais, pasak pašnekovės, nauji gaminiai gimsta visai netikėtai, kaip tai atsitiko su lydytu sviestu, kuris šiuo metu yra vienas iš populiariausių gaminių. Populiarumą tarp pirkėjų yra pelnęs ir pusiau fermentinis sūris, kuris naudojamas įvairiems patiekalams ir salotoms gaminti. Savo produkciją K. Jankun realizuoja Vilniaus turgelyje.

tags: #maisiagalos #dvaro #sodybos #piliakalnis