Nuo Vilniaus iki Maišiagalos - maždaug 25 kilometrai šiaurės vakarų kryptimi. Šis miestelis garsėja savo sena bei garbinga istorija, rašytiniuose šaltiniuose jis pirmą artą paminėtas XIII a. viduryje. Maišiagala ir iki šiolei išlieka kaip reikšmingas kultūros ir švietimo centras, kuriame puoselėjamos krikščioniškosios vertybės, darniai sugyvena įvairių tautybių žmonės.
Rašytiniuose šaltiniuose (Prūsijos analuose) Maišiagala minima nuo 1254 metų. 1365 metais minima Maišiagalos pilis. Istorikas Janas Dlugošas (Jan Dlugosz) (1415-1480) teigė, kad toje pilyje mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Nuo XIV a. teritorija priklausė Lietuvos valdovams, čia gyveno didysis kunigaikštis Algirdas. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Maišiagalos apylinkėse gyventa dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais - XIV a. pirmoje pusėje, apie šimtą metų anksčiau nei Lietuvos sostinėje Vilniuje. Maišiagaloje Algirdas ir mirė 1377 m.
Seniausia gyvenvietė Maišiagala - viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Rašytiniuose Prūsijos analuose ji minima nuo XIII a. vidurio. Kiek vėliau šios apylinkės priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, kurio laidotuvės vyko netoli Maišiagalos, šventoje Kukovaičio girioje. Teigiama, kad Maišiagalos geradariais buvo ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai, bet ir Lenkijos karaliai Aleksandras Jogailaitis, Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza. Savo valdas bei pilį čia turėjusi ir karalienė Bona.
1792 metais miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas - Šv. Antanas su kūdikėliu Jėzumi. 1794 metais žlugus Tado Kosciuškos sukilimui, į Maišiagalą įžengė rusai, po metų miestelis atiteko Rusijos valdžiai ir neteko turėtų privilegijų. Ilgainiui čia stiprėjo rusifikacija, ypač po1863 metų sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto gyventojai. Nuo 1802 metų Maišiagala atiteko įtakingai ir pasiturinčiai Houvaltų giminei.
Maišiagalos seniūnija yra Vilniaus rajono šiaurės vakaruose. Ji ribojasi su Dūkštų, Avižienių, Riešės, Paberžės seniūnijomis bei Vilniaus miestu. Seniūnijos teritorijoje yra miestelis Maišiagala - seniūnijos bei parapijos centras, 30 kaimų ir 10 vienkiemių. Seniūnijos plotas - 10085 ha.
Apie I tūkstantmetyje apgyvendintas apylinkes liudija gražiai sutvarkytas ir lankymui pritaikytas Maišiagalos piliakalnis. Prūsų analuose minima pilis (dar vadinama Bonos pilimi) garsi tuo, kad joje kurį laiką gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Šalia dvaro yra piliakalnis, vadinamas karalienės Bonos pilimi. Nuo jo atsiveria miestelio panorama.
1989 metais, menant Vilniaus krašto atgavimo 50-metį, Maišiagaloje buvo pastatytas 3 metrų aukščio paminklinis akmuo. Mat Maišiagala - pirmasis Vilniaus krašto miestelis, į kurį 1939 m. spalio 27-osios rytą įžygiavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai. Šia proga buvo surengta ypatinga radijo valanda gyventojams su kalbomis bei liaudies ir karo dainomis. Kitą dieną kariuomenė išžygiavo į Vilnių.
Piliakalnio papėdėje 2002 metais, minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines, buvo pastatyta kompozicija iš lauko akmenų (skulptorius Domas Čiapas). „Kiekvienais metais liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, ant piliakalnio giedame tautos himną. Praėjusiais metais Maišiagalos piliakalnis buvo įtrauktas į šimto piliakalnių, nuo kurių skambėjo Lietuvos himnas, sąrašą“, - pabrėžė A.Adomaitis.
Nuo 1994 m. kovo 29 dienos miestelis turi savo herbą, patvirtintą LR prezidento Algirdo Brazausko dekretu Nr. 257. Herbe vaizduojamas Šv. Antanas su kūdikėliu Jėzumi. Tai Maišiagalos herbo, patvirtinto dar XVIII a.
Kai 1387 m. buvo krikštijama Lietuva, Maišiagaloje buvo pastatyta bažnyčia - viena iš septynių pirmųjų Lietuvos bažnyčių. Dabartinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia statyta 1862-1865 m. Pastatas yra eklektiškas, turintis renesanso ir pseudogotikos bruožų Bažnyčioje iš senų laikų išlikę vertingų meno ir kulto dirbinių.
Išskirtinio dėmesio verta Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvoje! Ji pastatyta Vladislovo Jogailos iniciatyva 1387 metais pakrikštijus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Švč. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priėmus krikštą, 1387 m. Maišiagaloje buvo įsteigta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija ir pastatyta viena iš 7 ankstyviausių katalikiškų bažnyčių.
Bažnyčia buvo ne kartą atstatyta, mat buvo apiplėšta bei sugriauta Rusijos kariuomenės, o 1798 m. Šviesi mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kokią matome šiandien, pastatyta 1865 m. Trys jos bokštai matyti iš tolo: du šoniniai bokšteliai išsiskiria savo piramidiniais stogeliais, o iš pagrindinio, stambesniojo, sklindantys varpo dūžiai kviečia į pamaldas. Nuo senų laikų bažnyčioje yra saugomi vertingi meno darbai bei religinės relikvijos.
Trys lelijų kompozicijomis išpuošti paminkliniai kryžiai yra iškelti ant bokštų, o bažnyčios viduje kviečiama pasigrožėti trimis XVIII bei XIX a. molbertinės tapybos paveikslais: „Marija Rožančinė“, „Švenčiausioji Trejybė“ ir „Šv. Izidorius“. Bažnyčioje galima pamatyti net 12 skulptūrų. Tai daugiausia XVIII a. vietinio baroko bruožų turintys meno dirbiniai, vaizduojantys šventuosius: šv. Kotryną, šv. Nepomuką, šv. Ypatingo dėmesio yra verta 1579 metais sukurta darni skulptūrinė kompozicija „Jėzaus krikštas“.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia priklauso Kalvarijų dekanatui. Adresas: Šv. Antano g. 2.
Maišiagalos gyvenvietės istoriją ypač praturtino čia apie pusę amžiaus gyvenęs prelatas Juzefas Obrembskis. Šviesaus atminimo dvasininkas kunigavo Švč. Juzefas Obrembskis tikinčiųjų minimas su išskirtine pagarba. Lenkijoje gimęs dvasininkas iš bene 80 kunigystei pašvęstų savo gyvenimo metų apie 50 praleido Maišiagaloje. Jam buvo suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio titulas, auksinis kryžius „Už nuopelnus Lenkijai“.
Vilniaus krašto patriarchu vadintas prelatas Obrembskis buvovienas seniausių Lietuvos ir Europos katalikų bažnyčios kunigų. Kunigas Obrembskis visą gyvenimą labai nuoširdžiai padėjo dvasininkams bei savo parapijiečiams. Rūpinosi ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir nuo bolševikų besislapstančiais ar iš Sibiro grįžusiais kunigais, gelbėjo žmones nuo tremties. Paskutinė prelato Obrembskio valia buvo klebonijoje įrengti atminimo vietą visiems kunigams bei vienuolėms, kurie buvo persekiojami ar net paaukojo savo gyvybes vardan tikėjimo.
Nuo 2013 metų klebonijos pastate, kurį juokais pats dvasininkas vadino dvareliu, veikia kunigo prelato Juzefo Obrembskio vardo muziejus, lankytojams pristatantis jo asmeninę ekspoziciją bei supažindinantis su kitomis iškiliomis Katalikų bažnyčios asmenybėmis. Klebonijos kieme įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje 2013 m. kunigo garbei atidengtas jį vaizduojantis paminklas. 2013 metų birželį lankytojams duris atvėrusiame muziejuje pristatomos iškilios Bažnyčios asmenybės, eksponuojami įvairūs artefaktai, dokumentai bei svarbūs archyvai, liudijantys apie sunkius XX a.
Klebonijos dalis paskirta kunigo Juzefo Obrembskio ekspozicijai. Muziejaus veikla taip pat apima kultūrinio bei šveičiamojo pobūdžio renginių organizavimą. Čia nuolat vyksta susitikimai, diskusijos, edukaciniai užsiėmimai, į kuriuos kviečiami ne tik vietos bendruomenės vaikai bei jaunimas, bet ir visi Vilniaus krašto gyventojai ir svečiai. Kovo 19-oji - išskirtinė kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus diena - švenčiamas Juzefo vardadienis. Tą dieną rengiamas iškilmingas šviesaus atminimo dvasininko gyvenimo kelio paminėjimas, o svečiai tradiciškai vaišinami vietoje iškeptomis spurgomis. Muziejus dirba nuo trečiadienio iki sekmadienio.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Maišiagaloje. Šaltinis: wikipedia.org
Houvaltų giminės dvaras
Nuo XVIII a. Grafas Onufrijus Houvaltas apie 1806 metus inicijavo klasicistinio stiliaus dvaro statybas. Projekto autorius buvo garsus ano meto architektas, Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Angelas Šulcas. Deja, architektui mirus, jo idėja buvo įgyvendinta tik iš dalies. Dvaro statybas Onufrijaus anūkui Vitoldui Houvaltui pavyko užbaigti tik XIX a. pabaigoje.
Bajorų Houvaltų giminės rūmai tarnauja miestelio gyventojų ir svečių poreikiams. Rūmai - kultūros židinys Houvaltų giminės rūmai iki šiolei išlikę miestelyje. Jų statybą 1806 metais inicijavo grafas Onufrijus Houvaltas. Klasicistinio stiliaus dvarą suprojektavo garsus ano meto architektas, Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Angelas Šulcas. Deja, architektui mirus, jo idėjos buvo įgyvendintos tik iš dalies. Dvaro statybas Onufrijaus anūkui Vitoldui Houvaltui pavyko užbaigti tik XIX a. pabaigoje.
Bajorų Houvaltų šeima dvare gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Vėliau dvaro paskirtis keitėsi. Karo metu čia glaudėsi vietos gyventojai, o vėliau, pasikeitus santvarkai, čia buvo įkurdinti kolūkiečiai. Dar vėliau dvaro pastate buvo įsteigta tarybinio ūkio kontora, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinė mokykla. Iškėlus mokyklą, Houvalto dvaras įgijo kitą vaidmenį. Jis tapo kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta, dvare veikia kultūros namai (Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro filialas), biblioteka, savo būstines turi chorai, vietos bendruomenė.
Houvalto dvaro paskirtis po Antrojo pasaulinio karo nuolat keitėsi. Karo metu čia glaudėsi vietos gyventojai, o vėliau, pasikeitus santvarkai, čia buvo įkurdinti kolūkiečiais tapę dvaro samdiniai. Iškėlus mokyklą, Houvalto dvaras įgavo visuomeninį-kultūrinį vaidmenį - čia įsteigta miestelio biblioteka, rinkdavosi saviveiklininkai bei vietos bendruomenė. Adresas: Algirdo g. 3.
Šiandien dvaras - tai kultūros, meno ir tautinio paveldo puoselėjimo vieta, kur veikia kultūros namai, biblioteka bei Tradicinių amatų centras. Prie dvaro yra parkas, kuris 1986 m. buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Senųjų želdinių jame nedaug: 13 rūšių medžiai ir krūmai. Daugiausia auga beržai ir klevai, yra uosių, liepų.
Čia netrūksta veiklos ir pramogų, gyventojai mėgaujasi įvairiais renginiais bei šventėmis, o Maišiagalos meno kolektyvai turi gražią erdvę repeticijoms ir koncertams šaltuoju metų laiku. Švęsdami kalendorines šventes, vokaliniai ir tradicinių šokių kolektyvai pristato vietinį folkloro paveldą.
Be to, kasmet vasarą šalia rūmų organizuojama miestelio kultūrą bei tradicijas puoselėjanti miestelio šventė, kuri džiugina ir stebina svečius savo itin turininga programa. Smagu, kad miestelio šventėse aktyviai dalyvauja gimnazistai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Kunigo Juzefo Obrembskio gimnazijų. Miestelio centre - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija.
Maišiagalos bendruomenė sėkmingai įgyvendina įvairius įdomius projektus. Vienas iš jų - šeimininkių klubo įsteigimas. 2016 metais baigti restauruoti klasicizmo stiliaus dvaro rūmai dabar yra Maišiagalos miestelio kultūros židinys, čia netrūksta veiklos ir pramogų, gyventojai mėgaujasi įvairiais renginiais bei šventėmis. Maišiagalos meno kolektyvai nuo šiol turi erdvę repeticijoms ir koncertams šaltuoju metų laiku. Švęsdami kalendorines šventes vokaliniai ir tradicinių šokių kolektyvai pristato vietinį folkloro paveldą.
Maišiagalos dvaras. Šaltinis: wikipedia.org
Tradiciniai amatai
Maišiagalos, kuri nutolusi nuo Vilniaus apie 25 km šiaurės vakarų, arba Panevėžio, kryptimi, tradicinių amatų centras įsikūręs buvusio dvaro pastate. Tai pagrindinis miestelio traukos objektas, suburiantis Maišiagalos ir apylinkių bendruomenę, traukiantis unikalių įspūdžių ieškančius miestelio svečius. Tradicinių amatų centro tikslas - padėti išsaugoti Vilniaus krašto papročius bei senuosius amatus. Siekiama užtikrinti amatininkų tradicijų tęstinumą, jas atgaivinant, pristatant centro lankytojams ir vedant specialias pamokėles.
Edukaciniai užsiėmimai skirti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Houvaltų dvare be tradicinių amatų centro veikia Maišiagalos kultūros centras, miestelio biblioteka, bendruomenės namai, koncertų salė ir parduotuvėlė, kurioje kiekvienas norintis gali įsigyti suvenyrų. Tradicinių amatų centre buriasi liaudies meno meistrai, kuriems sudarytos sąlygos čia dirbti, eksponuoti gaminius bei mokyti savo amato - sukurta tradicinių amatų techninė bazė ir specialiai paruoštos dirbtuvės patalpos.
Tikimasi ne tik suvienyti šio krašto amatininkus, bet ir bendradarbiauti su kitų šalių meistrais. Tautodailininkai ir vietos folkloro žinovai tradicinių amatų centre lankytojams siūlo įvairius edukacinius užsiėmimus. Daugiau nei dešimties skirtingų amatų specialistai padeda vaikams ir suaugusiems susipažinti su naudingais amatais, įsigilinti į jų subtilybes. Medžio drožėjas, karpinių meistrė, muilo gamintoja, stalius noriai dalijasi savo žiniomis.
Taip pat kviečiama išmokti lieti žvakes, pinti iš šiaudų, nepamiršti ir vilnos vėlimo ar keramikos lipdymo amatai.
Pasak Maišiagalos seniūno pareigas laikinai einančio Andžejaus Adomaičio, jų miestelio istoriją praturtino šviesaus atminimo dvasininkas Juzefas Obrembskis, kunigavęs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir gyvenęs šalia esančioje klebonijoje iki pat mirties. Dvasininkas tikinčiųjų minimas su išskirtine pagarba. J. Obrembskio muziejuje vykdoma šviečiamoji veikla vaikams bei jaunimui, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai. Lenkijoje gimęs J.Obrembskis iš bene 80 kunigystei paskirtų savo gyvenimo metų apie 50 praleido Maišiagaloje. Jam buvo suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio titulas, auksinis kryžius „Už nuopelnus Lenkijai“.
Vilniaus krašto patriarchu vadintas prelatas J.Obrembskis buvo vienas seniausių Lietuvos ir Europos katalikų bažnyčios kunigų. Jis nugyveno net 105 metus! Šviesaus atminimo kunigas J.Obrembskis visą gyvenimą labai nuoširdžiai padėjo dvasininkams bei savo parapijiečiams. Rūpinosi nuo bolševikų besislapstančiais ir iš Sibiro grįžusiais kunigais, gelbėjo žmones nuo tremties. Vokiečių okupacijos metu net keletą kaimų išgelbėjo nuo visiško jų sunaikinimo.
Paskutinė prelato J.Obrembskio valia buvo klebonijoje įrengti atminimo vietą visiems persekiotiems ir net paaukojusiems savo gyvybes dėl tikėjimo kunigams bei vienuolėms. Jo noras buvo išpildytas 2013 metais - klebonijos pastate pradėjo veikti kunigo prelato J.Obrembskio muziejus. Jame lankytojams pristatoma kunigo asmeninė ekspozicija bei supažindinama su kitomis iškiliomis Katalikų Bažnyčios asmenybėmis. Muziejuje vykdoma ir šviečiamoji veikla: vyksta susitikimai, diskusijos, organizuojami kultūrinio, istorinio ir dvasinio pobūdžio renginiai.
2013 metais atidengtas bronzinis paminklas kunigui J.Obrembskiui. Kovo 19-oji - išskirtinė muziejaus diena - tądien švenčiamas Juzefo vardadienis. Tą dieną rengiamas iškilmingas šviesaus atminimo dvasininko gyvenimo kelio paminėjimas, o svečiai tradiciškai vaišinami vietoje iškeptomis spurgomis.
Muziejaus kieme įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje 2013 metais buvo atidengtas paminklas žymiajam kunigui. Lenkijoje išlietos bronzinės skulptūros autorius - Stefanas Dousa. Šalia muziejaus praėjusiais metais buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinanti Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus bei šviesaus atminimo Lenkijos Respublikos prezidento Lecho Kačynskio viešnagę Maišiagaloje 2006 metais.
Tais metais prezidentai aplankė kunigą prelatą J.Obrembskį, sulaukusį 100-mečio jubiliejaus, ir išreiškė jam pagarbą bei padėką už ilgametę ganytojišką tarnystę.
„Prezidentų vizitas Maišiagaloje neliko užmirštas. Siekiant įamžinti abiejų šalių draugystę ir istorinę buvusio Lenkijos Respublikos prezidento L.Kačynskio asmenybę, Maišiagalos Houvalto dvaro rūmų aikštei suteiktas Prezidento Lecho Kačynskio vardas“, - sakė A.Adomaitis ir pridūrė, kad ši aikštė neatpažįstamai pasikeis, nes joje kitą savaitę bus pradėtas vykdyti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas. Jo metu numatyta sutvarkyti teritorijos apšvietimą, įrengti pėsčiųjų takus, suoliukus, sutvarkyti reljefą ir priėjimus prie Houvalto dvaro pastato, atlikti apželdinimo darbus. Tikimasi, kad projektas bus baigtas šiais metais ir Maišiagalos miestelis taps dar gražesnis ir patrauklesnis lankytojams.
Netoli Maišiagalos gyvena ir Vilnijoje žinoma ūkininkė Kasia Jankun, užsiimanti pieno produktų gamyba. Beveik tris dešimtmečius ūkininkaujanti moteris teigė, kad į kiekvieną jos pagamintą produktą įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams. „Dėkojame Dievui, kad esame ūkininkai, mes labai mylime savo darbą“, - tvirtino K.Jankun. Ūkininkės K. Jankun produkcijoje yra įdėta daug meilės, pagarbos ir nuoširdžiausių linkėjimų pirkėjams. Kiekvienais metais, atsižvelgdama į vartotojų poreikį, ūkininkė plečia savo gaminių asortimentą. Kartais, pasak pašnekovės, nauji gaminiai gimsta visai netikėtai, kaip tai atsitiko su lydytu sviestu, kuris šiuo metu yra vienas iš populiariausių gaminių. Populiarumą tarp pirkėjų yra pelnęs ir pusiau fermentinis sūris, kuris naudojamas įvairiems patiekalams ir salotoms gaminti. Savo produkciją K. Jankun realizuoja Vilniaus turgelyje.
Doc. Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė I Vilniaus katedros karališkosios įkapės. Istorija ir tyrimai.
tags: #maisiagalos #dvaro #sodyba