Istorija yra praeities mokslas, tačiau kartu ir dabarties mokslas. Ja remiantis galima ne tik suprasti ir įvertinti dabartį, bet ir numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Istorija aiškina, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos.
Lietuva Europoje
Šaltiniai ir istoriografija
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti, todėl tam dalykui reikia naudotis įvairiausiais šaltiniais. Rašytiniai šaltiniai - tai kronikos, metraščiai, senųjų laikų istorinės knygos. Tačiau jie ne visada tikslūs, nes dažnai autoriai iškraipo faktus, pagražindami savus ir pažemindami nekenčiamus. Norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpi arba su dokumentais.
Be rašytinių šaltinių, svarbūs ir daiktiniai šaltiniai (pvz., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Archeologija padeda nustatyti, kaip gyveno žmonės istoriniais laikais. Kalba taip pat yra svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Tautosaka (folkloras), t. y. pasakos, dainos, patarlės ir t.t., taip pat yra senovės liudytojai.
Archyvai ir jų svarba
Istorinė medžiaga yra įvairi ir saugoma tam tikrose įstaigose - archyvais. Iš pradžių archyvas buvo valstybės ižde, kur buvo saugomos sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. Vėliau archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Svarbiausi archyvai dabar yra Vilniuje, Valstybės Archyve, rankraščių skyriuje.
Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Didelė dalis Lietuvos istorijos medžiagos yra svetur, pavyzdžiui, Lenkijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Istoriniams tyrimams svarbu spausdinti istorijos šaltinius. Jais naudojasi istorikai. Senienos, archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai, taip pat yra svarbūs istorijai.
Lietuvos istoriografijos raida
Anksčiau Lietuvos istoriją rašė lenkai ir vokiečiai, todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. XVI amžiuje atsiranda visa eilė Lietuvos kronikų, kurių autoriai duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos parlamentas atliko didelius darbus, panaikino buvusius luomus ir titulus - kunigaikščių, grafų, bajorų ir kt.
Renesanso architektūros charakteristikos / Renesanso architektūros istorija
Renesansas Lietuvoje
Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pr. Jį skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos. Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europos feodalų dvarus. Didikai, turtingi pirkliai ir amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Europos universitetus, kur jie susipažindavo su humanizmo ir renesanso kultūra, o vėliau ir su reformacija.
Meno mecenatai ir kūrėjai
Lietuvos renesanso meno mecenatai buvo didikai, aukštieji bažnyčios pareigūnai, religinės bendruomenės, vienas kitas turtingas miestietis ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Jie užsakinėjo dailininkams paveikslus, vaizduojančius turnyrų, medžioklių scenas, portretus. Norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinėmis bei sienų tapybos ir taikomosios dailės kūriniais.
Architektūra
Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pr. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vid. Renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros.
Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau XVI a. vid. Pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai - dominikonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė.
Raudonės pilis
Privačios pilys
Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrenginiai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas.
Nuo XVI a. vid. Kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis, dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais.
Žymiausios pilys
Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Labai nukentėjusi per XVII a. vid. karys, pilis nebebuvo atstatyta, o po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo - nugriauta (1799-1802). Taip pat šiai gynybinės rezidencinės pilies grupei priklauso ir: Geranainių pilis(pastatyta XV a. pab. - XVI a. pr.), Biržų pilis (1586-1589), Nesvyžiaus pilis (XVI a. antroji pusė), Klaipėdos pilis (1529-1559).
Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pab. - XVII a. pr. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais, Sapiegų pilis Rokantiškėse (Vilniaus raj.), Katkevičių (Chodkevičių) pilis Vilniuje; rašoma, kad jos kiemas buvo apjuostas aukštais pastatų mūrais su bokštais. Iš šio tipo pilių išliko Alšėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis.
Rūmai
Nuo XVI a. vid. Didikai, be rezidencinių pilių, miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jeigu ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai.
tags: #mada #xix #a #zmones #turtingieji #miestieciai