Lietuvių mitologija: turto saugotojai

Lietuvių mitologija gausi būtybių, kurios siejamos su turtais, gerove ir likimu. Šios būtybės, kartais geros, kartais blogos, vaidino svarbų vaidmenį senovės lietuvių tikėjimuose ir papročiuose.

Aitvaras - dinamiškas turto nešėjas

Aitvaras minimas jau XVI amžiuje M. Mažvydo ir kitų autorių darbuose. Jis lyginamas su latvių Pukiu. Žodis „aitvaras“ susideda iš žodžių „aiti“ ir „varas“ ir reiškia perėjūną, nenuoramą, padaužą. Žodžio „aitvaras“ kilmė sietina ir su žodžiu „aitauti“.

Aitvaras siejosi su keturiais senovės žmogaus pastebėtais Visatos elementais: ugnimi, vandeniu, oru ir žeme. Kartais jis buvo laikomas geru, kartais blogu. Archainiuose mituose ugninis Aitvaras vaizduojamas uždarančiu ar slaptai ryjančiu vandenį. Tai sukelia sausrą. Už tai Aitvarą mušdavo dievas Perkūnas.

Aitvaras gali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes, kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu. Jis nusileidžia ant žemės girioje, turi ten savo būstą.

Vėliau tautosakoje Aitvaras pasirodo paukščiu, viščiuku, juodu ar raudonu gaidžiu, juodu garniu, varna, juodvarniu, stebuklinga paukšte, kuri išvirta ir suvalgyta padeda po pagalve auksinių pinigų. Aitvarai pasirodo ir įvairių spalvų būtybėmis, belakstančiomis vasaros ar rudens vakarais virš medžių viršūnių. Aitvaras - nemirtingas. Žudomas jis virsta kibirkštimi, todėl visada sukelia gaisrą.

Aitvarai paprastai globoja gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto, ypač javų ir pinigų. Pelnęs Aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato. Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atiduoda paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės, kuri, parnešta namo, virsta auksu. Kitam vargšui aitvaras prigrėbia maišą skiedrų, kurios, parneštos namo, pavirstančios auksiniais pinigais.

Be pinigų Aitvaras nešioja ir javus, tik su sąlyga, kad jų nepardavinėtų. Jeigu žmogus šios sąlygos neišlaiko, aitvaras ne tik nustoja nešioti javus, bet ir išneša visa, ko dar buvo aruoduose. Savo globotiniams aitvaras drausdavo ir skolinti javus. Atlėkę Aitvarai lenda į klėtis, klojimus, iš ten paima visą skalsą, kurią nuneša savo šeimininkui. Jeigu sakydavo, kad „nėra skalsos“, tai reikšdavo, kad aitvaras iš aruodo kitur išnešė grūdus.

Kad Aitvaras galėtų įeiti į namus, darydavo kartais skyles abiejuose namų galuose arba kamarų duryse. Iš Aitvaro esą galima atimti jo nešamą turtą: pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliu neatsigręžiant atgalia ranka prismeigti prie žemės švarko skverną arba sau kaip nors durti peiliu. Tada iš aitvaro bus atimta visa, ką jis neša.

Atimti iš Aitvaro turtą galima dar ištraukiant savo drabužių sagą, greitai atsisegant švarką, perplėšiant kelnes, marškinius, įsidedant į sterblę lašinių, įsmeigiant į žemę šakes. Aitvarą žmogus gali rasti, pirkti, prisivilioti.

Įvedus krikščionybę, Aitvarai buvo paskelbtos demonais, piktosiomis jėgomis, kurie nebijojo kryžiaus ir kitų krikščioniškųjų atributų, buvo visokių piktųjų dvasių priešai. Anksčiau jie gyvenę savo būstinėse, esančiose padangėse, giriose, o dabar - klėtyse, pastogėse, kamarose. Jiems priskirtos vagystės - esą vagiantys visokį turtą iš vienų žmonių ir nešantys tiems, kurie aitvarus prisivilioja. Pakanka aitvarui paimti vieną grūdelį iš aruodo ir nunešti savo šeimininkui, tai ten pereina visi grūdai. Ant svirnų, kuriuose buvo laikomi javai, kraigų žmonės uždėdavo vežimų tekinius, kad Aitvaras, pavogęs grūdų, nenuneštų jų į kaimynų svirnus. Turtus kraunantys Aitvarai būvo gerbiami. Užgauti galėjo ne tik nieko nenešti, bet ir trobas sudeginti.

Vienas žmogus, grįždamas namo, po laukine kriauše rado juodą, sulytą drebantį nuo šalčio viščiuką, kurį pasiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad tas viščiukas - tai aitvaras, kuris pradėjo nešti į namus grūdus ir pinigus. Būdamas doras, žmogus nežinojo, kaip to aitvaro atsikratyti. Kiti žmonės matydavę naktį nusileidžiantį ant jo trobų šviesų stulpą, pradėjo kalbėti, kad žmogus laiko pas save aitvarą. Visi nutarė, kad jis išsikeltų iš namų, palikdamas juose aitvarą. Žmogus pardavė javus, gyvulius, nusipirko sau būstinę už mylios ir išsikėlė. Kai pakrovė paskutinį vežimą ir troba jau buvo tuščia, uždegė sodybą iš visų kampų, kad aitvaras sudegtų. Vos uždegus trobas ir įsėdus važiuoti, pamatė, kad gale vežimo vėl tas pats juodas viščiukas purto sparnus ir gieda: „Iš kampo, no kampo / Deginkim stubą nog strampo. / Iš čia važiuosim toliau, / O dėl mūs bus geriau“. Žmogus turėjo parsivežti aitvarą į savo naująją sodybą.

Bernas, malantis grūdus ir niekaip jų nesumalantis, pamatęs grūdais vemiantį gaidį, sudavęs jam ir manė užmušęs, bet iš tikrųjų tas likęs gyvas.

Aitvaro iliustracija

Plutonas - požemio turtų valdovas

Plutònas (Ploutōn) - kitas senovės graikų mirusiųjų karalystės valdovo Hado vardas. Graikų kalba Plutonas reiškia turtingas, nes valdo nesuskaičiuojamą daugybę žmonių sielų ir žemėje slypinčius turtus. Kaip žemės turtų saugotojas ir augalijos augimo skatintojas, kartais tapatinamas su senovės graikų turto dievu Plutu.

Anot kai kurių mitų, Plutonas pagrobė Persefonę, kad ši taptų jo žmona; palikuonių nesusilaukė. Homero Iliadoje apibūdinamas kaip dievas, labiausiai nekenčiamas mirtingųjų. Sofoklis tragedijoje Filoktetas mini, kad Plutonas buvo apgautas Sisifo, norėjusio pabėgti iš mirusiųjų karalystės.

Graikų geografas Strabonas, rašydamas apie senovės Iberijos (Romos Ispanijos) mineralų turtus, sako, kad tarp turdetanų gyvena Plutonas, o ne Hadas.

Plutono skulptūra

Kiti mitiniai elementai, susiję su turtais ir gerove

Sakmėse pasakojama apie įvairių mitinio pasaulio elementų sukūrimą. Situacija iki visatos sukūrimo apibūdinama kaip nebūtis, pažymint, kad buvęs tik vanduo arba vanduo ir rūkas, arba, kad miglose gyvenęs tik vienas dievas. Kartais nebūtis nusakoma kaip tamsa ir amorfinė masė.

Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių sukūrimas ab initio (pasaulio pradžios) laiku. Teigiama, kad kai visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų. Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau aiškinama kaip atsirado jame matomi kontūrai: „Dievas sutvėręs žmones ėjo per pasaulį ir užklydo pas mėnesį. Pavargęs atsisėdo pailsėti. Pro šalį ėjo moteris su vandeniu. Dievas paprašė jos atsigerti. Moteris ne tik nedavė jam atsigerti, bet dar ir aprėkė jį. Dievas supyko ir nubaudė moterį - ji liko stovėti mėnulyje“.

Su mitinių laikų įvykių laiku siejamas ir žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo ratai - tai septyni dideli deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė sausros metu pagirdė pakeleivį.

Būdingas kosmogoninės tematikos sakmių siužetas - pasakojimas apie tai, kaip pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo, vien tik vanduo aplink tyvuliavo, plaukė laivelis, kuriame sėdėjo dievas ir velnias. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną, ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes - radosi lygumos.

Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie žemės atsiradimą gana abstraktus. Jis įvardijamas tiesiog dievu, užsimenama, kad gyvena danguje. Dievo pagalbininkas - jam priešiška būtybė - velnias. Jis sakmėse įvairiai apibūdinamas: kaip dievo tarnas, brolis, kitas dievas, kaip vandens paukštis (gaigalas), Liucipierius. Dievas ir jo palydovas ir bendradarbiauja ir kovoja. Dievas kuria tai, kas pozityvu, velnias - kas negatyvu.

Dievas sodina visokias žoles, daržoves, bet pamiršta pasodinti tabokos. Tai jam primena velnias. Nusispjovęs dievas pasodina ir tabokos. Dabar žmogus rūkydamas spjaudosi, nes dievas spjaudydamasis ją sodino.

Keliose sakmėse apie pasaulio elementų kūrimą kaip kūrėjas minimas ne dievas, o Perkūnas. Aitvaras lėkdamas nuo Perkūno, rijo vandenį ir spjovė į Perkūną, norėdamas apsiginti. Kur Perkūnas žemę griebė, radosi ežerai, duobės. Kur Perkūnas drėbė žeme, radosi kalnai.

Šventos vietos ir ugnies svarba

Senovės lietuvių šventos vietos buvo šios: Rambyno kalnas, Šatrijos kalnas, Palangos giria ir kt. Dideli akmenys senovės lietuvių buvo vadinami deivėmis (buvo manoma, kad ir žmogus gali pavirsti akmeniu). Kadangi buvo garbinamas vanduo, buvo labai daug gydomųjų šaltinių. Kaip ir visi indoeuropiečiai, lietuviai garbino medžius. Daugelį miškų garbino visai kaip šventus ir neliečiamus.

Su ugnimi siejasi namų šeimininkės malda: “Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius”. Saulė, mėnulis ir žemė yra be galo garbinami. Žemė - yra Saulės ir Mėnulio dukra.

Svarbiausios lietuvių dievybės buvo: ugnis, miškai ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus. Ugnis minima tarp „svarbiausių dievybių“. Ugnis, ypač negęstanti ar amžinoji ugnis, deganti „dievų garbei“, be didesnės abejonės, buvo žmonių ir dievų „susitikimo vieta“.

Šventvietės, kuriose žyniai kurstė amžinąją ugnį, tapdavo stipriais religiniais centrais (Vilniaus, Nevėžio, Rikojoto, galbūt ir Birutės kalno šventvietės). Amžinosios ugnies palaikymas reikalavo ne tik gana didelės žynių grupės, bet ir toje grupėje egzistuojančios hierarchijos.

Laidojimo papročiai

Pirmųjų Lietuvos gyventojų laidojimo papročiai dėl duomenų stygiaus menkai pažįstami. Atrodo, kad primykščiams medžiotojams ir žvejams nerūpėjo įsirengti kapines. Savo mirusiuosius jie laidojo atskirai po vieną, ten, kur gyveno, gal net tame pačiame būste. Kadangi kretuoniškiai laidoti su įkapėmis, tiesa, negausiomis, tai galima manyti, kad jau to meto žmonių sąmonėje būta vaizdinių apie tolimesnį mirusiojo gyvenimą.

Vėliau mirusieji buvo laidojami dvejopai: vienur jie paguldyti kape ištiesti, kitur taip suriesti, kad sulenktos kojos siekdavo juosmenį, krūtinę. Mirusieji (ne visi) aprūpinti titnaginiais dirbiniais - įkapėmis.

Žalvario amžiaus epochoje įsigalėjo mirusiųjų deginimas. Be to, prasidėjo pilkapių pylimo era. Supiltuose iš smėlio, molio, akmenų pilkapiuose būdavo užkasami tik iš apeiginio laužo išrinkti sudegintojo kauliukai.

Dar vėliau, geležies amžiaus epochoje, žmonės kapinynus įrengdavo gražiose vietose, beveik visada kalvelėse, netoli gyvenviečių, upių ar ežerų kaimynystėje. Šios epochos pradžioje Lietuvos gyventojai buvo atsisakę papročio krauti laužus ir juose deginti mirusiuosius.

Laima - likimo deivė

Laima - gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė. Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Gimus vaikui, Laimai aukodavo vistą, kuri turėdavo būti užmušta su samčiu.

Laimos simbolis

Aprašyta apeiginė puota pirtyje tuoj po gimdymo ar maudymosi prieš gimdymą, vadinama pirtizas. Apeigas tvarkė šeimos močiutė. Pirtizo rituale dalyvaudavo tik moterys. Gimdyvė turi atsidėkoti deivei.

Apibendrinant, lietuvių mitologija turtinga įvairių būtybių ir dievybių, kurios siejamos su turtais, gerove ir likimu. Nuo dinamiškojo Aitvaro iki likimo deivės Laimos, šie mitiniai personažai atspindi senovės lietuvių pasaulėžiūrą ir tikėjimą.

Pagrindinės lietuvių mitologijos dievybės susijusios su turtais ir gerove

tags: #lietuviu #mitine #butybe #turto #saugotojas