Lietuviškos sodybos ateities perspektyvos

Lietuvoje žemės ūkis yra vienas iš seniausių verslų. Jau vidurio neolito laikotarpiu baltų protėviai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, kiek vėliau - arklius, sėjo kanapes, soras, kviečiukus, šerytes, dar vėliau - miežius ir ankštinius augalus. Tautos istorijoje kaimas užėmė ir ateityje užims svarbią vietą ekonomikos, kultūros ir gamtosaugos srityse.

Lietuvos žemės ūkio istorija

Lietuvos valstiečių gyvenimas visais laikais buvo sunkus - 200 metų trukusių kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais našta gulė ant jų pečių. Be to, kraštą itin nuniokojo 17 a. vidurio LDK karai su Švedija ir labiausiai - su Rusija. Dėl jų, bado ir maro žuvo beveik pusė gyventojų. Atkuriamas ūkis dar kartą labai nukentėjo per Šiaurės karą (1700-1721) ir 1709 -1711 metų marą. Žemės ūkio krizė truko dešimtmečius, ūkis pradėjo atsigauti ir pasiekė 17 a. 1-sios pusės lygį tik 18 a. 2-joje pusėje. Teigiamų poslinkių suteikė ir baudžiavos panaikinimas. XX a. įvykę du pasauliniai karai vėl nualino beatsigaunantį žemės ūkį, ir vėl labiausiai nukentėjo valstiečiai. Nuo 1916 m. pradžios iki 1918 kovo 31-sios į Vokietiją buvo išvežta ~50 500 arklių, 28 428 t gyvulių mėsos, ~29 600 paukščių. Dėl karo veiksmų sudegė 1 200 kaimų (14 270 sodybų), 2 000 vienkiemių, 270 dvarų, iš viso - 57 080 trobesių.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, keitėsi politinė, ekonominė ir socialinė padėtis, pertvarkytas žemės ūkis, kuriuo labiausiai rėmėsi LR ekonomika. Buvo atlikta greita ir efektyvi žemės reforma. Kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, nes rėžinė žemės dirbimo sistema naujomis sąlygomis netiko. Prieš prasidedant dvarų dalijimui norą gauti žemės pareiškė apie 95 000 bežemių ir mažažemių. Reformos metu jos gavo daugiau nei 65 000. Apie 12 000 žemės sklypų išdalyta kaimo amatininkams, miestelėnams ir žvejams. Sukurta 159 100 vienkiemių, užimančių 1,66 mln ha žemės: vidutinis ūkio plotas - 10,4 ha. Neišskirstytos į vienkiemius žemės liko apie 330 000 ha. Reforma apėmė apie 60 proc. Lietuvos ploto ir iki 1940 m. nebuvo baigta.

Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1939 m. buvo (tūkst. ha) : ž.ū naudmenų - 4 430, iš jų ariamos žemės - 3 070 (pasėlių - 2 591, pūdymų ir dirvonų - 479), pievų - 790, ganyklų - 526, sodų - 44. Žemės ūkio produktai ir gaminiai 1919-1940m. sudarė apie 90 proc. viso Lietuvos eksporto. Daugiausia ž.ū. produkcijos buvo eksportuojama į D. Britaniją ir Vokietiją (70-80 proc. viso eksporto). Buvo sausinamos žemės, naikinami servitutai, pradėta taikyti nuo 6 iki 10 laukų sėjomaina, patobulinta mokesčių sistema, Akademijoje ir mokyklose pradėti ruošti ž. ū. specialistai pasiekė puikių rezultatų. 1919-1939 m., t.y. per 20 nepriklausomybės metų, ž. ū. produkcijos gamyba kasmet didėjo vidutiniškai 3,5-4 proc. 20 a. 4-jame dešimtmetyje buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų, jame dirbo daugiau kaip ¾ savarankiškų darbuotojų.

1940 m. sovietinė okupacija sunaikino į rinką orientuotą Lietuvos žemės ūkio struktūrą, pakeitė žemėvaldą ir pradėjo diegti sovietinę ž. ū. struktūrą. 1941 m. birželį prasidėjo masinis ūkininkų (daugiausia stambiųjų) šeimų trėmimas iš Lietuvos. Buvo ištremta per 3,5 tūkst. sumaniausių ir tvarkingiausių ūkininkų. Prasidėjęs karas sutrikdė Lietuvos ž. ū. kolektyvizaciją, tačiau vokiečių okupacija Lietuvai irgi nedavė nieko gero. Iki 1944 m. iš Vokietijos buvo atgabenta 16 301 vokiečių kolonistų šeimų, iš kurių - 4 300 įsikūrė kaime ir gavo 74 445 ha žemės. Jiems buvo sumažintos pyliavos, pradėtos teikti kitos lengvatos.

1941-1944 m. birželio 7 d. Lietuvoje buvo pristatyta natūrinių duoklių: duoninių javų - 392 428 t, pašarinių grūdų - 20 205 t, ankštinių javų - 40 897 t, bulvių - 470 595 t, šieno - 90 910 t, linų pluošto - 8131 t, sėmenų - 20 743 t, vilnos - 922 t, pieno - 532 832 t, mėsos - 160 890 (kiaulių ir raguočių), paukščių - 15,2 mln., kiaušinių - 90,7 mln. vnt. Už pristatytas duokles okupantai mokėjo simbolines kainas, t.y., 10-15 kartų žemesnes, negu panašių produktų kaina tuometinėje rinkoje kaimo vietovėse. Lietuvos valstiečiai neskubėjo duoti duoklės. Už nepaklusnumą valstiečiai buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir represuojami. Traukdamiesi vokiečių kareiviai naikino pramonės įmones, mokslo įstaigas, valstiečių namus. Karo metais buvo sunaikinta per 47 830 valstiečių gyvenamųjų namų ir kt.

1944 m. II-joje pusėje SSRS vėl okupavus Lietuvą buvo tęsiama 1940-1941 m. pradėta žemės reforma. Privataus ūkio dydis buvo apribotas iki 20 ha, o aktyviai rėmusiems Vokietijos okupacinę valdžią - iki 5 ha. Buvo konfiskuojami trobesiai, gyvuliai, inventorius, įvestos prievolės. Jau 1947 m. prasidėjo ekonomiškai stipresnių ūkių griovimas, kaimas rengiamas masinei prievartai - kolektyvizacijai. Tarp ūkių buvo išskirta vadinamųjų buožių ūkių kategorija, kuriai buvo taikoma iki 20 kartų didesnis mokestis negu vidutiniškai Lietuvoje. 1948 m. daliai didesnes pajamas duodančių ūkių mokestis buvo dar padvigubintas. Buožių kategorijai priskirti ūkiai nepajėgė sumokėti paskirtų mokesčių, taigi, savininkai buvo represuojami. Valstybinės įmonės ir kolūkiai buvo steigiami naudojant ne tik ekonominį, bet ir fizinį smurtą (vien 1948 m. gegužės mėn. - 1949 m. iš Lietuvos ištremta per 70 000 žmonių, 98,3 proc. iš jų - ūkininkai ir jų šeimų nariai).

1949-1950 m. aprašytas 80 000 žemės mokesčio skolininkų turtas, todėl labai sumažėjo ž. ū. gamyba. 1953 m. baigus kolektyvizaciją, javų derlius siekė 0,47 t ha-1 (3 kartus mažesnis negu iki Antrojo pasaulinio karo). Dėl mažo derlingumo, griežtų pardavimo prievolių, mažų supirkimo kainų dauguma kolūkių neturėjo kuo atsiskaityti už darbą. Nuo 1953 m. kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse pradėta gyvenamųjų namų statyba. Stambinant ūkius daugelis kaimų buvo paskelbti neperspektyviomis gyvenvietėmis, o jų gyventojams tekdavo namą kelti į centrinę. Nuo 1967 m. gyventojus pradėta masiškai keldinti iš vienkiemių. Tuo laikotarpiu panaikinta: 1830 ir 1969 m. - 3 610, 1971-1975 m. - 20 880 vienkiemių. 1966-1980 m. kasmet žemės ūkį palikdavo 24 000-25 000 žmonių, apie 75 proc. jų - darbingi. Nepaisant didelių kapitalinių įdėjimų, tik 1959-1960 m. ž. ū. gamyba ėmė augti ir grįžti į prieškario lygį.

1965-1970 m. buvo imtasi priemonių ž. ū. padėčiai gerinti: padidintos ž. ū. produkcijos supirkimo kainos, nurašytos ūkių skolos. Vyko intensyvūs melioravimo darbai (iki 1969 m. pabaigos drenažu nusausinta apie 1 mln. ha žemių), naudota daug mineralinių trąšų (1969 m. 1 ha ariamosios žemės teko apie 500 kg mineralinių trąšų) dideli pesticidų kiekiai. 1969 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui buvo pagaminta 792 kg pieno, 118 kg mėsos, pagerėjo darbo užmokestis (4,6 rub. už darbo dieną). Nacionalinės pajamos iš ž. ū. siekė 37 proc. visų pajamų. Nors į kolūkius buvo daug investuojama, didesnę dalį davė gyventojų asmeniniai pagalbiniai ūkiai. 1970 m. juose buvo 46 proc. visų karvių, 34 proc. kiaulių ir 25 proc. avių. Daugiausia ž. ū. produkcijos Lietuva gamino 1985-1990 metais. Kasmet buvo gaunama 2,7 t/ha grūdų, 14,5 t/ha bulvių. Apie 80 proc. augalininkystės produkcijos buvo sušeriama gyvuliams. 1990 m. Lietuvoje buvo 2 321 000 galvijų, 842 000 karvių, 2 435 000 kiaulių. 1990 m. žemės ūkio sektoriuje buvo naudojama daugiau kaip 50 000 traktorių, 12 000 javų kombainų, sunaudojama 22 proc. elektros energijos. Iki 1990 m. buvo nusausinta 2,6 mln.

Nors žemės ūkiui buvo skirta apie 25 proc. visų kapitalinių įdėjimų, jis gerokai atsiliko nuo ekonomiškai stiprių Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių. Prasti tvartai, neracionalus trąšų ir pesticidų naudojimas ir ūkiškumo stoka sukėlė daugybę ekologinių problemų. Visuotinė melioracija sudarkė kraštovaizdį ir sutrikdė ekologinę pusiausvyrą, pakeitė dvasingą daugelio žmonių požiūrį į gamtą, meilę žemei. 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, svarbiausi žemės ūkio politikos tikslai buvo: įvykdyti žemės reformą, privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, sukurti naują kainų ir pajamų palaikymo sistemą. 1991 m. priimti Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Žemės reformos, Žemės ūkio bendrovių ir kt. įstatymai. Vadovaujantis šiais įstatymais žemės ūkis pertvarkytas ir privatizuotas dviem būdais: žemė ir išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas savininkams arba jų įpėdiniams (restitucija), bendru darbu sukurtas turtas privatizuotas jį sukūrusių asmenų.

Iki 2008 m. liepos 1 d. gauta 714 tūkst. piliečių prašymų kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4 mln. ha žemės. Patenkinti 675 tūkst. piliečių prašymai - jiems grąžinta 3,9 mln. ha žemės, o tai sudaro 97,2 proc. prašymuose nurodyto ploto. Iš viso nuosavybės teisės šalyje dar neatkurtos 39 tūkst. pretendentų į 112 tūkst. ha žemės. Taigi, baigiama labai komplikuota, biurokratizuota ir užsitęsusi žemės reforma. Lyginant su ES šalimis, Lietuvoje vyrauja smulkesni ūkiai. Jie nebuvo dideli ir per visą praėjusį šimtmetį. Štai 1939 m. Lietuvoje buvo 358, 4 tūkst. ūkininkų, kurie dirbo 4507 tūkst. ha žemės. Vidutinis žemės sklypo plotas tada buvo 12,7 ha. 2005 metais Lietuvoje buvo 85, 9 tūkst. ūkininkų, kurie dirbo 104, 8 tūkst.

Dabartinė situacija ir iššūkiai

Lietuva, ypač jos kaimas, patyrė daugybę sunkių išbandymų. Dabartis irgi nėra rožėmis klota. Užsitęsusi, komplikuota žemės reforma, stipriai pabrangę energetiniai resursai, žemės ūkio technika, ypač trąšos didina produkcijos savikainą. Nerimą kelia perdirbėjų ir prekybininkų gobšumas ir savivalė.

Nepakankamai apgalvotai vykdant žemės ūkio reformą, mažėjant mokiajai paklausai ir silpnėjant ekonominiams ryšiams su po SSRS suirimo susikūrusiomis NVS šalimis, ž. ū. gamyba labai sumažėjo. Per žemės reformą privatizavus buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, susiformavo naujojo tipo ūkiai: ūkininkų ūkiai, ž. ū. bendrovės ir kitos ž. ū. įmonės, gyventojų sodybiniai ūkiai (po 2-3 ha žemės). 2005 m. buvo 85 900 ūkininkų ūkių, 543 ž. ū. Nepaisant nuosmukio, Lietuvos žemės ūkis gana greitai atkūrė žemės ūkio produkcijos gamybą. Dabar didžiausia problema - kaip ją rentabiliai išauginti ir pelningai parduoti. Pastaraisiais metais brangstant energetiniams resursams, trąšoms ir darbo jėgai, jei ne valstybės dotacija ir ES struktūriniai fondai, beveik visų rūšių ž. ū. produkcijos gamyba būtų nuostolinga.

Nepasiteisino kai kurių buvusių funkcionierių ir žurnalistų pranašavimai, kad sugriovus kolūkius Lietuvą ištiks badas ir kitos bėdos. To neatsitiko. Deja, nors parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių maisto produktų, daugelio šalies gyventojų viltis ir tikėjimas, kad per 18 metų nuo Atgimimo gyvenimas ženkliai pagerės, nepasiteisino. Tai nulėmė neišvengiami perėjimo iš vienos santvarkos į kitą dėsningumai ir daug pertvarkos klaidų, kurias išgyvena visos postkomunistinės šalys. Gaila, kad sovietmečiu didžiulės lėšos ir materialiniai resursai buvo panaudoti laukų stambinimui ir mažesnių kaimų bei vienkiemių naikinimui. Kolektyvizacijos laikais buvo sugriautas tradicinis Lietuvos kaimas ir kaimo bendruomenės gyvenimo bei darbo santykiai. Daugelis žemdirbių įprato dirbti pagal komandą, išlepo ir atprato galvoti bei planuoti, kaip savarankiškai ir racionaliai tvarkytis. Todėl nenuostabu, jog atkūrus Nepriklausomybę nemaža dalis žemdirbių pasimetė „lyg tos avys, - pasak K. Sajos, - nutrūkusios nuo lenciūgo: eina tuo pačiu ratu kaip ir buvę pririštos“.

Neabejoju, jog jei viską pradėtume iš naujo, daug ką darytume kitaip, ir rezultatai būtų geresni. Manau, kad daugelis pritars, jog didžiausia klaida buvo žemės paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių. Jei būtų buvę apsiribota tik vaikais, žemės reforma būtų buvusi jau seniai baigta ir ne tokia skausminga, o ūkiai - kur kas stambesni, jų žemė neišmėtyta mažais sklypeliais. Antroji klaida - leidimas persikelti žemę.Trečioji klaida - staigus gamybinių, ypač mechanizacijos, centrų išskaidymas ir išdraskymas. Mechaninės dirbtuvės turėjo tapti seniūnijų ar net didesnių gyvenviečių žemės ūkio paslaugų įmonėmis ar kooperatyvais. Tokią viziją susidariau stebėdamas Švedijos kooperatinių ar privačių ž.ū. paslaugų įmonių veiklą. Toje šalyje maždaug kas 30 km išsidėsčiusios įmonės gana sėkmingai ir pelningai padeda ūkininkams. Ten kiekvieną pavasarį peržiūrimi diferencijuotieji darbų įkainiai, ūkininkai gali nuomotis tik techniką ir nesamdyti jos specialisto (traktorininko, kombaininko). Jei samdoma laisvadieniais ar po darbo valandų, mokama pigiau ir t.t. Tokiose ž.ū. paslaugų įmonėse nuolatinių darbuotojų nedaug. Darbymečiu pasitelkiami sezoniniai mechanizatoriai, netgi pensininkai, vyksta sveika konkurencija. Ar nebuvo galima kažką panašaus padaryti Lietuvoje?

Ž.ū. paslaugų įmonių nebuvimas ir dabar daugeliui smulkiųjų Lietuvos ūkininkų ir „trihektarininkų“ yra pražūtingas. Jie pigiai parduoda žemę vertelgoms, geriausiu atveju pinigus pravalgo ir vėl dairosi į valstybę pašalpos. Daugelio šalių pavyzdžiu smulkieji ūkiai šalyje galėtų būti ekologiškų maisto produktų gamintojai, mažintų bedarbystę kaime, apsirūpintų savais maisto produktais, išsaugotų kraštovaizdį bei prisidurtų lėšų prie kitų darbinių pajamų ir pensijos. Didėjanti ūkių diferenciacija, pasiekusi modernios Lietuvos laikams nematytą mastą. Per lėtai besiplėtojantis kooperatinis judėjimas pas mus įgavo „išvirkščiosios kooperacijos“ bruožus. Šias ir daugelį kitų neišvardintų blogybių sukelia dogmatiškas ES reglamentų taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, savam ar svetimam kapitalui parsidavusių atsakingų valstybės pareigūnų veiksmai, nacionalinę savigarbą praradusių ekspertų „patarimai“ bei neracionali kai kurių „žemdirbių“ vadovų pozicija, pažeidžianti gyvybinius Lietuvos kaimo, ypač ūkininkų šeimų ūkių plėtotės interesus. Visa tai skaldo tautą, mažina kaimo gyvybingumą.

Dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mena, kaip atrodė skaitlingi mūsų vandens telkiniai ir upeliai prieš 50-70 metų. Tyrą ir švarų jų vandenį nebijodami susirgti gerdavo ne tik šienpjoviai, bet ir naudojo maisto ruošimui dauguma kaimo gyventojų. Pavasarį patvinusiuose upeliuose ir ežeruose knibždėjo daugybė neršiančių žuvų ir kitokių naudingų gyvūnų. Jau ir tada mūsų žemdirbiai aktyviai plėtojo gyvulininkystę. Dėl kolektyvizacijos, intensyvios melioracijos ir chemizacijos beveik nebeliko neužterštų upelių ir ežerų, o dažną vasarą vandenys taip „sužydi“, jog net baisu įbristi, ką jau bekalbėti apie ten klestėjusią vandenų gyvūniją. Ypač daug gamtinės aplinkos degradavimui įtakos turėjo gyvulininkystės fermų koncentracija.

Sodybų kainos ir paklausa

Pandemija stipriai paveikė sodybų pirkimus. Artėjant vasarai sodybų paklausa stipriai padidėja: „Sodybų pardavimai tiesiogiai susiję su gerais orais ir ateinančia vasara. Taip pat jaučiamas ir pasiūlos padidėjimas prasidedant geresniems orams“. Gruodis-vasaris nėra sodybų pirkimo laikas, ypač jei yra sniego: „Daugelio dalykų žiemą galima nepastebėti: ar drėgna vietovė, ar lygus reljefas, koks privažiavimas. O pirkėjai jau yra pakankamai išprusę, taigi žiemą sodybų pirkimai praktiškai nevyksta. Nebent perkamos sodybos, kuriose galima iš karto gyventi“.

Covid-19 ir su juo susiję ribojimai turėjo didelį poveikį sodybų užmiestyje pirkimui. „Dėl pandemijos padidėjo pirkimų skaičius ir pakilo sodybų kainos. Labai ryški tendencija, kad pirkėjai perka sodybas poilsiui, bet su galimybe ateityje ten gyventi nuolat, manau, tai - pandemijos įtaka“. Jei anksčiau sodybas pirkdavo bet kur, netgi be privažiavimo, tai dabar geras privažiavimas - labai aktualu: „Netgi jei yra privažiavimas žvyruotu keliu, iš pirkėjų sulaukiu komentarų, kad nusibodo važiuoti žvyrkeliu“. Taip pat visi sodybose nori komforto: didelis privalumas, jei name jau įvestas vanduo ir kanalizacija. Už tai žmonės gali ir daugiau sumokėti. Dėl koronaviruso atsirado didesnis poreikis turėti savą kiemą, kuriame galima bet kada išeiti į lauką: „Viena vertus, didesnis nuosavo kiemo poreikis, iš kitos pusės - tam įtakos turi ir nuotolinis darbas. Nemaža dalis sodybų užmiestyje pirkėjų yra būtent tie, kuriems nereikia važiuoti į biurą, o turi galimybę dirbti iš bet kurio Lietuvos ar pasaulio kampelio“.

Dėl šių priežasčių pandemija turėjo teigiamą įtaką sodybų pirkimui. Iki 30 proc. pirkėjų sodybas perka būtent verslui: „Reikėtų išskirti, kad sodybos perkamos tiek sau, tiek investicijai ar verslui vystyti“. Ir nors šis pavasaris, palyginti su praeitų metų pavasariu, yra ramesnis pandemijos atžvilgiu, rinka išliko aktyvi: „Didelių pasikeitimų nematyti. Pirkėjų lūkesčiai ir norai drastiškai nepasikeitė“. Šiemet sodybų pardavimai dar tik įsibėgėja, nes pavasaris tik prasideda. Pernai, palyginti su šiais metais, buvo didesnė pasiūla ir, sakyčiau, mažesnės sodybų kainos.

Karas Ukrainoje neigiamai paveikė visą NT rinką. Pernai COVID-19 pandemija stipriai padidino sodybų pirkimą. Tačiau, kai pandemija tik prasidėjo, NT rinka kelias savaites buvo sustojusi. Taip pat nutiko ir prasidėjus karui: kelias savaites ir pirkėjai, ir pardavėjai laukė, kas bus, susidomėjimas NT objektais buvo sumažėjęs. „Viso NT turto, tame tarpe ir sodybų, pardavimą karas pristabdė kelioms savaitėms. Dabar NT rinka jau atsigauna - karą ukrainiečiai laimi, be to, labai didelė infliacija, kai neverta laikyti pinigų. O sodybų pirkimą papildomai pradeda veikti ir pavasaris, kai žmonės tradiciškai nori pabėgti iš miesto“.

Karas Ukrainoje tik dar labiau paskatino tuos, kurie dar svarstė arba keletą metų galvojo, bet nesiryžo pirkti. „Po karo pradžios mano klientas pasakė: „Žinai, Ligitai, mano svajonė turėti sodybą, žvejoti ir leisti laiką su šeima gamtoje. Pagalvojau, o kada, jei ne dabar? Perku.““.

Šiemet kainos, lyginant su pernai metais, nekilo. Tačiau lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu, sodybų kainos pakilo apie 20-30 proc. Kainos - labai įvairios ir priklauso nuo sodybos būklės. Nuo 20 tūkst. eurų už labai prastos būklės, o nuo 120 tūkst. eurų ir daugiau už renovuotas, pritaikytas visus metus gyventi sodybas. Sodybų kainos labai svyruoja, kadangi kažkas ieško senos, autentiškos sodybos vienkiemyje, kitam prioritetas - didelis sklypas, ežero pakrantė ir dar ne bet koks, o kuriame galės plaukioti vandens motociklu ar kateriu. „Nusakyti kainos vienareikšmiškai negaliu, viskas priklauso nuo vietos, stovio, infrastruktūros ir t.t. Sodyba gali kainuoti ir 30 tūkst. eurų, bet ieškantys prabangos ir komforto sutinka mokėti ir pusę milijono. Nors pirmas kelias savaites po karo pradžios rinkoje buvo sustojimas, natūralu, dalis pirkėjų išsigando, buvo daug neatsakytų klausimų, tai šiandien viskas grįžo į savo vėžes“.

Kainų kritimo artimoje ateityje esą dar nebus. Kainos dar kils, nes vyrauja labai didelė infliacija ir mažėja sodybų pasiūla. „Nematau jokių ženklų, negaliu pasakyti ir priežasčių, kodėl kainos turėtų mažėti. Sodybų poreikis išlieka didelis, statybinių medžiagų brangimas akivaizdus, sklypų kainos per paskutinius metus padidėjo kai kur ir 50 proc.“.

Ateities perspektyvos

Būtina sudaryti palankesnes sąlygas smulkiems ūkiams, kooperacijai, išsaugoti ir praturtinti kraštovaizdį, padidinti kaimo gyventojų užimtumą. Bent 1/3 žemės ūkio naudmenų turėtų sudaryti ekologinė ir kurortinė žemdirbystė. Todėl labai svarbu pertvarkyti žemės ūkio mokslus. Racionaliausia būtų įkurti biudžetinį Agroekologijos institutą.

Sambūris „Tėvynės žemė“ siūlo atsisakyti ydingos nuostatos, kuria remiantis atskiriems ūkių tipams leidžiamas privačios nuosavybės teise turimos žemės maksimalus ploto dydis: ūkininkų ūkiams - 150 ha, ž. ū. bendrovėms - 2 000 ha, o kooperatinėms bendrovėms - 1 000 ha.

tags: #lietuviskos #sodybos #ateitis