Nors istoriniuose šaltiniuose jau 1596 m. minimas Lentvoriškių dvaras, su dabartiniu miestelio simboliu jo nereikia painioti. Lentvario dvaras minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XVII amžiaus, tačiau išgarsėjo tik XIX a. pabaigoje, valdomas grafų Tiškevičių, kurie pastatydino naują rūmų ansamblį bei ėmė kurti miestelį.
Šioks toks judėjimas nedideliame miestelyje prasidėjo tik tada, kai caras 1861-1862 m. geležinkeliu sujungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Atšakoje į Virbalį atsidūręs Lentvaris tapo aukščiausios klasės stotele su prabangiais apartamentais carui. Miestelyje pradėjo vystytis pramonė, 1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas, kurio darbuotojai išreikšdami savo nepasitenkinimą begaliniu išnaudojimu surengė vieną pirmųjų streikų Lietuvoje. Lentvario fabrikai XX a. pradžioje gamino dildes ir kitus metalo dirbinius, veikė dvi kalkių degyklos.
Ir bažnyčia Lentvaryje pastatyta pirmiausia Tiškevičių rūpesčiu. Kai nutiesus geležinkelį miestelyje ėmė gausėti gyventojų, Vladislovas Tiškevičius kreipėsi į Vilniaus konsistoriją bei pasaulietinę valdžią, prašydamas leidimo pastatyti čia kuklią bažnytėlę, tačiau iš pradžių buvo leista įkurti tik dvaro namų koplyčią. 1905 m. pradžioje pakartotinas grafo ir lentvariečių prašymas buvo patenkintas. Bijodami, kad sprendimas nebūtų atšauktas, žmonės per dešimt dienų surentė laikiną medinį baraką, kurį skubiai pašventino tuometinis Vilniaus vyskupas, o kitais metais buvo įkurta parapija.
Netrukus Tiškevičiai paskyrė žemės sklypą naujos mūrinės bažnyčios statybai. Šventovės projektas buvo užsakytas milaniečiui architektui Orsino Bondži. Fundatoriaus pageidavimu, pavyzdžiu Lentvario šventovei buvo pasirinkta Milano Santa Maria delle Grazie bažnyčia, o apskritai pastatas turėjo priminti viduramžių Lombardijos architektūrą, kuria Tiškevičius ypač žavėjosi. 1911 metais buvo padėtas kertinis akmuo ir pašventinti bažnyčios pamatai. Statybai reikalingas plytas ir vidaus įrangą nupirko fundatoriai - grafienė tam tikslui netgi paaukojo savo papuošalus. Kitas trūkstamas lėšas rinko parapijos komitetas, rengęs labdaringus spektaklius, loterijas ir balius.
Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sustabdė statybos darbus. Vokiečių armija nusavino beveik visas sukauptas statybines medžiagas, be to, nebaigti statyti mūrai buvo apšaudyti ir gerokai nukentėjo. Po karo statybos darbai atnaujinti, tačiau vyko labai iš lėto dėl nuolatinio lėšų trūkumo. Fundatorių finansinė padėtis tuo metu buvo gana pašlijusi, todėl bandyta įvairiausiais būdais rinkti aukas iš organizacijų bei privačių rėmėjų. 1926-aisiais metais pagrindiniai statybos darbai buvo baigti, tad ruoštasi bažnyčios pašventinimui, nors jos vidaus iki galo įrengti nespėta.
Laikiname didžiajame altoriuje pastatyta Gerojo Ganytojo skulptūra, kiek anksčiau fundatoriaus pargabenta iš Milano, o prieš pat iškilmes tame pačiame altoriuje pakabintas ir didelis Nukryžiuotasis, kurį iš Vatikano atsiuntė popiežius Pijus XI, bičiuliavęsis su Tiškevičium nuo tų laikų, kai dar kaip ankstesnio popiežiaus nuncijus lankėsi Lenkijoje ir Lietuvoje. Baigiamieji bažnyčios statybos darbai, kuriems vadovavo žymus to meto Vilniaus architektas Stefanas Narembskis, truko iki pat Antrojo pasaulinio karo ir nenutrūko netgi per karą.
Prieš pat karą prie bažnyčios pristatyta Tiškevičių laidojimo koplyčia, vėliau imtasi šventovės vidaus puošybos ir įrangos. Tuo sunkiu laiku didžiausios iniciatyvos ėmėsi bažnyčios klebonas kun. Kazimieras Kulakas, užsakęs bažnyčios vidaus puošybos projektą dailininkui Jurgiui Hopenui, kuris jį įgyvendino kartu su lietuvių firmoje „Statyba” dirbusiais savo mokiniais. Karo metais statybos bendrovėms buvo draudžiama atlikinėti tokio pobūdžio užsakymus, tad darbai vyko nelegaliai. Viena vertus, juos skatino klebono rūpinimasis darbo netekusiais dailininkais, kuriems, pats rizikuodamas, padėjo išgyventi, Kita vertus, tiek menininkai, tiek jų darbo rėmėjai matė platesnę bažnyčios kūrimo prasmę.
Visas sudėtingas ir labai originalus bažnyčios dekoras, atliktas Lietuvoje reta sgrafito technika, buvo sukurtas pagal gerai apgalvotą programą, išreiškiančią amžiną žmonijos taikos ir meilės troškimą. Šventovės sienas uždengusios tapytos kryžiaus kelio stotys, šventųjų atvaizdai ir krikščioniškieji simboliai kvietė pasirinkti Kristaus kelią, vedantį į tikrąją taiką ir amžinąją šviesą. Neatsitiktinai tuo metu įrengti ir šoniniai altoriai, skirti šv. Pranciškui Asyžiečio ir Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos garbei, o šventoriuje sumūryta Marijos - Taikos karalienės koplyčia. 1943-iųjų metų pavasarį bažnyčios vidaus tapybą tyliai ir be didelių iškilmių pašventino Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, savo parama daug prisidėjęs prie jos sukūrimo. Galutinė bažnyčios konsekracija įvyko 1955-aisiais.
XX amžiuje, Lietuvai keliaujant iš rankų į rankas, nebuvo aplenktas ir Lentvaris. Tarpukariu miestelis priklausė lenkiškam Vilniaus kraštui, nuo 1925 m. veikė laikina koncentracijos stovykla. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lentvaryje pabuvojo ir raudonarmiečiai, ir lietuvių sukilėliai, ir vokiečiai, nesėkmingai bandė įsibrauti lenkų Armijos Krajovos kariai, kol tašką padėjo plačiosios Tėvynės kovotojai. Sovietų okupacijos metu Lentvaryje apsistojo 466-oji zenitinė raketinė brigada (k/d 36839), geležinkelio brigados bazė (k/d 01348).
Lentvario dvaras
Dar prieš nepilnus du šimtus metų Landworowo kaime (senas Lentvario pavadinimas) buvo tik 14 trobų. Tačiau kaip tik tuo metu kūrėsi dabartinio dvaro užuomazgos. Kas buvo pirmasis jo savininkas niekas nežino, tačiau didžiausias indėlis dvaro suklestėjimui buvo įneštas valdant garsiai Tiškevičių giminei. Net pats Lentvario ežeras pasikeitė, į jį iškastu kanalu buvo nuleistas Galvės ežero vanduo. XIX-XX a. sandūroje dvaras buvo restauruojamas ir įgavo dabartines formas, bet džiaugsmas truko neilgai. Pirmasis pasaulinis karas į dvarą atvedė rusų karius, kurie jį be gailesčio nuniokojo. Vertingus daiktus Vladislovas Tiškevičius išsivežė į Rusiją, bet ten jie pradingo.
Karui pasibaigus rūmų niekas neatstatinėjo. II-ojo pasaulinio karo metu dvaras vėl tapo kareivinėmis ir buvo niokojamas toliau. 1945 m. dvaras atiteko Lentvario kilimų fabrikui, o buvusiuose grafų rūmuose 1957 m. įsikūrė fabriko administracija. Jam daugiausia žalos buvo padaryta 1957 metais, kai restauruojant buvo sunaikinta nemenka dalis vertingųjų architektūrinių savybių. Tuo metu ant pagrindinio tūrio buvo užstatytas trečias aukštas, perplanuotos vidaus patalpos.
Buvo panaikinta pagrindinė laiptinė, įrengiant vieną - tarpinę perdangą dviejų aukštų vestibiulio patalpoje, o kitą perdangą - vietoj pagrindinės laiptinės erdvės, išardant pertvarą tarp salės ir vestibiulio antrajame aukšte. Taip šiame aukšte atsirado naujas išplanavimas ir visiškai buvo sunaikinta vidaus apdaila.
Sovietmečiu - naikinanti rekonstrukcija. Lentvario dvaras - tai neogotikinio stiliaus trijų aukštų pastatas su rūsiu ir mansarda. O dabartinis pastatas perstatytas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Nuo 1850 m. iki 1939 m. Lentvario apylinkės ir dvaras priklausė grafams Tiškevičiams, kurie 1855-1865 m. pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus. Šalia rūmų esanti parko sistema suprojektuota apie 1898 m. pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą.
Lentvario dvaro sodyba 2008-aisiais įregistruota Kultūros vertybių registre ir yra valstybės saugomas objektas.
2007 metais dvarą įsigijęs verslininkas ketino jame apsigyventi, tačiau pašlijus verslo reikalams juo nebesirūpino. 2016 m. antstolių skelbtose L. Pinkevičiaus varžytynėse nepavyko parduoti Lentvario dvaro. L. Pinkevičius Lentvario dvarą įsigijo 2007 m. Tuomet jis žiniasklaidai teigė dvaro ansamblį planuojantis paversti visuomenei prieinama poilsio, pramogų ir turizmo vieta. Ketinta atkurti vandens malūną, kalvę, kavinę, sutvarkyti parką, interjerams grąžinti grafų Tiškevičių laikų vaizdą.
Karų ir sovietmečio nukankinti Lentvario dvaro rūmai, atrodo, gauna šūvį į kaktą. Dar prieš keletą metų bent išoriškai tvarkingi mūrai jau be langų, aplinka sulaukėjusi, parkas praktiškai neprižiūrimas, net sargai su šunimis išsikraustė. Pradėtą rūmų rekonstrukciją primena tik laikinos statybinės tvoros ir visiškai tušti rūmai. Tuštesni už lavoną po skrodimo. Tik rūsyje pavyko rasti žlugusio verslo įrodymą - bankroto administratoriui neperduotus UAB „Ranga IV“ dokumentus.
Dvaro likimas neaiškus. Netikėtai įsižiebusi kibirkštėlė Lentvario simboliui grįžti 100 metų atgal, į savo aukso amžių, užgeso. Stiprybės Laimučiui. Tikiuosi, ši istorija bus dar viena pamoka daugeliui, kad prieš pjaunant reikia 9 kartus pamatuoti.
2016 metų rugpjūčio pabaigoje Lentvario dvarą - maždaug 2 tūkst. kv. m rūmų pastatą ir jam priklausantį 2,5 ha ploto sklypą - U.Kiguolis nusipirko už 540 tūkst. Grafams Tiškevičiams priklausęs anglų neogotikos stiliaus Lentvario dvaras pastatytas XIX amžiuje, pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Édouard'o François André projektą, aplink jį įrengtas didelis parkas. Verslininkui priklauso bendrovė „Elektroniniai sprendimai“, taip pat modelių agentūra „Supermodels“.
Dvaras ir sklypas su nuostabiu parku buvo pardavinėjamas daugiau nei metus, tačiau aukcionai vis neįvykdavo - niekas nesusidomėdavo. Prieš tai Lentvario dvaras priklausė verslininkui Laimučiui Pinkevičiui. SEB bankas pirkiniui suteikė 1,176 mln. eurų paskolą. „Nuo pat įsigijimo darbai prie Lentvario dvaro nebuvo sustoję nė vienai dienai. Daugiau kaip metus truko projekto derinimas su įvairiomis institucijomis. Šiuo metu jau į sklypą atvesta elektra, derinamas bendras su miestu vandens ir kanalizacijos atvedimas. Dvaras kartu su keliais daugiabučiais toje Lentvario zonoje vis dar nėra prijungti prie miesto tinklų.
Pirmieji žingsniai - sėkmingi. Įsigydamas Trakų rajone esantį Lentvario dvarą U.Kiguolis puoselėjo sumanymą jį atgaivinti. Ir jo neišsižadėjo. Tuo pačiu jis vylėsi, kad, pasinaudojus ES investicijomis, bus galima greičiau restauruoti vertingus, paveldosaugai svarbius dvaro rūmus. Jei vizijos nepasikeis, juose vietos pakaks ir muziejui, ir viešbučiui, ir menų inkubatoriaus veiklai.
Paaiškėjo ir tai, kad maždaug metus trukęs parengiamasis darbas nenuėjo veltui. Inžinerinių paslaugų kompanijos „Adem“ parengtas dalies Lentvario dvaro rūmų atnaujinimo projektas nepraslydo pro vertintojų akis. Kultūros ministerija aštuoniems kultūros paveldo objektams paskirstė 2,38 mln. eurų ES struktūrinių fondų investicijų. Jų atiteko ir porai dvarus valdančių bendrovių. Viena jų - U.Kiguolio bendrovė „Lentvario dvaras“, kita - „Galvės investicija“, kuriai priklauso Elektrėnų rajone esantys Abromiškių dvaro sodybos rūmai. Pinigai šio kultūros paveldo valdytojus pasieks pagal finansavimo priemonę „Aktualizuoti viešąjį ir privatų kultūros paveldą“.
Lentvario dvaras ateityje
Dvarą Atvers Lankytojams
„Lentvario dvaro restauravimas - tarsi pilotinis projektas. Jam skirtos ES fondų investicijos siunčia signalą privačiam verslui Lietuvoje, kad atsirado galimybė lengvėliau sutvarkyti kultūros paveldo statinius, tiksliau - dvarus. Dauguma jų yra labai apleisti, ir jiems atkurti reikia didelių investicijų“, - sakė inžinerinių paslaugų kompanijos „Adem“ verslo plėtros direktorius Nerijus Juškaitis.
Jo patirtis liudija, kad darant patalpų atnaujinimo techninius sprendinius nedera tikėtis komercinės naudos. Mat kultūros paveldo objektams yra nustatyti tam tikri reikalavimai, ir verslininkai negali nei griauti to, kas yra jų viduje, nei pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. „Tuo tarpu Lentvario dvaro rūmų išskirtinumas - vidaus patalpoms restauruoti nėra taikoma itin griežtų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų. Todėl kurdami projektinius sprendinius galėjome pasitelkti daugiau išmonės“, - kalbėjo N.Juškaitis.
Lentvario dvaro rūmų projektui skirtas ES struktūrinių fondų finansavimas sudaro 673 tūkst. eurų, o bendra jo vertė siekia 1,5 mln. eurų. Ėmusis darbo, už šiuos pinigus bus sutvarkytas Lentvario dvare bokštas bei įrengtos patalpos muziejui. Tuo pačiu bus pakeisti viso dvaro langai bei durys, restauruotas stogas bei sutvarkyta dalis fasado. Iš viso projekto metu bus atnaujinta apie 200 kv. metrų pastato erdvių. Tačiau tai - tik pirmasis dvaro rūmų atnaujinimo etapas. Skaičiuojama, kad visam dvarui bei greta esančiam parkui atnaujinti prireiks 7-8 mln. eurų investicijų.
Atkurs Parką Ir Teniso Kortus
Pasak U.Kiguolio, nors šiuo metu dvaro rūmai nėra atviri žmonėms, jie vis tiek pamažu tvarkomi. Palikti jų be priežiūros nevalia. Rūmų būklė yra apgailėtina, - stogo danga daug kur suirusi, jos konstrukcijos pažeistos puvinio. Drėgmė nuolat smelkiasi ir į mūrą, ir į pamatus. „Ne šiaip sau kapitalinį atnaujinimą pradedame nuo bokšto. Būtina jį kuo skubiau rekonstruoti, nes jo ir būklė yra kritinė, ir restauruotinų objektų jame yra daugiausia “, - kalbėjo U.Kiguolis.
Pagal projektą bokšto laiptinėse, koridoriuose ir apžvalgos kambariuose numatyta įrengti muziejaus ekspoziciją, susijusią su dvaro istorija bei jo gyventojais. „Turime sukaupę istorinės dvaro medžiagos, tačiau nenorėčiau, kad muziejuje būtų sukabinta paprasta nuotraukų ekspozicija ir istorijos aprašas. Svarbu, kad muziejus būtų patrauklus bet kokio amžiaus lankytojams, todėl jį įrengiant pasitelksime modernias technologijas“, - užsiminė dvaro savininkas. Kadangi yra išlikęs ir istorinis dvaro parko aprašas, žinoma ir tiksli vieta, kur buvo įrengti teniso kortai, juos taip pat planuojama atgaivinti.
„Svarbu, kad dvaras būtų gyvas, kad jį lankytų žmonės. Nepaisant to, gausime ateityje daugiau ES investicijų ar ne, vis tiek jo rekonstrukcija vyks toliau. Kuo greičiau dvaras bus atnaujintas, tuo greičiau jis taps lankytinas, tuo greičiau ir mano investicijos atsipirks“, - kalbėjo U.Kiguolis. Dar nežinia, kiek laiko prireiks visiem dvarui restauruoti, tačiau lankytojų jame bus laukiama jau po pirmojo jo etapo - maždaug po poros metų.
Darbų Pradžia - Rugpjūtį
Anot N.Juškaičio, šiuo metu rengiamasi pasirašyti projekto finansavimo sutartį su Centrine projektų valdymo agentūra. Kitas etapas bus susijęs su konkursu rangovui parinkti. „Ir toliau administruosime bei prižiūrėsime šį projektą. O kadangi lėšų skiriama privačiam investuotojui, jis negali rangovo pasirinkti dvišaliu sutarimu. Todėl turėsime parengti ir konkurso dokumentus. Konkursai paprastai užsitęsia kelis mėnesius, todėl tikimės, kad dvarą atnaujinti bus pradėta rugpjūtį. Ir statybos leidimas, ir visa techninė dokumentacija jau yra parengta“, - sakė N.Juškaitis.
Anot U. „Techninė projekto sąmata - 7 mln. Eur. 2018 m. buvo gauta nedidelė parama - apie 700.000 Eur bokšto ir fasado atnaujinimo darbams“, - teigė U. Kiguolis. Jis numato, kad bokšto ir fasado atnaujinimas bus baigtas 2022 m.
„Žinojau nuo pat pirmos minutės, kai nusipirkau, ką noriu su juo padaryti. Yra parengtas techninis projektas, kurį baigia tvirtinti, ten daug kas numatoma. Ir muziejus, ir viešbutis, įvairios inkubatoriaus dalys, ten atsiras įvairios technologinės įmonės. „Yra padaryti du projektai: tvarkybos ir techninis projektas, pagal kurį bus vykdomi statybos darbai. Jeigu viskas bus gerai, Lentvario dvaro rekonstrukcija turėtų prasidėti kitų metų pavasarį ir iš viso planuojama investuoti apie 7,5 mln.
„Darbai prasidės po finansavimo patvirtinimo - maždaug pavasarį. O įsisavinti lėšas ir pastatyti reikia per trejus metus. Techniniame projekte sąmata yra apie 7,5 mln.
Spręsti, kaip išgelbėti nuo XVI a. pabaigos istorijos šaltiniuose minimą Lentvario dvarą, bus bandoma birželio pradžioje. R. Paliukas teigė, kad į Seimą kvies SEB banko ir valstybės institucijų, atsakingų už panašius kultūros paminklus, atstovus: „Taip, kaip dabar yra, būti negali, nes dar po kelerių metų gali tekti buldozeriais stumdyti dvaro liekanas. Ministras Š. Birutis teigė, kad, jei ir pavyktų Lentvario dvarą perduoti valstybei, toks sprendimas iš esmės nieko nepakeistų, nes vis tiek liktų pagrindinė problema - kur gauti pinigų.
Šių metų biudžete iš viso numatyta tik 1,7 mln. „Deja, paveldas atgal nesugrįš. Kuo mažiau jam skirsime pinigų, tuo daugiau jo prarasime. Dėl to varpais skambiname jau trejus metus, bet biudžete pinigų daugiau neatsiranda. Peržiūrint šių metų biudžetą, esu pasiryžęs Finansų ministerijai įrodinėti, kad gelbėti Lentvario ir kitus dvarus - pirmaeiliai reikalai, bet kaip man pavyks, nežinau“, - kalbėjo Š. Tikėtis paramos paveldosaugos tvarkymui Lietuvoje iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų iki 2021 m. nėra didelės vilties.
Ministras priminė, kad, kai 2010-2013 m. buvo planuojamos europinės lėšos 2014-2020 m., iš beveik 7 mlrd. eurų paveldui buvo teskirta apie 87 mln. „Ši suma patenkina tik gal dešimt procentų Lietuvos paveldo poreikių. Todėl dabar aš matau vienintelę išeitį - ieškoti pinigų mūsų šalies biudžete. Paklausta, ar neištiks Lentvario dvaro katastrofa, jau šešiolika metų KVAD vadovaujanti Diana Varnaitė tikino, kad departamentas daro viską, kad taip neatsitiktų: „Tie mūsų žingsniai - administracinių priemonių panaudojimas, reikalavimų teikimas savininkui. Tačiau L. Pinkevičius į visa tai nereaguoja.
Todėl praėjusių metų spalį, supratę, kad mūsų visos galios jau išnaudotos, kreipėmės į Kultūros ministeriją, kad būtų ieškomi išskirtiniai būdai Lentvario dvarui gelbėti. Jeigu būtų nuspręsta Lentvario dvarą išpirkti valstybės reikmėms, tuomet, pasak D. Kaip teigė D. Šis nuo 1596 metų minimas dvaras ilgą laiką priklausė grafams Tiškevičiams, kurie jį valdė nuo 1820 iki 1939 m. Jie dvarvietėje 1855-1865 m. pastatė iki šių dienų išlikusius anglų neogotikos rūmus. Kiekvienais metais, anot D. Varnaitės, nyksta ir kitas Lietuvos dvarų perlu laikomas Belvederio dvaras. Panemunėje, netoli Jurbarko, esantis XIX a. pradžios unikalus architektūros paminklas, ant kurio sienos pritvirtinta lentelė byloja, jog jis saugomas valstybės, nuo 2005 m. eina iš rankų į rankas. Neprižiūrimas ir akyse nykstantis dvaras šiuo metu priklauso viešajai įstaigai „Belvederio dvaras“, kuriai vadovauja Arvydas Kvietkauskas.
Situacija - žiauri. Dvaras neaptvertas ir nesaugomas. Pasak R. Paliuko, būtų geriausia, jei Lentvario dvarą perimtų valstybė. Tačiau kultūros ministras Šarūnas Birutis atsargiai vertina tokį planą. Kai panašiu būdu Kėdainių rajone esantis Kalnaberžės dvaras buvo nusavintas iš buvusio Darbo partijos lyderio, europarlamentaro Viktoro Uspaskicho, ir perduotas valstybės reikmėms, situacija jame nepasikeitė. Tačiau ir R. Paliukas, ir Š. Lentvario dvarą, kuriame sovietmečiu buvo įsikūrusi įmonės „Lentvario kilimai“ administracija, 2007 m. įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius. Kurį laiką jis prižiūrėjo dvarą ir dar 2008 m. Kai L. Pinkevičių ištiko bankrotas, 2012 m. dvarą areštavo SEB bankas, kuriam verslininkas jį buvo užstatęs. Panašu, kad prieš vestuves dvaras buvo šiek tiek aptvarkytas, bet po šventės L.
„Dvaras oficialiai kol kas - mano, bet bankas jį jau parduoda. Pardavęs pinigus pasiims sau. Jei norėtų, dvarą galėtų perimti savo žinion, bet to kažkodėl nedaro. Prarasti dvarą man gaila, bet nieko nepadarysi - toks gyvenimas“, - sakė su LRT.lt bendravęs L. Jis neslėpė, kad jau yra sulaukęs Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) atakų dėl neprižiūrimo ir griūvančio dvaro, tačiau prisipažino nebeketinąs daugiau į jį investuoti: „Aš tvarkysiu dvarą, o bankas parduos ir pasiims pinigus? Tai nelogiška. L. Pinkevičiaus paskaičiavimais, dvarui ir šalia jo esančiam parkui sutvarkyti prireiktų 1,5-2,5 mln.
„Lentvario dvaro savininkas nėra bankas ir bankas nėra perėmęs šio turto. Bankas yra hipotekos turėtojas, tačiau dėl to bankas neįgyja turto valdymo teisių. Turtą varžytinėse parduoda antstolis. Kol kas turtas nėra parduotas. Pagal Civilinį kodeksą ir Nekilnojamojo turto kultūros paveldo apsaugos įstatymą, už turtą, jo priežiūrą, vertės išsaugojimą yra atsakingas turto savininkas. Jau du kartus antstoliai bandė dvarą parduoti, tačiau niekas nepanoro jo įsigyti. Buvo nurodyta, kad dvaro vertė turėtų siekti daugiau nei 1 mln. 155 tūkst. eurų. Neatsiradus pirkėjų per pirmąsias varžytines, antrosiose varžytinėse kaina buvo sumažinta iki 60 proc. jo vertės ir už jį buvo prašoma 695 tūkst. eurų.
„Parduodamus objektus mačiau, galbūt atsiras šeimininkas, kuris atstatys ir šiuos objektus. U.
Žvelgiant į ateitį, Lentvario dvaras turi didelį potencialą tapti svarbiu kultūros ir turizmo traukos centru. Sėkminga rekonstrukcija ir pritaikymas visuomenės poreikiams galėtų atgaivinti šį istorinį paminklą ir suteikti jam naują gyvenimą.