Režisierius Vytautas V. Landsbergis tvirtina: "Partizanai, apie kuriuos daug kalbu ir darau, dar yra ta didvyrių gentis, prie kurios prisilietus, pats tuo užsikreti ir nustoji bijoti".
Šiame straipsnyje panagrinėsime V. V. Landsbergio indėlį į Lietuvos kultūrą ir istoriją, atkreipiant dėmesį į jo darbus, susijusius su partizanų atminimo įamžinimu, Orvidų sodybos istorija ir jo mintimis apie Lietuvos ateitį.
"Trispalvis filmas": atmintis, tęstinumas ir išskaistinimas
V. V. Landsbergis pasakoja apie savo filmo "Trispalvis filmas" idėją: "Trispalvio filmo" idėja atsirado labai paprastai, pamačius, kad partizanai labai greitai dingsta iš akiračio dėl solidaus jų amžiaus. Ūmai supratau, kad esame jiems skolingi už mūsų laisvę ir garbę. Ir per mažai jų esame užfiksavę kino juostose. Tada ir atsirado noras kiek įmanoma daugiau jų prisifilmuoti, išklausyti jų pasakojimus. Taip pat kilo mintis parodyti ne tik skaudžiąją pokario atmintį, bet apčiuopti ir šviesiąją jos pusę, jos tąsą nūdienoje, išskaistinimą. Taip atsirado „Trispalvio filmo“ idėja.
Filmas simboliškai suskirstytas į tris spalvas:
- Raudona spalva: partizanai - tai, kas skauda, kas kruvina, ką turime atsiminti.
- Žalia spalva: pasakojimas apie tai, kaip vasarą su vaikais gaminome bunkerį, vadovaujami buvusio partizano Jono Kadžionio, berniokai, kuriems po 12-13 metų per kelias dienas sutvėrė miške bunkerį pagal visas partizaninio karo taisykles.
- Geltona spalva: užbaigiamoji trilogijos dalis, kurios garso takelį įrašė Ieva Narkutė ir Martynas Levickas.
V. V. Landsbergis pabrėžia istorijos svarbą per asmeninę patirtį: "Istorija geriausiai išmokstama per asmeninę patirtį, kai susijaudini, kai tave tai paliečia. Partizaninė tema ypač veikia berniukus, nes tai - nuotykiai, karas, žvalgyba, pergalės. O kai ši patirtis dar susisieja su mirties išbandymu, anapusybės patyrimu, kai suvokiama, kad buvo jaunų žmonių, kurie nugalėjo mirties baimę, tai pradedi testuoti savimi - ar ir pats taip galėtum?"
Jis taip pat atkreipia dėmesį į kitų tautų patirtį: "Norėčiau dar pridurti, kad daug ko galima pasimokyti iš kitų tautų, pavyzdžiui, iš žydų, kurie visą Holokausto istoriją pabandė įrašyti, dokumentuoti - kaip tautos kančių vaizdo ir garso archyvą. Ir jei kas nors ateityje ten norės kurti vaidybinį filmą ar romaną, turės pakankamai medžiagos."
Režisierius apgailestauja, kad Lietuva skyrė per mažai dėmesio partizanams, ir siūlo edukacinį projektą, kuriame vaikai filmuotų dar išlikusius anų dienų liudininkus.
Orvidų sodyba: Dvasios namai ar privatus muziejėlis?
V. V. Landsbergis taip pat atkreipia dėmesį į Orvidų sodybos likimą. Prieš kelerius metus šalies spaudoje buvo kilęs trumpas sąmyšis dėl Orvidų sodybos išsaugojimo: gyvavusi ir traukusi dvasingus žmones Viliui Orvidui esant gyvam, dabar Sodyba virto privačiu atrakcionų parku. Apie Sodybos praeitį, dabartį ir ateitį su kino režisieriumi, bardu, rašytoju Vytautu V.
Režisierius teigia: "Sodyba, kaip dvasinis statinys, ir prasidėjo nuo Dvasios, bet nūnai Sodybos dvasia esti visiškai kitokios prigimties, nei buvo Viliaus laikais. Tad ir gelbėti tai, ko nebėra, darosi nebetikslinga. Pražiopsotas tinkamas laikas, o už tai esam atsakingi visi - ir visuomenininkai, ir Kultūros ministerija, ir R."
Jis apgailestauja, kad Orvidų sodyba galėjo būti pasaulinės reikšmės Dvasios ir kultūros centras, liudijantis ekumeninės santarvės galią, tačiau dabar tai tik privatus muziejėlis.
V. V. Landsbergis mano, kad reikalingi poįstatyminiai potvarkiai, reglamentuojantys Sodybos veiklą, ir svarbu apsispręsti, kokia šio objekto paskirtis: Dvasios namai, meno oazė ar verslo objektas.
Jis taip pat svarsto, ar valstybė turėtų remti privatų muziejų, ir pažymi, kad Viliaus Orvido palikimą reikėtų atiduoti Lietuvai ir deramai įamžinti šalia Čiurlionio, Maironio, Brazdžionio, Just.
Režisierius pastebi, kad Sodyboje pakeista daugybė dalykų, kai kurie jų net iš esmės keičia Sodybos paskirtį. Jis pabrėžia, kad Vilius buvo egzorcistas, o dabar tankas prikeltas ir pastatytas pagarbiai ant postamento, ir jo patranka žiūri tiesiai į didįjį kryžių.
V. V. Landsbergis teigia, kad Vilius tapo ir jo dvasiniu Mokytoju, ir nežino, ar Sodyba kada nors taps Dvasios centru, bet jo širdyje Ji jau seniai tuo tapo.
Prieš kelerius metus šalies spaudoje buvo kilęs trumpas sąmyšis dėl Orvidų sodybos išsaugojimo: gyvavusi ir traukusi dvasingus žmones Viliui Orvidui esant gyvam, dabar Sodyba virto privačiu atrakcionų parku.
Apie Sodybos praeitį, dabartį ir ateitį su kino režisieriumi, bardu, rašytoju Vytautu V.
Apie Sodybos padėtį dabar.
Kažkada savo kukliom pastangom tai daryti bandžiau ir aš, tačiau dabar nebematau prasmės.
Sodyba, kaip dvasinis statinys, ir prasidėjo nuo Dvasios, bet nūnai Sodybos dvasia esti visiškai kitokios prigimties, nei buvo Viliaus laikais.
Tad ir gelbėti tai, ko nebėra, darosi nebetikslinga.
Pražiopsotas tinkamas laikas, o už tai esam atsakingi visi - ir visuomenininkai, ir Kultūros ministerija, ir R.
Dabartinė sodybos padėtis yra privatus muziejėlis, kuris kaip nors bando išsilaikyti.
Bet turime tai, ką turime.
Manau, kad tai geras, nors ir pavėluotas žingsnis, kurį turėtų lydėti įvairūs poįstatyminiai potvarkiai, reglamentuojantys Sodybos veiklą, ne tik statusą.
Jeigu tai Dvasios namai, juose turėtų darbuotis dvasininkai, jei tai meno oazė, ją turėtų prižiūrėti ir tvarkyti profesionalūs muziejininkai; jei verslo objektas, reikėtų jį ir palikti verslininkams.
Ar valstybė turėtų remti privatų muziejų?
Aš būčiau griežtesnių priemonių šalininkas, kaip ir Jonas Mekas, tik manau, kad jos jau pavėluotos.
Valstybė turėtų susitarti su šeima ir išpirkti Sodybą už jos pageidaujamą kainą.
Arba koks sąmoningas turtingesnis pilietis (tarkim, p. Juozas Kazickas) galėtų nupirkti ir padovanoti Sodybą Lietuvai arba pranciškonams. Juk Lietuvoj būta tokio kilnaus mecenavimo pavyzdžių.
Gal Sodybą išsaugoti iniciatyvos turėtų imtis Bažnyčia?
Toks ir galėjo būti vienas iš optimalesnių problemos sprendimo būdų - atiduoti (arba išpirkti) Sodybą Bažnyčiai.
Kažkada buvo valdiškas atsakas į mūsų raštus, jog valdiškos institucijos negalinčios kištis į privačių teritorijų reikalus.
Gal tai ir yra esminis klausimas - Vilius yra labiau šeimos ar Lietuvos?
Priešmirtiniame Viliaus interviu, kuris panaudotas ir mano filme, kalbama ir apie Sodybos ateitį: „Nenorėčiau, kad tai kam nors priklausytų. Geriausia būtų Viliaus Orvido palikimą atiduoti Lietuvai, ir deramai įamžinti šalia Čiurlionio, Maironio, Brazdžionio, Just.
Pakeista daugybė dalykų, kai kurie jų net iš esmės keičia Sodybos paskirtį.
Dabar tankas prikeltas ir pastatytas pagarbiai ant postamento.
Jo patranka žiūri tiesiai į didįjį kryžių.
Daugybė netikėtų, mistinių atsitiktinumų man atvėrė Vilių, jo mintis ir kūrybą.
O paskatino turbūt tai, kad gilinantis į Viliaus paliktas mintis, apsikrėčiau jomis, t.y. - Vilius tapo ir mano dvasiniu Mokytoju.
Nežinau, ar Sodyba kada nors taps Dvasios centru, bet mano širdyje Ji jau seniai tuo tapo.
O ar taps konkreti sodyba netoli Salantų - čia jau Lietuvos brandos klausimas.
Kita vertus, gal tai kaip tibetietiška mandala - buvo sukurta tam, kad subyrėtų.
Juk viskas iš dulkių ir į dulkes.
Orvidų sodyba
Vytauto V. Landsbergio mintys apie Lietuvą
V. V. Landsbergis užima nešališko apžvalgininko poziciją ir iš šono stebi lietuvių tarpusavio dialogus, dažnai virstančius rietenomis ir retai - bendru susitarimu: "Stebiu viešąją erdvę ir man skauda".
Jis apgailestauja dėl politikos, kurioje žiniasklaida ieško barnių, konfliktų, aistrų, neapykantos, ir teigia, kad tokiomis aplinkybėmis susikalbėti tampa sudėtinga.
Režisierius pabrėžia kultūros žmonių misiją - palaikyti ramybę, duoti galimybę susišnekėti, išgirsti.
Jis teigia, kad Lietuva turi perlipti kojos kišimo sindromą, nes tai yra susinaikinimo programa.
V. V. Landsbergis prisimena gražųjį laiką, kai buvome filologijos fakulteto studentai, Marcelijus Martinaitis buvo mūsų literatų būrelio vadovas, dėstė mums tautosaką. Buvo bendro pobūdžio nuostata, kad ši bičiulystė bus neišardyta, tai yra labai svarbu, tai yra virš politikos.
Jis mano, kad draugų esmė yra turėti kitas nuomones, bet jas gerbti ir nekišti kojos.
Režisierius sako, kad palaikanti dainuojanti gentis, stovinti prie Seimo Sausio 13-ąją, buvo esminis Lietuvos modelis, ir mes jį pamažu prarandame. Nebėra palaikančiųjų, ir kas beateitų į valdžią, minia susirinks langų padaužyti labiau, nei palaikyti, suprasti ir pabūti kartu.
Jis pasakoja apie asmeninę patirtį, kai ėjo šv. Jokūbo kelią, ir suprato, kad reikia eiti itin lėtai, kad siela pasivytų.
V. V. Landsbergis teigia, kad net mieste yra daug antenų, per kurias gali susijungti su aukštesnėmis galiomis, ir Vilnius yra labai geras miestas.
Jis mano, kad kūriniai yra panašūs į vaikus, ir personažai nutaria elgtis ne taip, kaip tu galvoji, tu turi gerbti tą gyvybę.
Režisierius teigia, kad Dievas yra sunkiausias klausimas, ir kultūra gali tik masažuoti tą suvokimą ir leisti nutikti dieviškumo aspektams. Bet kokia deklaracija: aš žinau, yra tik tai taip, veda į pragaištį, kurią matome dabar Izraelyje, Ukrainoje. Karuose susiremia dievai - kurie geri, kurie mažiau geresni.
V. V. Landsbergis sako, kad tėvai savo elgsena ir būsena yra geriausias pavyzdys savo vaikams, jų nieko nereikia mokyti, sakyčiau, net priešingai - iš jų reikia mokytis. Jie kartais žino daugiau už savo tėvus, jaučia, kur tiesa, kur netiesa. Mes apaugame kaukėmis, normomis ir norime, kad jie elgtųsi taip pat, bet tai nebūtinai yra teisinga.
Jis pasitaria su vaikais dėl svarbių sprendimų, nes vaikai nėra kvailesni, bet žaisdamas ir deleguodamas jam išmintingumą, tu jo neužgoži.
V. V. Landsbergis mano, kad Lietuvos yra kelios, visos yra be galo įdomios. Viena iš Lietuvų yra liūdnoji, aukos Lietuva, ją skaudu matyti. Ji yra prisirišusi prie to, kaip mus kankino, niekino ir okupavo, ji tuo gyvena, nesugeba atgauti džiaugsmo, pasijuokti, pasižiūrėti į save iš šono. Man artimesnė Lietuva, kuri mokosi autoironijos, tai Kazio Binkio Lietuva, Balio Sruogos „Dievų miško“ Lietuva.
Jis teigia, kad mes Lietuvoje įpratome labiau vertinti šaltąjį, racionalųjį protą, kritišką analizę nei žaidimą, pasijuokimą iš savęs.
Režisierius pabrėžia, kad kvailumas yra natūrali būsena, tu negali visko žinoti. Mes šios savybės labai bijome, neleidžiame sau pasisakyti. Šitą jausmą reikia išlaisvinti.
Jis teigia, kad bendra Lietuvos humoro kultūra jį gąsdina, lengvo, anekdotiško savęs aptarimo įpročio mes neturime. Žinome labai daug anekdotų apie žydus, gal nežinome, kad jie patys mėgsta juos pasakoti - tai yra sveikos visuomenės požymis, kai nebijai iš savęs pasijuokti.
Vytautas V. Landsbergis
Partizanų alėja Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje
Savanoriai atskubėjo į talką Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje. Po talkos originaliai pristatyta būsima Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kario viršilos Ernesto Kuckailio knyga. Vėliau vyko vakaronė partizaniška tematika. Naktį, projekto „Šimtmečių girios“ iniciatyva, pradėta sodinti „Partizanų alėja“.
Juozas Jakavonis-Tigras, kuriam šiuo metu 94 metai, yra paskutinis likęs gyvas Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanas. Būdamas vos 19 metų jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos partizaninį judėjimą, kovojo su NKVD ir Merkinės stribais. Jis su kitais partizanais tėvų namų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945-1946 m. buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, J. Jakavonis dirbo jų ryšininku. Ten pat buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.
J. Jakavonis buvo pogrindinės spaudos platintoju, tačiau po dvejų metų aktyvios partizaninės kovos, 1946 m. gruodžio 8 d. gimtajame kaime buvo enkavedistų suimtas nešant partizanų spaudą. Po to buvo tardomas ir kankinamas Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, o galiausiai ir Vilniaus KGB rūsiuose. Ištvėręs baisius kankinimus, J. Jakavonis neišdavė nė vieno bendražygio.
Bolševikinės valdžios buvo nuteistas ir nuo 1946 m. išsiųstas kalėti į Sibiro kalėjimus. Iš tremties su šeima į Lietuvą grįžo 1959 m.
| Asmuo | Informacija |
|---|---|
| Juozas Jakavonis-Tigras | Paskutinis gyvas Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanas, ryšininkas ir pogrindinės spaudos platintojas. |
| Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas | Pietų Lietuvos partizanų vadai, gyvenę ir dirbę bunkeryje J. Jakavonio sodyboje. |
| Ernestas Kuckailis | Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų karys viršila, pristatęs savo knygą J. Jakavonio sodyboje. |
| Agnė Sabulytė | Dainininkė, atlikusi partizanines dainas ir sodinusi medžius Partizanų alėjoje. |
tags: #landsbergis #kelias #sodybos